Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-10-26 nr. 3162

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AUDRIUS DZIKARAS60
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SPALVOTOS KOLONIJOS

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (4)
4

KNYGOS 
• „VILNIUS UNIVERSITY“
• „KŪNO RAIŠKA ŠIUOLAIKINIAME SOCIALINIAME DISKURSE“
• „POKALBIAI TĖVO STANISLOVO CELĖJE“
• „LITHUANIAN AMBER“
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Jadvyga Bajarūnienė.
TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU
5

DAILĖ 
• Saulius Kruopis.
NIDOS TAPYBOS PLENERAS NUTIESĖ TILTĄ IKI „BRÜCKE“ MUZIEJAUS BERLYNE
3
• Lijana Šatavičiūtė.
KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS
1

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS
1
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS
2
• Laima Slepkovaitė.
„VILNIUS JAZZ 2007“ INTRODUKCIJA IR FINALAS
44
• Andrius Kairys.
LOVOJE SU DAKTARE KVIN
21

POEZIJA 
• Agnė Klimavičiūtė.
NUORAŠAI IŠ bio-GRAFIJŲ
68

PROZA 
• Nijolė Kliukaitė.
SAULĖ AFELYJE
3

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 Andrius Jevsejevas.
...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DIAGNOZĖ: POETAS?1

KULTŪRA 
• DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO4

KRONIKA 
• SALOS
• JONAS KAVALIAUSKAS 1920 12 10–2007 10 19
• PREMJERŲ SAVAITGALIS KAUNO LĖLIŲ TEATRE
• LIETUVIŲ KALBAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IŠSAUGOTI – MOKSLEIVIŲ KONKURSAS
• ŠIS TAS APIE „MEDĖJĄ“

DE PROFUNDIS 
• PATARIMŲ IR PAKLYDIMŲ RETRO1

PARK@S 
• ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ4
• Gintautas Mažeikis.
PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS
• Arūnas Uogintas.
MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ
• Vigmantas Butkus.
KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA
3
• Julija Karavajeva.
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS SINAGOGAS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS

...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

Andrius Jevsejevas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Justas Tertelis monospektaklyje „PRA“

– ...žiūrėjau keletą spektaklių vaikams ir jaunimui...

– Na, ir kokie gi įspūdžiai?

– Labai malonūs.

– Ką jūs sakote?! Negaliu tuo patikėti!

Šis visiškai netikėtai ir nenoromis nugirstas draugiškas dviejų teatralų pokalbis privertė dar kartą prisiminti svarbiausias problemas bei klausimus, iškeltus (ar iškilusius „savaime“) spalio 15–17 dienomis Alytuje vykusiame III nacionaliniame teatrų vaikams ir jaunimui festivalyje, kurį organizavo Lietuvos „Asitežas“ („ASSITEJ“).

Teatrinės visuomenės ir kritikų nepelnytai primirštas teatras vaikams ir jaunimui sulaukė didelio alytiškių dėmesio: tris dienas milžinišką Alytaus miesto teatro rūmą buvo okupavusi besijuokiančių ar verkiančių, krykštaujančių, nenustygstančių vietoje ar tiesiog tyliai stoviniuojančių, bet visada tikrų ir nuoširdžių vaikų minia. Teatro stebuklas neaplenkė ir jaunųjų alytiškių, likusių mokyklose, darželiuose ar ligoninėse.

Spalio 16 d. Alytaus teatro galerijoje vykusioje diskusijoje tema – „Jaunojo žiūrovo teatras: kūryba ir atsakomybė“, kurioje dalyvavo nemažas būrys teatralų, lietuviškojo „Asitežo“ narių, jaunųjų teatro kritikų, moksleivių ir kitų teatro menui neabejingų žmonių, buvo aptarta teatro vaikams ir jaunimui dabartinė situacija, nagrinėtos repertuaro, profesionalumo, teatro kolektyvų mobilumo, finansavimo problemos, festivalių organizaciniai reikalai, ruošiamas „Asitežo“ kreipimasis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę (patylomis, pusiau juokais vadintas tiesiog „Ribentropo-Molotovo paktu“).

Pasak lietuviškojo „Asitežo“ prezidentės Violetos Podolskaitės, bene didžiausias teatralų, kuriančių vaikams ir jaunimui, rūpestis – elementaraus dėmesio stoka. Pastaraisiais metais į jaunąjį žiūrovą orientuotas teatras Lietuvoje tapo tarsi „neprestižine“ sritimi, į kurią gan atmestinai ir paviršutiniškai žiūri ne tik patys teatrai ar atitinkamos valdžios institucijos, tačiau ir teatro kritikai bei kultūrinė spauda. Su tuo sunku nesutikti, nes ir šių metų festivalis vis dėlto liko įspūdingos „Sirenų“ reklaminės kampanijos šešėlyje.

Tiesa, masto skirtumas akivaizdus, tačiau nereikia pamiršti „mažųjų formų“ teatro esminio pranašumo – mobilumo. Jei Mahometas neina pas kalną – kalnas nueis pas Mahometą. Didžiajai daliai teatrinių renginių nusėdus sostinėje, šie vaidinimai yra viena iš nedaugelio galimybių teatro šventę atnešti ir į provincijos miestus bei miestelius, mokyklas ar net vaikų globos namus. Matant, kaip po tokių spektaklių švyti vaikų akys, sunku ir įsivaizduoti, kas dedasi jų sielose ir širdyse. Taip sparčiai augant nusikalstamumui, girtuoklystei (net ir vaikų), teatro jaunajai publikai edukacinė-šviečiamoji funkcija privalo būti maksimaliai išnaudojama.

Ne mažiau opi problema – kokybiškos ir originalios nacionalinės dramaturgijos vaikams (ir ne tik) stygius, tarsi juodas debesis, persekiojantis Lietuvos teatrą nuo neatmenamų laikų. Tačiau verta pastebėti, kad šiokių tokių prošvaisčių yra. Paradoksalu, bet ką tik prabėgęs „Asitežo“ festivalis pasižymėjo tuo, kad visi spektakliai buvo sukurti remiantis lietuvių literatūra / dramaturgija. Galbūt savotišku lietuviškosios dramaturgijos „gelbėjimosi šiaudu“ galėtų tapti dažnesnis įvairių inscenizacijų ar spontaniškų sceninių ieškojimų bei atradimų fiksavimas ir publikavimas? Kodėl gi neišleidus Vytauto V. Landsbergio „Vilio“ arba jaunojo Justo Tertelio sceninės išpažinties? Štai, pavyzdžiui, Čekijoje ar Slovakijoje kasmet rengiami nacionalinės dramaturgijos konkursai, o geriausias jaunųjų autorių pjeses atskirame leidinyje galima įsigyti bet kuriame knygyne. Deja, nė viename Lietuvos knygyne neteko aptikti nieko panašaus. O juk tai milžiniška paskata jauniesiems dramaturgams kurti ir tobulėti.

Deja, ne tik šioje diskusijoje, bet ir per visą teatro šventę pasigedau išsamesnio pačių spektaklių, jų estetinės, meninės funkcijos aptarimo. O kalbėti iš tiesų buvo apie ką. Į festivalio programą buvo įtraukta 11 spektaklių (kalbama, kad užmojai buvo dar didesni, bet, deja, dėl visiems suprantamų priežasčių teatrai iš kai kurių miestų atvykti negalėjo –­ turbūt būtų naivu tikėtis tokio profesinio „fanatizmo“). Matyti spektakliai labai maloniai nustebino, nors pasitaikė ir ne itin stiprių pasirodymų. Tačiau šį kartą mažytis šaukštelis deguto liko kažkur ant statinės krašto (o gal išsisklaidė kaip dūmai?) ir medaus nesugadino.

Vilniaus „Lėlės“ teatro parodytas V. V. Landsbergio „Vilis“ (režisavo pats autorius) vienus supažindino, o kitiems dar kartą priminė žemaičių keistuolio Viliaus Orvido istoriją. Vaidinimas – tarsi teatrinė retrospektyva (šį įspūdį dar sustiprina scenos fone rodoma filmuota medžiaga iš Orvido sodybos). Į Alytaus miesto teatro salę sugužėjusi publika išvydo nepaprastai šiltą, savą ir subtilų spektaklį. Viliaus Kirkilionio personažas tarsi Sizifas, tempiantis akmenis į savo sodžių pats nežinodamas, dėl ko (sako, kad „tai aukščiausiojo valia“), pribloškia savo papras­tumu, tikrumu. Herojaus drama ryškėja bendraujant su scenos partnere – Mergaite-Moterimi-Angelu (aktorė Almira Grybauskaitė): pradžioje Vilį savotiškai prikėlusi gyvenimui, galiausiai jį išlydi į kelionę žvaigždės link. Nepersūdytas, nuoširdžiai naivus personažų tarpusavio santykis. Turbūt dažnas žiūrovas, po kurio laiko paklaustas apie Vilių Orvidą prisimintų tą paprastą džinsais ir marškiniais apsirengusį žemaičiuojantį vyruką, žilstelėjusia barzda. Vilio personaže, regis, kiekvienas rado šį bei tą savo. Ir „Asitežo“ festivalio metu neretai skambėjo Orvido fanatiškos meilės savo akmenims palyginimai su Alytuje esančiu Kęstučio Ptakausko „Ryto rasos“ sodu ar net pačiu festivaliu.

iliustracija
Spektaklis „Senelės pasaka“
Nuotraukos iš Teatro laboratorijos „Atviras ratas“ archyvo

Teatro laboratorija „Atviras ratas“ jaunajai Alytaus publikai pristatė du visiškai skirtingo pobūdžio spektaklius: J. Tertelio monospektaklį „PRA“ ir teatrinių etiudų pagal Salomėjos Neries „Senelės pasaką“ (abiejų spektaklių režisierius Aidas Giniotis).

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad spektaklis apie jauno aktoriaus kančias scenoje ir už jos turėtų būti adresuotas konkretiems žiūrovams, tarpusavyje susijusiems tam tikrais profesiniais santykiais. Tačiau, kaip teko įsitikinti, spektaklio tema nesvetima ir šiuo požiūriu „nesugadintai“ publikai: juk kadaise didelė dalis jaunimo norėjo būti Banioniais ar Adomaičiais, dabar – Gavenoniais ar Samuolytėmis, galbūt kai kurie Radžiais arba Yvomis – noras pajusti, paliesti sceną, pamatyti prieš save pilną salę plojančių žmonių visada traukė ir trauks. Ir iš tikrųjų pritraukė. Nors spektaklis buvo rodomas gana vėlyvu metu (21 val.), į salę sugužėjo visai nemažai teatro išsiilgusių Alytaus jaunuolių, kuo nuoširdžiai stebėjosi labai susijaudinęs jaunas aktorius, vis nedrįstantis peržengti tos nelemtosios juostelės, žyminčios vaidinimo PRAdžią. Besi­klausant įvairiausių linksmų ir nelabai linksmų istorijų apie teatrą, jo specifiką, jame dirbančius – gyvenančius žmones, stebint jaunojo Verterio... atsiprašau, jaunojo aktoriaus kančias, valanda prabėga neįtikimai greitai. Galbūt aktoriui J. Terteliui ir galima papriekaištauti, kad kartais kildavo sunkumų dėl artikuliacijos, kad tą teatrą ir tikrovę skiriančią liniją peržengdavo pernelyg demonstratyviai, kad kartais pritrūkdavo spontaniško santykio su publika (pvz., reakcijų į pavėlavusius žmones ar suskambusį telefoną ir pan.). Tačiau ne taip dažnai mūsų į jaunąją publiką orientuoti teatrai ryžtasi sceniniams eksperimentams ir jau vien dėl to prieš jaunuosius „keistuolius“ vertėtų nukelti kepurę.

„Vaikiški“ spektakliai visada ypatingi nenuspėjamu žiūrovo (vaiko) ir aktoriaus santykiu. Spektaklyje „Senelės pasaka“ sąmoningai sugriaunama nematoma siena, skirianti aktorius ir publiką, kuri tiesiogiai įtraukiama į sceninį vyksmą. Žavi aktorių sugebėjimas „broliškai“ bendrauti su vaikais kaip su sau lygiais, išlikti naiviems, bet ne naivesniems už žiūrovus, valdyti krykštaujančių vaikų minią (nors po scenos, kurioje keli žiūrovai ant scenos vaidino Eglės „medžiais paverstus vaikus“, salė dar geras penkias minutes nenurimdama šniokštė ir lingavo). Aktorių muzikalumas jau senokai tapo „keistuolių“ „arkliuku“: kiekvienas jų groja vienu ar kitu instrumentu bei dainuoja. O kartu dainavo ir žiūrovai. Ir ne vien jaunoji jų dalis. Stebint tokį besąlyginį abiejų pusių dialogą darosi aišku, kokia efektyvi edukacinė priemonė gali ir turi būti teatras vaikams.

Teatro vaikams ir jaunimui festivalis „Asitežas“ prabėgo. Ne kaip ta ragana iš „Senelės pasakos“ – nepalikdama pėdų. Alytuje apsilankę teatralai paliko savo pėdsaką kiekvieno apsilankiusio veide ir sieloje. Ir nors diskusijų, pokalbių metu į jaunąją publiką orientuoto teatro Lietuvoje dabartis buvo vaizdingai lyginama su Donelaičio žiemos rūpesčiais, belieka tik tikėtis, kad šio festivalio metu sniege paliktos ryškios pėdos nužymės kelią ateičiai. Ir galbūt kada nors žiemos šaltos triūsus pargriaudami juoksimės...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:43:04 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba