Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-01-03 nr. 2982

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
RAMYBĖ
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• HEROJAI IR "PIARAS", ARBA LAIMINGŲ NAUJŲJŲ METŲ!4
• Stasys Goštautas.
PEN KONGRESAS MEKSIKE
• VYTAUTO MARTINKAUS KALBA VYRIAUSYBĖS MENO PREMIJŲ ĮTEIKIMO PROGA5
• LRS

ESĖ 
• Patricija Šmit.
PO ŽVAIGŽDYNAIS

POEZIJA 
• DALIA TAMOŠAUSKAITĖ3

PROZA 
• Nijolė Raižytė.
KEISTAS INKLIUZAS
5

VERTIMAI 
• KONSTANTY ILDEFONS GAŁCZYŃSKI7

LITERATŪRA 
• Bitė Vilimaitė.
LAIŠKAS LIUDVIKUI
7
• Poetą, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą ANTANĄ A.JONYNĄ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
STOVĖK ANT ŽOLĖS
15
• Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą PETRĄ DIRGĖLĄ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
ISTORIJOS FAKTAS AR FIKCIJA?
2
• Į"Literatūros ir meno" klausimus kritikams atsako literatūrologė JŪRATĖ SPRINDYTĖ.
KOKIA ŠIANDIEN KRITIKA?
• LIŪDNA ŽINIA IŠ PARYŽIAUS

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
SUGRĮŽIMAS
1
• VIENOS VASAROS EMIGRANTAI
• SPEC(TAC)ULUM MUNDI4
• PRANCŪZŲ EGZISTENCIALIZMO PROZA4
• NAUJOS KNYGOS1

PAVELDAS 
• Kristina Jokubavičienė.
TAPYTOJO PRANO DOMŠAIČIO GEOGRAFIJA

TEATRAS 
 Su režisieriumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu JONU VAITKUMI kalbasi INDRĖ DAUNYTĖ.
JONAS VAITKUS: TURĖČIAU BŪTI ŽEMDIRBYS
13

DAILĖ 
• Pillė Veljataga.
APIE DAILĘ ESTIJOJE
• Ignas Kazakevičius.
MINIATIŪRŲ TRADICIJA, ARBA ŽOLĖS ŠLAVIMAS ŠIAULIUOSE
2
• ALGIMANTAS KURAS: BANDAU ĮAMŽINTI LAIKINUMĄ7
• Andrė Jarutytė.
ANTANAS SUTKUS VAKAR IR ŠIANDIEN
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lukas Devita.
GRIUVĖSIAI
8

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Su Vilniaus dailės akademijos scenografijos specialybės magistrantėmis Kotryna Daujotaite ir Marija Rubavičiūte kalbasi Vika Ryžovaitė.
LIGOS DIAGNOZĖ – TEATRAS
20

KRONIKA 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
2

SKELBIMAI 
• TARPTAUTINIS POEZIJOS KONKURSAS "STRUGOS TILTAI"
• KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• RETRO APIE KNYGAS4

TEATRAS

JONAS VAITKUS: TURĖČIAU BŪTI ŽEMDIRBYS

Su režisieriumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu JONU VAITKUMI kalbasi INDRĖ DAUNYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jonas Vaitkus

Ar Nacionalinė premija, kaip valstybės įvertinimas, Jums svarbi?

Nemanau, kad pastarieji metai man kuo nors ypatingi, kad skiriasi nuo ankstesniųjų. Nepasakyčiau, kad jie geresni ar blogesni. Ką reiškia valstybė? Už jos stovi konkretūs žmonės, tie, kas svarsto, kas siūlo, ką siūlo.

Nežinau, galbūt atėjo tinkamas laikas. Mane kažkodėl prisimena, kai valstybėje vyksta kokios nors krizės. LTSR valstybinę premiją gavau 1987-aisias, 1989-aisiais – TSRS valstybinę premiją. Šiandien laikas taip pat labai sujauktas, visuomenėje tvyro nerimas ir nežinia.

Tai sutapimas ar kas kita?

Trys kartai jau nebe sutapimas. Manau, kad po tokių neramumų visada atsigręžiama į tai, kad buvo, ir daug kas nušvinta visai kita šviesa – visai kitaip imi vertinti spektaklius, poezijos knygas, tapybą ir, žinoma, žmones. Mano spektakliai dažnai būdavo sukuriami tai ne laiku, ne vietoj, tai ne tas rūpėjo, tai neatitiko masių nuotaikos. Pavyzdžiui, Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose žiemą rodėme "Žaną d’Ark ant laužo", netrukus po to toje pat salėje buvo šarvojamos sausio 13-osios aukos.

Juk neatsitiktinai kartkarčiais tarsi "atrandami" tokie menininkai, pavyzdžiui, koks nors Kauno skulptorius, apie kuriuos mažai kas žinojo. Kodėl? Kodėl būtent tuo metu? Kai klesti oficialiosios, šiuolaikiškomis ir moderniomis pripažintos vertybės, kai nuspėjamas žiūrovo skonis, kai jam pataikaujama, – niekas nebepastebi, kad yra tylesnių žmonių, kurie rašo, tapo, bando mąstyti, nepasiduoda išoriniam, paviršiniam aktualumui. Ir staiga, atėjus sukrėtimams, žmonės atsigręžia į juos ir pradeda kitaip vertinti. Visa kultūros istorija tokia – klaidos nemoko.

Diskusija, ar menininkai ir intelektualai ką nors lemia, kaip nors veikia visuomenines ir politines peripetijas, yra sena, tačiau ji ypač aktualizuojama pastaruoju metu.

Nelygu, kaip pasversi. Žinoma, spektaklis neturi misijos būti toks aktualus, kad iškart norėtųsi eiti į gatves ir daužyti langus. Tačiau visuomenė nuolat jaučia nuoširdumo poreikį. Žmonių ir valstybės gyvenime kažkur giliai vis tiek egzistuoja tam tikri kriterijai, vertybės. Net krizių, politinių ar finansinių sandėrių metu koks valdininkas ar kuriantis žmogus ten, apačioje, išlaiko padorumą. Jis negali elgtis pagal taisykles, patogias tiems, kurie tvarko piniginius srautus ir modeliuoja politinį gyvenimą. Ir kai žmogus visai nebežino, kaip gyventi, jis atsigręžia į tuos, kurie be paliovos dirba, nepraranda vilties nei tikėjimo.

Dabar intelektualai tapo labai madingu reiškiniu. Kuo daugiau apie tai kalbama, tuo matau didesnį pavojų. Juk kas yra intelektualas? Tai – cinikas. Cinizmas, skepsis ir netikėjimas – svarbiausios jo savybės. Nes mokslas, žinojimas dėl žinojimo, jei jis bedieviškas, yra ciniškas, antžmogiškas. Klausantis intelektualų kalbų, atrodo, kad jie nesugeba ar nenori pasakyti tiesos, negali pasakyti taip arba ne. Jie sako – gyvenkite, kaip norite, žmogus yra laisvas, niekas jam negali nieko drausti, mokykitės, švieskitės ir jūs ką nors atrasite. Bet tai veda į aklavietę, o intelektualizmas – į dvasinį, moralinį, kūrybinį bergždumą. Gal tai ir skambūs žodžiai, bet kiekviena žmogaus klaida turi pasekmių. Jei jų nevertini, neteisi ir nebaudi, viskas yra beprasmiška, tada negali būti ir individų visuomenės, vertybių, piliečių sutarimo, kaip gyventi.

Ką reiškia vien laidos pavadinimas "Be pykčio"? Tai priedanga, po kuria visi geri, mandagūs ir gali kalbėti iki begalybės. Tokių yra ir režisierių, jie viską žino – visas pavardes, aktorius, pjeses, kas kur kada pastatyta, bet patys nieko negali padaryti. Tai ko vertas toks žinojimas? Pokalbyje turi būti sveiko pykčio, aistros. Nes jei nėra vertybių, kurias abu pašnekovai gina, kam reikalingas toks susitikimas?

Vadinasi, nesate intelektualas?

Nesu. Intelektualas žinias ir žinojimą tapatina su galėjimu. Jam atrodo, kad "žinau – tai galiu". Intelektualas viską pateisina, su juo negalima eiti į kalnus. Jis ne kovotojas. Jis mano, kad tu esi naivuolis, jam nesvarbu, kad tau skauda. Jis sako – nebūk tikintis, neik į kalnus, neturėk tėvynės, negink jos, neturėk vertybių, nes visos vertybės keičiasi. O juk žinojimas reikalingas tam, kad padėtų žmogui suvokti patį save, atjausti kitą. Inteligentas (man tai yra daug svaresnė sąvoka) per žinojimą suranda savo kelią ir padeda jo ieškoti kitiems. Inteligentas nėra neigėjas.

O kas tada yra bendraminčiai?

Bendraminčių nėra. Yra tik žmonės, kuriuos sugebi įtikinti ir vesti paskui save. Bendraminčiai gali būti tik bandoj, kada einama koja kojon, įsikibus į vieną vėliavą, deklaruojant kokią politinę tezę ar valdžios siekimą. Nusikaltėliai yra bendraminčiai, jie susijungę, nes visi žino, kad yra įmerkę uodegas. Todėl jie tokie vieningi, todėl su jais taip sunku bendrauti.

Beveik visuose Kauno teatre Jūsų sukurtuose spektakliuose akivaizdus savotiškas imunitetas visokioms institucijoms. Tą patį galima įžvelgti ir vėlesniuose spektakliuose, tačiau išraiška jau kiek kitokia.

Mano požiūris kiek pasikeitė, labiau ėmiau vertinti pavienio žmogaus pastangas. Tačiau dabar pinigai tapo svarbesni už ideologiją. Tai dar baisiau nei akivaizdus teroras. Ir prisitaikėlių dabar daug daugiau. Žmonės labai išsiskaidę, nebesuvokiama, kas yra pilietis: ar jis turi visko bijoti, ar atvirkščiai. Anksčiau žmonės kai ko nedarydavo, nes buvo pavojinga, dabar tariamas kitas žodis – ar verta?

Atrodo, vienintelė vieta, kur dar pavyksta išlaikyti šiokią tokią švarą ir tvarką yra ten, kur susiduria gyvenimas ir mirtis. Pavyzdžiui, operacinėje.

Argi teatras kai kada nėra panašus į operacinę?

Taip, šiek tiek panašus. Tačiau kad nors truputį būtų laikomasi tokių reikalavimų, turėtų atsirasti teatro riterių. Mene nebeliko kriterijų, dabar visi menininkai, kiekvienas gali būti režisierius ar aktorius. Vadinasi, – bet kas gali daryti operacijas? Kaip atskirti butaforinį spektaklį nuo gyvo? Skirtumas milžiniškas, o paaiškinsi ne kiekvienam. Matau Lietuvoje ir gyvų spektaklių, bet ką reiškia pavieniai dalykai, kai nėra svarbiausio – nuoseklaus, gyvo teatro proceso apykaitos? Aš pats patyriau, kas yra teatras, kaip gyvas, alsuojantis, nervingas organizmas, kaip buvimas bendruomenėje (su tam tikromis taisyklėmis, įtampa, konfliktais, konkurencija), o ne tik aikštelė, kur susibėgama palaikyti repertuaro. Esu tai patyręs Sankt Peterburge, kai mokiausi, taip pat spėjau pamatyti Juozo Miltinio teatrą (nors nesakau, kad ten viskas buvo idealu). Būdavo, atvažiuoji į Panevėžį ir jauti, kad spektaklis ten yra visai kas kita, kitaip viskas sutvarkyta, kitaip kalbama, vaikščiojama, kitaip suvokiama, kitaip žiūrima į scenoje vykstantį aktą.

Neseniai buvai Japonijoje. Lyginant su šia šalimi, matyti, kad pas mus nėra net supratimo, kas yra tyla, kas yra ta aura, kuri sukuriama teatre ir aplink teatrą. Nesakau, kad teatras yra šventovė, tai nesąmonė, tačiau reikalinga tam tikra atmosfera, kuri padėtų žmogui susikaupti. Į repeticiją ar spektaklį iš gatvės, kasdienių rūpesčių atneštas chaosas transliuojamas ir žiūrovui. Kartoju tai nuolat – Lietuvoje teatrams vadovauja žmonės be aistros, be kriterijų, be savo teatro idėjos, be suvokimo, kas yra teatras, iš kur jis atsirado ir kam jis reikalingas.

Ar Jums pavyko sukurti tokią atmosferą vadovaujant Nacionaliniam dramos teatrui?

Tam reikalingas laikas, tam tikra laisvė ir valstybės tarnautojų suvokimas, kad tai yra daroma ne man, o kad teatro institucija atliktų funkciją, kurią ji privalo atlikti. Kaune, kur dirbau trylika metų, buvome sukūrę kai ką panašaus. Nacionaliniame buvo ne vadovavimas, o košmaras. Nors man ir pavyko suburti tuo metu jauniausią Lietuvoje trupę, bet kas iš to – dirbti jau nebegalėjau, nes į valdžią grįžo buvę komunistai ir jų primadonos.

iliustracija
J.Meko "Pati pradžios pradžia" Nacionaliniame dramos teatre
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

1983 metais straipsnyje "Teatras, kaip gyvas organizmas" rašėte, kad spektaklio neįmanoma sugalvoti, sukonstruoti, jis gyvas tik vieninteliu pavidalu, kaip ritualas, į kurį kiekvienas žiūrovas įdeda savo individualų turinį. Ar Jums pačiam dažnai pavyksta sukurti tuos gyvuosius spektaklius?

Mano visi spektakliai gyvi. Tai nereiškia, kad jie geri ar blogi. Geras ir gyvas - absoliučiai skirtingos kategorijos. Spektaklis turi turėti savo vidines taisykles, savo kvėpavimą, kurį turi pajusti ir aktoriai. Jie turi suvokti, kad yra ne atskiri žmonės ar personažai, o bendros idėjos, visumos dalis. Jie patys turi kurti, būti individualybės, o tai labai reta. Gerame statinyje kiekviena plyta yra svarbi. Tik ar ji pati suvokia savo svarbą?

Kas Jums teikia daugiausia džiaugsmo?

Bendravimas ir susikalbėjimas. Spektaklis yra man vienintelis būdas komunikuoti su žmonėmis, išreikšti tai, kas man rūpi. Dėl to tiek daug statau. Kuriu pasaulį, kuris eina į žmogų, o jis turi teisę jį priimti arba ne.

Man labai brangus procesas, per kurį atsiranda spektaklio gyvastis. Dažnai po pirmo skaitymo viskas neaišku, ne vienas tiesiog nuleidžia rankas. Bet stebuklas įvyksta tada, kai kas nors apsiverčia, kai vienas ar kitas pradeda kai ką suvokti ir vesti kitus, kai atsiranda supratimas, kad reikia daryti taip ir ne kitaip.

Atsiradus gyvasčiai, iškyla profesiniai dalykai – ar sugebėsi tai išreikšti. Aktoriai susiduria su savo technika, galimybėmis ir labiausiai to nekenčia. Man tai ir yra įdomiausia – kai žmogus atsiduria savo galimybių akivaizdoje, kai jam reikia išbandyti savo sugebėjimus. O tam reikia daug dirbti. Juk pianistas ar baleto šokėjas dirba kasdien. Ar tai daro aktoriai? Pavieniai gal...

Ar įsivaizduojate tą savo pašnekovą? Kas jis? Ar tai konkretus, ar abstraktus žiūrovas?

Žinoma, galvoju apie jį. Net eidamas gatve stebiu, kaip žmonės bendrauja, kas neduoda jiems ramybės. Tai išreikšti jie dažnai neturi galimybių. Manau, kad kiekvieno žmogaus stiprybė yra jo individualumas. Nes kolektyve tiesos nėra ir niekada nebus. Kolektyvas pasiduoda bendriems reikalavimams, daro tai, kas madinga šiuo metu. O man atrodo, kad po tuo paviršiniu sluoksniu egzistuoja primityvios, bet kertinės vertybės, kurios mažai keičiasi.

Dirbdamas Kaune jaučiau, kad turiu savo žmones, su kuriais bendrauju, mąstau, ginčijuosi, nervinu juos. Dabar neturiu pastovios vietos, rato, kuriame kas nors vyktų. Kaune bendraudavau ne tik per teatrą – susitikti mane dažnai kviesdavo mokyklos, pedagogai, medikai, studentai, darbininkai. Tiek jie, tiek aš jautėme poreikį bendrauti, pažinti vienas kito mąstymą. Juk aš taip pat turiu pripratinti žmones prie savo kalbos, kad jie kartu su manimi pradėtų kitaip mąstyti, svarstyti, kitaip matyti teatrą. Nes jei žmogus nemoka abstrahuoti, skaityti tam tikrų ženklų, jis yra kurčias ir aklas.

Tik čia matau prasmę, juk nekursi spektaklių dėl festivalių ir nemąstysi pagal užsakymą. Mano prigimtis sokratiška – darbas man visų pirma yra bendravimas. Ir tai turi būti nuolatinis darbas. Man niekada nekyla klausimų, ką statyti toliau. Juk, pasakęs vieną sakinį, nori tęsti toliau, viena medžiaga iškart nurodo kitą. Turiu sumanęs dar penkis spektaklius į priekį, tegul tik ateina laikas ir tinkama situacija. Kaipgi galima sukurti bendravimo temas?

Ar būna, kad spektakliu nepavyksta susikalbėti?

Dabar tokių dalykų pasitaiko dažniau, nes žiūrovai į teatrą neretai ateina atsitiktinai, praleisti vakaro ar išgirdę kokį gandą. Jie tarsi neįtraukti į mūsų bendravimą, praeina laikas, kol jie susigaudo, kas vyksta. Yra spektaklių, kuriuos aš laikau stipresniais, o jie, pasirodo, sunkiau suvokiami. Pavyzdžiui, "Migelis Manjara", "Žuvėdra", "Persona", "Markizė de Sad" (nors aš manau, kad mano spektaklis buvo gyvesnis nei Ingmaro Bergmano), keistoje atmosferoje buvo vaidinamos "Vėlinės" , "Gagarino gatvei" iš viso dar ne laikas, nes kol kas nesusiformavo aukštąsias mokyklas baigusi darbininkų klasė. Matyt, šie spektakliai neatitiko madingų aktualijų.

Ar Jūs pats vertinate, kritikuojate savo spektaklius?

Žiūrėdamas savo spektaklius, dūstu ir prakaituoju. Didžiausias klausimas – ar ištemps aktoriai? Jie gali būti pavargę, negirdėti vienas kito, vaidinti mechaniškai, be aistros, o juk kūrinys be to yra bejėgis. Jei aktoriai neturi jėgų, tai ir geras spektaklis tampa blogesnis, nes jis priklausomas nuo tam tikrų aktoriaus emocijų, aistros, tempo, ritmo, energijos. Juk jei žmogaus širdis pradeda plakti trisdešimt kartų per minutę, jis miršta. Taip ir spektaklis, jis toks pat gyvas organizmas – jei nealsuoja sumanytu ritmu, jis lėtėja ir miršta. Pora pavėlavimų, pora ne taip ištartų intonacijų - ir spektaklis bliūkšta, tampa formalus, nebeįdomus. Žiūrovas iškart tai pajunta ir ima žiūrėti kaip pro vitrinos stiklą.

Ar kalbate apie tai po spektaklio su aktoriais?

Žinoma, tačiau juk neturiu teisės jiems sakyti – pasilikit "po darbo", be to, nėra kada paskui juos lakstyti. Pateikti žiūrovui gyvą spektaklį, o nes atsiminimų vakarą, turėtų būti teatro administracijos garbės reikalas. Vien jau paskirti spektaklio repeticiją yra sudėtinga: dažnai vos vienas kitas ateina pasiruošęs, kai kas iš viso neateina. Teatre nebeliko jokio nusiteikimo, o tai galbūt pats svarbiausias dalykas. Kiekvienam dalykui reikia nusiteikti, antraip viskas virsta chaosu. Į procesą nespėja įsitraukti nei aktorius, nei žiūrovas. Ir teatras tam jų visiškai neruošia.

Jūs dažnai labai skeptiškai komentuojate kritikų darbą. Ar kritika teatrui iš viso nereikalinga?

Man įdomiau skaityti ne teatro kritikų straipsnius, o žmonių, kurie rašo tik tada, kai jaučia poreikį. Jų rašiniuose matau daug gilesnių dalykų, matau, kad jiems tai svarbu pasakyti, kad jie spektaklį analizuoja tapatindami su savo žiniomis, savo pasaulio suvokimu, emocijomis. Tokie žmonės nesako, kad vienas geresnis už kitą, jie per save spektaklį sujungia su gyvenimu.

Kritikai linkę demonstruoti savo išprusimą, meilę ir nemeilę, viską pasverti ir įvertinti, o svarbiausia turėtų būti kūrinio ir jo inscenizacijos įgyvendinimo analizė. Viena yra nusakyti savo santykį su spektakliu ir kita – išanalizuoti jį pagal jo paties taisykles. Juk ir chirurgas, atėjęs po kito chirurgo operacijos, vertina ją ne emocionaliai, ne tai, ar jam patiko kolegos darbas, ar ne, o remiasi tos operacijos taisyklėmis ir ieško klaidų. Įtikina ar neįtikina – teatre tai ne argumentuos. Aš juk irgi galiu pasakyti – duokite man tik puikius aktorius ir pamatysite, kad tas pats kūrinys jus visiškai įtikins.

Kritika teatrui reikalinga, bet jai reikėtų bent jau sudaryti iliuziją, kad nėra tendencinga. Turiu matyti, kad tas žmogus skaitęs, išanalizavęs, kad sugeba pagrįsti savo samprotavimus, – tada jis duoda naudos ir aktoriui, ir režisieriui.

Ar kas nors gyvenime Jus džiugina, be teatro?

Gamta. Net ir mieste, ypač iš ryto ar naktį, kada viskas užmiega. Iš tiesų turbūt turėčiau būti žemdirbys. Man toks betarpiškas bendravimas labai artimas: kiek iškasei, kiek suarei, ką į žemę įdėjai, kiek globojai – tiek ir gausi. Tai buvimas su kažkuo, kas yra labai objektyvu, kas nereiškia tau jokių pretenzijų. Įdedi šilumą, savo rankų darbą ir matai, kaip tai priimama, kaip auga. Ir nieko nepaskubinsi. Atsiranda pastovumas.

Man atrodo, nesu klajoklis, kuris nusiaubia vieną vietą ir važiuoja siaubti kitos. Gamta labai žiauri, bet kartu ji pasiduoda, atsiliepia į žmogaus pastangas su ja kalbėti, bendrauti. Ji paklūsta tik tiek, kiek tu ją įvaldai, kai tik ją apleidi, – ji daro savo. Ta gera ir teigiama kova, bendravimas man suteikia daug ramybės.

 

Skaitytojų vertinimai


5758. Ar imanomas bendravimas ir susikalbejimas?2004-01-07 22:14
Idomi Vaitkaus mintis: zinojimo neuztenka, kad taptum kurybisku. Kurybiskumo busena nepasiekiama proto ir kuno pastangomis: zmogus arba kurybiskas arba ne. Pasirodo, yra daugybe dalyku (cia pat, aplink), kurie pakile virs "zinojimo", jo nereguliuojami, apie kuriuos zmogus net nenutuokia, kol ju nepatiria. Paprasciausias pavyzdys - jausmai. Mes nezinome, kas yra "meile ir liudesys", kol ju nepatiriame, o po to vel nezinome. Idomus klausimas: kas mes esame, ir kas vyksta su mumis?

5763. Korra2004-01-08 08:45
Apie kritikus Vaitkus Omnyje gerai pakalbėjo.

5777. cumi2004-01-08 12:48
apie intelektualus taip pat.

5795. vepla2004-01-08 22:39
Apie save gerai arba nieko. pakankamai įdomu, bet nenuoširdu.

5813. Realistas2004-01-09 11:44
KUo tu tą nuoširdumą matuoji? Metrais? Svarais?

5824. Žiūrovėlis2004-01-09 12:53
Redaktorius: Ne "Garino gatvė", bet Gagarino. Toliau - Vaitkus serga sunkiai slepiama didybės manija. Jo spektaklis, matot, gyvesnis už Bergmano. (Mačiau abu). O man gyvumo nereikia. Šaltumo ir minties racionalumo reikia, kaip pas IB. Ginčyjamės, kad aš teisus? Jis šiuo teiginiu pažeidžia meno etikos principą: nedera lyginti savo darbus su to paties cecho meistrais. Taip galima nusišnekėti iki iki iki... Padarei savo ir šventa, eik ilsėtis arba daryk kitą darbą.

5826. Problema2004-01-09 13:17
Yra saltumas ir karstumas, yra racionalumas ir irracionalumas, ir yra tie, kuriems "reikia". Kaip suderinti ir sudeti sias nesutaikomas priesingas dalis i viena? kas is tiesu "yra" ir ka reiskia "reikia"? Kas yra "etikos principai" ir kaip jie siejasi su neetisku zmogum?

5827. El. red. p-> Žiūrovėliui2004-01-09 13:20
Korektūros klaidą "Garino" ištaisėme - ačiū už pagalbą!

5828. pacientas2004-01-09 13:41
Tai ir būk, Vaitkau, žemdirbiu. Galėsi papiketuot, kelius pablokuot kai produkcijos niekas nenupirks... Labai nemėgstu niurzgiančių apsirijėlių, ypač tų, kurie darosi geras babkes iš menų ir dedasi labai dvasingais.

5833. cumi - pacientui2004-01-09 15:32
o ką, `iš menų` būtinai badaut reikia?

5839. kava2004-01-10 11:25
Jei, anot gerb.J.V., "visuomenė nuolat jaučia nuoširdumo poreikį. Žmonių ir valstybės gyvenime kažkur giliai vis tiek egzistuoja tam tikri kriterijai, vertybės" ir kai "žmogus visai nebežino, kaip gyventi, jis atsigręžia į tuos, kurie be paliovos dirba, nepraranda vilties nei tikėjimo" - tai kuo jam uzkliuvo laida "Be pykcio"? Butent joje zmonems pateikiama alternatyva, ne tokia dazna visose TV, kai stengiamasi atskleisti sviesiasias gyvenimo ar mastymo puses. Jau vien savo tematika laida konfliktuoja su visokiom "tegu kraujas liejasi laisvai" tipo laidom. Juk ir aistra nebutinai turi issiverzti pykcio priepuoliais... Del bendraminciu neturejimo gerb.J.V. galiu tik uzjausti… Turbut jauciasi labai vienisas savo Olimpe, jei likusius mirtinguosius mato tik kaip potencialia banda...

5840. teatromane2004-01-10 15:33
100% pritari kavai.

5841. pienas2004-01-10 17:32
Gerbiamasis J.V. kelia klausima:"Kaip atskirti butaforinį spektaklį nuo gyvo?" "Madam Bovari"- akivaizdus irodymas, kad atsakymo rezisierius tikrai nezino. Ir savokos "inteligentas" ir "intelektualas" kazkaip paniojamos...Na ka gi, kai spektakliai taip "kepasi", normalu, kad galima ir painiotis imti...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:41:30 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba