Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-10-26 nr. 3162

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AUDRIUS DZIKARAS60
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SPALVOTOS KOLONIJOS

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (4)
4

KNYGOS 
• „VILNIUS UNIVERSITY“
• „KŪNO RAIŠKA ŠIUOLAIKINIAME SOCIALINIAME DISKURSE“
• „POKALBIAI TĖVO STANISLOVO CELĖJE“
• „LITHUANIAN AMBER“
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
 Jadvyga Bajarūnienė.
TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU
5

DAILĖ 
• Saulius Kruopis.
NIDOS TAPYBOS PLENERAS NUTIESĖ TILTĄ IKI „BRÜCKE“ MUZIEJAUS BERLYNE
3
• Lijana Šatavičiūtė.
KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS
1

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS
1
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS
2
• Laima Slepkovaitė.
„VILNIUS JAZZ 2007“ INTRODUKCIJA IR FINALAS
44
• Andrius Kairys.
LOVOJE SU DAKTARE KVIN
21

POEZIJA 
• Agnė Klimavičiūtė.
NUORAŠAI IŠ bio-GRAFIJŲ
68

PROZA 
• Nijolė Kliukaitė.
SAULĖ AFELYJE
3

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DIAGNOZĖ: POETAS?1

KULTŪRA 
• DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO4

KRONIKA 
• SALOS
• JONAS KAVALIAUSKAS 1920 12 10–2007 10 19
• PREMJERŲ SAVAITGALIS KAUNO LĖLIŲ TEATRE
• LIETUVIŲ KALBAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IŠSAUGOTI – MOKSLEIVIŲ KONKURSAS
• ŠIS TAS APIE „MEDĖJĄ“

DE PROFUNDIS 
• PATARIMŲ IR PAKLYDIMŲ RETRO1

PARK@S 
• ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ4
• Gintautas Mažeikis.
PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS
• Arūnas Uogintas.
MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ
• Vigmantas Butkus.
KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA
3
• Julija Karavajeva.
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS SINAGOGAS

LITERATŪRA

TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU

Jadvyga Bajarūnienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
G.Grassas (viduryje) su konferencijos dalyviais. Viršuje (pirma iš kairės) – straipsnio autorė
Nuotrauka iš J.Bajarūnienės asmeninio archyvo

Šlovės spindesys

Iškiliam vokiečių rašytojui, menininkui, publicistui, Nobelio literatūros premijos laureatui (1999) Günteriui Grassui šių metų spalio 16 d. sukako 80 metų. Straipsnio autorė turėjo progą dalyvauti spalio 4–6 d. Gdanske (Lenkija) vykusioje tarptautinėje mokslinėje Grassui skirtoje konferencijoje. Joje bei kituose iškilminguose įvairiose miesto vietose vykusiuose renginiuose dalyvavo ir pats šventės kaltininkas. Rašytoją lydėjo sesuo Waltraud (g. 1930) ir žmona Ute. Ne tik Gdanske, bet ir visoje Lenkijoje ši jubiliejinė akcija sulaukė didžiulio atgarsio.

Lietuvoje Grasso kūryba taip pat neblogai pažįstama. Į lietuvių kalbą išversti svarbiausi, nors toli gražu ne visi, šio vokiečių rašytojo kūriniai. 2000 metų spalio 1–2 d. tuometinio Vilniaus Goethe’s instituto direktoriaus Martino Wälde’s iniciatyva Grassas kartu su dar dviem kitais Nobelio premijos laureatais Czesławu Miłoszu ir Wisława Szymborska bei Tomu Venclova lankėsi Lietuvoje. Šį neeilinį literatūrinio gyvenimo įvykį turbūt dar daug kas gyvai prisimena, jį aprašė Lietuvos, taip pat ir Vokietijos („Frankfurter Allgemeine Zeitung“) spauda.

Su lietuviškais kontekstais Grassas sietinas ne tik dėl šio mūsų šaliai išties istorinio vizito. Rašytojo kūryboje bei jo pasisakymuose ne kartą nuskamba lietuviški bei Vilniaus motyvai. Šiuolaikinėje vokiečių literatūroje tai nedažnas atvejis, o turint omenyje literatūrinį ir visuomeninį Grasso svorį galima sakyti, kad mums po Johanneso Bobrowski’o, vokiečių literatūroje lietuviškai tematikai suteikusio svarų ir originalų estetinį skambesį, tiesiog „pasisekė“.

Iš tiesų malonu, kad Lietuvoje Grasso jubiliejų paminėjo netgi komercinės radijo stotys. Tačiau ši šlovė turi ir atvirkštinę pusę. Dažnai Grassas matomas tiesiog kaip simbolinė, reprezentacinė Vokietijos literatūrinio bei politinio gyvenimo figūra. Jis netgi vadinamas Vokietijos „herbiniu gyvūnu“. Šis palyginimas ne visai išgalvotas – gyvūnų, arba animalistiniai, motyvai Grasso kūryboje kone esminiai. Beje, Grasso kačių, pelių, šunų, sraigių, žiurkių, plekšnių, rupūžių, krabų būryje stūgauja ir lietuviška vilkė…

Garbaus amžiaus Grassas anaiptol nepaliko nuo metų naštos pavargusio žmogaus įspūdžio. Šiek tiek sulinkęs, bet ištikimas savo pypkei, ramiai atlaikantis žurnalistų atakas, kalbantis maloniu žemo tembro balsu, aiškiai ir lakoniškai dėstantis savo mintis. Tačiau už šio įvaizdžio slypi reikšmingo, unikalaus meninio pasaulio kūrėjas. Tiesa, kritikai Grassui neretai prikiša, esą jis specialiai kuria savo paties viešą įvaizdį ir atvirai suinteresuotas pelningu savo kūrinių pardavimu. Negalima atmesti fakto, kad Grassas neretai ir kartojasi, kad naudojasi savo populiarumu, bet reikia atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis ši kaina yra pasiekta. Visą gyvenimą Grassas ištikimai ir atkakliai tarnavo literatūros, dailės, teatro mūzoms. Todėl visokie ideologiniai priekaištai nublanksta prieš pačią Grasso kūrybą. Tereikia peržvelgti jo dailės kūrinius, perskaityti „Skardinį būgnelį“ („Die Blechtrommel“, 1959), „Šuniškus metus“ („Hundejahre“, 1963). „Susitikimą Telgtėje“ („Das Treffen in Telgte“, 1979), „Mano šimtmetį“ („Mein Jahrhundert“, 1999) ar plačiai nuskambėjusią autobiografiją „Svogūno lupimas“ („Beim Häuten der Zwiebel“, 2006).

Grassas konferencijos metu išsakė mintį, aktualią turbūt visiems rašytojams, – svarbiausia, kad žmonės kalbėtų ne apie autoriaus asmenį, o skaitytų jo kūrybą. Galbūt ir todėl Gdanske viešų pasisakymų progomis Grassas mažai kalbėjo, o skaitė savo kūrybą ir reprezentavo save pirmiausia kaip žodžio menininkas. Konferencijos dienomis Gdanske taip pat veikė Grasso grafikos kūrinių paroda, – jie buvo eksponuojami šalia Albrechto Dürerio ir Ryszardo Stryjeco darbų. Tiesa, visų šių dailininkų, ar vėlyvųjų viduramžių, ar Grasso ir jo kartos atstovų, kūriniuose vyravo apokalipsės motyvas. Grassas savo piešiniuose kuria pasaulio pabaigos, ekologinio išsigimimo vaizdinius ir tarsi ragina sugrįžti į normalią žmogišką būtį, atsakyti už žmonijos sukeltas katastrofas.

Günteris Grassas – garsusis išeivis iš Gdansko (Dancigo)

1927 m. spalio 16 d. Gdanske, kuris tuomet vadinosi Dancigu, gimęs vokiečių rašytojas Günteris Grassas savo kūriniais šio miesto vardą išgarsino visame pasaulyje. Gdansko miestas žymųjį išeivį pagerbė nepaisydamas pernai nuvilnijusios milžiniškos kritikos bei – tariamo ar tikro – pasipiktinimo bangos. Praėjusių metų rugpjūčio mėnesį Grassas savo interviu „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ prisipažino Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tarnavęs SS tankų divizijoje „Frundsberg“ ir dalyvavęs karo mūšyje ties Šprembergu. Iki tol Grasso biografijose šis faktas nebuvo minimas. Žymiausi rašytojo biografijos ir kūrybos tyrinėtojai Volkeris Neuhausas, Heinrichas Vormwegas rašo, kad Grassas 1944 metais buvo mobilizuotas į priešlėktuvinės artilerijos dalinį, o paskui tarnavo kariuomenėje. Būsimajam rašytojui tuomet buvo vos 17 metų. Kaip Grassas pasakoja savo autobiografinėje knygoje „Svogūno lupimas“, jis nepaleido nė vieno šūvio ir, prasidėjus negailestingai sovietinės armijos atakai, tik per atsitiktinumą išliko gyvas. Tačiau iš tiesų rašytojas buvo kritikuojamas ne dėl šio biografinio fakto, o dėl pavėluoto prisipažinimo. Susidarė gana paradoksali situacija: Grassas, nepajudinama Vokietijos „moralinė instancija“, smerkęs tuos tėvynainius, kurie praeityje buvo susiję su nacionalsocialistine ideologija ir praktika, pasirodė esąs pats ne be nuodėmės. Rašytojo konkurentai ir priešininkai, kurių jis dėl savo dažnų itin radikalių viešų pareiškimų taip pat nestokoja, žinoma, piktai džiūgavo ir tikėjosi, kad štai Grasso era galbūt baigsis.

Tačiau rašytojo biografija ir kūryba tam tikruose laiko taškuose dažniausiai išsiskiria. Gyvenimo istorija patenka į vieną trajektoriją, o kūryba – jei ji įgauna tikrą istorinę ir estetinę vertę – keliauja tolyn tarsi garsusis karavanas ir įveikia varginančias kliūtis. Nors ir kaip vertintume pavėluotą Grasso prisipažinimą (savaime suprantama, kad vokiečių nacionalsocializmo aukoms vien tos dvi raidės SS kelia siaubą), jo literatūrinė, taip pat meninė kūryba yra unikali ir savo svoriu prilygsta nebent Thomo Manno (1875–1955) fenomenui – išskyrus tai, kad Thomas Mannas nebuvo dailininkas. Grasso atveju galima kalbėti apie „universalaus meno“ koncepciją (Gesamtkunstwerk – šis terminas vokiškuose diskursuose paprastai vartojamas kalbant apie Richardą Wagnerį, o dabar taikomas ir Grasso kūrybai). Nors rašytojas plačiausiai žinomas savo epiniais veikalais, tačiau jis taip pat – lyrikas ir dramaturgas. Jaunystėje Diuseldorfo ir Berlyno meno akademijose studijavęs dailę ir skulptūrą, Grassas yra profesionalus ir produktyvus menininkas. Literatūros ir vaizduojamojo meno sintezė lemia specifinę Graso vietą šiuolaikinėje Vokietijos kultūroje.

Gdansko miesto valdžia, drąsus ir energingas vyriausiasis meras Pawełas Adamowiczius, nepabūgo Grassą persekiojančios kritikos. Konferencijos pradžioje sveikinimo žodžius tarė Lenkijos Respublikos Senato maršalka Bogdanas Borusewiczius (beje, biografinėmis šaknimis, kaip pats minėjo savo prakalboje, susijęs su Vilniumi), Gdansko universiteto rektorius, profesorius Andrzejus Ceynowa, Vokietijos ambasados Lenkijoje, Friedricho Eberto fondo, Vokietijos Bundestago Socialdemokratų partijos frakcijos atstovai. Visi jie pabrėžė ne tik Grasso literatūrinės ir meninės kūrybos reikšmingumą ir unikalumą, bet ir jo politinės veiklos įtaką Lenkijos įvykiams, pradedant nuo 1970 metų, kai prasidėjo streikai Gdansko laivų statykloje. Lenkiškame kontekste itin svarbi Grasso rinkiminė veikla 7-ajame dešimtmetyje, agituojant už socialdemokratą Willy Brandtą. Kaip tik šiuo laikotarpiu buvo pradėta įgyvendinti tai, ko anksčiau atrodė neįmanoma pasiekti, – lenkų ir vokiečių tautų susitaikymo. Juk kaip tik Grasso gimtasis miestas Gdanskas Hitleriui tapo akstinu pradėti Antrąjį, panašiai kaip 1914 metais Vokietijai Sarajevas – Pirmąjį, pasaulinį karą.

Gdanskas, nuo 1920 m. lapkričio 15 d. turėjęs laisvo miesto statusą ir apgyvendintas vokiečių – su lenkų piliečių salelėmis, tai yra atskirais gyvenamaisiais namais ar viešosiomis įstaigomis, – Vokietijos nacionalsocialistams buvo krislas akyje. Hitleris siekė Gdanską prijungti prie Reicho. Gdansko ir jo apylinkių gyventojai vokiečiai šiam siekiui pritarė su didžiausiu entuziazmu. Prasidėjo nuožmus, kruvinas istorinis konfliktas tarp lenkų ir vokiečių. Skaudžių okupacijos ir karo pasekmių lenkai ir po 1945 metų nebuvo linkę greitai pamiršti. Vokiečiai savo ruožtu išgyveno buvusių žemių ir miestų praradimą. Todėl Willy’o Brandto vizitas Varšuvoje 1970 metais – Vokietijos kanclerį lydėjo Grassas ir kitas žymus vokiečių rašytojas, kilęs iš Mozūrijos krašto, Siegfriedas Lenzas (g. 1926) – turėjo istorinę reikšmę ir buvo vienas pirmųjų žingsnių Vokietijos ir Lenkijos susitaikymo istorijoje. Todėl Grassas teisėtai laikomas simboline abiejų tautų susitaikymo figūra ir, kaip vaizdingai pasakė vienas kalbėtojas, „tiltu tarp Dancigo ir Gdansko“.

Meras Pawełas Adamowiczius savo kalboje pabrėžė, jog Grasso kūryboje iškyla unikalus Gdansko (Dancigo) portretas, atgyja žmonių likimai. Lenkų tauta ypač vertinanti tai, jog pasaulinio garso rašytojas Grassas nepamiršo savo kašubiškų šaknų. Todėl Grasso jubiliejus taip pat traktuotinas kaip vokiečių ir lenkų susitaikymo data. Meras pabrėžė, jog Dancigas visada buvo svetingas ir tolerantiškas miestas – tinkama vieta lenkų ir vokiečių dialogui. Vertinant istorijos įvykius svarbi yra atmintis. Iš jos neturinti gimti neapykanta, piešingai, atmintis turinti atkurti ir atnaujinti žmogų.

Ir kiti oficialūs kalbėtojai pabrėžė reikšmingą, išskirtinį Grasso vaidmenį siekiant lenkų ir vokiečių dialogo. Nors Gdanskas-Dancigas karo metu buvo sugriautas, tačiau jo istorinis, architektūrinis ir mentalinis pavidalas įamžintas Grasso kūryboje. Akcentuota tai, jog rašytojas nepabūgo atskleisti savo gyvenimo istorijos puslapių, jog jo atvirumas ir prieraišumas prie gimtinės yra pamatas lenkų ir vokiečių ryšiams sutvirtinti.

Beje, konfencijos išvakarėse pasirodė lenkiškas minėtos Grasso autobiografijos „Svogūno lupimas“ vertimas, kurio lenkų skaitytojai nekantriai laukė, savaime suprantama, ir dėl autoriaus skandalingojo prisipažinimo (nors šios tematikos skyriui, tiesą sakant, tenka gana kukli vieta; skandalą sukėlė dar prieš knygos pasirodymą Grasso duotas interviu spaudai). Autobiografijos skaitytojai pradžioje vėlgi panardinami į Dancigo miesto erdvę. Grasso autobiografija tarsi užbaigia – tikėkimės, laikinai – galingą Grasso vokišką-lenkišką-kašubišką diskursą. Gdansko erdvėje vyksta ir kitų Grasso kūrinių, nekalbant jau apie garsiąją „Dancigo trilogiją“, veiksmas. Publicistinio pobūdžio knygoje „Iš sraigės dienoraščio“ („Aus dem Tagebuch einer Schnecke“, 1972) atgyja Gdansko praeitis, ypač akcentuojamas Gdansko žydų likimas. Gimtasis miestas taip pat minimas sudėtingos laiko struktūros romane „Plekšnė“ („Der Butt“, 1977). Gdansko gatvės, aikštės, bažnyčios taip pat užpildo lietuvių skaitytojui pažįstamo romano „Rupūžės kurkimai“ („Unkenrufe“, 1992 ) veiksmo erdvę.

Gdansko universitete vykusioje tarptautinėje konferencijoje dalyvavo Grasso kūrybos tyrinėtojai iš įvairių šalių – savaime suprantama, Lenkijos ir Vokietijos, o taip pat Švedijos, Danijos, Norvegijos, JAV, Indijos, Ukrainos ir Lietuvos literatūrologai. Pranešėjų būrį sutelkė, konferencijos lygiu ir jos sklandžia eiga rūpinosi nepailstamas, visiems malonus ir dėmesingas Gdansko universiteto profesorius Mirosławas Ossowskis. Itin paslaugūs buvo Gdansko universiteto studentai germanistai. Konferencijos dalyviai džiaugėsi galėdami pasidalinti savo tyrinėjimų rezultatais, diskutuoti, taip pat buvo sužavėti jaukia atmosfera, gaubusia visus su Grasso asmenybe ir kūryba susijusius renginius.

Mokslinės konferencijos programa buvo turininga, intensyvi ir įspūdinga. Originali, plačiašakė Grasso kūryba tyrinėtojams teikia nepaprastai daug impulsų. Konferencijos tema „Günteris Grassas – literatūra, menas, politika“ stengtasi aprėpti svarbiausius šios raiškios asmenybės gyvenimo, kūrybos ir visuomeninės veiklos aspektus.

Kūrybos versmė – gimtinės praradimas

Grasso kilmė tarsi patvirtina teoriją, jog mišrioje šeimoje gimę vaikai pasižymi ypatingais talentais. Rašytojo tėvas buvo vokietis, motina – kašubė (kašubai – tautinė lenkų mažuma). Germaniško ir slaviško prado sintezė temperamentingojo Grasso asmenybei ir kūrybai suteikia savitą atspalvį. Lenkai mėgsta pabrėžti, jog Grassas yra pats garsiausias pasaulyje kašubas.

1944 metais vaikystės ir ankstyvos jaunystės idilė nutrūko. Gimtąjį landšaftą pakeitė karo ir nelaisvės scenarijai. Po karo būsimas rašytojas ir menininkas dirbo, paskui studijavo jau Vokietijoje – Diuseldorfe ir Berlyne. Pradžioje Grassas save įsivaizdavo kaip profesionalų menininką, rengė dailės – grafikos ir skulptūros – darbų parodas. Penktojo dešimtmečio pabaigoje bei šeštajame dešimtmetyje Vakarų Vokietijos kultūrinis gyvenimas buvo itin intensyvus. 1955 metais Grassas savo kūrybą pristatė garsiajam literatūriniam susivienijimui „Gruppe 47“. Beje, grupės įkvėpėjui Hansui Werneriui Richteriui (1908–1993) Grassas literatūrinį paminklą vėliau sukurs jau minėtoje apysakoje „Susitikimas Telgtėje“. O mums įdomu dar ir tai, jog pagrindinis šio kūrinio veikėjas yra Klaipėdoje (Memelyje) gimęs vokiečių baroko poetas Simonas Dachas (1605–1659), gūdaus Trisdešimties metų karo (1618–1648) pabaigoje į vieną vietą (geografiškai – tarp Miunsterio ir Osnabriuko) subūręs vokiečių baroko literatūros žiedą. Istoriškai toks susitikimas nei paliudytas, nei iš viso galėjo įvykti. Nepaisant įvykių fiktyvumo, Grasso pateikta istorija yra įtikinama, o pats kūrinys laikomas – po „Skardinio būgnelio“ – vienu iš jo epinių šedevrų.

Nacionalsocializmo kasdienybę, karo ir pokario įvykius Grassas su didžiule realistine jėga aprašo savo kūriniuose. Romanuose „Skardinis būgnelis“, „Katė ir pelė“, „Šuniški metai“, kuriuos įprasta vadinti „Dancigo trilogija“, atgyja vokiškieji Gdansko (Dancigo) istorijos ir kasdienybės puslapiai. Nors čia minimi ir istoriniai įvykiai, ir istorinės asmenybės, tačiau Grasso kūriniai nėra istoriniai romanai. Greičiau juos būtų galima pavadinti kasdienybės ar mentaliteto studijomis, juose veikia ne tik vokiečių, bet ir lenkų, kašubų, žydų, čigonų personažai.

Grasso vaikystė prabėgo Gdansko priemiestyje Langfūre (šiandien vadinamame Vžešču). Nors Gdansko gyventojų daugumą sudarė vokiečiai, jis nuo 1920 m. lapkričio 15 d. iki 1939 metų rugsėjo 1 d., tai yra iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, turėjo laisvo miesto statusą. Lenkų tarnautojams buvo skirta keletas atskirų namų. Langfūras – vokiškos architektūros kvartalas, per karą, beje, nenukentėjęs. Todėl ir šiandien dar iš dalies galima pajusti autentišką atmosferą. Grasso tėvai buvo smulkūs, eiliniai biurgeriai, turėjo maisto prekių (kolonijinių) krautuvėlę. Būsimasis rašytojas užaugo paprastoje aplinkoje – tarp pilkų namų, ankštame bute. Galbūt todėl jį vaikystėje ir paauglystėje taip traukė plačios erdvės – Baltijos pajūris, smėlėti paplūdimiai, paslaptinga vandens stichija. Šis landšaftas iškyla ne viename Grasso kūrinyje („Katė ir pelė“, „Krabo žingsniu“). Šiandien prie namo, kuriame gimė rašytojas, kabo lenta su ištrauka iš „Skardinio būgnelio“. O netoliese esančioje aikštėje ant suolo jaukiai „įsitaisęs“ bronzinis Oskaras Maceratas, nemirtingas šio romano herojus. Čia pat – kitos mokyklos ar gimnazijos, kuriose mokėsi Grassas arba kurias jis aprašė savo romanuose ar novelėse. Grasso kūrinių erdvė tikroviška, veiksmo vietos visuomet tiksliai nusakomos. Išeivis iš Gdansko priklauso prie tų rašytojų, kurie konkretiems geografiniams regionams, dažniausiai savo gimtiesiems miestams, suteikia universalias simbolines reikšmes. Čia būtų galima paminėti Thomo Manno Liubeką, Jameso Joyce’o Dubliną, Roberto Musilio Vieną, Milano Kunderos Prahą, taip pat Ričardo Gavelio bei Jurgio Kunčino Vilnių. Romane „Šuniški metai“ Grassas rašo, jog „didelis mažas“ Langfūras – tai tarsi universalus istorinio vyksmo modelis: viskas, kas jame vyko, galėjo nutikti bet kurioje pasaulio vietoje.

Romanai „Skardinis būgnelis“, „Šuniški metai“, apysaka „Katė ir pelė“, kaip minėjau, vadinami „Dancigo trilogija“. Kūrinių veikėjai – smulkieji biurgeriai, kurių gyvenimą ir mentalitetą rašytojas, genialus aplinkos stebėtojas, puikiai pažinojo. Gausiame Grasso kūrinių personažų būryje, savotiškame panoptikume, dažnai galima atpažinti realius asmenis. Trilogiją vienijanti tema – nacionalsocializmo poveikis eiliniam vokiečiui, fašizmo smelkimasis į kasdienybę. Grassas parodo, kad smulkiabiurgerinė terpė buvo palanki dirva plisti fanatizmui, neapykantai, terorui. Filosofės Hannah Arendt įžvalga, esą blogis yra banalus, puikiausiai tinka rašytojo personažams.

Pats Grassas dažnai pabrėžia, jog gimtinės praradimas jam buvo kūrybinės energijos šaltinis. Tai, kas prarasta fiziškai, gali atgimti tik meninėje kūryboje. Dancigą-Gdanską rašytojas lygina su mitiniu Vinetos miestu, kadaise nugrimzdusiu į Baltijos jūros dugną ir kartais trumpam tarsi miražas išnyrančiu iš gelmių.

Grassas ir Lietuva

Lietuviška tematika Grasso kūryboje skleidžiasi dviem kryptimis – mitologine ir politine istorine. Mitologinė plotmė ryškiausia romane „Šuniški metai“. Šiame sudėtingos epinės sandaros kūrinyje „šuniški“ metai traktuojami dvejopai. Pasakojama apie vieną šunų dinastiją, kurios palikuonį Princą 46-ojo gimtadienio proga kaip dovaną gavo pats fiureris Adolfas Hitleris. Pabrėžiama, jog šios šunų giminės ištakos –­ Lietuvoje. Toks akcentas lietuvių skaitytoją gali ir sugluminti. Vis dėlto septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje (priminsime, jog romanas pasirodė 1963 m.) Lietuva, nors ir socialistinio Rytų bloko šalis, nebuvo Adomo Mickevičiaus („Ponas Tadas“, 1834) ar Prospero Mérimée („Lokys“, 1869) pavaizduotas kraštas su neįžengiamomis giriomis ar laukinių žvėrių irštvomis. Tačiau būtent toks įspūdis susidaro skaitant Grasso romaną. Epitetas „lietuviškas“ figūruoja tik junginyje su „vilke“. Galima daryti išvadą, jog autoriaus sąmonėje Lietuva buvo tamsi mitologinė šalis, be aiškių istorinių ar geografinių kontūrų. Šunų giminei pradžią davė Perkūnas, paskui daugindamiesi jo palikuonys pasiekė netgi XX amžių. Šunys išsaugojo vilkišką, agresyvų pradą. Taigi, remiantis romano logika, Lietuva atsiduria neapibrėžtoje, mitinėje, barbariškoje erdvėje, kur atgyja sakmės apie vilkus ar vilkes: „Nežinios gaubiamoj pradžioj buvo, turėjo būti Lietuvos vilkė, iš kurios anūko, juodo šuns Perkūno, kilo Zenta; ir Zenta atsivedė šešis šuniukus, tarp jų Harą; iš Haro kilo Princas (…)“. Tačiau netgi pati Lietuvos sąvoka nėra vienaprasmė, ji suplakta su Rusija ir Lenkija: Perkūno genealogijos medis „kiekvienam rodė, kad Perkūno močiutė iš tėvo pusės buvo Lietuvos, Rusijos ir Lenkijos vilkė“. Šiame romane minimi taip pat baltų dievai Pikolis, Patrimpas. Mitologiniu istoriniu lygmeniu jie reprezentuoja pagoniškąją baltų pasaulėjautą bei prūsų kovą su kryžiuočiais, antra vertus, groteskiškame romano protagonisto Eduardo Amzelio pasaulyje senieji prūsų dievai, kaip ir kitos žinomos germanų, antikos ar Egipto dievybės, paverčiami baidyklėmis, iškamšomis: „Perskilusi ąžuolinė pliauska, į kurią Amzelis (…) įvarė po nudilusią pasagą, į plyšius prismaigstė juodų papjautų gaidžių plunksnų, buvo Perkūno galva.“ Tai – jau šiuolaikinė veiksmo plotmė, bylojanti ne tik apie animalistinį nacionalsocializmo pradą, bet ir atspindinti istorijos iracionalumą – toks požiūris būdingas Grassui. Lietuviškas pėdsakas Grasso romane aiškintinas tuo, kad rašytojas buvo išstudijavęs senus Rytų ir Vakarų prūsų bei Lietuvos padavimus ir šį tautosakinį klodą originaliai supynė su vaizduojamojo laikmečio įvykiais, figūromis ir jų vizijomis.

Šie Grasso romano pasažai primena ne tik Mickevičių ar Mérimée, bet ir Johannesą Bobrowskį (1917–1965). Akivaizdu, jog Grassui imponavo Bobrowskio proza ir lyrika. „Šuniškų metų“ skyriuje „Dvidešimta ankstyvoji pamaina“, kuriame realius įvykius iš tiesų nelengva atskirti nuo personažų vidinių vaizdinių, jų sąmonės srauto ar tiesiog virtuoziško autoriaus žaidimo su naratyvu, pasitelkiamas Bobrowskio eilėraštis „Nemunas“ („Die Memel“ iš rinkinio „Sarmatijos metas“, „Sarmatische Zeit“, 1961), kuriame minima Šešupė: „(…) tiktai liepos mėnesį jie (t.y. vokiečių riteriai – J.B.) vėl pamato tą upelę, kurią šiandien miglotai apdainuoja vien poetas Bobrovskis. Šešupė nešė savo tyrą vandenį ir gurgėjo per pakrantės akmenis.“ Turbūt nebus perdėta sakyti, jog Grassą ir Bobrowskį sieja sarmatiškojo krašto magija – „anapus“ civilizuoto pasaulio glūdinčio paslaptingo ir archajiško rytinės Europos krašto trauka. Sarmatijos sąvoką vartojo senovės romėnai, ją iš praeities gelmių prikėlė ir aktualizavo būtent Bobrowskis.

Taigi Grassas, ypač savo romanu „Šuniški metai“, prisišlieja prie tų Europos rašytojų, kurie linkę Lietuvą apgaubti mitais, panardinti ją į senovę. Tačiau ar praeito amžiaus septinto dešimtmečio pradžioje Vakarų autoriui galima buvo Lietuvą įsivaizduoti kitaip – juk jos vardo nebuvo net žemėlapyje. O vilko ar vilkės įvaizdis atitinka lietuvių kultūrinėje bei istorinėje sąmonėje įsišaknijusius padavimus bei mitus. Grassas, žinoma, nekalbėjo apie Lietuvą, kaip šalį, kenčiančią socializmo jungą, nebandė ir nematė reikalo gilintis į jos tapatybę, pasirinko mitologizavimo strategiją. Ir vis dėlto tas lietuviškas pėdsakas Grasso kūryboje yra reikšmingas, leidžia šį autorių gretinti su tokiais vokiečių rašytojais kaip Ernstas Wichertas (1831–1902), Hermannas Sudermannas (1857–1928), jau minėtas Bobrowskis ar Ernstas Wiechertas (1887–1950).

Kitoks Lietuvos arba, tiksliau sakant, Vilniaus vaizdas iškyla pastarųjų dešimtmečių Grasso kūryboje ar viešuose pasisakymuose. Rašytojas Vilnių pirmiausia mato buvusio Gdansko gyventojo vokiečio akimis. 1939 m. dauguma lenkų tautybės gyventojų buvo priversti palikti Vilnių, persikėlė būtent į Gdanską. Grassą ši istorijos aplinkybė itin jaudino – juk panašus likimas ištiko buvusius Gdansko vokiečius: jie 1945 m. taip pat turėjo bėgti iš Gdansko ir prieglobsčio ieškotis Vokietijoje, kuri jiems iš esmės buvo svetima. Todėl rašytojas dažnai ir brėžia paralelę tarp Vilniaus lenkų ir Gdansko vokiečių – ir vienus, ir kitus jis laiko istorijos aukomis. Tačiau Grassas yra iš tų rašytojų, kurie rimtus klausimus dažniausiai vaizduoja groteskiškai. Tai pasakytina ir apie jo romaną „Rupūžės kurkimai“ („Unkenrute“, 1992). Protagonistai – vokietis meno istorikas Aleksandras Reškė ir lenkė restauratorė Aleksandra Piątkowska – siekia įgyvendinti „Vokiečių, lenkų, lietuvių kapinių organizacijos“ projektą. Aleksandra yra kilusi iš Vilniaus, ji dar prisimena barokinio miesto grožį, nuostabius miestą supančius miškus. Tačiau jos tėvai amžino poilsio atgulė ne gimtojoje žemėje, o Lenkijoje – panašiai kaip ir tūkstančiai buvusių Gdansko vokiečių, savo paskutinės ramybės vietą suradusių jiems taip pat svetimoje Vokietijoje. Makabriško projekto autoriai plačiai užsimoja, tačiau susiduria su galbūt jiems patiems pradžioje netikėtu priešininku – komercializacija. (Beje, Lietuva, teisindamasi dėl savo vidinių problemų, iš šio projekto pasitraukia.) Ekonominiai svertai pasirodo esantys galingesni už humanišką, nors ir keistą, idėją. Romano pabaigoje abu protagonistai, keliaudami po Italiją, žūva avarijoje ir palaidojami paprastose šios šalies kapinaitėse. Šitaip paneigiama pati jų sumanymo idėja. Pagal šį romaną buvo sukurtas filmas, jame išryškinta galimo vokiečių ir lenkų susitaikymo idėja.

Su Lietuva Grassą sieja ir kiti momentai. Jo tekstuose ne kartą šmėkšteli Czesławo Miłoszo vardas – tėvynę praradusio menininko ir intelektualo simbolis. Savo apsilankymo Lietuvoje metu Grassas buvojo ir Klaipėdoje, gimtajame Simono Dacho mieste. Kaip pasakojo šioje kelionėje vokiečių rašytoją lydėjęs Tomas Venclova, Klaipėda Grassui priminė Gdanską ne tik dėl panašios architektūros (šiuolaikinis Gdanskas yra, žinoma, daug didingesnis ir puošnesnis), bet ir dėl čia gyvenusių vokiečių likimo. Mat Klaipėdos vokiečiai baigiantis karui taip pat turėjo trauktis į Vakarus. Pabėgėlių tragediją Grassas pavaizdavo romane „Krabo žingsniu“. Gabenęs taikius žmones, bet taip pat ir kariškius, ištaigingas garlaivis „Wilhelmas Gustloffas“ 1945 m. sausio mėn. buvo susprogdintas rusų povandeninių raketų. Įvyko tragedija, žuvusiųjų skaičiumi pranokusi netgi „Titaniko“ žūtį. Tomo Venclovos nuomone, tarp aukų galėjo būti ir Klaipėdos vokiečių.

Savo apsilankymą Klaipėdoje bei Kuršių nerijoje Grassas mini ir autobiografijoje „Svogūno lupimas“. Įdomu, jog gintaro luitelis, kurį rašytojas čia nusipirko, pasakojimo kontekste įgyja simbolinę vertę – skaidrus akmuo su viduje sustingusiu vabzdžiu iškyla kaip atminimo ženklas ir žaismingai priešinamas svogūnui, kurį lupant pradedama ašaroti (sentimentalus atminimo lygmuo), bet neįmanoma aptikti jo branduolio. Atpažįstamos aliuzijos į Henriko Ibseno „Perą Giuntą“ (1867) – šios dramos herojus nesugeba rasti savo tapatybės. Intertekstinių nuorodų yra ir daugiau (kaip ir visoje Grasso literatūrinėje kūryboje), tačiau autorius kartu kelia ir filosofinį klausimą apie žmogaus gyvenimą, žmogaus ir istorijos santykį, plėtoja atminimo temą. Grassui būdinga pesimistinė žmonijos ir istorijos traktuotė. Jis mano, jog žmonija nepasimoko iš savo klaidų, kartoja tuos pačius veiksmus ir save pasmerkia pražūčiai. Šią problemą rašytojas gana drastiškai kelia knygoje „Žiurkienė“ („Die Rättin“, 1986), kurioje iškyla niūrus pasaulio pabaigos vaizdas.

Dar viena galima Grasso jungtis su Lietuva ar Vilniumi būtų vokiečių rašytojas Alfredas Döblinas (1878–1957), kurį Grassas laiko savo mokytoju. Ekspresionistas, didelių epinių drobių autorius Döblinas (gimęs Štetine, jis – taip pat išeivis iš Lenkijos žemių) Grassui imponavo originalia epine technika. Döblinas buvo nusistatęs prieš psichologizavimą ar estetizavimą – išeities taškas jam buvo natūrali tikrovė, romanisto paskirtimi jis būtent ir laikė tos nepagražintos, grubios tikrovės perkėlimą į žodinį kūrinio audinį. Döblino romanai (pavyzdžiui, „Kalnai, jūros ir gigantai“, „Berge, Meere und Giganten“, 1924) yra tarsi luitai, masyvai, kuriuose atpažįstame žmonijos ar tautos istoriją. Lietuvių skaitytojui šis rašytojas pažįstamas iš jo populiariausio romano „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (“Berlin. Alexanderplatz“, 1929), kuriame atgyja didmiesčio pulsas, kuriame eilinis žmogus grumiasi su negailestingu civilizacijos monstru. Tačiau kalbant apie Grassą labiau tiktų nurodyti 1926 metais pasirodžiusią Döblino knygą „Kelionė po Lenkiją“ („Reise in Polen“). 1924-aisiais Döblinas gavo vienos vokiečių leidyklos užsakymą parengti reportažą apie Lenkijos miestus ir Lenkijos žydų gyvenimą. Viena pirmųjų rašytojo kelionės stočių buvo Vilnius (jam skirtas knygos skyrius „Wilno“). Nors Vilnius Döbliną domino kaip „antroji Jeruzalė“, tačiau jis bandė gilintis ir į nacionalinius Vilniaus gyventojų santykius, permainingą miesto istoriją. Kelionių knygos autorius mini tautinę lietuvių ir lenkų nesantaiką, „permanentinę karo tarp abiejų jaunų valstybių padėtį“. Tačiau Döblinas mato ir tarp šių dviejų valstybių esančią jungtį – jų kovą su carizmu. Knygos pabaigoje rašytojas pasisako prieš totalitarizmą, netgi prieš valstybės instituciją apskritai ir kaip didžiausią vertybę iškelia individo laisvę. Skaitant šią knygą šiandien, reikia įvertinti tai, jog rašytojas sugebėjo perteikti Vilniaus atmosferą, pateikė impresionistinių miesto vaizdų.

Nors Grassas šio savo „mokytojo“ teksto niekur nenurodo, tačiau galima spėti, jog jis jam yra žinomas ir turėtų būti itin artimas. Grassą su Döblinu sieja ne tik estetiniai principai, bet ir nacionalinis, religinis, istorinis diskursas.

Savo kalboje, pasakytoje Vilniuje, Grassas negvildeno specifinės Vilniaus situacijos, beje, nelietė ir lietuvių genocido klausimo, o savo kartos vardu kalbėjo apie Vokietijos kaltę, atminimo fenomeną, apie istorijos ir kultūros atminimo svarbą kuriant dabartį bei ateitį: „Kai mes, kaip ir tikėtasi, gana dažnai pradėjome prisiminti nesuvokiamu mastu persekiotus, emigravusius, nužudytus žydus, pavėluotai prisimename dešimtis tūkstančių išvežtų ir nužudytų čigonų. Daugeliu atvejų jau pavėluotai esame priversti prisiminti likimus šimtų tūkstančių prievarta darbams suvarytų žmonių, kurie buvo atvežti iš Lenkijos, Sovietų Sąjungos ir daugelio kitų šalių ir pastatyti prie Vokietijos karo pramonės konvejerių.“

Beje, Gdansko konferencijoje ši kalba ne kartą buvo cituojama. Pavyzdžiui, Grasso kūrybos tyrinėtojas Dieteris Stolzas akcentavo, jog praeities prisiminimai rašytoją verčia kaskart naujai atrasti istorinę ar biografinę tiesą, skatina nuolatinį kūrybinį atsinaujinimą.

Ką nauja dar galima pasakyti apie Günterį Grassą

Konferencijoje buvo perskaityta per 20 pranešimų. Nors apie Grassą prirašyta kalnai kritinės literatūros – rašytojas populiarus taip pat ir JAV, Japonijoje, Indijoje, – tyrinėtojai stengiasi rasti naujų vokiečių autoriaus kūrybos aspektų. Deramas dėmesys buvo skirtas Grasso politinei veiklai, jo ryšiams su „Solidarumo“ judėjimu, kurio ištakos, kaip žinome, Gdanske. Pranešėjai nagrinėjo fakto ir išmonės, tikrovės ir fantazijos santykį Grasso tekstuose. Ieškota literatūrinės ir meninės Grasso vizijos paralelių ir priešpriešų. Konferencijoje nemažai kalbėta apie Grassą, kaip „dvigubo talento“ fenomeną, šiuo požiūriu jis lygintas su Alfredu Kubinu, Ernstu Barlachu, Oskaru Kokoschka ir kitais. Pabrėžta, jog Grasso piešiniai, raižiniai, skulptūros darbai nėra literatūrinės kūrybos priedas, o savarankiškos vertės meno kūriniai. Grassas pats iliustruoja savo kūrinius, savo iliustracijas laiko lygiavertėmis su tekstu, jas netgi įtraukia į turinio aprašus.

Lenkų ir vokiečių literatūrologai gilinosi į Grasso kūrybos topografiją, floros ir faunos pasaulį. Grasso tekstuose dažnai minima Vyslos upė iškyla kaip rašytojo tapatybės ženklas. Nebuvo pamiršti ir Grasso kūriniams būdingi animalistiniai motyvai. Į „Katę ir pelę“ pažiūrėta psichoanalitiniu žvilgsniu, analizuota seksualinė kūrinio simbolika. Įdomiai nuskambėjo pranešimas apie aukos ir nusikaltėlio dualizmą Grasso ir prancūzų rašytojo Michelio Tournier kūryboje. Intertekstinių sąsajų su Grasso kūriniais ieškota Salmano Rushdie ir Johno Irvingo knygose. Keli pranešimai buvo skirti vokiečių rašytojo ryšiams su muzika, aptartas pagal romaną „Rupūžės kurkimai“ pastatytas filmas, apibendrinti 1999 m. švedų spaudos atsiliepimai apie Grassą, kaip Nobelio premijos laureatą. Paskutinis posėdis buvo skirtas su Grasso kūryba ir biografija susijusioms vietovėms, jų tarpe Indijai ir Lietuvai.

Pabaigoje belieka pasidžiaugti, kad Grasso kūryba Lietuvoje pažįstama – didžiausi nuopelnai tenka vertėjui Teodorui Četrauskui, kuriam sklandžiai pavyko perteikti stilistinę tekstų įvairovę, taip pat itin sudėtingus romanų pasažus, pavyzdžiui, kašubų tarme parašytą tiesioginę veikėjų kalbą. Palygindami galime paminėti, jog ukrainiečiai tik prieš kelerius metus išsivertė „Skardinį būgnelį“, kuris iki šiol yra vienintelis Grasso kūrinys ukrainiečių kalba.

Skaityti Grassą yra nelengvas darbas, tačiau pastangos atsiperka. O tikram Grasso kūrybos gerbėjui būtina nuvykti į gimtąsias rašytojo vietas – pavaikščioti po Gdanską, pasiklausyti Baltijos jūros ošimo, žuvėdrų klyksmo. Pajutus šią atmosferą, Grasso kūriniai atsiveria visai kitaip. Turbūt tik didelio talento rašytojas nedidelį pasaulio kampelį gali paversti stiprios meninės įtaigos universumu.

Naujausia Grasso knyga – „Kvailas rugpjūtis“ („Der dumme August“, 2007). Praėjusių metų rugpjūtį rašytojas, atvirai prabilęs apie savo praeitį ir sulaukęs piktos kritikos, patyrė didžiulį sukrėtimą. Tačiau knygos pavadinimą galima versti ir kaip „Kvailas Augustas“, tai yra klounas, cirko personažas. Taigi Grassas purto, stebina, juokina. Bet argi juokdario kaukė ne pati tinkamiausia, rodant ties pavojinga riba atsidūrusį pasaulį?

 

Skaitytojų vertinimai


41700. santana2007-10-29 10:12
Nuostabus issamus straipsnis, dekuoju savo buvusiai destytojai Jadvygai Bajarūnienei, dziaugiuosi, kad ji tokia pat energinga ir kurybinga. O jei toks gilus mastytojas jaunysteje buvo iveltas i SS gretas(formaliai), tai, matyt, buvo masines psichozes ir masinio visu stampavimo (panasiai kaip pauksciu ziedavimo) metas. Argi mes jaunysteje nebuvome spaliukais ir pionieriais? Masiskai stojome, jei nenorejome but baltomis varnomis, kurios tais laikais labai kentejo... O jei ta SS tapo masiniu zudyniu katilu, rasytojas negalejo neprabilti apie ta jaunystes fakta - priklausyma SS (nes sirdimi ir siela jis buvo ir yra humanistas is didziosios raides, o ne bukas robotas del isakymu pasiryzes zudyti).

41823. santanai nuo varnos2007-11-01 19:11
Taip, tik prabilo jis apie tai po 60 metų. Kaip suprasti sakinį: "SS tapo masiniu zudyniu katilu"? Spendžiant iš tokių "perliukų" Bajarūnienė buvo jūsų fizinio lavinimo mokytoja?

41841. varnaii SS2007-11-02 11:10
nesikabinekite prie zodziu, jei prasme aiski.

44028. as :-) 2008-01-09 15:44
varna visada liks varna

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:42:47 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba