Spalio 19 d. mirė aktorius Jonas Kavaliauskas. Gimęs 1920 m. gruodžio 10 d. Kaune, 1944-aisiais jis baigė Kauno dramos teatro studiją, mokėsi pas režisierius Borisą Dauguvietį, Petrą Kubertavičių, tačiau scenoje jį žiūrovai regėjo nuo 1941-ųjų, įsidėmėjo romantišką Ferdinandą F. Schillerio dramoje „Klasta ir meilė“.
Iki 1949 metų J. Kavaliauskas vaidino Kauno dramos teatre, paskui – Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre. Jis sukūrė daug vaidmenų klasikinių dramos veikalų spektakliuose – Klaudijų W. Shakespeare’o tragedijoje „Hamletas“, Falstafą W. Shakespeare’o komedijoje „Vindzoro šmaikštuolės“, Glosterį W. Shakespeare’o tragedijoje „Karalius Lyras“, Voinickį A. Čechovo dramoje „Dėdė Vania“.
Ne mažiau svarbūs J. Kavaliausko vaidmenys – fon Gerlachas J. P. Sartre’o „Altonos atsiskyrėliuose“, Sanča D. Wassermano „Žmoguje iš La Mančos“, Edgaras F. Dürrenmatto „Vaidinam Strindbergą“, markizas de Šaronas M. Bulgakovo „Moljere“.
Aktorius su įkvėpimu kūrė lietuvių dramaturgijos herojų paveikslus – Skačkauską B. Sruogos „Apyaušrio dalioje“, Daunį Just. Marcinkevičiaus poemos „Kraujas ir pelenai“ inscenizacijoje. Nuo jaunumės jis mėgo deklamuoti Maironį, kurio poemą „Jūratė ir Kastytis“ skaitė stojamųjų egzaminų į dramos studiją komisijai.
J. Kavaliauskas vaidino režisieriaus R. Tumino spektakliuose – I. Radičkovo „Viduržiemyje“, A. Galino „Ir vėlei tenai, kur marios šviesų“. Paskutinis J. Kavaliausko vaidmuo – N. Simono „Šauniuosiuose vyrukuose“, spektaklyje, pastatytame 1996 m., kur jis vaidino drauge su Rimgaudu Karveliu.
J. Kavaliauskas įgarsino daugybę kino filmų, dirbo radijuje, o 1953–1960 m. dėstė vaidybos meną Lietuvos konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Tarp jo mokinių – Arnas Rosenas, Elvyra Žebertavičiūtė, Nijolė Gelžinytė ir daugelis kitų. J. Kavaliauskas režisavo keletą spektaklių, viename jų – A. Vienuolio „Dauboje“ – vaidino Vytautas Paukštė, tuomet dar studentas Regimantas Adomaitis.
J. Kavaliauskas puoselėjo Lietuvos teatro tradicijas, teatro trupės, kaip šeimos, bendraminčių kolektyvo, sampratą, siekė, kad iš scenos intymiai, įtaigiai, suprantamai būtų kalbama apie žmogų ir jo jausmus.
LNDT informacija