Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-01-03 nr. 2982

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
RAMYBĖ
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• HEROJAI IR "PIARAS", ARBA LAIMINGŲ NAUJŲJŲ METŲ!4
• Stasys Goštautas.
PEN KONGRESAS MEKSIKE
• VYTAUTO MARTINKAUS KALBA VYRIAUSYBĖS MENO PREMIJŲ ĮTEIKIMO PROGA5
• LRS

ESĖ 
• Patricija Šmit.
PO ŽVAIGŽDYNAIS

POEZIJA 
• DALIA TAMOŠAUSKAITĖ3

PROZA 
 Nijolė Raižytė.
KEISTAS INKLIUZAS
5

VERTIMAI 
• KONSTANTY ILDEFONS GAŁCZYŃSKI7

LITERATŪRA 
• Bitė Vilimaitė.
LAIŠKAS LIUDVIKUI
7
• Poetą, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą ANTANĄ A.JONYNĄ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
STOVĖK ANT ŽOLĖS
15
• Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą PETRĄ DIRGĖLĄ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
ISTORIJOS FAKTAS AR FIKCIJA?
2
• Į"Literatūros ir meno" klausimus kritikams atsako literatūrologė JŪRATĖ SPRINDYTĖ.
KOKIA ŠIANDIEN KRITIKA?
• LIŪDNA ŽINIA IŠ PARYŽIAUS

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
SUGRĮŽIMAS
1
• VIENOS VASAROS EMIGRANTAI
• SPEC(TAC)ULUM MUNDI4
• PRANCŪZŲ EGZISTENCIALIZMO PROZA4
• NAUJOS KNYGOS1

PAVELDAS 
• Kristina Jokubavičienė.
TAPYTOJO PRANO DOMŠAIČIO GEOGRAFIJA

TEATRAS 
• Su režisieriumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu JONU VAITKUMI kalbasi INDRĖ DAUNYTĖ.
JONAS VAITKUS: TURĖČIAU BŪTI ŽEMDIRBYS
13

DAILĖ 
• Pillė Veljataga.
APIE DAILĘ ESTIJOJE
• Ignas Kazakevičius.
MINIATIŪRŲ TRADICIJA, ARBA ŽOLĖS ŠLAVIMAS ŠIAULIUOSE
2
• ALGIMANTAS KURAS: BANDAU ĮAMŽINTI LAIKINUMĄ7
• Andrė Jarutytė.
ANTANAS SUTKUS VAKAR IR ŠIANDIEN
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lukas Devita.
GRIUVĖSIAI
8

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Su Vilniaus dailės akademijos scenografijos specialybės magistrantėmis Kotryna Daujotaite ir Marija Rubavičiūte kalbasi Vika Ryžovaitė.
LIGOS DIAGNOZĖ – TEATRAS
20

KRONIKA 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
2

SKELBIMAI 
• TARPTAUTINIS POEZIJOS KONKURSAS "STRUGOS TILTAI"
• KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• RETRO APIE KNYGAS4

PROZA

KEISTAS INKLIUZAS

Nijolė Raižytė

[skaityti komentarus]

Gintaro muziejaus vyresnysis muziejininkas Darius, matydamas tokį lobį, iš visų jėgų slėpė savo džiaugsmą; žinojo: jeigu prasitarsi, kad tai nemenkos sumos verti gintaro luitai, šeimininkas suabejos ir gal net nuspręs su jais nesiskirti, svarstys – aha, vadinasi, po dešimties metų bus dar vertesni. Reikia kuo greičiau pakišti Dovanojimo aktus, pamanė, pasirašys – tada, kaip sakoma, šaukštai po pietų. Kitais kartais jis nebūdavo toks entuziastingas, nes nuo surinktų eksponatų skaičiaus jo alga nei padidėdavo, nei sumažėdavo, apskritai ji jau daug metų buvo stabiliai maža. Jo žmona – lituanistė Klara – gimnazijoje uždirbdavo vos ne dvigubai daugiau. Dariui tai, žinoma, nepatiko, tačiau mėgstamo darbo muziejuje jis nenorėjo mesti ir laukė, vis dar vylėsi giedresnių dienų.

– Tai... jūsų muziejaus kolekcijai jie tiktų? – dar kartą paklausė senyvo amžiaus žilstelėjęs vyriškis, kadaise jaunystėje buvęs jūrininkas ir laivais išmaišęs pusę pasaulio.

– Na... Šitie dideli luitai su įdomiais inkliuzais tikrai sulauktų žiūrovų dėmesio.

– Ar pas jus apsilanko ir užsieniečių?

– Žinoma! Ypač vasarą.

Senas jūrininkas pasikasė pakaušį, delnu perbraukė visus tris tviskančius gintaro gabalus ir sunkiai atsidusęs tarė:

– Aš – senas ir vienišas. Žmona mirusi, vaikų neturiu. Geriau tegul šitie gintarai džiugina muziejaus lankytojams akis ir širdis, negu dingsta velniaižin kur po mano mirties. Dovanoju. Sutarta.

– Ačiū. Labai ačiū, – džiugiai padėkojo Darius. Tik papasakokit trumpą legendą.

– Ką tokią?

– Na... Kaip pas jus pakliuvo šitie nuostabūs brangakmeniai.

– A! Labai paprastai. Sykį, kai mūsų laivas prisišvartavo Kaliningrade, juos man už keletą rublių pasiūlė kažkoks rusas girtuoklėlis. Tada dar iš jo nupirkau ir gražius karolius žmonai. Labai jais džiaugėsi... Tai ir visa legenda. Nei gintarų, nei kitų brangenybių aš nekolekcionavau, tačiau pasiūlyto gero daikčiuko neatsisakydavau, ypač jeigu jis kainuodavo grašius.

Darius labai džiaugėsi tokiais netikėtais lobiais, ypač jį sudomino didžiausias luitas su įdomiu inkliuzu; anuose dviejuose gabaluose matėsi tik smulkios muselės, o čia – tikras stebuklas! Kuo ilgiau į jį žiūrėjo, tuo labiau stebėjosi. Jame aiškiai matėsi... moters figūra! Trumpi rausvi plaukai, veidas su išraiškingomis giliomis akimis, ilgas kaklas, gundanti krūtinė, plonytis liemuo, klubai, aptemti trumpu sijonu, dailios kojos...

– Ne! – net nepajuto, kaip šūktelėjo Darius. – Šitos moters aš niekam neatiduosiu. Ji bus mano. Tik mano. Tuos du gintaro gabalus su užsikonservavusiais vabzdžiais padovanosiu muziejaus fondams, o šitą pasiliksiu sau. Dovanojimo aktą perrašysiu, parašą padirbsiu. Didelis čia daiktas.

Taip ir padarė. Du luitus atidavė muziejui, o trečią pasiliko sau. Tiesa, vienu metu jį buvo apnikę sąžinės priekaištai, esą tai vagystė, jis nusižengiąs muziejininko etikai, tačiau vos pažvelgdavo į nuostabią moterį gintaro luite, visi priekaištai kaipmat išgaruodavo. Aš juk jo nevogiau, manė, jūrininkas pats man jį padovanojo.

Nuo tos dienos, kai Dariaus namuose, gintaro luite, apsigyveno moteris iš praeities, ėmė dėtis keisti dalykai. Visų pirma jis visiškai liovėsi domėtis savo žmona; jau ir anksčiau papilnėjusi ir suvargusi Klara retai jį pradžiugindavo, tačiau dabar žmona jam pavirto vos ne nykiu šešėliu, beviltiškai slankiojančiu iš pasakos. Tiesa, keturmetį sūnų Liudą jis retkarčiais prisimindavo, nupirkdamas kokį naują įspūdingą žaislą, rytais, vesdamas darželin, vyriškai su juo paplepėdavo, o vakare, jeigu būdavo ūpas, ir kaip reikiant padūkdavo. Tų kvailų dūkimų, kai kambarys pavirsdavo tikra fronto linija, labiausiai ir nemėgo Dariaus žmona. Ramindama įsisiautėjusius kareivius, isteriškai šaukdavo, paskui, netekusi vilties ką nors pakeisti, susiimdavo už galvos ir vis kaip antis gagendama nukrypuodavo vonios kambarin. Užsirakinusi ilgai ten tupėdavo. Ką ji ten iš tikrųjų veikdavo, tik vienas velnias žino, kaip sakoma, istorija šitoje vietoje nutyli, lieka spraga. Kadangi dėmesys Klarai mažėjo, tai jis, savaime suprantama, didėjo kitoms merginoms ir moterims. Reikėtų patikslinti, kad vyrai Dariaus netraukė, nors tai dvidešimt pirmame amžiuje ir madinga. Vieną trečiadienio popietę jis net pakvietė kolegę, muziejaus dizainerę Laurą pietų, tuo ją šiek tiek nustebindamas. Sakau šiek tiek, nes ir anksčiau jiedu su Laura draugiškai pasikalbėdavo. Jų santykiai buvo panašūs į brolio ir sesers, todėl dabar, kai Dariaus balse ir žvilgsnyje kolegė pajuto intymumą, mažumėlę nustebo. Laura buvo simpatiška moteris, ekstravagantiškai, kiek provokuojamai rengėsi, dažnai keitė plaukų spalvą, rūkė geras cigaretes ir turėjo bjaurų įprotį visai ne vietoje kikenti, todėl atrodė, kad ji į nieką nežiūri rimtai, nesiklauso pašnekovo, ir į viską jai nusispjaut. Gal todėl Darius būtent jai papasakojo apie stebuklingą gintaro gabalą, kurį taip niekšiškai pasisavino.

– Įsivaizduoji, Laura, – susijaudinęs pasakojo prie kavos puodelio, – tai ne šiaip sau koks gintaro luitas, tai – tikras stebuklas, dar niekada nieko panašaus nesu regėjęs. Jo viduje aiškiai matosi... moters figūra!

Laura sukluso ir vos nepaspringo kavos gurkšniu. Ji nenusijuokė.

– Moters figūra? Gal tu, atsiprašau, iš proto išsikraustei?

– Neišsikrausčiau. Jeigu netiki, vieną dieną aš tau ją parodysiu. Ji tokia graži, tokia kerinti. Ir tokia mažytė mažytė, kaip coliukė. Aną vakarą besigrožėdamas ja pamaniau: gal kadaise, labai labai seniai, kai vietoje Baltijos jūros dar augo tankūs pušynai, pilni įvairiausių plėšrių žvėrių ir spalvingų paukščių, žemėje gyveno nago didumo moterys, panašios į muses, drugelius ar bites? Kas žino, kas žino...

– Dariau, tu visada pasižymėjai lakia vaizduote, – stebiuosi, kaip netapai rašytoju, – tačiau, kad taip toli nuvažiuosi, nesitikėjau. Greičiausiai tame skaidriame gintaro gabale tik... koks išsikėtojęs vabzdys ar vabzdė, primenanti žmogaus figūrą. Pats žinai, muziejaus lankytojai labai įvairiai apibūdina tuos pačius inkliuzus. Juk vieni, žiūrėdami į tą patį daiktą, mato jį vienokį, kiti – kitokį. Jeigu mes, tarkim, atsigultume pievoje ir žiūrėtume į danguje plaukiančius debesis, tu pamatytum vienokias figūras, aš – kitokias. Gal tas pats debesis man primintų drugelį, o tau – dramblį. Taigi ir gintaro inkliuzų sukeliami vaizdiniai, manau, priklauso nuo mūsų vaizduotės, nuotaikos, nusiteikimo.

Darius pyktelėjo.

– Kaip tau viskas paprasta ir aišku, kaip tu gražiai sudėlioji taškus ant "i".

– Nepyk. Gerai jau gerai, – pagaliau nusikvatojo Laura, – tegul jau tame gintaro gabale, kaip tu sakai, bus moteris-coliukė. Nekantrauju ją pamatyti. Beje, ar tu ją rodei savo Klarai, ar supažindinai su savo žmona?

– Žmonai? – nustebęs klausiamai pažvelgė į Laurą Darius.

– Ne... Kodėl turėčiau... Mūsų santykiai jau kuris laikas labai šalti... Daugiau bendrauju su sūnumi negu su ja.

– Tai kas nutiko? Kita moteris? – iš smalsumo Laura net prisimerkė.

– Nėra jokios kitos moters, išskyrus, žinoma, tą, kuri gyvena gintaro gabale.

Laura ir vėl nusikvatojo, šįkart linksmiau, išraiškingiau.

– Nieko sau juokeliai. Tu mane stebini. Ne, nestebini, tiesiog pradedi patikti. Šiais laikais retai sutiksi gerokai kvaištelėjusį, keistais įdomiais dalykais besidomintį vyrą; jie arba įvairiais būdais kala pinigus, arba eina iš proto dėl sporto, politikos, – vienu žodžiu, dažniausiai domisi tuo, nuo ko mane tąso beprotiškas žiovulys. – Laura vėl pradėjo juoktis. Šįkart kaip kokia pamišėlė. Net orus barmenas, stovintis už baro, į ją įsistebeilijo.

Kadangi Darius buvo pripratęs prie jos skardžių juokelių, taip sakant, ne vietoje, tai nelabai ir sutriko. Tik liūdnai pasakė:

– Nesupratai, tu nieko nesupratai.

– Žinai, pagalvojau: įdomu, kokį mokslinį pasą parašytum šitokiam eksponatui, ir ką žmonės, perskaitę, jį pamanytų.

– Gera idėja, Laura! Tikrai reikia parašyti mokslinį pasą; jeigu gintarą kas netyčia sudaužys ar nušvilps, liks nors aprašas su nuotrauka.

– Manai, kad nuotraukoje matysis ir inkliuzas?

– Gal ir neaiškiai, bet turėtų matytis. Ką aš parašyčiau? – klausi. Papasakočiau, kad gintaro gabale jau kelis tūkstantmečius gyvena sunkiai nusakomo grožio būtybė, panaši į šių laikų moterį. Jos akys – žydros, nosis tiesi, daili, šnervės kiek praplėstos, pasiruošusios įkvėpti skanaus aromato, skruostai vos rausvi, o plonos kietai sučiauptos lūpos, atrodo, tuoj tuoj prasivers ir pasakys kažką, nuo ko mano širdis apsals. Ji kaip Klara, man grįžus iš muziejaus namo, šiurkščiai nesuriktų: "Na, veltėdi, ar nupirkai ką!? Nieko. Grįžai tuščiomis. Žinoma, vėl pinigus prašvaistei bare. Kad tave kur velniai nujotų, nelaimingas bohemščike! Kada tu pagaliau susirasi normalų, gerai apmokamą darbą? Kada?"

– Tai štai kodėl tame gintaro gabale tau vaidenasi gražuolė coliukė, – su triumfuojančia gaidele balse pasakė Laura, išlenkdama taurelę spanguolių degtinės. Ji jau kuris laikas gėrė kaip vyras ir greitai apsvaigdavo. – Tavo žmona apsileido, pervargo, palūžo nuo sunkios gyvenimo naštos, tapo nepakenčiama bambekle, ir tu ėmei svajoti apie kitas. Prieš keletą metų tu stovėjai prie altoriaus su viena moterimi, o dabar gyveni su kita, visai nepanašia į tą, kurią vedei...

Pati dizainerė Laura tik iš pirmo žvilgsnio atrodė laiminga moteris: graži, linksma, savimi pasitikinti, išsilaisvinusi, turinti jaukų butą, įdomų darbą. Laisvalaikiu tapanti ir retkarčiais surengianti parodas garsiose miesto galerijose. O iš tikrųjų ją kamavo daugybė skaudulių ir problemų: neseniai sužinojo, kad krūtyje atsirado augliukas ir jį, ko gero, reikės operuoti, draugas, kurį buvo įsimylėjusi iki ausų, išvažiavo į užsienį ir ten vedė, tėvas po sunkaus insulto atsigulė į patalą, ir ji turi padėti mamai jį slaugyti...

Tą vakarą Laura su Dariumi dar ilgai gėrė spanguolių degtinę, užsikąsdami balta kepta duona su česnaku, dar ilgai pasakojo vienas kitam įvairias istorijas iš savo gyvenimo, dūsavo, juokėsi ir net braukė ašaras. Kai išlingavo iš kavinės (barmenas paskelbė, jog uždaro), buvo bene vidurnaktis. Pinigų taksiui nė vienas neturėjo, todėl kulniavo pėsčiomis. Jiedu buvo tokie beviltiškai girti, kad net niekas prie jų nesikabino; tik požeminėje perėjoje kažkokia boba norėjo iš Lauros atimti rankinuką, tačiau ši su paskutiniais jėgos likučiais taip ją stumtelėjo, kad ta net kojas užrietė į viršų. Šiaip taip jiedu parsikapstė iki Lauros namų Žaliakalnyje.

– Reikėtų paskambinti Klarai, – šiek tiek prablaivėjęs ir klestėjęs ant sofos, pasakė rūpestingas sutuoktinis.

– Ir ką... tu ja-a-a-a-i pa-sa-kysi? – Laura dar vis vos apvertė liežuvį.

– Kad šiandien grįšiu vėliau...

– Vėliau? Šiandien? – Laura ėmė kvatoti. – Ar tu, mokslininke, gintaro specialiste, žinai, kiek dabar laiko? Pusė trijų. Visi normalūs žmonės, taip pat ir tavoji žmonikė, miega. Va! Geriau, vaikine, įsisukam į mano bariuką. Gal dar bus užsilikęs koks lašas.

Sunaikinę pusę butelio "Trejų devynerių", muziejininkai sumigo net nenusirengę.

Rytą atsibudus pirmoji mintis, kuri šovė Laurai į galvą, buvo: ar mes ką nors darėme? Ją pykino, buvo negera. Darius dar miegojo, savo ilgais garbiniuotais plaukais pridengęs jos kojas; trūkusi gumytė, kuria buvo suveržęs garbanas, mėtėsi ant kilimo. Ant jo, beje, gulėjo ir jo užrašų knygelė, piniginė, laikrodis... Nesąmonė, nusprendė Laura, nieko tarp mūsų nebuvo. Nors, prisiminė, vienu metu jis man kišo savo šaltus kaip lavono pirštus tarp šlaunų... Dieve Dieve, reikės vieną gražią dieną užsirašyti į Anoniminių alkoholikų grupę, nes ir mane gali ištikti vienos kolegės restauratorės likimas; kadangi į muziejų užsukdavo tik retkarčiais, ir dar išgėrusi, ją atleido. Vėliau moteris pragėrė butą ir visai nusirito į dugną; neseniai mačiau ją prie parduotuvės su skardine rankoje prašančią išmaldos. Atrodė kaip mirtis.

Darius būgštavo, kad žmona po tokių įspūdingų nakties gastrolių pasitiks jį su kočėlu rankoje, tačiau labai nustebo, kai ši tik kaip katytė gana švelniai supurškė: "Galėjai paskambinti. Dar niekada taip įžūliai nesielgei. Kas čia tau užėjo?" Darius nesuprato, jog Klara staiga pajuto pavojų santuokai, institucijai, kuri iki šių dienų gyvuoja tik didelio moterų entuziazmo dėka. Dėl šeimos merginos aukoja karjerą, talentą, laisvę, net nesusimąstydamos, ar tikrai ši sąjunga verta tokių titaniškų pastangų, kurių dažniausiai niekas neįvertina.

Jau kitą dieną Klara ėmėsi ryžtingų veiksmų: pasidarė naują madingą šukuoseną, ryškiau pasidažė, pataisė skanią vakarienę vyrui ir sūneliui, o pati nusprendė laikytis dietos; juk Laura, su kuria jos brangusis praleido naktį (nors Darius dievagojosi, kad tarp judviejų ničnieko nebuvo, tačiau Klara nelabai tuo tikėjo), liekna ir grakšti kaip stirnaitė. Nuo šiol ji visas jėgas nusprendė skirti savo išvaizdos tobulinimui. Liko neperskaitytos naujos knygos, nepamatyti įdomūs filmai, spektakliai, tačiau vardan grožio ir šeimos tvirtybės buvo galima paaukoti bet ką, net, tarkim, direktoriaus pavaduotojos vietą mokykloje. Blaiviai įvertinusi šį pasiūlymą, nusprendė: visi kiti rūpesčiai darbe mane pirma laiko susendins, atitrauks nuo šeimos. Ir ji pasiekė savo: netrukus Klara tapo panaši į... gražiąją karalaitę, gyvenančią gintaro luite. Darius vis dažniau ėmė žvilgčioti į savo žmoną, bet ne į keistąjį inkliuzą. Galų gale vieną vakarą jis ten išvydo tik bjaurų vabzdį ilgomis kojomis. Reikės šį gintarą, pamanė, pagaliau atiduoti muziejui. Keista ir neįtikėtina, bet inkliuzas... pakeitė išvaizdą.

2003

 

Skaitytojų vertinimai


5766. Realistas2004-01-08 08:52
Bandymas daryti magiškąjį realizmą iš nieko, bet toks nuobodokas.

5774. nutrukus2004-01-08 12:27
o stilius - kaip "tikros istorijos", arba "tik vyrams"...pvz.,- "ją pykino, buvo negera":) labai idomus poziuris - kad knygu skaitymas ir spektakliu ziurejimas kenkia groziui - prideda antsvorio!!!! super!!! pamokele: neskaityk knygu,neik i joki spektakli, nedirbk, dazykis ryskiau, gamink "skania vakariene", - tada vyras "dazniau zvilgcios i tave". hoho, koks receptas ir kokie rezultatai jo laikantis!!!!

5789. Maja2004-01-08 19:37
Idėja graži, bet įgyvendinimas... nelabai...

5796. Et2004-01-08 23:02
Naivu.

36777. ona.s :-( 2007-04-08 14:11
Pradzia sudomino, veiksmo vystymas ir pabaiga- nuvyke..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:41:20 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba