Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-10-26 nr. 3162

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AUDRIUS DZIKARAS60
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SPALVOTOS KOLONIJOS

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (4)
4

KNYGOS 
• „VILNIUS UNIVERSITY“
• „KŪNO RAIŠKA ŠIUOLAIKINIAME SOCIALINIAME DISKURSE“
• „POKALBIAI TĖVO STANISLOVO CELĖJE“
• „LITHUANIAN AMBER“
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Jadvyga Bajarūnienė.
TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU
5

DAILĖ 
• Saulius Kruopis.
NIDOS TAPYBOS PLENERAS NUTIESĖ TILTĄ IKI „BRÜCKE“ MUZIEJAUS BERLYNE
3
• Lijana Šatavičiūtė.
KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS
1

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS
1
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

MUZIKA 
 Edmundas Gedgaudas.
TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS
2
• Laima Slepkovaitė.
„VILNIUS JAZZ 2007“ INTRODUKCIJA IR FINALAS
44
• Andrius Kairys.
LOVOJE SU DAKTARE KVIN
21

POEZIJA 
• Agnė Klimavičiūtė.
NUORAŠAI IŠ bio-GRAFIJŲ
68

PROZA 
• Nijolė Kliukaitė.
SAULĖ AFELYJE
3

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DIAGNOZĖ: POETAS?1

KULTŪRA 
• DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO4

KRONIKA 
• SALOS
• JONAS KAVALIAUSKAS 1920 12 10–2007 10 19
• PREMJERŲ SAVAITGALIS KAUNO LĖLIŲ TEATRE
• LIETUVIŲ KALBAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IŠSAUGOTI – MOKSLEIVIŲ KONKURSAS
• ŠIS TAS APIE „MEDĖJĄ“

DE PROFUNDIS 
• PATARIMŲ IR PAKLYDIMŲ RETRO1

PARK@S 
• ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ4
• Gintautas Mažeikis.
PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS
• Arūnas Uogintas.
MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ
• Vigmantas Butkus.
KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA
3
• Julija Karavajeva.
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS SINAGOGAS

MUZIKA

TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS

Edmundas Gedgaudas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Michailo Raškovskio nuotraukos

Christopho Willibaldo Glucko (1714–1787) „Orfėjo ir Euridikės“ premjera mūsų Nacionalinėje operoje įvyko 2007 metų rugsėjo 28 dieną. Taiklus atsitiktinumas: lygiai prieš dvejus metus Jonas Aleksa po koncerto su Lietuvos kameriniu orkestru paskutinį kartą dėkojo Filharmonijos publikai už ovacijas.

2005-ųjų vasarą ir rudenį Jonas Aleksa su studijų Lietuvos konservatorijoje draugu – režisieriumi Jonu Jurašu aptarinėjo galimas tos operos scenines vizijas, „Orfėjas“ įsiterpė ir į jų paskutinį pokalbį telefonu (tarp oro uosto ir ligoninės palatos).

Ch. W. Glucko kūryba bemaž visa susijusi su operos scena. Išsimokslinęs Prahoje ir Milane, ilgokai kūrė pagal anuomet nusistovėjusius pavyzdžius, kol Vienoje, paveiktas italų poeto ir libretisto Raniero da Calzabigio, ryžosi naujai pažvelgti į operos žanrą. Kompozitorius rašo, jog būtent šis poetas „naujai suvokė lyrinę dramą, jos besaikę ornamentiką, bepras­mius palyginimus, šaltą ir sentencinį moralizavimą pakeisdamas stipriomis aistromis, įdomiomis situacijomis, širdies kalba ir nuolat kintančiu reginiu“. Apie save Gluckas sakė, jog jis tik padeda poezijai stiprindamas jausmų raišką ir ryškindamas situacijas: „Muzika turi poeziją papildyti tuo, kuo gerą, puikiai sukomponuotą piešinį praturtina gyvos spalvos ir suderinti atšvaitai, pagyvinantys vaizduojamą asmenį, bet nekeičiantys kontūrų kuriamo jo charakterio.“ Ir toliau: „Paprastumas, tiesa ir natūralumas yra visoms meno šakoms svarbiausi grožio principai.“ Juos kompozitorius drauge su libreto autoriumi įkūnijo jau pirmuoju „Orfėjo ir Euridikės“ variantu Vienoje – tuo, kurį Jonas Aleksa rinkosi Vilniaus premjerai.

Kokia buvo Glucko laikų sceninė „jausmų kalba“? Gerokai afektuota, bet iš aktoriaus reikalaujanti išgyvenimų tiesos, o ne jų iliustravimo. Taip galime manyti, skaitydami nežinomo asmens ranka užrašytus Glucko patarimus, skirtus kitos jo operos atlikėjams. O Paryžiuje Orfėjo vaidmenį atlikusiam tenorui (Vienos variante jį dainavo kastratas) kompozitorius aiškino: „Jūs rėkiate tada, kai reikia dainuoti, o kai vienintelį kartą esate prašomas skausmingai surikti, to nesugebate. Negalvokit dabar nei apie muziką, nei apie dainuojantį chorą, bet šaukit iš skausmo taip, tarsi jums pjautų koją. Ir, jei sugebate, perteikite podraug ir vidinę, iš širdies kylančią kančią.“

Kastratus mūsų laikais pakeitė kontratenorai. Vilniaus premjeroje dainavęs Yanivas D’Or išties pokraupiai rėkia dar eidamas scenos link tarp parterio eilių. Netrukus tai tampa raiškiu (ar tikrai ganėtinai nuoširdžiu?) dainavimu, rodančiu ir stilistines spektaklio aspiracijas. Melodijos linijos jautriai piešiamos į rečitatyvą jungiantis ne klavesinui, o orkestrui. Drama siekia motyvuotos slinkties, ją režisierius išreiškia, pasitelkdamas įvairuojančią „piešinių iškalbą“ – vienaip prabylančią galingomis choro scenomis, kitaip – solistų plastika. Įgudusi choreografės Vestos Grapštaitės ranka naikina ribas tarp pantomimos ir šokio. Spektaklyje netikėtai atsiranda Euridikės vėlė (gal antrininkė, šešėlis ar idealizuota mylimosios vizija?), šis vaidmuo pakaitomis tenka primabalerinai Eglei Špokaitei ir dramos aktorei Eglei Mikulionytei. Regime dvi labai skirtingas tikro artistiškumo apraiškas. Jei tai poetinės Orfėjo vaizduotės tvariniai, tai jie „realųjį dainių“ vidine jėga pranoksta, lyg patvirtindami seną tiesą.

Kitas kontratenoru dainuojantis aktorius, Alonas Hararis, Orfėjo išgyvenimus niuansuodamas juos mažumėlę susmulkina. Kita vertus, tokie skirtumai rodo paslankią ir aktoriams palankią spektaklio raiškos skalę, jį savaip erdvina. Tai pasakytina ir apie skirtingas Euridikės vaidmens traktuotes – Regina Šilinskaitė dainuodama pateikia didesnę niuansų įvairovę negu Asmik Grigorian.

Viena įsimintinų spektaklio scenų – Orfėjo ir Euridikės duetas balto kvadrato fone, kur „piešiniu“ tampa ir balsai, ir sulėtinti, plastiški aktorių judesiai. Tarsi potekstę jauti čia nuolat budintį, protarpiais itin prasmingą pantomimos meną. Tokios akimirkos žiūrovo atmintin įstringa giliau, negu tos, kur judesys, šokis (nors visai teisėtai) ima dominuoti.

iliustracija

Įtaigūs choro veiksmai, iš kurių itin iškalbingas ritmingai stačiakampiu žygiuojantis būrys. Nors tai trunka keliolika sekundžių, bet per jas pajauti antikiniu personažu tapusio artistų telkinio jėgą. Ji, deja, praskysta chorui žengiant dvigubu, priešingų krypčių judėjimą ritualizuojančiu ratu. Bet netolygią vizualinę išraišką vienija iki oratorinės kaitros pakylanti muzika, orkestro ir balsų vienybė. Chorą parengęs Česlovas Radžiūnas ir spektaklio gyvybę savo rankose laikantis Martynas Staškus galvoja apie salėje sėdintį adresatą, turi ką jam šiuo kūriniu pasakyti. Ir kol kas, regis, iš spektaklio į spektaklį nesikartoja. Kad tik ilgiau tvertų šis Jono Aleksos širdžiai artimas principas, kad nekiltų pagunda „tiražuoti“ kartą pasiekto rezultato.

Muzika „neutralizuoja“ ant lynų pakibusio, katastrofos aukų gelbėtoju tapusio Amūro situaciją – švelniu sopraninu dainuojantis Viktoras Gerasimovas tampa grakščiu dievų pasiuntiniu, o kad šie jam skyrė būtent tokį pavidalą, rodo abi puses neprasčiausiai jaučiant humorą.

Katastrofa, gan butaforiškai įsiveržianti į sceną prieš operai prasidedant, tai Rugsėjo 11-oji Niujorke. Jei per ją būtinai norėta ką nors pasakyti, tai gal derėjo rasti bent dvigubai labiau netikėtą ir stulbinančią jos išraišką, kurios gal „nusitvertų“ abipus scenos stūksančios betono vertikalės – Andrzejaus Strumillos pamėgtų Niujorko motyvų parafrazės. Jo galingos scenografijos iškalba, kintantys abstraktūs vaizdai (pirmoji spektaklio dalis) galėtų rūsčiai „budėti“ ir ten, kur veiksmas per­eina į rožinę idilę (antroji dalis). Slėpiningas scenovaizdžio kuriamas kontrastas būtų iškalbingesnis negu užmarštis tarp Eliziejaus žiedų, saulėtos žydrynės ir ties kičo slenksčiu tiek Orfėją, tiek mus atvedančios lyros dangaus paskliautėje.

Žinau, jog nederėtų postringauti apie tai, kaip galėjo būti, bet juk spektaklio įvadas žadėjo tarsi daugiau ir kitko negu vien, Amūrui paliepus, „apsikabinusių milijonų“ įvaizdį. Tegu formaliai ir susisiejantį su giminingu (nors visai kitką teigiančiu) pradžios vaizdu. Pasaulyje šiandien kaip dar niekad matom, jog nei jėga, nei gražiais gestais pamilti nepriversi.

Ar muzikinė spektaklio interpretacija nusigręžia nuo šios operos stilingumo? Mane ne bet kaip sudomino spalio 16 dieną „Klasikos“ radijo transliuotas pokalbis. Senokai džiaugiuosi, kad Lietuvoje, nors ir pamažėle, nors vėluojant, bet tvirtėja autentiško senosios muzikos interpretavimo paieškos. Tik man, pagal išgales stebinčiam pasaulio teatrų praktiką, buvo mažumėlę keisti teiginiai, kad atlikėjams neįmanoma aprėpti senesnių ir vėlesnių amžių muzikos. Puiki smuikininkė Tatjana Grindenko, sutelkusi senosios muzikos ansamblį, buvo neišrankiais žodžiais smerkiama – nes, kad ir turi seną gerą smuiką su žarnų stygom, kad ir praktikuoja savaitės pauzę tarp įvairių epochų repertuaro („apsivalydama“ visai nesmuikuoja?), bet vėl lengvabūdiškai grįžta prie kito smuiko ir romantinių arba dabarties kūrinių. Tad, suprask, Glucko operos besiimantis repertuarinis teatras iš anksto save pasmerkia nesėkmei. Ir kalbama buvo taip, tarsi tik pas mus tokia erezija įmanoma. Klausiausi ir galvojau, jog niekas man taip neatvėrė Johanno Sebastiano Bacho muzikos, kaip Glennas Gouldas, įrašinėjęs ją didelių salių reikmėms sutverta pabaisa – 1936 metų „Steinway & Sons“ firmos fortepijonu.

O čia pat kita mintis – juk ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau šiandien pasaulio operos scenose dainuojančius ir lygia greta vokiškas Lied interpretuojančius dainininkus. Lied iš mūsų padangės vis dar kažkokie vėjai nupučia. Gal pradžiai ji stokoja sektantiško fanatizmo, kurį patyriau klausydamasis senosios autentikos specialistų postringavimų?

Tos pačios dienos popietę per „Mezzo“ pasiklausiau ir pasižiūrėjau Glucko „Ifigeniją Aulidėje“. „La Scala“. Dirigavo Riccardo Muti, jautriai sopranu dainavo Violeta Urmana. Draskėsi kažkoks rėksmingas tenoras. Baletas – lyg iš nuvorišų naktinio klubo. Dialogo su autorium ir jo epocha imitacijos. Ištvėriau du veiksmus.

 

Skaitytojų vertinimai


41796. skaitytojas2007-10-31 10:22
Bravo, maestro! Pagarba straipsnio autoriui.

41801. Gerbėja :-) 2007-10-31 16:12
Ačiū už straipsnį. Kaip visada p. Gedgaudas geba daug pasakyti ir nenugrimzti į pagiežą ir įžeidinėjimus.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:43:06 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba