Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-01-03 nr. 2982

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
RAMYBĖ
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• HEROJAI IR "PIARAS", ARBA LAIMINGŲ NAUJŲJŲ METŲ!4
• Stasys Goštautas.
PEN KONGRESAS MEKSIKE
• VYTAUTO MARTINKAUS KALBA VYRIAUSYBĖS MENO PREMIJŲ ĮTEIKIMO PROGA5
• LRS

ESĖ 
• Patricija Šmit.
PO ŽVAIGŽDYNAIS

POEZIJA 
• DALIA TAMOŠAUSKAITĖ3

PROZA 
• Nijolė Raižytė.
KEISTAS INKLIUZAS
5

VERTIMAI 
• KONSTANTY ILDEFONS GAŁCZYŃSKI7

LITERATŪRA 
• Bitė Vilimaitė.
LAIŠKAS LIUDVIKUI
7
• Poetą, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą ANTANĄ A.JONYNĄ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
STOVĖK ANT ŽOLĖS
15
• Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą PETRĄ DIRGĖLĄ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
ISTORIJOS FAKTAS AR FIKCIJA?
2
• Į"Literatūros ir meno" klausimus kritikams atsako literatūrologė JŪRATĖ SPRINDYTĖ.
KOKIA ŠIANDIEN KRITIKA?
• LIŪDNA ŽINIA IŠ PARYŽIAUS

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
SUGRĮŽIMAS
1
• VIENOS VASAROS EMIGRANTAI
• SPEC(TAC)ULUM MUNDI4
• PRANCŪZŲ EGZISTENCIALIZMO PROZA4
• NAUJOS KNYGOS1

PAVELDAS 
 Kristina Jokubavičienė.
TAPYTOJO PRANO DOMŠAIČIO GEOGRAFIJA

TEATRAS 
• Su režisieriumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu JONU VAITKUMI kalbasi INDRĖ DAUNYTĖ.
JONAS VAITKUS: TURĖČIAU BŪTI ŽEMDIRBYS
13

DAILĖ 
• Pillė Veljataga.
APIE DAILĘ ESTIJOJE
• Ignas Kazakevičius.
MINIATIŪRŲ TRADICIJA, ARBA ŽOLĖS ŠLAVIMAS ŠIAULIUOSE
2
• ALGIMANTAS KURAS: BANDAU ĮAMŽINTI LAIKINUMĄ7
• Andrė Jarutytė.
ANTANAS SUTKUS VAKAR IR ŠIANDIEN
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lukas Devita.
GRIUVĖSIAI
8

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Su Vilniaus dailės akademijos scenografijos specialybės magistrantėmis Kotryna Daujotaite ir Marija Rubavičiūte kalbasi Vika Ryžovaitė.
LIGOS DIAGNOZĖ – TEATRAS
20

KRONIKA 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
2

SKELBIMAI 
• TARPTAUTINIS POEZIJOS KONKURSAS "STRUGOS TILTAI"
• KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• RETRO APIE KNYGAS4

PAVELDAS

TAPYTOJO PRANO DOMŠAIČIO GEOGRAFIJA

Kristina Jokubavičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Paustininkų bažnyčios griuvėsiai (2002 m.)
Autorės nuotrauka

Klaipėda

2001 metų vasarą Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje atidaryta nuolat veikianti tapytojo ekspresionisto Prano Domšaičio galerija. Jo kūrybos palikimą – 528 kūrinius – aliejinius paveikslus, pasteles ir akvareles Lietuvos dailės muziejui padovanojo Lietuvių fondas (JAV).

Tapytojas Pranas Domšaitis gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. Kropynų kaime, Karaliaučiaus apygardoje, Mažosios Lietuvos ūkininkų šeimoje. Mirė 1965-ųjų lapkričio 14-ąją Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje. Iki Antrojo pasaulinio karo jis buvo garsus Vokietijoje, po karo tapo pripažintu Pietų Afrikos dailininku. 2002 metais išleistoje monografijoje Laima Bialopetravičienė rašo: "Domšaitis buvo dviejų šalia viena kitos gyvenančių tautų – vokiečių ir lietuvių – kultūrų išaugintas menininkas".

Kartu su Prano Domšaičio galerija Klaipėdoje įkurtas jo vardu pavadintas kultūros centras, renkantis, tyrinėjantis naujausius duomenis apie dailininką. Be to, centras rengia kultūrinius vakarus, pokalbius ir konferencijas.

Klaipėdoje jau įvyko mokslinės konferencijos "Tapytojas Pranas Domšaitis ir XX a. pradžios Europos dailės kontekstas. Vokietija–Austrija–Lietuva" dvi sesijos. Jos sutelkė menotyrininkus ir muziejininkus iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šilutės. Papildyta P.Domšaičio gyvenimo faktografija ir kūrybos vertinimai. Sesijose neapsiribota Domšaičio asmeniu – paliestas mažai tyrinėtas Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos dailės paveldas, aktualūs tarptautinių kultūros ir meno ryšių klausimai. Pranešimų pagrindu sukaupta vertinga Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto dailės paveldo medžiaga.

Abi konferencijas lydėjo parodos. Paroda "Tapytojai, Prano Domšaičio amžininkai, Rytprūsiuose" (2002), surengta bendradarbiaujant su M.K.Čiurlionio dailės muziejumi, pristatė Karaliaučiaus meno akademijos dėstytojų ir studentų kūrybą. Su daugeliu iš jų Domšaitis bendravo, kartu dalyvavo Nidos ir Kuršelių dailininkų kolonijų veikloje. Buvo eksponuoti kūriniai iš M.Žilinsko galerijos. 2003 metų konferenciją papildė paroda "Kuršių nerijos motyvai XX a. pradžios lietuvių ir vokiečių dailininkų kūryboje". Daugelis kūrinių, surinktų iš Neringos istorijos muziejaus Nidoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Klaipėdoje, "Vėtrungių" galerijos Juodkrantėje ir "Maldžio" galerijos Vilniuje, buvo eksponuojami pirmą kartą.

Kropynos ir Paustininkai

Net nemačiusius P. Domšaičio kūrybos intriguoja jo gimimo ir mirties vietos – Kropynos Mažojoje Lietuvoje, Keiptaunas Pietų Afrikos Respublikoje, – žyminčios ilgo ir neramaus gyvenimo ribas. 1907 metais išvykęs mokytis į Karaliaučiaus meno akademiją, dailininkas neužmiršo Kropynų. Sugrįždavo į tėviškę ir iš Berlyno, kuriame įsikūrė po Pirmojo pasaulinio karo ir tapo pripažintu dailininku. Dailininko žmona, vokalistė Adelheidė Armhold-Domšaitienė, rašė: "Kropynose lankydavomės dažnai. Tėvai jau abu buvo mirę, tačiau brolis Otto, jo žmona Klara ir brolienė Ida prižiūrėjo ūkį ir svečių namus tol, kol jie turėjo pasitraukti, grįžtant frontui" (iš A.Armhold-Domšaitienės laiško Heinrichui A.Kurschatui, 1977 m.). Kropynų lygumas gyvenimo pabaigoje jam priminė ir Pietų Afrikos plynaukštės.

Gimtąsias Kropynas P. Domšaitis mėgo tapyti – kaimo apylinkes vaizduoja pirmieji, dar savamokslio vaikino 1905 metais sukurti peizažai, eksponuojami jo tapybos galerijoje. Domšaičio tapytą Kropynų vaizdą su gandralizdžiu pamatęs vokiečių tapytojas impresionistas Maxas Liebermannas rašė būsimo dailininko tėvui 1906 metais: "Gerbiamas pone, mačiau Jūsų sūnaus Prano darbus ir įsitikinau, kad jis turi sugebėjimų tapyti. Bet jam būtina metus dvejus pasimokyti". M.Liebermanno rekomendacijų dėka dvidešimt septynerių metų P. Domšaitis tapo Karaliaučiaus meno akademijos studentu.

Iki Kropynų, P.Domšaičio tėviškės pietinėje Kuršių marių pakrantėje (dab. Kaliningrado sritis), nuo Klaipėdos tiesiai per neriją - tik koks šimtas penkiasdešimt kilometrų. Tai buvo pirmoji kelionė ieškant praeities, vietų, kuriose gimė, augo, dirbo ūkio darbus ir apie menus svajojo P. Domšaitis. Pagrindinė nuoroda, ieškant dailininko tėvų namo Kropynose, buvo Karaliaučiuje prieš Antrąjį pasaulinį karą išleistas atvirukas, kuriame nufotografuotas kaimo fragmentas ir namas su iškaba "Otto Domscheit".

Nuo Gurjevsko iki Kropynų kaimo, šiandien vadinamo Gajevu, veda medžiais apsodintas kelias. Šiandien Gajevas - nuošalus, beveik užmirštas kaimas, iki artimiausio autobuso gyventojams tenka eiti penkis kilometrus. Dalis kaimo sodybų pokaryje nugriauta, o likę statiniai sunkiai atlaikė laikmečio vandalizmą. Einu vienintele kaimo gatve ir pamatau vaizdą iš prieškarinio atviruko: kiek atokiau nuo kelio stovi didelis, kadaise baltai tinkuotas, dabar apleistas ir pusiau nugriautas namas su šiferio stogu. Tai tas pats namas, kuriame veikė Domšaičio brolio Otto svečių namai. Tada dar nežinojau, kad iš Kaselio parsivešiu seną nuotrauką, kurioje dailininkas nusifotografavo prie šio namo su kitu broliu – Fritzu. Deja, viduje neradau jokios autentikos ir jokios "drobės už balkio".

Šalia stovi kitas namas, taip pat apgriuvęs ir panašus į P.Domšaičio 1917 metais nutapytą nedideliame aliejiniame paveiksle "Dailininko tėviškė". Kaip ir paveiksle, prieš namą tebėra šulinio rentinys, o kiek toliau ir kūdra, vienintelė vandens akis išdžiūvusioje žemėje. Prie jos, kaip ir prieš šimtą metų, guli karvė – gyvas Domšaičio ankstyvųjų paveikslų motyvas. Ir nors namo viduje nerandu nieko, kas primintų praeitį, esu tikra, kad šie pastatai priklausė Domšaičiams, kad dailininkas gimė ir augo viename iš jų.

Tolėliau nuo kaimo, laukų viduryje – aukštais medžiais apaugusios senosios Kropynų kaimo kapinės. Čia palaidoti dailininko tėvai. Bet buvusius laikus primena tik aptrupėjusi lauko akmenų tvora su čerpių likučiais. Mėlynais aliejiniais dažais dažyti sovietiniai geležiniai antkapiai uždengė nedidelį kapinaičių plotą ir ištrynė visus prisiminimus.

Už kelių kilometrų nuo Kropynų – Paustininkai (Postnicken, Zalivnojė), nedidelis bažnytkaimis ant Kuršių marių kranto. Paustininkuose 1880 m. rugsėjo 20 dieną buvo išduotas gimimo liudijimas, patvirtinantis, kad Karlo Domšaičio ir Teresės Putynaitės šeimoje rugsėjo 15 d. gimė kūdikis, pavadintas Francu Karlu Vilhelmu – būsimasis dailininkas P. Domšaitis. 1928-aisiais Paustininkų bažnyčioje jis susituokė su Adelheide Armhold.

Šiandien ant užmūrytų bažnyčios durų tinke išrėžtas užrašas "TIR" (šaudykla), o griūvančiame pastate renkasi paaugliai, įkopę per langų kiaurymes. Keli žingsniai takeliu per pievas, ir esu ant marių kranto – lygaus, lygaus. Čia erdvu – ir žvilgsniui, ir sielai. Kaip ir P. Domšaičio pamario peizažuose – nesibaigiantys toliai, žaluma, horizonte ryškėjantis bažnytkaimio siluetas – vaizdas, pamatytas iš Kropynų laukų žvelgiant į Paustininkų pusę…

"Lieber Günther", Kaselis

1943 metais P. Domšaitis pasitraukė iš bombarduojamo Berlyno į Austriją. Netrukus į Zulco Rėčio kaimelį netoli Feldkircho atvyko ir jo žmona. Čia jie rado sąlyginę ramybę. Tyrinėjant P.Domšaičio archyvą, laikomą M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, dėmesį patraukė 1948 metų dailininko laiškas sūnėnui, rašytas iš Zulco – Rėčio ir prasidedantis žodžiais "Lieber Günther" ("Mielas Giunteri"). Jame Domšaitis pasakoja jaunajam Güntheriui apie giminės kilmę, tautybę, kalbą: "Pavardė Domscheit yra vokiečių suvokietinta lietuviška pavardė Domšaitis. Mes kilę iš Žemaitijos, esančios į šiaurę nuo Memelio. Mano motina, gimusi Pottien, tai reiškia Putinas (lietuviškas augalas), o tikras lietuviškas Cropiens kaimo pavadinimas yra Kropynas". Toliau Domšaitis laiške mini motinos tėvą, bajorą Putiną, kurį vadina "labai protingu vyru, baigusiu keturis fakultetus ir rašiusiu knygas. Putinas yra garsaus lietuvių poeto pavardė, ir galbūt tavo senelis yra iš poeto giminės". Ši užuomina liudija, kad Domšaitis, gyvendamas Vokietijoje, domėjosi tarpukario Lietuvos kultūra.

"Lieber Günther" man vis nedavė ramybės. Aplankius Kropynas, norėjosi kuo daugiau sužinoti apie dailininko šeimą, giminaičių likimus. Mano apskaičiavimu sūnėnas Güntheris dabar turėtų būti maždaug 70-80 metų. Pavardė "Domscheit" nėra dažna Vokietijoje, juolab kad žinojau vardą. Vokietijos telefonų knygoje internete radau du šimtus penkiasdešimt tris Domscheit. Iš jų buvo tik dvylika Günther Domscheit. Toliau beliko jiems parašyti. Po mėnesio gavau laišką elektroniniu paštu su sveikinimu: "Jūsų drąsa nugalėjo, jūs radote Franzo Domscheito gimines, jo brolio Fritzo vyriausiąjį sūnų Güntherį, gyvenantį Kaselyje. Kaip matote iš mūsų adreso, garsiojo giminaičio atminimas gyvas šeimoje" (giminaičių elektroninio pašto adresas prasideda "domsaitis…).

Gavusi edukacinę Kultūros ministerijos stipendiją P.Domšaičio kūrybos tyrimams Vokietijos muziejuose ir archyvuose, pirmiausia planavau kelionę į Kaselį, pas Güntherį Domscheitą. Jis bene vienintelis iš šiuo metu gyvenančių žmonių yra bendravęs su Domšaičiu. Kelionė pranoko lūkesčius. Radau daug vertingų nuotraukų ir archyvinės medžiagos, patikslinau daug abejotinų faktų ir detalių. Iš Güntherio Domscheito gauti dokumentai leidžia atkurti šeimos genealoginį medį iki XVIII a. pradžios, tiksliai nurodyti vietoves Mažojoje Lietuvoje, kuriose gyveno dailininko protėviai iš tėvo ir motinos linijų.

Buvo malonu bendrauti su svetinga Dagmar ir Güntherio Domscheitų šeima. Güntheris Domscheitas – inteligentiškas, guvus, nors ligotas, ber nepraradęs humoro jausmo. Jis turi penkis P. Domšaičio paveikslus, paveldėtus iš tėvo, dailininko brolio. Tarp jų – didžiausias iš man žinomų jo paveikslų – puikus "Karalių pasveikinimas", sukurtas produktyviausiu kūrybos periodu Berlyne. Kiti kūriniai – Pietų Afrikoje tapyti peizažai.

Güntheris Domscheitas, dėdei dar gyvam esant ir jo paskatintas, domėjosi šeimos genealogija. Po dėdės mirties jis susirašinėjo su našle Adelheide Armhold. G.Domscheitas iki šiol renka medžiagą apie dailininką, domisi Mažosios Lietuvos istorija, bibliotekoje turi visą H. Zudermano raštų rinkinį, 1938 metais vokiečių kalba išleistą N.Vorobjovo knygą apie M.K.Čiurlionį.

Liuneburgas ir Hamburgas

Šaltiniai liudija, kad iki Antrojo pasaulinio karo P.Domšaičio paveikslų buvo įsigiję Berlyno, Karaliaučiaus, Štetino, Eseno, Breslau, Hamburgo muziejai ir galerijos, tačiau tolesnis paveikslų likimas neaiškus. Dokumentuotas tik vieno paveikslo, buvusio Berlyno nacionalinėje galerijoje, paėmimas į "Entartete Kunst" kilnojamąją parodą 1937 metais. Koks tolesnis "Pagarbinimo" likimas – nežinome, kaip nežinome ir kitų, prieškarinių, dailininko kūrinių likimo.

Dabartiniu metu Vokietijos muziejuose yra trys P. Domšaičio kūriniai: Berlyno nacionalinėje galerijoje – apie 1925 metus naujojo daiktiškumo stiliumi nutapytas "Natiurmortas", Rėgensburgo rytų vokiečių galerijoje-muziejuje – trečiojo dešimtmečio akvarelė "Valstiečio sodyboje", Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejuje – "Klaipėdos krašto vaizdas".

Kadangi anksčiau buvau aplankiusi Rėgensburgo rytų vokiečių galeriją-muziejų, tolesnės paieškos vedė į Liuneburgo miestą, įsikūrusį Hamburgo pašonėje. Liuneburgas populiarus druskų gydyklomis. Nepakartojamas senamiestis, kuriame išlikę daug senų, Šiaurės Vokietijos architektūrai būdingų tamsiai raudonų plytų pastatų su laiptuotais fasadais. Miestas sezono metu sulaukia daug turistų.

Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejus yra žinomas Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojams. Muziejaus ekspozicijos ir mokslinė veikla skirta Rytų Prūsijos istorijos ir kultūros paveldui. Dailės ekspozicijoje pristatoma Karaliaučiaus meno akademijos profesorių bei mokinių, Nidos dailininkų kolonijos dalyvių kūryba.

Liuneburge eksponuojama P. Domšaičio aliejinė kompozicija "Klaipėdos krašto vaizdas" į muziejų pateko prieš dvi dešimtis metų. Paveikslas be signatūros, tačiau kitoje drobės pusėje puikuojasi didžiuliai inicialai "FD": kažkas pasistengė, kad autorystė būtų įtikimesnė, nes pats Domšaitis niekada nepasirašinėjo ant kitos paveikslų pusės dėl paprastos priežasties – beveik visi jo kūriniai dvipusiai. Galima tik pasvarstyti kodėl – gal tai lėmė pinigų stygius, o gal naujų paveikslų idėjos ateidavo taip staiga, kad nebūdavo kada ruošti naujos drobės? Liuneburgo paveikslas pavadintas Klaipėdos krašto (Memelland) vaizdu, tačiau motyvas man labiau priminė Paustininkų miestelį, nors jis ir pasikeitęs, o gražioji Paustininkų bažnyčia likusi ir be bokšto, ir be stogo.

Paveikslą muziejus pirko iš kolekcionieriaus, gyvenančio Berlyne. Tikėtina, jog privačiose kolekcijose Vokietijoje yra ir daugiau P.Domšaičio darbų. Žinoma ne tiek, kiek jų yra likę Pietų Afrikoje. Muziejus turi sukaupęs nemažą Rytprūsiams skirtą biblioteką ir archyvą. Liuneburge veikia Šiaurės-Rytų institutas, kurio bibliotekoje radau vertingos medžiagos Domšaičio tyrimams.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad iki Antrojo pasaulinio karo P. Domšaičio darbų turėjo Hamburgo "Kunsthalle". Deja, Hamburgo muziejuose jo paveikslų nėra. Bet "Kunsthalle" bibliotekoje radau ikikarinių Vokietijos periodinių meno leidinių su straipsniais apie Domšaitį, jo kūrinių reprodukcijomis, "Naujojo Secesijono" ir Prūsijos meno akademijos parodų, kuriose jis dalyvavo nuo 1914 metų, katalogus. Paieškos Vokietijoje buvo sėkmingos. Papildytas parodų, kuriose dalyvavo P. Domšaitis, sąrašas, gauti duomenys apie kilmę, protėvius ir kelionių maršrutus, dokumentuoti penki iki tol nežinomi paveikslai.

Zulcas ir Rėtis

Zulcas ir Rėtis, du gretimi kaimeliai, kuriuos skiria penki šimtai metrų, Austrijos Alpių papėdėje, – paskutinis Domšaičių šeimos prieglobstis Europoje. Iš čia 1949 metais dailininkas su žmona išvyko į Pietų Afriką. Prano Domšaičio galerijos ekspozicijoje turime kelis Zulco – Rėčio peizažus.

Internete suradau Zulco-Rėčio pagrindinės mokyklos svetainę. Pamaniau, kad mokykloje turi atsirasti žmonių, besidominčių krašto praeitimi. Atsakymus gavau kelis – iš mokyklos, iš Zulco bendruomenės sekretoriaus pono Karlo Fricko, bendruomenės pastoriaus ir vieno privataus asmens. Visi jie stebėjosi, išgirdę apie dailininką, gyvenusį jų kraštuose. Labiausiai esu dėkinga gerbiamam Karlui Frickui, kuris per pusmetį tapo detektyvu, ieškančiu dailininko kūrinių ir jį prisimenančių žmonių. Paieškos buvo sėkmingos, žmonių atmintis išsaugojo daug svarbių prisiminimų, o jų namai – paveikslų, paieškų rezultatai pranoko visus lūkesčius.

Zulce ir Rėtyje bei aplinkiniuose kaimuose surasti dvidešimt šeši iki tol nežinomi Domšaičio paveikslai, esantys privačiose rankose. Neabejotina, kad paveikslų yra ir daugiau. Tarp jų vyrauja peizažai ir natiurmortai, būdingiausi tapytojo Austrijos laikotarpiui. Išsiskiria Austrijos peizažai, iš jų – "Kaimas prie jūros", "Beržų alėja", kiek primenanti P.Domšaičio galerijoje eksponuojamus "Beržus". Artimas mūsų turimiems Zulco ir Rėčio peizažams paveikslas "Roečio bažnyčia", kiek netikėtas Domšaičiui – žiemos peizažas su stirnomis. Vis dėlto didžioji dalis Austrijoje likusių paveikslų yra gėlių natiurmortai. Matyt, juos mieliausiai pirko valstiečiai.

Zulco ir Rėčio bendruomenių archyvuose buvo rasta dokumentų ir anketų, liudijančių Domšaičio ir jo žmonos gyventas vietas ir persikėlimus. 1943 m. gruodžio 12 d. dailininkas atvyko iš Ego am Sė vietovės į Rėtį kaip Franzas Domscheitas, vokietis. 1945-ųjų gegužės 19 d. trumpam persikėlė į Zulcą jau kaip Pranas Domšaitis, lietuvis, o 1947-aisiais vėl grįžo į senąją vietą. Tokie patys ir žmonos registracijos dokumentai. Galima tokio judėjimo priežastis – siekis gauti emigranto statusą.

P. Domšaitis ir jo žmona gyveno Zulce-Rėtyje gana kukliai: norint patekti į nuomojamą kambarį antrame aukšte, reikėjo pereiti šeimininkų virtuvę. Kitoje gatvės pusėje esančiame name, antrame aukšte, dailininkas nuomavosi patalpas dirbtuvei. Nepaisant jauno tuo metu kaimelių gyventojų amžiaus, jie gana gerai įsidėmėjo dailininką, su trikoje kėdute ir molbertu rankose traukdavusį tapyti per kaimelį Rėčio bažnyčios link. Jis nešiojęs skrybėlę, daug žinojęs ir buvęs kalbus. Kas savaitę P. Domšaitis eidavęs į netolimą Veilerio kaimą pirkti daržovių iš ūkininko.

Dar ryškiau gyventojų atmintyje įstrigo dailininko žmonos – tikros damos iš Berlyno vaizdas. Ji stebino kaimiečius išpuoselėta išvaizda ir rytiniais dainavimo pratimais prie atviro lango. Kartais ji rengdavo koncertus ir dainuodavo, pasilipusi ant lauko suolo. Po Domšaičio mirties Adelheidė Armhold-Domšaitienė, prisimindama pokarį, berods 1968 metais aplankė Roetį, lydima antrojo vyro Kazio Žvirono. K. Žvironas buvo vienas pirmųjų lietuvių emigrantų, pokarinėje Austrijoje sutikęs iki tol lietuviams nežinomą dailininką ir su juo artimai susidraugavęs. P. Domšaitį, kuris po 1933 metų nacių kampanijos prieš modernųjį meną tapo nepageidaujamu dailininku Vokietijoje, pažintis ir bendravimas su dailininkais emigrantais iš Lietuvos paskatino pakilti iš kūrybinės depresijos, vėl pradėti kurti, dalyvauti emigrantų dailės parodose Austrijoje 1946-1947 metais jau kaip dailininkui lietuviui.

2004 metų pavasarį Diuseldorfe, Vokietijoje, veiks P. Domšaičio kūrybos paroda. Į šalį, kurioje jis pelnė pirmąjį pripažinimą, ji bus atvežta iš Lietuvos, dailininko vadintos "baltiškąja Tėvyne". P. Domšaičiui likimas lėmė neramų gyvenimą, kurį jis lakoniškai apibūdino žodžiais: "Aš visada kelyje". Tačiau jo paveikslai skleidžia "magiško atsivėrimo" ramybę. Menas P. Domšaičiui buvo absoliuto siekimas, ypatinga veikla ir gyvenimo būdas. Save jis suvokė tik kaip tarpininką, kuriam apvaizda suteikė gebėjimą vaizdais reikšti esminius ir amžinus dalykus. Laiminga lemtis globoja ir P. Domšaičio kūrinius – ar ne stebuklas, kad didžioji dalis jo kūrybos palikimo buvo išsaugota ir dabar yra netoli nuo gimtųjų jo vietų, Klaipėdoje?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:41:26 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba