Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-10-26 nr. 3162

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AUDRIUS DZIKARAS60
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SPALVOTOS KOLONIJOS

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (4)
4

KNYGOS 
• „VILNIUS UNIVERSITY“
• „KŪNO RAIŠKA ŠIUOLAIKINIAME SOCIALINIAME DISKURSE“
• „POKALBIAI TĖVO STANISLOVO CELĖJE“
• „LITHUANIAN AMBER“
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Jadvyga Bajarūnienė.
TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU
5

DAILĖ 
• Saulius Kruopis.
NIDOS TAPYBOS PLENERAS NUTIESĖ TILTĄ IKI „BRÜCKE“ MUZIEJAUS BERLYNE
3
• Lijana Šatavičiūtė.
KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS
1

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS
1
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS
2
• Laima Slepkovaitė.
„VILNIUS JAZZ 2007“ INTRODUKCIJA IR FINALAS
44
• Andrius Kairys.
LOVOJE SU DAKTARE KVIN
21

POEZIJA 
• Agnė Klimavičiūtė.
NUORAŠAI IŠ bio-GRAFIJŲ
68

PROZA 
 Nijolė Kliukaitė.
SAULĖ AFELYJE
3

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DIAGNOZĖ: POETAS?1

KULTŪRA 
• DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO4

KRONIKA 
• SALOS
• JONAS KAVALIAUSKAS 1920 12 10–2007 10 19
• PREMJERŲ SAVAITGALIS KAUNO LĖLIŲ TEATRE
• LIETUVIŲ KALBAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IŠSAUGOTI – MOKSLEIVIŲ KONKURSAS
• ŠIS TAS APIE „MEDĖJĄ“

DE PROFUNDIS 
• PATARIMŲ IR PAKLYDIMŲ RETRO1

PARK@S 
• ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ4
• Gintautas Mažeikis.
PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS
• Arūnas Uogintas.
MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ
• Vigmantas Butkus.
KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA
3
• Julija Karavajeva.
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS SINAGOGAS

PROZA

SAULĖ AFELYJE

Nijolė Kliukaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jūratės Januškevičiūtės fotografija

Žemė yra... ateityje, perskaičiau kalendoriaus lapelyje. Visada iš ryto skaitau tos dienos kalendorinę išmintį. Kartais nepatikiu.

Atsitraukiu per žingsnį. Vėl skaitau. Antroje eilutėj skliausteliuose parašyta: toliausiai nuo saulės 21 val. Na, ateityje būti tik dvidešimt pirmą valandą vargu bau įmanoma. Tai tik mano progresuojančios silpnaregystės pokštai.

Negaliu sakyti – senatvinės.

Tiesiog negaliu.

Skaitau toliau.

Saturnas česnakus į sriubą... Toliau neskaitau, imu kvatoti, nes visai nemanau, kad į viską reikia žiūrėti tragiškai.

Žemė yra teftelyje, o Saturnas į sriubą beria česnakus... Šitaip su manimi pokštauja mano metai. Ir tai puiku. Laikas užmezgė su manimi ryšį. Rytais ir vakarais pajuokina nerastais dar žodžių ar prasmių junginiais. Štai vakare, prieš užmigdama, ko tik neperskaitau... Ir ko tik paskui nesusapnuoju...

Patrinu akis ir dar sykį skaitau.

Sutaurintus česnakus...

Labai tauru, kilnu ir netgi oru. Klonuosime ne česnakus, o orumą.

Ką gi. Kalendoriaus lapelį palieku šviesesniajai dienos pusei. Šiandien manęs ir taip laukia prakilni diena. Šiandien mano buvusiojo (o, kaip neseniai dar jis buvo tiesiog mano vyras, o visas laikas buvo esamasis paprastasis), taigi, mano buvusiojo sesuo išteka už ketvirtojo vyro. Labai kvietė. Sakė, aš jai kaip sesuo. Melavo. Bet ne todėl eisiu į vestuves. Nenoriu, kad jie visi šnabždėtųsi, kad pabūgau.

Apsivilksime šviesias sukneles ir abi su mano nuostabiąja Unyte ateisim. Orios ir laimingos. Juk šiandien Žemė yra. Šitie žodžiai tai jau tikrai buvo užrašyti kalendoriaus lapely. Žemė yra... Ir taip lengva iškart pasidaro. O jei taip atsibustum, o jos... nėra. Nutolo, nuplaukė, išslydo... Na, gal ir buvo išslydus, bet grįžo. Žemė visada grįžta. Žeme, nepalik savo vaikų. Buvo toks filmas. Sovietmečiu. Kartais jau atrodo keista, kad išvis buvo toks laikmetis.

Bet grįžkime prie šviesių suknelių. Toks jau Nuotakos Quadrans, žaismingosios Elenytės, reikalavimas. Na, kad ji žaisminga (gal kiek isteriškai), abejonių nekyla. Vienas iš jos eks, berods Rokas, sakė, gerai bučiuojasi. Neaišku tik, kodėl po kelerių metų visiems tiems vyrams bučiniai apkarsta.

Regis, darausi pikta. Ar pašaipi. Pašaipiai pikta. Piktai pašaipi... O juk buvau pasiryžusi ugdyti savo asmenybę. Nei pykčio, nei pavydo, nei kitokių menkaverčių jausmelių į savo taurią (taurėjančią) sielą neįsileisti. Moters ginklai – ne ašaros ir ne isterija, ir jokiu būdu ne pyktis. Tik orumas ir kantrybė. Dar elegancija. Štai ir aš pabandysiu šiandien atsisėsti taip, kaip gražuolė mecenatė Audrey Butvay-Gruss iš Statkevičiaus knygos. Deja, nepaaiškinta, į kurią pusę tas kojas derėtų išsukti.

Su suknelėm tai irgi visokie malonūs nesusipratimai. Bepigu Unei. Apsivilks išleistuvinę suknelę.

O aš...

Mokytojos atlyginimas tikrai neleidžia risnoti po parduotuves, ieškant suknelės vienam vakarui. Štai jau buvau susitaupiusi akiniams. Netgi atėjau į „Vision Express“. Deja, pusę septintos gydytojos, galinčios parinkti man akinius, jau nebuvo.

O pinigai degino kišenę.

Taigi.

Jų paprasčiausiai neliko.

Ir ką jau ten labai aš nusipirkau? Kelias poras kojinių su gorsetėliu (velniam man jo reikėjo?), kūno šveitiklį (už trisdešimt litų!), tuo pačiu paprašiau (nė nemirktelėjusi, tarsi pirkčiau tuos įstabius produktus kas antrą dieną) aliejaus su jojoba. Kas ta jojoba? Augalas. Pardavėja pasitaikė itin nemaloni, iš tų, kurios savo jauną amžių tikisi pelningai investuoti į vyrų vidurio amžiaus krizę.

Skilandį dar nusipirkau.

Ir saldainių dėžę.

Ir nė truputėlio nesigailiu. Užtat dabar žinau, kad Žemė yra. O kur? Argi tai svarbu. Po kojom jos dar šiek tiek esama.

Taigi atidariau spintą. Be graudžiai drausminančio pilkšvai žalsvo kostiumėlio dar turiu penkias blyškias palaidines ir nesulaikomai žemyn šliaužiančias kelnes.

A... Turiu čia ir tokią suknelę. Pirktą prieš dvidešimt metų. Labai mielos žalsvai rausvos puokštelės tokiam pusiau perregimam audiny. JIS man tą suk­nelę nupirko mūsų vestuvių pirmųjų metinių proga. Bet jau penkiolika metų teįstengdavau ją užsinerti ant kaklo.

Kelnės čiuožia žemyn, tai...

Tilpau.

Laisvai ir elegantiškai.

Jeigu ištiesiu nugarą (na, reikia tiesiog vidujai išsitiesti, nuo pat pirštų galiukų, tarytumei siektum pačios Saulės, kalendorius rašė ji toliausiai dvidešimt pirmą valandą), atrodysiu kaip pusė Audrey Butvay-Gruss. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Bloga tik tai, kad šmaikščioji Elenytė šitą suknelę matė ir netgi žino jos amžių.

Šiaip ar taip turiu skrybėlaitę, kurios niekas nematė. Man ją padovanojo Elvyra, nesavanaudiškiausia Žemėje draugė (labai, beje, abejotinas teiginys, nes tokių būdo bruožų moters prigimtyje paprasčiausiai nėra). Iš tikrųjų tai jai skrybėlaitė veržė kaktą. Tai ir padovanojo man. O mano galvytė maža, ir smegenų ten nedaug.

Unė nupaišė man veidą. Sėsk, sako, ir užsimerk.

Kai atsimerkiau, iš veidrodžio į mane žvelgė visai miela nepažįstamoji.

Nusišypsojau jai.

Ir užsivožiau skrybėlę.

Ir pasistiebiau. Viduje.

– O dabar paprašyk gerųjų miško dvasių atnešti tau žavesio apsiaustėlį, paslėptą trečiajame Pelenės riešutėly.

Na, ta mano Unė ir prisigalvoja. Devyniolika metų, o vis dar žaidžia su fėjomis.

Prieš išeidama dar sykį pažvelgiau į kalendoriaus lapelį.

Žemė afelyje.

Vidury dienos mano akys visa ima regėti skaudžiai ryškiai.

Afelyje.

Didingas žodis.

Užtat žinutė apie česnakus buvo kur kas mažiau poetiška.

Sutrintus česnakus į sriubas patariama berti tik virimo pabaigoje.

Taip ir padarysiu. O dabar – Žemė AFELYJE.

JIS už parankės vedėsi ją. Na, gal keleriais metais ir vyrėlesnė už Unę.

Mano mergytė piktai sušnarpštė.

– Šypsokis, – tariau jai. – Tavo ginklas – elegancija ir orumas.

– Baniuteeee!.. Dievulėliau, kaip atrodaiii!.. Ar čia ne ta pati suknelė, kur?.. Ir raukšlių po bryliais neįžiūrėsi!.. Ir pamėlusių paakių...

Taip, šypsojausi sau tyliai. Ne Elenytei šypsojausi ir net ne sau, tik Žemei afelyje. Raukšlių neįžiūrėsi, nes jų ir nėra. Niekada nebuvo. Dar gali vardinti nubėgusias kojinių (kurių neužsimoviau) akis ir net nežinau ką.

– Baniute, aš tikrai nemaniau, kad jis ją atsives, – Elenytė prigludo prie ausies, šnabždėjo, gyvatiškai šnypšdama. – Suprantu, kaip tau nemalonu. Bet negi dabar kelsi skandalą?

Užbaigė viltingai. Skandalas – būtent tai, kas pagardina kiekvienas vestuves. Tik kad nesulauksit, mielieji ir mielosios. Žemė afelyje, o aš – ori, nepriklausoma ir charizmatiška.

Beje, Elenytei neištariau nė vieno žodžio.

Ir užsižaidžiau.

Tylėjau. Šypsojaus. Lyg būčiau davus slaptus įžadus.

Na, metrikacijos biuro pareigūnė (ar kaip ten ją pavadinti?) graudeno, sakė tikinti, jog vieną sykį šie du žmonės surado teisingąsias puses. Ir panašiai.

Paskui visi nuvažiavome į laivą. Pasisupti ant bangų.

Pasiėmusi vynuogių ir sūrio vėrinėlį, romantiškai nutūpiau ant kėdės. Galiniame laivo denyje. Pabandžiau išsukti kojas. Į dešinę. Atsisėdau, beje, irgi ant paties kėdės kraštelio, nes suk­nelė, kad ir tilpau, visgi glėbė mane tampriai.

Mano EKS (na, oficialiai mes dar neišsiskyrę) priėjo ir atsisėdo šalia.

– Nemaniau, kad būsi tokia įžūli ir štai šitaip šypsosies. Matau, širsti dėl tos vargšės mergaitės, – aiškiai priekabiavo.

Šypsojaus, vėjui atgręžusi veidą. Nieko nesakiau. Lūpomis nusegiau nuo vėrinėlio vieną vynuogę.

– Frumentos laukia studijos! Ji ir taip įsitempus...

Frumenta. Na ir vardelis. „Vargšės mergaitės“ laukė ne tik studijos, bet ir nemenkas studijų mokestis. Teks dosniajam jaunikiui pasiimti dar vieną paskolą.

Bet visa tik mintijau. Tebesišypsojau laisvajam vėjui. Kai esi su skrybėle, gali juo džiaugtis nevaržomai, niekas tau plaukų nesušiauš.

– Kodėl taip atrodai? Su kuo susitikinėji?! Kas jis?! – mano vyras (jau nebežinau, ar tikrai eks) griežė pro sukąstus dantis.

– Kodėl dabar su ja kalbiesi?! Juk pažadėjai man, kad nė žodelio! O dabar...

Ji dar ilgai kalbėjo. Toji „vargšė mergaitė“. Sužinojau dar, kad lovoje mano vyras, atsiprašant, gadina orą. Ji pasakė dar aštriau. Ir dar aštriau. Ir dar...

Aplink mus susirinko vestuvininkai.

Aš tebesišypsojau. Teberankiojau nuo vėrinėlio tai sūrio kubelius, tai vynuoges. Kojos kaip buvo išsuktos, taip ir liko. Jos paprasčiausiai nutirpo. Bangos romantiškai putojo. Buvo taip gera.

Paskui man tikrai nusibodo tas triukšmas. Pajudinau kojų pirštus, pasukau kojas ir... atsistojau. Lengva ir grakšti kaip Eifelio bokštas. Apžvelgiau visus besiplūstančius ir aksominiu balsu teištariau:

– Žemė afelyje.

Mano vyras kažką šūkalojo: kas jis? astronomas? prisipažink! ar paprasčiausias sinoptikas?

Nieko neatsakiau, nė neįsivaizduoju kuo jam užkliuvo sinoptikai. Beje, tai visai nesvarbu.

Ėjau iš lėto. Elegantiškai. Ginkluota iki pat dantų plombų.

 

Skaitytojų vertinimai


41763. Sondryte :-) 2007-10-30 14:13
Man patiko. taiklus, linksmas, itaigus ir graudokas pagyvenusios moters mintijimas. Atviras, radvilaviciutiskai autentiskas. Autentiska fikcija. tai ir yra moters pasaulis. Sekmes, Nijole

41877. Laima :-) 2007-11-03 20:15
Gražu

44082. irma :-) 2008-01-12 16:32
Nebanalu.Žaisminga.Kūrybinės sėkmės jums.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:42:51 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba