Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-10-26 nr. 3162

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AUDRIUS DZIKARAS60
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SPALVOTOS KOLONIJOS

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (4)
4

KNYGOS 
• „VILNIUS UNIVERSITY“
• „KŪNO RAIŠKA ŠIUOLAIKINIAME SOCIALINIAME DISKURSE“
• „POKALBIAI TĖVO STANISLOVO CELĖJE“
• „LITHUANIAN AMBER“
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Jadvyga Bajarūnienė.
TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU
5

DAILĖ 
• Saulius Kruopis.
NIDOS TAPYBOS PLENERAS NUTIESĖ TILTĄ IKI „BRÜCKE“ MUZIEJAUS BERLYNE
3
• Lijana Šatavičiūtė.
KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS
1

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS
1
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS
2
• Laima Slepkovaitė.
„VILNIUS JAZZ 2007“ INTRODUKCIJA IR FINALAS
44
• Andrius Kairys.
LOVOJE SU DAKTARE KVIN
21

POEZIJA 
• Agnė Klimavičiūtė.
NUORAŠAI IŠ bio-GRAFIJŲ
68

PROZA 
• Nijolė Kliukaitė.
SAULĖ AFELYJE
3

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DIAGNOZĖ: POETAS?1

KULTŪRA 
• DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO4

KRONIKA 
• SALOS
• JONAS KAVALIAUSKAS 1920 12 10–2007 10 19
• PREMJERŲ SAVAITGALIS KAUNO LĖLIŲ TEATRE
• LIETUVIŲ KALBAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IŠSAUGOTI – MOKSLEIVIŲ KONKURSAS
• ŠIS TAS APIE „MEDĖJĄ“

DE PROFUNDIS 
• PATARIMŲ IR PAKLYDIMŲ RETRO1

PARK@S 
• ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ4
• Gintautas Mažeikis.
PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS
• Arūnas Uogintas.
MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ
 Vigmantas Butkus.
KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA
3
• Julija Karavajeva.
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS SINAGOGAS

PARK@S

KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA

Vigmantas Butkus

[skaityti komentarus]

Aplink Šiaulius gražiausios vietos yra pietų pusėje, Kelmės linkui. Važiuoji iki Bubių, o ten jau kryptys šakojasi: į Bazilionų, Pageluvio pusę kairėn, į Kelmę tiesiai, į Kurtuvėnų, Užvenčio pusę dešinėn. Dešinėn – tai pietvakarių kryptimi tuo išvaizdžiu keliu, kuriuo kažkada XX a. pradžioje ėjo autobiografinio Jono Biliūno kūrinėlio „Keliu“ (1905) pasakotojas. Tiesa, sunku pasakyti, ar tai autobiografinis eskizas-kūrinys, ar labiau pačios autobiografijos skiautė, bet tai šiuo atveju nėra svarbu. Svarbiau, kad ir Biliūno pastebima išskirtinė gamtos bei kraštovaizdžio puošnuma. Eskizo pradžia tokia: „Iššokau B-uose [Bubiuose – V. B.] iš diližano ir pasukau K-nų [Kurtuvėnų – V. B.] vieškeliu. Ėjau prilankytų savo draugo [Povilo Višinskio – V. B.], kuris K-nų [Kurtuvėnų – V. B.] grafo vaikus mokė. […] Iš vienos vieškelio pusės tęsiasi be galo miškai, iš antros – dailus klonis, už kurio, aukštai pakėlęs savo galvą, tarsi didžiuodamasis, stovi visos apylinkės milžinas – G-kų [Girnikų – V. B.] kalnas. Tai šen, tai ten išmėtytos aplinkui trobelės daro ir liūdną, ir malonų įspūdį: lyg kažin ką tokį artimą, seniai žinomą atmena. O tie visi kalneliai ir pakalnės, pušimis apaugusios, tas žilosios senovės ąžuolas pakelėje, tos sužydusios, plačiai išsitiesusios pievos – stovi akyse kaip graži pasaka, kaip kūdikio sapnas… Įsisvajojau žiūrėdamas: kiek tat aplinkui dailės, prigimties grožybių […]. O juk reikia tik pamatyti ir mokėti atjausti, ir koks galima būtų gražus paveikslas ant popieriaus papiešti!..“

Kai Biliūnas rašė šį savo eskizą, stropiai jį datuodamas 1905 m. vasario 11 diena, mano seneliui, gimusiam tos pačios Kurtuvėnų parapijos Užkalnių kaime, tada kaip tik ėjo devinta diena. Ir jau vėlesni, maždaug 4–5 praėjusio amžiaus dešimtmečių jo prisiminimai apie minimą Bubių – Kurtuvėnų kelią nebėra tokie šviesūs. Ten pasirodydavę pakelės plėšikėliai: stabdydavę vežimus, tuštindavę pinigines ir ne tik pinigines. Tiesa, seneliui taip nė sykio nenutikę, ir spėju, kad tai labiau legendos su dviem-trim atsitiktiniais precedentais, o ne dėsningumas, bet jam patikdavo pasakoti apie to kelio įveikimo būdą, kuris anaiptol nepanašus į klasiko aprašytąjį. Pasakodamas jis pagyvėdavo, pradėdavo gestikuliuoti. Turėjęs labai greitą, šaunią kumelę ir darydavęs taip: pamažu, neskubomis atvažiuoja, žiūrint kurion pusėn keliauja, iki Bubių ar Kurtuvėnų prie to kelio pradžios, pastovi, pasiilsi belaukdamas tada retai ten pravažiuodavusios kokios nors mašinos (mašinų pakelės plėšikėliai vengdavę, net bijodavę – maža kas joje važiuoja ir kokį „puštalietą“ vežasi), o sulaukęs – aida-a-a, aida-a-a paskui ją kiek kumelės kanopos įkabina. Ir ji paskui mašiną tuos kelis kilometrus visada ištempdavusi! – maždaug tokia fraze, didžiuodamasis turėtu gyvuliu, n-tąjį sykį tradiciškai užbaigdavo pasakojimą senelis.

Motiejaus Valančiaus Palangos Juzė į Kurtuvėnus atėjo iš kitos pusės, kitu keliu. Apsistojo jis dirbti tame pačiame Kurtuvėnų parapijos Užkalnių kaime, kuriame gimė ir ilgai gyveno senelis. Apsistojo pas Antaną Povilaitį, kurio giminė su senelio, vadinasi, ir manąja gimine ne vienu giminystės saitu susijusi, ir panoro Kurtuvėnus pamatyti: „Atėjus nedėlios dienai, aš užsigeidžiau Kurtuvėnų miestelį paregėti ir drauge su dviem vaikiukam nuėjau. Miestelį radau mažą, nevertą mano kelionės, bet bažnyčią mūro, labai gražią, galinčią papuošti ir didelį miestą. Abrozdai verti bažnyčios, užvis šv. Jokūbo, didžiajame altoriuj patalpintas, man patiko. Tuo tik negerai, jog drėgna bažnyčia juos gadina. […] Sumą laikė klebonas Jūzapas Vaitkevyčia, mažas kaip bitelė, sudžiūvęs kaip svirplys. Pamokslą sakė altarista Pranciškus Baracevyčia, kurio ilga nosis, o galva gera. Sugrįžęs pas Povilaitį, pabengiau darbą ir ėjau toliaus.“

Per penkiasdešimt metų, galima sakyti, visą XX šimtmečio antrą pusę Kurtuvėnuose klebonavo kunigas Stasys Kadys, buvęs ir vienuoliu pranciškonu. Pranciškonybę sovietmečiu teko slėpti. Būdamas studenčiokas tai autobusu, tai dviračiu iš Šiaulių minėtuoju gražiu keliu nuo Bubių pusės atkakdavau į susigaužusioje trobelėje kone prie pat šventoriaus prisispaudusią, bet ir iš vidaus, ir iš išorės tuomet išpuoselėtą kleboniją. Jaučiausi turįs teisę ten kartais nuvažiuoti, nes klebonas Kadys vėlgi buvo mano giminaitis – „kažkelintos eilės“ dėdė (močiutės pusbrolis, tai tos „eilės“ ir nebeatsiskaičiuoju). Važiuodavau knygų, mat Kurtuvėnų klebonija glaudė pusėtiną tarpukario Lietuvos teologinių, istorinių, filosofinių ir kitokių knygų bibliotekėlę, knygų, kurių nei Šiaulių, nei Vilniaus bibliotekose iš „specfondų“ tada man neduodavo. Klebonas man jas leisdavo vežtis namo skaityti, o kai kurias dosniai padovanodavo. Tebeturiu 1972 m. leidimo Naująjį Testamentą, Juozo Remeikio „Katechetiškų pamokymų“, P. Venckaus „Fundamentalinės teologijos paskaitų“ tomus, dar kažką. Kai kurios klebonijos bibliotekos knygos buvo nuplėštais viršeliais. Man paaiškino, kad kažkada Antrojo pasaulinio karo pradžioje rusų kariuomenei buvo įsakyta vėl nešioti antpečius, kuriuos anksčiau bolševikai buvo uždraudę. Tai karininkai be didesnių ceremonijų iš knygų viršelių, kurie buvo storesni už vidinius lapus, kažkokiu būdu ir gaminosi sau tuos antpečius, juos nešiojo, kol gavo tikrus.

Klebonas galvojo, gal net buvo įsitikinęs, kad seksiu jo kunigiškomis pėdomis, nes koks normalus studentas ims ir skaitys Venckaus „Fundamentalinės teologijos paskaitas“ – tuos kryžiaus ir kančių kelius. Aš taip neplanavau (turiu omeny kunigiškos „įpėdinystės“ klausimą). Tiesiog buvo smalsu skaityti ir šį, ir aną. Manau, kad vėliau mano „kunigystės klausimu“ mes su klebonu ir be žodžių vienas kitą supratom, o dar po metų kitų jis palaimino mano santuoką, pakrikštijo dukrą. Tik vienas dalykas iki šiol neduoda ramybės. Kaip minėjau, kokiais 1984 metais klebonas dovanojo man 1972-ųjų leidimo Šventraštį. Kai paklausiau, kuo gi aš galėčiau atsilyginti, jis „senoviškai“ ir visai neįpareigojančiai paprašė kada nors „susikaupus sukalbėti už jį devynias ‘sveikamarijas’“. Pasiutęs reikalas: bandžiau ir šiaip, ir anaip, ir vienoje vietoje, ir kitoje, ir vienokiomis aplinkybėmis, ir kitokiomis – susikaupus (!) niekaip neišeidavo. Jau ties trečia ar, geriausiu atveju, ties penkta, šešta „sveikamarija“ suklupdavau, dėmesys „nušokdavo“, mintis išduodavo. Atrodo paprasta, bet nepaprastai sunku. Taigi tą skolą tebenešioju ir vis prisimenu važiuodamas pro Kurtuvėnus, ypač – tuo Biliūno aprašytu išvaizdžiu keliu.

trysbutkai@takas.lt

 

Skaitytojų vertinimai


41744. Hesperus2007-10-29 22:46
Šiandien skaičiau apie vieną kunigą iš lenkmečio. Tai ten tokie centrai minimi - Ylakiai, Varniai, Kražiai, Kretinga, Seda ir t.t.ir pan. O dabar tik Vilnius Vilnius Vilnius ir Didžiaaasalis Didžiaaasalis...

41920. buvusi ten :-) 2007-11-04 23:21
Aciu uz pasidalijima mintimis. Ir nebegali pro sali vaziuojant, negirdeti balso, bylojancio viena ar kita istorija.. istabios vietos, lydimos praturtinancios patirties..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:43:04 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba