Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-10-26 nr. 3162

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AUDRIUS DZIKARAS60
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SPALVOTOS KOLONIJOS

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (4)
4

KNYGOS 
• „VILNIUS UNIVERSITY“
• „KŪNO RAIŠKA ŠIUOLAIKINIAME SOCIALINIAME DISKURSE“
• „POKALBIAI TĖVO STANISLOVO CELĖJE“
• „LITHUANIAN AMBER“
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Jadvyga Bajarūnienė.
TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU
5

DAILĖ 
• Saulius Kruopis.
NIDOS TAPYBOS PLENERAS NUTIESĖ TILTĄ IKI „BRÜCKE“ MUZIEJAUS BERLYNE
3
• Lijana Šatavičiūtė.
KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS
1

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS
1
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS
2
• Laima Slepkovaitė.
„VILNIUS JAZZ 2007“ INTRODUKCIJA IR FINALAS
44
• Andrius Kairys.
LOVOJE SU DAKTARE KVIN
21

POEZIJA 
• Agnė Klimavičiūtė.
NUORAŠAI IŠ bio-GRAFIJŲ
68

PROZA 
• Nijolė Kliukaitė.
SAULĖ AFELYJE
3

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DIAGNOZĖ: POETAS?1

KULTŪRA 
 DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO4

KRONIKA 
• SALOS
• JONAS KAVALIAUSKAS 1920 12 10–2007 10 19
• PREMJERŲ SAVAITGALIS KAUNO LĖLIŲ TEATRE
• LIETUVIŲ KALBAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IŠSAUGOTI – MOKSLEIVIŲ KONKURSAS
• ŠIS TAS APIE „MEDĖJĄ“

DE PROFUNDIS 
• PATARIMŲ IR PAKLYDIMŲ RETRO1

PARK@S 
• ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ4
• Gintautas Mažeikis.
PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS
• Arūnas Uogintas.
MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ
• Vigmantas Butkus.
KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA
3
• Julija Karavajeva.
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS SINAGOGAS

KULTŪRA

DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuotrauka iš Lietuvos liaudies kultūros centro archyvo

1970-aisiais Kalnų parke įvyko pirmasis dainų ir šokių ansamblių vakaras. Ansamblių judėjimas tuo metu buvo įsibėgėjęs. Tada naujai pastatytą estradą užtvindė didžiulis būrys choristų. Pagrindinis vakaro veikėjas Palangos Juzė visiems priminė, kad gyva jo žemaitiška dvasia, o autentišką Aukštaitijos dainų kraitį atvėrė kupiškėnų ansamblio dainininkės. Koncerto programa parodė, jog ansambliai turi savą repertuarą, pasiryžę saugoti ir puoselėti tautinio meno tradicijas. Būdamas „Šviesos“ ansamblio choristas, džiaugiausi galėdamas dalyvauti puikiame ansamblių vakaro koncerte ir dainuoti B. Dvariono „Kupolinį“, L. Povilaičio „Buvo gardus alutis“, „Jerubėlę“... Eisenos metu tada ansambliečius sveikino Jonas Švedas, Konradas Kaveckas, kiti mūsų kultūros žmonės. Nepamirštami Jono Švedo pasveikinimo žodžiai: „Valio „Šviesai“!“

Praėjus trisdešimt septyneriems metams nuo to vakaro Kalnų parke, vėl stovėjau ansamblių chore, šįkart kaip „Šviesos“ ansamblio klubo dainininkas. Tūkstantinis pirmojo koncerto choras sumažėjo iki poros šimtų, nes sunyko daugelis ansamblių, o tautinė muzika tapo vos ne išrinktųjų dėmesio objektu.

Per repeticijas Kalnų parke kartais susidarydavo įspūdis, kad ansamblių vakarą kai kas nori sužlugdyti. Iš esmės nebuvo nė vienos visų kolektyvų repeticijos, kurios metu būtų atlikti visi kūriniai. Nebuvo nė generalinės repeticijos, kurios laukia ne tik atlikėjai (visi turi pamatyti vienas kitą taip, kaip jie atrodys koncerte!), bet ir klausytojai, dėl vienos ar kitos priežasties negalintys patekti į koncertą. Tad koncerto sulaukę mes, atlikėjai, jautėmės kaip sapne, kurio pagrindinis ypatumas – nenuspėjama vaizdinių kaita! 1970-aisiais – kaip ir šiemet – dainų šventės savaitė irgi buvo lietinga, tačiau tada, prieš 37 metus, jau trečiadienį ansamblių programą pradėjome repetuoti su sceniniais rūbais. Visus palaikė „Lietuvos“ ansamblio vadovo ir šventės vyriausiojo režisieriaus Vlado Bartusevičiaus entuziazmas ir optimizmas – taip palaikė, kad vienas devyniolikmetis savo dienoraštyje tada įrašė: „Ansamblių vakaras pavyko. Jei šiandien Bartusevičiui atsirado nors vienas žilas plaukas, mes už jį užmokėjome kelis kartus. Po koncerto minia nesiskirstė. Estradoj susirinkęs choras tebeplėšė lietuviškas dainas. Visi į mus gėrėdamiesi žiūrėjo ir klausė. Prašė suvenyrų – gėlių, vėduoklių... „Šviesa“ trumpam pasiliko parke: išleidom absolventus. Vėliau, važiuodami troleibusu ir autobusu, žygiuodami prospektu, dainavom“.

Šiemet ansambliečiai pajuto dabartinio „Lietuvos“ ansamblio vadovo G. Svilainio neeilinę energiją: jis vadovavo ne vienai Vilniaus krašto kolektyvų repeticijai dar prieš dainų šventės savaitę, palaikė ir savo kolektyvo, ir kitų ansamblių entuziazmą. Deja, prieš šventę G. Svilainio žodis, jo mostas keistai atsimušdavo į vyriausiosios režisierės Leokadijos Dabužinskaitės įnorius. Atrodė, kad tai, ką G. Svilainis stengėsi sukaupti, Dabužinskaitė bandė išbarstyti...

Tas, kas bandytų visą kaltę dėl nesklandumų suversti lietui, tegu atsiverčia dainų švenčių istoriją. Ypač – latvių. Lijo visais laikais. Ir 1895 metais, kai latviai rinkosi į visuotinę dainų šventę Jelgavoje. Ta proga buvo pastatytas milžiniškas medinis pastatas, kuriame galėjo tilpti ir didžiulis būrys atlikėjų, ir žiūrovų. Deja, stogo dangai nebeužteko pinigų. Tačiau kai prieš pat dainų šventę be perstojo ėmė pliaupti lietus, buvo mobilizuoti visi Jelgavos darbininkai, iš Rygos atgabenta stogo danga, ir per 12 valandų statinys buvo uždengtas! Visa tai įvyko XIX amžiaus pabaigoje, tad, XXI a. pradžioje matant, kaip šventinio koncerto metu po lietumi sėdi muzikantai, buvo apmaudu, kad per trisdešimt septynerius metus neįstengta apsaugoti Kalnų parko estrados nuo gamtos išdaigų...

„Jei nebūtų buvę dainų švenčių, nebūtų Latvijos“, – sakoma Latvijoje. Lietuvos dainų švenčių tradicija kitokia, jai tokio posakio nepritaikysi, tačiau dainų šventės visose Baltijos šalyse visais laikais buvo svarbiausia tautinio meno ir tautinės dvasios manifestacija.

Ne tik oras nuteikė liūdnoms paralelėms. Anuo metu į ansamblių vakarą buvo kviečiamas iš Maskvos A. Aleksandrovo ansamblis, atstovavęs pseudomenui, –­ duoklė ideologijai buvo privaloma. Dabar pakviesti koncerto vedantieji irgi atstovavo pseudofolklorui, kurį platina Lietuvos televizija... Ar iš lapelio reprezentaciniame renginyje skaitanti laidų vedėja L.Sungailienė – niekuo nepakeičiama?

Repeticijų ir šventės metu ėmė pirštis išvada, kad šiame ansamblių vakare buvo sumenkintas chorų vaidmuo. Chorai turėjo mažai galimybių pasireikšti kaip savarankiškas vienetas. Programos centre atsidūrė šokių kompozicijos, nors tokie kūriniai kaip „Kalvelis“, „Pempel, pempel“, „Šyvis“, „Čiužela“ ir kiti parodė visų ansamblio sudėtinių dalių – šokėjų, orkestro ir chorų svarbą: čia į gražią vientisą kompoziciją susiliejo ir orkestro instrumentai, ir choro balsai, ir šokio piešinys. Šie kūriniai galbūt geriausiai padėjo atsiskleisti dainų ir šokių ansamblio specifikai. Tai ir ansamblių repertuaro klasika („Kalvelis“, „Pempel, pempel“), ir moderni liaudiškų motyvų interpretacija („Čiužela“, „Šyvis“).

Ansamblių vakaro programa nuskambėjo kaip vienas didžiulis kūrinys; tai buvo lyg muzikinių perlų vėrinys, kuris neturėtų nukeliauti į archyvus, – šiuo vėriniu turėtume džiaugtis kaip lenkai kalendomis, kurias kasmet vis naujai interpretuoja „Mazowszes“ ansamblis... Daugelis ansamblių vakaro programos kūrinių byloja, kad ansambliai turi perspektyvą, kad šis žanras gyvas muzikiniais perlais ir sintetinio meno paieškomis, ko nepasakysi apie dainų dienos programą Vingio parke.

2007 metų ansamblių vakaras buvo neišsenkama senų ir naujų melodijų versmė – pradedant Vydūno „Lietuva“ ir baigiant A. Bražinsko „Paruge“. Beje, šiuos abu kūrinius laikyčiau gražiausiais mūsų muzikinio lyrizmo pavyzdžiais, kurie priklauso nevienadieniam muzikos pasauliui. Pirmasis sukurtas prieš gerą šimtmetį, antrasis – prieš kelis dešimtmečius. Tikroji muzika niekada nepriklausė jokiai politinei sistemai – tiek M. Šostakovičiaus, tiek A. Bražinsko kūriniai, tad jiems klijuoti sovietinių laikų etiketes yra beprasmiška. Vydūno „Lietuva“, kuri vainikavo ansamblių vakaro programą, nukėlė ir į Mažosios Lietuvos kultūrinę aplinką, puoselėtą jos autoriaus, ir į atgimimo laikus, kai visi dar skanduodavome „Lietuva“, pagaliau suteikė galimybę pajusti neblėstantį patriotinės muzikos grožį, nuo kurio šiandien plačioji visuomenė taip gėdingai nusigręžia. Vydūno „Lietuva“ ir A. Bražinsko „Parugė“ mums tapo prasminga muzikine meditacija, kurios dėka galėjome pakilti iki vydūniško „žmogaus sau“, patikėti mūsų pačių dvasios stiprybe. Paprastas „Lietuvos“ literatūrinis ir muzikinis tekstas teigia XIX a. romantinę meilę tam, kas šalia, „Parugė“ – XX a. antros pusės daina be žodžių, teigianti tą patį romantinį idealą.

Galima būtų atskirai kalbėti kone apie kiekvieną ansamblių programos kūrinį: apie muziką ir šokių kompozicijas. Šalia naujų kūrinių skambėjo ir klasika tapę ansamblių kūriniai. Ir prieš daugiau nei tris dešimtmečius ansambliai atliko „Kalvelį“ bei „Tevaro tiltą“. Šiemet tie patys kūriniai nušvito naujom aranžuočių spalvom: choras ir orkestras atliko tą patį J. Švedo „Kalvelį“, aranžuotą N. Sinkevičiūtės, o liaudies „Tevaro tiltą“ – aranžuotą G. Svilainio. Galima sakyti, naujam gyvenimui kompozitorius A. Bražinskas prikėlė populiarųjį „Žilvitį“, kuris sujungė didžiulį chorą, orkestrą ir būrį šokėjų. O su kokiu užsidegimu ansambliai atliko žinomų liaudies dainų popuri „Jau sutemo temela“ arba „Alutį gėriau“: pirmojoje atgijo smagios dainos, kurių pagrindinis veikėjas – lietuviškas žirgelis, antroji parafrazavo alučio temą...

Radijo ir televizijos kanalai, užtvindyti pigios popmuzikos srautų, šią muziką prisimena tik šalies prezidento gimimo dieną. Vienas dienraštis, rašydamas apie dainų šventės svarbą mūsų kultūrai, kaip ekspertus pasitelkė „popžvaigždes“, kurios daug nuveikė vulgarindamos bendrą mūsų kultūros klimatą. Kai A. Mamontovas sako, kad dainų šventė yra didžiausia folkloro šventė Lietuvoje, supranti, kad jis iš viso nėra jos matęs ir girdėjęs, nežino, apie ką kalba. 1970-aisiais buvo svarbu, kokias direktyvas tokiam grandioziniam renginiui pateiks CK lyderiai, dabar direktyvas pateikia masių numylėtiniai ir autoritetai, kurie yra toli nuo kultūros.

Gaila, kad ir mūsų kultūros autoritetai šliejasi prie profanų. Kai A. Bumblauskas teigia, kad dainų šventė kvepia sovietiniais laikais, norisi pasakyti: laikas – bent intelektualams – suvokti, kad kultūros epochų negalima painioti su politinėmis epochomis. Ne laisvoje Lietuvoje, o carinėje Rusijoje iškilo Čiurlionis, Maironis ir daugelis kitų mūsų talentų. Dainų šventes inicijavo Nepriklausomos Lietuvos inteligentija, bet sovietiniais laikais tautiniam menui padėjo išlikti būtent dainų šventės. Ne sovietinė sistema buvo palanki ydoms ir džordanoms, o mūsų lietuviškoji pseudokultūra. Kai nacionalinė televizija visą vakarą kaip didžiausią lietuvių meno etaloną rodo tris bebalses, nemuzikalias „žvaigždes“, slapčia imi džiaugtis, kad gimei ir augai Tarybų Sąjungoje, kad nuo pat vaikystės atkampioje kaimo mokyklėlėje buvai įvestas į tikros muzikos pasaulį, kad turėjai galimybę dainuoti dainų šventėse, kad dainų ir šokių ansamblis padėjo išsaugoti meilę tautiniam menui ir išvedė į pasaulį.

S. Trimakaitė dar arogantiškiau demonstruoja savo santykį su dainų švente: „Mes, dainininkai profesionalai, renkamės truputį kitokius kultūrinius renginius. Manau, ne tik dainininkai – visi menininkai, intelektualai. Tai ne mūsų šventė.“ Reikia užsidaryti savo kiaute, nesuvokti, kas dedasi aplink, kad taip sakytum apie visus menininkus ir intelektualus! Tai ir negarbinga, ir nesąžininga. Apmaudu, kai profesionali dainininkė nesuvokia, kad „Lietuvos“ ansamblis, dainų šventę kūrę choreografai ir dirigentai – tai profesionalai, kad, įsiliejęs į didįjį chorą, ne tik neprarasi intelektualumo, bet ir jam suteiksi naujų galimybių išsiskleisti.

Dainavusiai Solveigos partiją H.Ibseno–E.Griego „Pere Giunte“ S. Trimakaitei norėčiau priminti, kad ta pati Solveigos daina tapo pirmos Baltijos ir Skandinavijos dainų šventės Rygoje moto. O šventė, parodė, kad galimas gražus muzikinis aštuonių šalių profesionalių ir neprofesionalių muzikantų bendravimas! Įdomu, kaip S. Trimakaitė patikrina, ar dainų šventė yra giminių sugužėjimas. Nelabai aišku, ką ji laiko melomanais, jei sako, kad dainų šventė – ne melomanų šventė. Gal atvirkščiai – primityvaus muzikavimo fone muzika čia tampa dvasingumo išraiška.

Vienu atveju galima pateisinti S. Trimakaitę: jeigu dainų šventės rengėjai į chorų koncertą sugeba pakviesti tik tokį solistą kaip M. Mikutavičius, rimtiems dainininkams nuo tokio koncerto belieka atsiriboti...

Apmaudu, kad žmonės, kurie ištikimi mūsų kultūros tradicijoms, šiame bendro kultūros nuosmukio kontekste turi teisintis, atremti profanų išpuolius...

Dažnai lyginame latvių ir savo kultūros tradicijas, deja, lygindami dainų šventes, neretai atrodome varganai – ne tiek atlikėjų, muzikos požiūriu, kiek kai kurių „garsenybių“ visuomenėje sėjamu abejingumu. Sunku įsivaizduoti tokias deklaracijas, kokias viešai skelbia S. Trimakaitė, Latvijoje, kur dainų šventė laikoma visuotiniu kultūros reiškiniu, įvykiu, laukiamu mažo ir seno, eilinio dainininko ir garsios žvaigždės.

Silvestras Gaižiūnas

 

Skaitytojų vertinimai


41672. slaptas gerbėjas2007-10-28 22:17
Puiku, gerb. draugas Gaižiūnai, jog slapčia imi džiaugtis, kad gimei ir augai Tarybų Sąjungoje! Linkiu nieko nelaukus ryžtingai grįžti į tuos laikus ir nebesigadinti nervų ištvirkusioje vadinamoje nepriklausomoje Lietuvoje. Mes nepasiduosim!

41761. geras ponas2007-10-30 13:26
tikrai, kažkokia sovietmečio apologija. kičą garbinti kaip kažkokią meno viršūnę ir tautiškumo konservus - labai įdomu

41781. Vaižgantas2007-10-30 23:15
Keistai trumpa mūsų atmintis. Ginti dainų šventes, reiškia ginti lietuviškumą, kurio su visomis šventėmis ir nekentė pionieriškai išauklėti dabartiniai "gerieji ponai" ir "slapti gerbėjai". Dabar jiems meną kuria minedai, radžiai, zvonkės. Nieko bendra, ponai pionieriai, Pavliko Morozovo anūkai, tai neturi su Nepriklausoma Lietuva. Žalio supratimo apie laisvę ir nepriklausomybę neturit. O Gaižiūnas aiškiai pasakė - nemalonu jam Pionieriškoje Lietuvoje, ne apie tokią kultūrą jis svajojo. Ir ne tik jis.

41795. geras ponas Vaižgantui2007-10-31 09:43
o man atrodo, kd visos tos dainų šventės, dainų dainelės ir parengė dirvą minėtiems jūsų minedams, radžiams ir zvonkėms. žmogus, kelis kartus padainavęs festivaliuose įsivaizduoja, kad yra žvaigždė ir gali dainuoti viešai. dainų šventės, kurios, tikrai, xx a. pradžioje buvo progrseyvus dalykas, dabar yra anachronizmas ir stilizacija. nemėgstu `lietuvos` ansamblio, gintarėliais nusagstytų paveisklsiukų, cepelinų ir kitokių tautiškumą esą reprezentuojančių "grynuolių". manau, kad jie tik vulgarizuoja ir diskrtedituoja tai, ką iš tikrųjų gero ir autentiško turime. o priešpastatyti dainų šventę kitiems popkultūros reiškiniams (man dainų šventė tas ats, kas ir zvonkė) - demagogija, noras susireikšminti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:42:52 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba