Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-10-26 nr. 3162

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AUDRIUS DZIKARAS60
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SPALVOTOS KOLONIJOS

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (4)
4

KNYGOS 
• „VILNIUS UNIVERSITY“
• „KŪNO RAIŠKA ŠIUOLAIKINIAME SOCIALINIAME DISKURSE“
• „POKALBIAI TĖVO STANISLOVO CELĖJE“
• „LITHUANIAN AMBER“
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Jadvyga Bajarūnienė.
TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU
5

DAILĖ 
• Saulius Kruopis.
NIDOS TAPYBOS PLENERAS NUTIESĖ TILTĄ IKI „BRÜCKE“ MUZIEJAUS BERLYNE
3
• Lijana Šatavičiūtė.
KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS
1

TEATRAS 
 Daiva Šabasevičienė.
VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS
1
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS
2
• Laima Slepkovaitė.
„VILNIUS JAZZ 2007“ INTRODUKCIJA IR FINALAS
44
• Andrius Kairys.
LOVOJE SU DAKTARE KVIN
21

POEZIJA 
• Agnė Klimavičiūtė.
NUORAŠAI IŠ bio-GRAFIJŲ
68

PROZA 
• Nijolė Kliukaitė.
SAULĖ AFELYJE
3

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DIAGNOZĖ: POETAS?1

KULTŪRA 
• DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO4

KRONIKA 
• SALOS
• JONAS KAVALIAUSKAS 1920 12 10–2007 10 19
• PREMJERŲ SAVAITGALIS KAUNO LĖLIŲ TEATRE
• LIETUVIŲ KALBAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IŠSAUGOTI – MOKSLEIVIŲ KONKURSAS
• ŠIS TAS APIE „MEDĖJĄ“

DE PROFUNDIS 
• PATARIMŲ IR PAKLYDIMŲ RETRO1

PARK@S 
• ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ4
• Gintautas Mažeikis.
PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS
• Arūnas Uogintas.
MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ
• Vigmantas Butkus.
KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA
3
• Julija Karavajeva.
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS SINAGOGAS

TEATRAS

VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS

Daiva Šabasevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Eglė žalčių karalienė“
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš „Lėlės“ archyvo

Naujoji teatro „Lėlė“ premjera – Vitalijaus Mazūro sukurtas spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ – neabejotinas Lietuvos teatro įvykis. Tai vienas įtaigiausių šį sezoną matytų spektaklių, nepriskiriant jo „lėlių“ kategorijai. Ilgus metus gyvenęs kaip samdinys, Mazūras atgijo su tokia jėga ir potencija, kad pranoko ne vieną už save keliom dešimtim metų jaunesnį kūrėją.

Tai, ką jis veikė pastarąjį dešimtmetį Vilniuje, šiandien atrodo kaip misionieriška kūrėjo veikla: vaikų darželiai, „namų teatras“, spektakliai Jaunimo teatre… Mazūras iš senų, apdulkėjusių sintetinių palmių turėjo kurti scenovaizdžius. Pagrindinis jo scenografijos elementas buvo skėtis, aplink kurį jis suko savo gyvenimą. Dantis sukandęs ir tylomis. O į jį tuo metu žvairavo ne vienas, pamoks­laudamas, kad virtuvė nesvarbi, svarbus tik rezultatas.

Pasirodo, kad menininkui laisvė –­ svarbiausia kūrybos įkvėpėja. Vilniaus teatrui „Lėlė“, davusiam Mazūrui visišką laisvę (temos, repeticijų laiko, pinigų požiūriu), kaip Biblijoje buvo keleriopai atlyginta: šiandien teatras turi unikalų spektaklį, kuris augins ne vien meną suvokiantį žiūrovą, bet ir galės atstovauti Lietuvos lėlių teatrui tarptautinėje arenoje. Tai sukurtas, o ne pastatytas spektaklis.

„Eglė žalčių karalienė“ galėtų tapti ir mūsiškių festivalių dalyviu. Neabejoju, kad tiktų kuriai nors Naujosios dramos akcijų temai, pavyzdžiui, kaip gimsta teatras, atsisakius literatūrinio teksto. Taip, šiame spektaklyje teksto nėra. Jis pasakojamas vaizdiniais. Jo siužetas gana intensyvus, pilnas įvykių, nors žodžių nesigirdi. Mazūras demonstruoja teatro magiją, kuri randasi iš atskirų detalių, niekučių, atsitiktinumų, bet neilgtrukus mazūriška polifonija sugaudžia visa jėga. Šį spektaklį pažiūrėjus ne vieną kartą ir įrašius jį atskiromis scenomis, galima sukurti net lėlių teatro vadovėlį. Čia naudojami beveik visi įmanomi lėlių teatro principai, ir kaip niekad gaiviai veikia gyvi aktoriai. Šiame spektaklyje, choreografės Sigitos Mikalauskaitės padedami, jie suka šokdami ratus aplink nedidelę sceną, kuri tampa žemės ir vandens pasaulių kryžkele.

Spektaklis – tiek vaikams, tiek suaugusiems. Seniai neteko matyti „Lėlėje“ tokio spektaklio, kurio metu būtų tvyrojusi „protinga“ tyla. Vaikai susikaupę ne tik iš pradžių, kai viską tyrinėja, kol pabosta. Jie iki pat spektaklio pabaigos dėmesingai stebi veiksmą. Mazūras neišsikvepia. Anaiptol, jis tiek pritvinkęs, kad, rodos, spektaklis temų gausa galėtų skilti į kelis, o vaizdinių, kurių įsibėgėjus vyksmui vis gausėja, pakaktų ne vienam scenos kūriniui. Todėl „Eglę...“ įdomu žiūrėti ir suaugusiems, todėl ji –­ universali. Čia nėra kada ilsėtis, scena po scenos – atradimų jungtys.

Lygiaverčiais dailininko ir režisieriaus Vitalijaus Mazūro partneriais galime vadinti aktorius Almirą Grybauskaitę, Elvyrą Piškinaitę, Vilių Kirkilionį (vaidinusius ir „Žemės dukroje“), Deivį Sarapiną, Olgą Pocevičiūtę ir Lijaną Muštašvili. Jie šiame spektaklyje nevaidino – jie kartu kūrė, patirdami teatrinę palaimą. Tokiame teatre šio fakto nenuslėpsi, nes kiekvieną sekundę turi būti atgaivinama materija, ir visos pauzės, visa spektaklio dinamika priklauso būtent nuo aktorių, todėl jie turi būti itin kūrybingi. „Lėlės“ trupė ir kituose spektakliuose išsiskiria ansambliškumu, profesionalumu, o „Eglėje…“ jos darna ypač regima. Spektaklis surepetuotas, bet plika akimi regi, kaip kuriama ir toliau: kažkas palikta vienam ar kitam aktoriui, kažko vis dar ieško pats režisierius...

Maži ir dideli pasauliai šiame spektaklyje sujungti į vieną, todėl mitologinės reikšmės tampa realiais, o artėjant finalo link, net dokumentiniais reiškiniais. Tai rodo, kad pasaka Mazūro jau nedomina. Jis rūpinasi apibendrinta situacija, jis – aktyvus šiuolaikinis gyvenimo tyrinėtojas. Ir šiais faktais suteikia kūriniui naują kokybę. Jis nieko neužglaisto ir kategoriškai neteigia, jis tik rodo, kaip Eglė jaučiasi šiandien, grįžusi į savo gimtinę. Vaizdas opus: broliai it mirties pranašai su dalgiais rankose, susvetimėję, nutautėję, suponėję. Užtenka jų kepurių (sovietinio kario, arabiško kario ar poniško katiliuko), kad pasaulius pamatytume kaip atskiras sistemas. Savo kojomis lekiant į Europą, užsimiršus, galima nutautėti taip pat greitai, kaip ir gyvenant prie okupantų. Mazūrui ši tema ypač svarbi. Jis, kaip paskutinis archaikas, per grožį, per paskutinius mūsų tautos simbolius atveria lietuviško mito paslaptis.

iliustracija
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš „Lėlės“ archyvo

Scena nėra nusagstyta įvairiais atributais, geldomis ar nuspalvinta tautinėmis spalvomis. Scena lyg migla, nudažyta mėliu, iš kurio gimsta dievybė. Pagaliukai, „šėpa“, įvairūs mediniai strypai, kurie transformuojasi į visokias būtybes, vos tik ant jų pakabinamos kelios detalės. Visi sėdi nuščiuvę, nes Mazūras išjudina visą teatrinę materiją. Jo medžiagos nesikeičia –­ medis, vanduo ir drąsia ranka iškarpyti audinių ornamentai. Jis neatsisako ir šių dienų vienadienių atradimų, elektra valdomų daiktų, kičinių „plaukų“, žybsinčių akių. Tai menininkas, sugebantis tikra sujungti su netikra. Ir koloritas harmoningas, nors gyvenime kai kurios spalvos neišvengiamai disonuotų. Mazūras žino, ką „praryja“ teatras, o kas tampa regima.

Žilvino rūmai išsiskleidžia kaip kriauklė. O čia pat – skulptūriškas iš vielų suregztas vyro veidas su viena (lempine) akimi. Karūnavimo scena spinduliuoja akademiniu grožiu: žalsvai rudo kolorito apsiaustai, nuleisti iš dangaus, o ant galvų – karūnos, lyg linų brauktuvės. Mazūras sukuria grožį ir čia pat jį sunaikina. Jis tarytum moko gyventi, neužmirštant, kad tas grožis visada šalia mūsų, tik mes nuo jo dažnai bėgam, nemokėdami jo pastebėti.

Mazūras nekuria negyvo meno. Jis teatrą jaučia taip stipriai, kad tik iš jo vieno rankų ir gali rastis teatrinis virsmas. Dailininko ir režisieriaus darbas čia nedalomas. Tam būtų galima sugalvoti naują terminą. Lėlininkas – tikrai per siaura. Tuo labiau kad, būdamas ir nepakeičiamas lėlininkas, „Eglėje…“ jis nesistengė visko išdrožti, demonstruodamas lėlininkystės paslaptis. Jam svarbiausia buvo tema. Todėl ir vaikai, tarp kurių užaugo Eglė, ir vaikai, kuriuos ji pati užaugino, yra tarsi simboliai. Pirmasis būrelis sumaunamas lyg ant kopėtėlių, Eglės vaikai – lyg angelėliai, baltomis galvutėmis, baltais rūbeliais. Šiame dievybės pilname pasaulyje išnyra ir Velnio išperos: tai kortų lošėjas ir pats žaltys su velniška žmogaus veido išraiška. Pasaulis pilnas pagundų: šiandien pralošiami ne tik pinigai, bet ir žmonės. Mazūras saldybėse užtrokštų: visuose jo spektakliuose veikia du pradai, ir tai nėra paprastas filosofavimas, jis savo rankomis sukuria gyvenimo filosofiją. Pirmoje scenoje, kai viskas iš „nieko“ tveriasi gyvenimui, kai žmonės pajūry randa sužeistą paukštį ir jį įsuka naujiems skrydžiams, netrukus pokštininkas Mazūras iš dangaus į žemę nutėškia žalią kiaušinį. Ekspresionistinė poetika –­ nuolatinis šio menininko palydovas.

Žiūrint „Eglę…“ kilo mintis, kad kompozitorius neišvengiamai turėjo būti greta režisieriaus per visą spektaklio gimimo procesą. Dabar spektaklio metu girdimos kokios penkios šešios temos veiksmo nevysto, jos naudojamos labiau kaip fonas. Pirmoji tema netrunka net įkyrėti. Faustas Latėnas, būdamas lyrikas, sugeba sukurti kosminio pasaulio įvaizdį, tačiau scenoje matomas gyvas, greitai kintantis, pilnas humoro ir pokštų pasaulis. Mazūrui reikia hiperaktyvaus partnerio, kuris kūrybą norėtų pajausti kartu.

 

Skaitytojų vertinimai


49341. L. :-) 2008-10-26 11:41
Likau pritrenkta sito spektaklio jegos. Daiktu metaforika ir muzikos derme stulbinanti!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:42:56 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba