Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-10-26 nr. 3162

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AUDRIUS DZIKARAS60
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SPALVOTOS KOLONIJOS

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (4)
4

KNYGOS 
• „VILNIUS UNIVERSITY“
• „KŪNO RAIŠKA ŠIUOLAIKINIAME SOCIALINIAME DISKURSE“
• „POKALBIAI TĖVO STANISLOVO CELĖJE“
• „LITHUANIAN AMBER“
 (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Jadvyga Bajarūnienė.
TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU
5

DAILĖ 
• Saulius Kruopis.
NIDOS TAPYBOS PLENERAS NUTIESĖ TILTĄ IKI „BRÜCKE“ MUZIEJAUS BERLYNE
3
• Lijana Šatavičiūtė.
KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS
1

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS
1
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS
2
• Laima Slepkovaitė.
„VILNIUS JAZZ 2007“ INTRODUKCIJA IR FINALAS
44
• Andrius Kairys.
LOVOJE SU DAKTARE KVIN
21

POEZIJA 
• Agnė Klimavičiūtė.
NUORAŠAI IŠ bio-GRAFIJŲ
68

PROZA 
• Nijolė Kliukaitė.
SAULĖ AFELYJE
3

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DIAGNOZĖ: POETAS?1

KULTŪRA 
• DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO4

KRONIKA 
• SALOS
• JONAS KAVALIAUSKAS 1920 12 10–2007 10 19
• PREMJERŲ SAVAITGALIS KAUNO LĖLIŲ TEATRE
• LIETUVIŲ KALBAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IŠSAUGOTI – MOKSLEIVIŲ KONKURSAS
• ŠIS TAS APIE „MEDĖJĄ“

DE PROFUNDIS 
• PATARIMŲ IR PAKLYDIMŲ RETRO1

PARK@S 
• ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ4
• Gintautas Mažeikis.
PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS
• Arūnas Uogintas.
MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ
• Vigmantas Butkus.
KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA
3
• Julija Karavajeva.
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS SINAGOGAS

KNYGOS

(PA)SKAITINIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija

Jazukevičiūtė, Dalia. ANARCHISTĖS IŠPAŽINTIS. – V.: Tyto alba, 2007.

Žodis „anarchija“ šiuolaikiniame pasaulyje dažniausiai reiškia harmoningą antiautoritarinę visuomenę, paremtą asmens apsisprendimo teise ir asmenišku dalyvavimu. Visų pirma tai visuomeninis judėjimas, tad knygos veikėjos Katerinos N. išdidus anarchijos istorijos ir teorijos neišmanymas nuteikia skeptiškai. Rodos, ji vartoja žodį „anarchija“ tik „dėl grožio“, nors knygai įpusėjus kartu su bendradarbiais girtaudama nusprendžia įsteigti anarchistų partiją. Bet tuo jos anarchizmas ir baigiasi.

Nors pradžioje jos nuoširdumas kelia simpatiją, – pasakotoja nebijo atrodyti pikta ar elgtis neracionaliai, kalba atvirai, gina moteriškumą, – atmetus su žurnalistės darbu susijusias istorijas, norisi pakartoti K.Stanislavskio garsųjį: „Netikiu!“.

Autorė demonstruoja karštą meilę rusų kultūrai: kitokių nei rusų pavardžių jos dievinamų asmenų sąraše nerasime. Smarkiai romantizuodama rusus, ji seka jų tradiciniu „marškinių ant krūtinės draskymu“, patetiškai ir audringai dėsto savo pažiūras, susijusias su laisve, meile, tikėjimu, vyrais ir moterimis... Sunku patikėti, kad tokia drastiška asmenybė gali dirbti Statistikos departamente.

Taip pat sunku suvokti, kodėl, vadindama meilę savo vieninteliu gyvenimo siekiu, Katerina taip atkakliai bėga nuo meilės. Kuo toliau skaitai, tuo labiau aiškėja jos nepaprastas egocentriškumas, bravūriškas puikavimasis savimi: ji ne tik prisigalvoja nepalaužiamų teorinių konstruktų pasaulio reiškiniams paaiškinti, bet ir kitus verčia gyventi pagal juos. Be saiko didžiuojasi ne tik savo peripetijomis su vyrais bei saldžiais santykiais su dukra, bet ir besaikiu girtavimu ir depresyviomis nuotaikomis. Visa tai pateikia kaip „neramios sielos blaškymąsi“, nors sekant siužetą tampa aišku, jog veikėja bėga tik nuo gero gyvenimo: sunkių gyvenimo išbandymų ji nepatiria. Gal ji paslapčia tikisi gyventi dar geriau? Bet kuo čia dėta meilė, ypač garsioji meilė laisvei?

Leidėjai teigia, kad Katerina „nėra destrukciją sėjanti maištininkė – tai žmogus, turintis aiškią vertybių skalę ir ginantis ją visa savo nežabota esybe“. Tačiau, visų pirma, tikrieji anarchistai irgi turi savo vertybių skalę, tik jų vertybės ne visiems suprantamos. O antra, pasakotoja pernelyg jau aršiai gina savo vertybes – jos visiškai tradicinės, valstybės proteguojamos, krikščioniškos ir teisuoliškos. Galų gale jos juk niekas nepuola. Todėl apgailėtina „anarchistė“ atrodo kaip pati sau prieštaraujanti paauglė: iš tų, kurioms nuolat trūksta dėmesio, todėl jo siekia garsiai šūkaudamos: „Štai kokia aš! Žiūrėkite į mane!“

Rudokas, Tomas Arūnas. PORNOMŪZA. – K.: Kitos knygos, 2007.

Knyga akivaizdžiai skirta davatkoms ir literatūrologams piktinti. Kol tie samprotauja apie dvasinę literatūros misiją, Rudokas nesivaržydamas sudeda į pirmąjį romaną visas savo seksualines fantazijas ir dosniai pagardina rusiškais keiksmažodžiais bei kalėjimo žargonu. Tiesa, tai pirmas kartas, kai lietuviškoje knygoje aptinkame atvirų kalėjimo kasdienybės ir pornografinių vaizdelių aprašymų. Leidėjų drąsa sveikintina.

Turbūt autorius slaptai tikisi būti panašus į Henry Millerį arba bent jau į Charlesą Bukowskį. Anie irgi rašė autobiografinius romanus „apie nieką“: apie skurdų, triukšmingą ir pavojingą girtuoklių gyvenimą didmiestyje. Taip pat, kaip ir jų knygose, čia siekiama sugluminti suknistą visuomenę, išmušti ją iš vėžių, spjauti į veidą. T.A.Rudoko personažas – vienas iš tų senų „rokerių“, kokių dar galima sutikti pigiose aludėse. Ten jie kasdien geria siekdami pamiršti vargus ir tikėdamiesi „pakabinti“ simpatišką merginą.

Jurgiui Mitkiui pasiseka: blondinė pati puola jam ant kaklo. Juk jis iš tikrųjų – geros širdies. Tik tas nežmoniškas pasaulis, kuriame reikia dirbti, kad turėtum ką pragerti, nuskriaudė jį ir pavertė žvėrimi, nemokančiu nieko, tik kruštis. Ir dar – gailėtis savęs, visada per mažai vertinamo, puikuotis ištverme, bravūriškai muštis į krūtinę keikiant dabartinį jaunimą. Ir, žinoma, girtauti taip, kad žiežirbos lėktų. Be to jis neatitiktų tarybinių padugnių nukalto „tikro vyro“ štampo.

Tiesa, autorius „pagaili“ Mitkio ir tarsi Dievas iš dangaus nusiunčia jam laimingą meilę. Todėl šis galiausiai pasidaro sentimentaliai pozityvus: „– Tikras vyras turi būt sėdėjęs! – šūktelėjo Irka visiems kvatojantis ir nedviprasmiškai pažvelgė į Jurgį. – Na jūs čia baikite, draugai! – kuklinosi šis. – Tikras vyras pirmiausia turi mylėti moterį!“ (p.131).

Nes, be kita ko, Jurgis dar ir menininkas. Todėl jį reikia nuolat girti ir pabrėžti jo išskirtinumą. Jei vyresnės kartos lietuvių menininkai ir metalistai vis dar skaito knygas, tai šioje dauguma atpažins save: tai ištisos kartos portretas, pagražintas roko dainomis ir landynių gyventojų istorijomis. Tiesa, šie atrodo dirbtinoki: prostitutė rašo dienoraštį, o jos suteneris šneka metaforomis: „Dink greičiau iš tos veidrodžių karalystės!“ (p. 102).

Pabaiga irgi gana silpna, tad gal per anksti vadinti autorių „lietuviško undergroundo tėvu“ – reiktų sulaukti kitų romanų. Vis dėlto šis nėra „apie nieką“: jis –­ apie jautrią ir charizmatinę poeto T.A.Rudoko asmenybę.Tai akivaizdu, ką jau čia kuklintis.

Bončkutė, Genovaitė. LAUKINIAI PRISIMINIMAI. – V.: Versus aureus, 2007.

Pradėjusi skaityti ploną debiutantės knygelę kone piktinausi: temos šimtą kartų gvildentos, išplėtotos tradiciškai gražiu, estetišku stiliumi. Ir vėl domėjimasis mirtimi, meniškos sielos blaškymasis, tauri žmogaus vienatvė...Negarsus, liūdnokas autorės balsas truputėlį erzina, ji atrodo tokia kuklutė, aplinkinių nesuprasta, kone mergaitiškai neapsisprendusi, nors iš tam tikrų detalių paaiškėja, kad priklauso vyresnei kartai. Gerai dar, kad bando perteikti savo patirtį „žmogiška“, nepatetiška kalba.

Tačiau, priėjus antrą knygelės skyrių – „Arčiau žemės“, trumputės novelės ir esė iš tiesų pasidarė „žemiškesnės“, labiau suprantamos, išryškėjo savotiškas autorės – praktikuojančios psichiatrės ir psichologijos specialistės – požiūris į kasdienybę. Ji sugeba įrodyti, kad „kasdienybė yra kažkas šventa“ (p.103). Ir kūrinėlių trumpumas pateisinamas: tai įspūdžiai, sąmoningai neišplėtoti iki filosofinių išvadų, vientiso pasaulėvaizdžio, tokios melancholiškos inteligentiško, uždaro žmogaus kontempliacijos.

Nors čia daug jausmų, ačiūdie, išsiverčiama be įprasto lyriškumo ir deklaratyvios meilės gamtai, taip pat labiau vadovaujamasi protu negu tipiškoje „moteriškoje“ prozoje. O dar toliau skaitant laukia staigmena: neryžtingai, labai subtiliai prabylama apie fizinę meilę, kūniškumą, kūnų kontaktą. Ir tada supranti, kad būtent šito lietuvių literatūroje išties per mažai. Kad galima nebanaliai rašyti apie grynai kūniškus pojūčius, nepuolant į kraštutinumus: pakylėtą romantiškumą ar lėkštą vulgarumą, pigią televizinę erotiką.

Čia aprašomi buitiniai dalykai – butai ir mašinos, kelionės ir šeimos rūpesčiai – sudaro trapų ir labai savotišką pasaulį, kuriam nesvetimas meditatyvus lėtumas, akimirkos ir tylos branginimas. Pasakotoja – labai jautri, pastabi, bet ne kritiška, ji tik fiksuoja, konstatuoja. „Iš esmės rašau apie nuogą, neracionalią, kartais baisią jausmų tiesą“, – prisipažįsta ji (http://www.versus.lt). Ta tiesa iš tikrųjų „nepatogi“, apie ją mažai kas kalba, nes, griežtomis nuostatomis vadovaudamiesi, idealų vaikydamiesi, dažnai neįvertiname vieni kitų, smerkiame, moralizuojame, o paskui stebimės, kad „vis trūksta gerumo ir prasmės, nėra iš kur paimti“ (p. 48). Knygutė primena seną rytietišką išmintį, kad žmogus viską jau turi savyje, ir sukelia keistą pasimėgavimo pasaulio netobulumu jausmą. Tikiuosi, kad G.Bončkutė, nepaisant to, kad jos profesija atima daug laiko, nesiliaus rašiusi prozos ir dar daug ką „prisimins“.

Tanizaki, Jun‘ichiro. KATĖ, VYRAS IR DVI MOTERYS. – V.: Versus aureus, 2007.

Ne paslaptis, kad mūsų intelektualai paslapčia mėgsta lyginti lietuvius su japonais. Atseit ir turtingą tradicinę kultūrą turime, ir šlovingą praeitį, ir sparčiai modernizuojamės, ir šalis mažytė...Gal dėl to taip žavimasi japonų kūrėjais, pradedant šilkografijos meistrais ir baigiant visokiais murakamiais.

Gal dėl to ir išleidžiamos tokios sentimentalios knygutės, pretenduojančios į psichologinę gelmę. Nepriekaištingai apipavidalinta apysakėlė primena žurnaluose spausdinamus apsakymus apie naminius gyvūnus. Turint omenyje, kad ši ketvirtame viršelyje gausiai išgirta knyga rašyta net 1936 m., nesunku suprasti, kas nuo ko „nusirašė“ tokius siužetus.

Japonai garsėja savo meile nebyliems padarėliams: belieka prisiminti praėjusį dešimtmetį užplūdusią „tamagočių“ (gyvūnus imituojančių kompiuterizuotų žaisliukų) maniją. Čia irgi bandoma pasitelkus gyvūnėlį gilintis į žmonių jausmus. Dvi žmonos bando išsiaiškinti, kuri yra brangesnė vyrui. O vyras – tinginys, iš trijų pusių atakuojamas moterų (prie žmonų prisideda ir jo valdinga mamytė, ir giminės), mieliau bendrauja su kate. Nes katė jų santykių sūkuryje atrodo gudriausia: ne veltui ji pirmiausia minima pavadinime.

Čia daugiausia ji ir apdainuojama: snukučio išraiškos aprašymas užima ištisus puslapius. Žmonės vienas kitą įtarinėja, akylai stebi, tipišku japonišku stiliumi daro išvadas iš elgesio detalių, aplinkos ženklų, menkiausių smulkmenų. Labai lengva įtikinti juos pakeisti nuomonę, daryti vienas kitam įtaką, sukiršinti ir skleisti nepagrįstus gandus. O katė šiame per ilgai užtrukusiame seriale atrodo nepakaltinama – visi personažai vienodai ją dievina, brangina ir stengiasi nuvilioti vienas iš kito.

Skaityti apie tai, tiesą sakant, labai nuobodu. Ypač tiems, kuriems bendravimas su gyvūnais neatstoja bendravimo su žmonėmis. Ir ypač Lietuvoje, kur kasdien gatvėje šalia Pasaulinę gyvūnų dieną švęsti kviečiančių gražių plakatų matai tupint pulkelius benamių kačių. Beje, jei jau meilė gyvūnams tapo tokia madinga, tai, prieš skelbiant knygutę „vienu puikiausiu literatūros kūrinių, kada nors parašytų apie kates“, pirmiausia reikėtų sužinoti, ką apie ją mano pačios katės.

ALEKSANDRA FOMINA

 

Skaitytojų vertinimai


41719. Aleison2007-10-29 14:35
Na, ne pirmas tai T.A.Rudoko romanas, ne pirmas...

41749. terra2007-10-30 05:00
jo, autorė a) neatidi, nes, matyt, literatūra nesidomi (aš nemėgstantis grafomaniškos ir jokios charizmos nei jautrumo, kaip atrodo Fominai, neturinčios Tomo Arūno Rudoko kūrybos, vis dėlto be šito aprašomo romano dar žinau bent jau du: "Autodafe" bei "Poetas ir prostitutė". Jau vien dėl šito turėtų būti tokiai atsiprašant recenzentei gėda. Bet, matyt, jei ne gėda, ką gi - pirmyn profanai ir tinginiai. b) rašydama apie Jazukevičiūtės knygą "recenzentė" svarsto teisingai romano personažė elgiasi ar neteisingai, kodėl gailisi savęs ar nori matyti tokia o ne kitokią ir paskui iš tokio pasvarstymo daro išvadą, kad romanas yra prastas. Bet leiskite paklausti ką literatūroje lemia vienoks ar kitoks personažo poelgis, argi nuo to priklauso literatūros kūrinio vertė? Absurdas. Išvada: recenzentė yra neprofesionali, tingi, bet matyt labai jauna, nes "vyresnės kartos menininkai ir metalistai" skamba tikrai juokingai.

41750. neatidumas2007-10-30 08:48
[...]Tiesa, tai pirmas kartas, kai lietuviškoje knygoje aptinkame atvirų kalėjimo kasdienybės [...] Laba diena. O E.Kalėdos "Nemylimi"?..

41773. nerka2007-10-30 17:14
o man patiko, kaip sudirbo jazuu ir rudocką. SU argumentais, ir su stilium. Toliau taip!

41778. recenzentė :-) 2007-10-30 21:25
o nuo kada Kalėda laikomas rašytoju?? man jis visiškas grafomanas, net nesiimčiau jo knygos analizuoti. o rudoko romanas atrodo tarsi pirmas, nesijaučia, kad jis korifėjus. beje, iš dramblio kaulo bokšto gal ir nesimato, kad jau atsirado ir nauja menininkų bei metalistų karta :)

41798. juodokas2007-10-31 11:49
Dar is vis gerai, kad Rudokas laikosi literat8roje, o ne kriminaliniame pasaulyje, vien uz tai vertas pagyrimo. O talento kalejimas ir alkoholio pylimas neprideda.

41799. recenzentei :-)2007-10-31 13:44
Įdomus pareiškimas: "o nuo kada Kalėda laikomas rašytoju??" O ką - Rudokas su savo romanais, kurių niekas neskaito, rašytojas? Kas sprendžia? O ką - gal tu esi kritikė? Taip - neegzistuojančios, beveik niekam nereikalingos, makalatūrinės literatūros kritikė. Sveikinu :-) Rudokui iki Kalėdos kaip tau iki Marso. Nes Kalėdos romanų parduota daugiau nei šimtas tūkstančių, o Rudoko - vos keli tūkstančiai. Visai kitos kategorijos, o pagal Vakarų supratimą: Rudokas - diletantas, o Kalėda - sėkmingas profis :-)

41812. terra2007-11-01 09:33
rudokas yra grafomanas kaip ir kalda tik agresyvesnis

41814. terra2007-11-01 09:35
o jeigu kam nors atrodo, kad rudoko romanas yra "kaip pirmas" ar kaip septintas, tas nieko nekeičia, nes rudoko romanas yra trečias ir todėl recenzentė yra žiopla ir neprofesionali, tingi, tad ir jos vertinimų nėra ko net skaityti - tai kritikos grafomanė

41818. romanas2007-11-01 14:48
Panele Aleksandra vertina tiksliai ir rašo geru, skaidriu stiliumi.Skaičiau su malonumu.

41819. terra2007-11-01 15:09
kaip gali vertinti tiksliai, jeigu ne=ino net kelint1 roman1 vertina ir kod4l

41821. realistas2007-11-01 16:34
Dargi buvo Rudoko "Cezario pjūvis" toks, pamenu. Apysakaitė visai padoriai paskaitoma ar ištęstas apsakymas, stovėjo savo laiku šalia Ivanauskaitės, Gavelio ir kitų vadinamųjų "neformalų".

41878. Asiliukas Porfirionas2007-11-03 20:49
Nuo sziol recenzijas raszys terra. Paraszys romano numeri, ir wisi plos, kaip tiksliai ir atidziai paraszyta.

41880. eiki eik :-) 2007-11-03 23:14
o koks skirtumas, kelintas tas romanas ir kelintas kaleda po rudoko ar rudokas po kaledos??? jei neidomu ir viena, ir kita, tai kurio velnio vaziuoti ant nelemtos recenzentes? dar ir etiketes klijuoti: ziopla mat. jei yra kas protingesnis, tegul isties perima estafete, niekas nedraudzia, laikrascio telefono nr. paskutiniam puslapyje. linkejimai...pasveikti

41899. recenzentė :-) 2007-11-04 12:55
vis dėlto kokia nuostabi publika Lietuvoje: užtenka vieną kartą per pusę metų suklysti, kad su žeme sumaišytų.

46188. redaktorius :-( 2008-04-09 12:16
Grafomanė Fomina dar drįsta kitus žmones vadinti grafomanais?!!

46189. recenzentei:2008-04-09 12:23
"...vieną kartą per pusę metų"?!! Nejuokaukite! Jūs klystate po kelis kartus kiekvienoje "recenzijoje". Kitaip ir negali būti, juk ne aiškiaregė esate, kad galėtumėte neklysdama apžvelgti knygą jos neskaičiusi.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:43:05 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba