Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-10-26 nr. 3162

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AUDRIUS DZIKARAS60
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SPALVOTOS KOLONIJOS

ESĖ 
 Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (4)
4

KNYGOS 
• „VILNIUS UNIVERSITY“
• „KŪNO RAIŠKA ŠIUOLAIKINIAME SOCIALINIAME DISKURSE“
• „POKALBIAI TĖVO STANISLOVO CELĖJE“
• „LITHUANIAN AMBER“
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Jadvyga Bajarūnienė.
TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU
5

DAILĖ 
• Saulius Kruopis.
NIDOS TAPYBOS PLENERAS NUTIESĖ TILTĄ IKI „BRÜCKE“ MUZIEJAUS BERLYNE
3
• Lijana Šatavičiūtė.
KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS
1

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS
1
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS
2
• Laima Slepkovaitė.
„VILNIUS JAZZ 2007“ INTRODUKCIJA IR FINALAS
44
• Andrius Kairys.
LOVOJE SU DAKTARE KVIN
21

POEZIJA 
• Agnė Klimavičiūtė.
NUORAŠAI IŠ bio-GRAFIJŲ
68

PROZA 
• Nijolė Kliukaitė.
SAULĖ AFELYJE
3

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DIAGNOZĖ: POETAS?1

KULTŪRA 
• DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO4

KRONIKA 
• SALOS
• JONAS KAVALIAUSKAS 1920 12 10–2007 10 19
• PREMJERŲ SAVAITGALIS KAUNO LĖLIŲ TEATRE
• LIETUVIŲ KALBAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IŠSAUGOTI – MOKSLEIVIŲ KONKURSAS
• ŠIS TAS APIE „MEDĖJĄ“

DE PROFUNDIS 
• PATARIMŲ IR PAKLYDIMŲ RETRO1

PARK@S 
• ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ4
• Gintautas Mažeikis.
PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS
• Arūnas Uogintas.
MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ
• Vigmantas Butkus.
KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA
3
• Julija Karavajeva.
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS SINAGOGAS

ESĖ

ŽYMĖTOS KNYGOS (4)

Stasys Stacevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kur dingo sidabrinė taurelė? – mąsto „Širdelėje“ Vytas Dekšnys, Liudvikas Jakimavičius ir Stasys Stacevičius
Kornelijaus Platelio nuotrauka

Sparnuotieji

Iš lovoj užmigusios skaitytojos rankų iškrenta Egziuperi, į grindis trenkiasi „Pietų paštas“ ir „Žemė žmonių planeta“, tvojasi „Karo lakūnas“, ir tas trenksmelis –­ ar viešpaties mušamųjų muzika –­ mus prižadina.

– Nukrito Egziuperi, – sako jinai.

– Daug daug lakūnų jau nukrito.

– Ir dar nukris.

– Į vandenis, žemę, sąmonę, pasąmonę, į...

– Egziuperi, kai jį skaitai, būtinai turi nukristi.

Tai viena iš svarbiausių mano vaikystės knygų, daugsyk kritusi, visa sutrankyta ir subraižyta, dabar skaitoma kitaip, o andai... Tiesiai virš mano sodybos tais dviprasmiškais pigaus benzino laikais ėjo mažoji avialinija Vilnius–Druskininkai, beveik kasdien – ten ir atgal – visai neaukštai praburgzdavo lėtas, bukanosis, dvisparnis AN-2, vadinamasis „kukurūzninkas“, o šventadieniais praūždavo dvimotoris, dabar jau niekur neskraidantis Li-2.

Retsykiais per pratybas – čia virš laukų ir miškų buvo karinių skraidymų zona –­ visai neaukštai, staugdami rėždavo posūkius iškart keli MiG-19, MiG-21, likdavo kurtinantis spengsmas, kauksmas ir savęs, paliekančio tai kitiems, regėjimas ateityje...

Vasarom ar rudeniop į atsarginį aerodromą už kelių miškų nuo manęs atskrisdavo tas pats „kukurūzninkas“– daugsyk perdien kildavo, nusidriekdavo gelsvos ar baltos juostos ore, lakūnai tręšdavo kolūkmečio laukus brangiuosius, kartais purkšdavo nuodus ant bulvių, užpultų kolorado vabalų, sykį apipurškė ir mus, kai, vaikigaliai dar, bandėm pataikyti akmenukais į tą žemai lekiantį orlaivį...

Netolies lygiose pievose dažnokai nusileisdavo, neradę keliamųjų oro srovių, sklandytuvai, juk tuomet sovietinio DOSAAF’o“ aeroklubuose besimokantiems mėgėjams sklandymas nekainavo beveik nieko, tereikėjo sveikatos, gabumų, noro... Pakelti ir nubuksyruoti tų sklandytuvų nusileisdavo lėktuvėliai JAK-12, iš arčiau jų apžiūrėti sulėkdavo maži ir dideli kaimiečiai... Kartą JAK-12 pilotas mums, keliolikai vaikų, išdalino gerą krūvą senų „Sparnų“, anuometinio vienintelio lietuviško žurnalo apie aviaciją, ėjusio kartą per 3 mėnesius.

Paskui mes su Jonu „Sparnus“ užsiprenumeravom.

Pasitelkę brėžinius, bet dažniau fantaziją, konstravom aviamodelius – sklandytuvėlius ar lėktuvėlius su gumos varikliais, paskui tai patiko dar trims bendraamžiams, ir jau būdavo mažosios skrajūnų varžybos... Kieno sklandytuvėlis nuo kalno viršūnės toliausiai nulėks už žvyrkelio... Regėjom save tuose orlaiviuose gal tuoj tuoj žūsiančius, nes mūsų „Strėlės“, „Kometos“, „Meteorai“ ar dar kaip smagiai pavadinti lėktuviukai įstrigdavo į beržą, kliudydavo elektros laidus, atsitrenkdavo į tvarto stogą – avarijos ir katastrofos mums atrodė net būtinos – istorijai...

Vėliau jau buvo keistoka žiema.

Dukart per savaitę po pamokų mes su Jonu – jau dešimtokai – iš Merkinės važiuodavom į kursus Alytaus aeroklube.

Iš aeroklubo suspėdavom į paskutinį vėlyvąjį autobusą, apsnigtais žvyrkeliais ir užpustytais laukais į atokias savo sodybas parbrisdavom tik po vidunakčio, kartais pakeliui dar paleidę po sniego gniūžtę į kaimo mokytojos tamsų langą, į brigadininko ar kt. – atsibuskit, išsimiegosite, kai numirsit... Pamokos, aišku, likdavo neparuoštos, o keltis vėl reikia labai anksti, klampoti du km iki stotelės, užtat, ankstyvuoju ir vieninteliu autobusu pasiekus mokyklą, iki pamokų – dar visa valanda...

Paskui, jau pavasarį, privalomas šuolis – iš to paties „kukurūzninko“ – su parašiutu. Pirmom sekundėm raudona raudona – gal ne tik akyse – iškart keliuose pasauliuose, paskui malonumas kabėti šiek tiek virš tikrovės po beveik nevaldomu parašiutu, netrukus – nerimas, kad vėjas mane nuneš į Nemuną, bet...

Paskui norisi dar ir dar – iš didesnio aukščio.

Su instruktoriumi neriam į pirmąjį suktuką, į pirmąją kilpą, ir tom sekundėm veidai nuo perkrovos išsitempia kaip guminiai, tik nematom savęs, trumpam deformuotų.

Jonui sklandyti sekasi puikiai.

Man, atrodo, irgi seksis, bet jau savarankiškai skrisdamas – po smagios ir nelengvos vakarykštės vakaronės kaime – užsisvajoju, aerodromas dingsta iš akių, niekaip jo nerandu, aukštis tirpsta, vos nesibaigia kaip...

Pirmąsyk gyvenime suvokiu savo naivumą, prarają tarp vaizduotės ir galimybių, laukia jau kitokie pakilimai beigi kritimai, be lėktuvo ir be parašiuto.

Su Jonu nesusitinkame daug daug metų.

Vėliau sužinau, kad jam, jau valdžiusiam pilotažinį lėktuvą, raičiusiam mirties kilpas, skraidyti griežtai uždraudė jaunoji žmona, aukštas ir kietas Jonas pakluso lyg Jonukas, tapo grynai naminis irgi rimtuolis, užsidarėlis irgi blaivininkas, neatvažiuoja net į klasiokų susitikimus, nebendrauja su niekuo, kas galėtų sudrumsti keistą jo ramybę, o sparnai ir parašiutas liko nebent sapnuose su anos žiemos sniegu...

Dabar stiprėja rudenio vėjas, beveik audra vidunaktyje įsiūžia, atokybėj troba ima gausti lyg orlaivis, lekiantis prieš vėją su manim ir Egziuperi skaitytoja.

– Gal pakilsime be sparnų, – sakau, –­ gal paskui rasim aerodromą, gal nesitrenksim netyčia į dangoraižių tuštybę, gal mūsų nenumuš.

Sparnai – tai tik forma, motoras yra širdis, kuras yra jaunatvė, skridimas – tai pusiau sapno būsena, o kritimas – proga atsibusti, ypač tą valandą, kai įsitikinęs, jog nemiegi.

Sidabrėlis

Nežinau, kaip tuos drugelius vadina gamtininkai, o mes sakom: labas, sidabrėli... Jie, kai išskleidžia sparnus, gali pridengti vieno lito monetą, jų akys labai didelės, geros ir, atrodo, protingos, kai įsižiūri per didinamąjį stiklą... Sparnai pusiau skaidrūs, žalsvai sidabriniai, liemuo aerodinamiškas, antenos jautrios, galva kažko verta. Savo forma sidabrėlis, nelygu, kokioj padėty jo sparnai, būna panašus į švedų naikintuvą bombonešį „Draken“ arba – į prancūzų „Miraž-5“, kartais – į amerikiečių F-111, nes aviakonstruktoriai kopijuoja aerodinamiškai tobulas gyvųjų sparnuočių formas. Lyginant su manimi, sidabrėlis nesveria beveik nieko, tačiau, lyginant su bakterija, jo masė yra milžiniška, todėl sidabrėliai yra drąsūs, smalsūs, kartais – išdykę... Andai vienas, kai mes su dailininke Ugne šventėm mūsų kaimyno irgi fiziko pasirodymą miško keliūkštyje su nauju džipu, ėmė sukti ratus aplink sidabrinę taurelę, kuri buvo sklidina kadagių užpiltinės ar miško ašarų. Įtariu, kad sidabrėliui labiau parūpo turinys, o ne pati taurelė, prieš dešimtmečius pagaminta Šiaurės Osetijoje kruopštaus irgi kieto juvelyro, jo padovanota tuomet jaunutei Ugnei, kai ji viešėjo Kaukaze su savo tapybos irgi keramikos paroda. Tris tokias taureles parsivežė Ugnė, vieną iš jų vėliau perdovanojo man, o aš lengvabūdiškai ją nusivežiau į Poetinį Druskininkų rudenį ir naktį, drauge su Ugne neatsilaikęs prieš slibino ir kirmėlių ašaras, ją praganiau „Širdelės“ teritorijoj.

Tegu išgeria iš jos dabartinis savininkas ar savininkė, jeigu ta kalniečio rankų darbo sidabrinė taurelė dabar turi savo žmogų irgi gėrėją, gal poetą, gal gerų knygų skaitytoją, nes kas darbo sidabrui, kad aš jo neišsaugojau. O laimingajam ar laimingajai – vis tiek bent retsykiais būnam laimingi lyg sidabrėlis – kai ateis valanda, siūlau išgerti ir už juvelyrą, iškalusį tą taurelę ir dovanojusį ją Ugnei, giliai atsikvėpus ir su pakylėjimu išgerti, nes tos sidabrinės taurelės autoriaus, sidabrakalio meistro, jau nėra tarp kvėpuojančiųjų ir geriančiųjų, jam – Šiaurės Osetijos katalikui – rūpestingieji tautiečiai musulmonai nupjovė galvą dėl tikėjimo ir nupjaudami, matyt, nuoširdžiai tikėjo atliekantys šventą darbą – tokie jau ten papročiai ir tradicijos.

Drugys sidabrėlis suka ratus apie vieną iš dviejų mums likusių Osetijos sidabro taurelių, pastatytą ant kelmioko vidur Dzūkijos miškų, uosto samanę didingom antenom, nusileidžia ant sidabrinės krašto, geria – gal ir ne už mus – krinta į vidų, jau kapitališkai girtas ir nevaldydamas sparnų, plūduriuoja... Imu degtuką, atsargiai ištraukiu girtą skenduolį, nežinau, kaip suteikti jam greitąją pagalbą, paguldau ant atviros palangės – tegu suteiks jam lėtąją pagalbą saulė ir vėjas, gal atsigaus, išsiblaivys...

Tūkstančius metų čia gyvena gal keliadieniai drugiai sidabrėliui, ir, atrodo, nieko jie nebijo, nei mūsų, nei pasaulio galo... Kitą rytą girtuokliavusio sidabrėlio ant palangės nerandu – gal paukštis, skersvėjis ar skruzdės jo kūną nusinešė, o gal vis dėlto išsiblaivė sidabrėlis ir dabar su šimtais gentainių vėl plevena aplink Ugnės trobelę miške, štai vėl bent keli įskrido.

iliustracija
Ričardo Šileikos fotografija

Ugnė dėlioja į lentynas glėbį šviežių knygų, prieš savaitę parsivežtų iš LRS knygynėlio, ir staiga sako: sidabrėlis vieškelyje!

Tas drugys, andai iškratant knygas iš maišioko, pateko tarp jų, sutraiškytas atsispaudė ant Juozo Apučio „Vieškelyje džipai“ kieto viršelio... Ugnė, prieš nukrapštydama žuvusio skrajūno kūną, apipiešia kontūrus, paskui sidabrėlio palaikus iškilmingai suvynioja į popierių, neša sudeginti, juk ir pati Ugnė po mirties nori būt sudeginta, nes ugnis išgrynina ir apnuogina sielą, o pelenus dailininkė prašo arba palaidoti prie jos trobelės, šalia šimtamečių liepų, arba užkasti prie Bedugnio ežero, o jeigu valdžia neleis supilti nė kukliausio vienišo kapelio, tai, sako jinai: išbarstykit tarp klėtelės ir ežero, tūkstančius kartų išvaikščiotoj miško pakelėj, kur prabėgo gal ne auksiniai, gal sidabriniai metai...

Ugnė dailininkės pieštuku saikingai paryškina visą sidabrėlio žūties vietą ant knygos viršelio, ir atsiranda paminklas sidabrėliui, lengvas, sparnuotas, ir dabar Juozo Apučio novelės dar įdomesnės bus, nes virš dailininko iliustratoriaus Romo Oranto nutiesto vieškelio – berods nuo Zervynų iki Šiaurės Osetijos per „Širdelę“ – tas drugys sidabrėlis: kaip tik.

Virstanti dulkėm

Optimistų klubas, į kurį kurortiniame mieste susibūrė galudieniai pensininkai, daugiausia inteligentai, man andai pasirodė keistokas ir įtartinas – dėl pavadinimo ir narių amžiaus. Na ir kas, kad optimistai esate jūs, buvę motociklistai, filatelistai, artileristai, spiritistai, centristai, gydytojai, mokytojai, – kas yra tas jūsų optimizmas ir kur link benuves tas o. jus, seniokus, optimistiškai važiuojančius dviračiais į susenusių optimistų vakaronę prie ugnies... Vis tiek numirsit, išmirs ir jūsų vaikai, paskui – anūkai ir proanūkiai, paskutiniai lietuviai emigruos, baigiantis naftai pasaulyje, ir pabrangs dviračiai. Persimainys visas klimatas, po sausrų ir gaisrų didžiųjų vėl užslinks ledynai, įsisiautės pūgos irgi uraganai, nusiaubtos stichijų valstybės negelbės viena kitai, atvirkščiai, kils karai, sprogs atominės, išlėks, anot Salomėjos, į dangų tiltai, dar vėliau į žemę gal trenksis geležinis asteroidas... Kur pagrindas jūsų optimizmui, kur?

Štai pagrindas! Svarbiausia optimistų knyga yra R. Moudi „Gyvenimas po gyvenimo“. Turiu ir galingesnę, kur minėtas pomirtinių potyrių, taip pat mažamečių vaikų atsiminimų apie „gyvenimą iki gyvenimo“ tyrinėtojas yra tik vienas iš devynių rimtų, nekomercinių autorių.

„Žizn’ posle smerti“, sutrūkinėjusiais minkštais sidabraspalviais viršeliais, išspausdinta ant paties pigiausio, rusiško, yrančio ir trupančio popieriaus, 320 p., išversta ir išleista Maskvoj 1991 m. leidyklos „Sovetskij pisatel-Olimp“. Knyga, kuri, kelioliktą kartą atversta, dėl popieriaus prastumo byra į dulkes lyg lavonas ir taip paspartina skaitančiojo mirimą, tačiau rimtais tekstais – apie gyvenimą po nusibaigimo – apramina ir net pradžiugina: mirtis – tik etapas į kitas realybes, kur irgi gali veikti optimistų, centristų ir tankistų klubai.

Vėl atsiverčiau – gal keliasdešimt kelintą kartą – tą virstančią dulkėmis anto­logiją, nusičiaudėjau, bandau tikėti aprašomu nemirtingumu, nes pats artimiausias žmogus vėl pasijuto ant ribos, pasikvietė atsisveikint, paprašė pusę metų po to negert alkoholio.

Dabar skaitau apie Romeo klaidą, apie auras, sapnus, persikūnijimus, ženklus iš užribio, tačiau nedaug reiškia knyginis tikėjimas, lengviau, daug lengviau tikėti žmogum, kuriuo pasitiki.

Mano vyresnysis pusbrolis Jonas Prakapas iš Laičių kaimo, Varėnos rj., pasakojo:

– Nepamenu, kiek laiko po smūgio buvau be sąmonės, paskui pamačiau save iš viršaus gulintį Greitosios pagalbos mašinoj, vežamą per Senąją Varėną. Susigriebiau, kad manęs, skrajojančio mašinoj, gydytoja nemato, o tą kitą mane, tą gulintį, jinai bando gaivinti, kalba, kad tau dar per anksti... Man, skrajojančiam, neskaudėjo ir buvo gera, nesinorėjo grįžti į apmirusį kūną, bet girdėjosi ir kiti balsai iš kažkokių užribių: tau dar anksti... Dabar tikiu pomirtiniu, ir tu tikėk ir nieko nebijok...

Pasak anos knygos autoriaus, pabuvoję anapus ir grįžę ima gyventi drąsiau, švenčiau irgi optimistiškiau.

Bet kodėl tik nedaugelis iš patyrusių klinikinę mirtį atsimena anapusybę?

Gal tai atsiminti gali tik savotiški išrinktieji ar „kilmingieji“, net jeigu apie savo kilmę jie ne ką ir bežino.

Jonas dabar nesigaili, kad vaikystėj buvo „Leninu trenktas“, – mokytoja išvarė iš pamokos, o koridoriuj jau laukusi direktorė kad vožė, tai vožė Iljičiaus raštų tomu per neklaužados galvą, tačiau tai dar nebuvo klinikinė mirtis...

Vėliau, jau trečio kurso studentas fizikas, Jonas išgirdo iš universiteto valdžios: nesvajokit būti mokslininkai, mokytojausit... Būti mokytoju sovietinėj mokykloj, kur per galvą trenkiama Leninu ar Jeseninu, Darvinu ar Donelaičiu... To betrūko. Jonas ir dar keli narsūs bendrakursiai parašė pareiškimus išeiti savo noru iš universiteto, bergždžiai sucypė, sudejavo sunkios rektoriaus, dar pasikvietusio, kad perkalbėtų, durys, ir po dviejų savaičių Jonas jau tarnavo sovietų kariuomenės desantininkų dalinyje, Azerbaidžane, mokėsi sulankstyt parašiutą prieš pirmąjį šuolį, kentė „senių“ patyčias, blizgino juodąsias skyles kareivinių tupykloj...

Po dvejų metų pasaulis vėl nušvito leniniškom spalvom, nes grįžusiam pavyzdingam kariui irgi parašiutininkui buvo pasiūlyta tapti trečiuoju sekretoriumi komjaunimo Varėnos rj. komitete, o buvo tie ankstyvieji brežnevizmo irgi visuotinio atsipalaidavimo laikai, degtinę gėrė, norėjo ar nenorėjo, vos ne kibirais, net ir komjaunimo komitete visi maukė, kiekvienas komjaunuoliškas renginys būdavo aplaistomas gausiai ir optimistiškai.

Dar nevedęs Jonas tikrino komjaunuolišką darbą miesteliuose irgi kaimuose, galėjo rinktis gražiausią komjaunuolę iš tūkstančio, bet optimistai neskuba... Kartą, šventadienį, išlipęs iš ežero tėviškėj, trečiasis k. sekretorius desantininko koja spyrė į juodą „Volgą“, šiek tiek deformavo tuomet prabangiausią valdišką automobilį, mat atsipalaiduoti prie vandens atvažiavęs Varėnos rj. vykdomojo komiteto pirmininkas nepakvietė į ūžiančiųjų kompaniją ką tik išplaukusio į sausumą komjaunuolių trečiojo... Tąsyk, įžeistos kompanijos užpultas, Jonas desantininko smūgiais nokautavo P. Cvirkos kolūkio pirmininką ir dar kelis, bet anų buvo labai daug...

Po to įvykio, nors ir gavęs labai teigiamą charakteristiką iš komjaunimo, buvęs trečiasis drauge su poetu irgi kaimynu iš gretimo Sapiegiškės kaimo, su pačiu Antanu Kalanavičium, kapstėsi melioracijos grioviuose, mąstė apie atodangas, neakivaizdžiai baigė ekonomiką tame pačiame universitete, gavo ekonomisto pareigas vienoj tuomet didelėj Alytaus gamykloj, sutiko būti visuomeniniu lektoriumi, tačiau, tik prasidedant „perestroikai“, per savo paskaitą darbininkų džiaugsmui optimistiškai išvadino „gnidom“ bei­gi utėlėm sovietų valdžią ir savo paties viršininkus, vos nepateko už grotų, vėl išėjo uždarbiauti kaip juodadarbis – į statybas...

Vėlai vedė, nepriklausomybės metais dar padirbėjo savivaldybės kontrolieriumi Alytuje, pasibaisėjo, kaip optimistiškai grobstomas biudžetas, pareiškė, kad serga ne vėžiu, o bent dviem vėžiais, ir nusispjovė – taikliai irgi toli.

Dabar dar gyvų devyniasdešimtmečių tėvų sodyboj ūkininkauja, augina dukras ir kartoja:

– Nebijok nieko.

– Ar tu, Jonai, po viso to jau gali vadintis optimistu?

– Po mirties, Stasy, tau bus parodytos dvi bylų krūvelės – didesnė ir mažesnė, lieps pasiimti tą, kurioj, tavo nuomone, surašyti paties teigiami nuopelnai beigi sudėtos geresnių tavo straipsnių laikraščiuose kopijos, ir jeigu tu pasirinksi optimistiškai...

 

Skaitytojų vertinimai


41714. laurynas2007-10-29 12:19
na ir smagiai gi parašei, stasy

41741. gaga :-) 2007-10-29 22:29
Ačiū, nuteikia optimistiškai. Visada norėjau būti sudeginta po mirties, bet, atrodo, tai turtuolių privilegija. Bet vis tiek nuteikia optimistiškai. Nebūtų dzūkelis, t.y., savas.

41751. cikas2007-10-30 09:02
gera, malonu skaityti, o kada parasysi apie sunis?

41786. krankt2007-10-31 00:42
apie katinus irgi nekentu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:42:57 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba