Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-01-03 nr. 2982

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
RAMYBĖ
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• HEROJAI IR "PIARAS", ARBA LAIMINGŲ NAUJŲJŲ METŲ!4
• Stasys Goštautas.
PEN KONGRESAS MEKSIKE
• VYTAUTO MARTINKAUS KALBA VYRIAUSYBĖS MENO PREMIJŲ ĮTEIKIMO PROGA5
• LRS

ESĖ 
• Patricija Šmit.
PO ŽVAIGŽDYNAIS

POEZIJA 
• DALIA TAMOŠAUSKAITĖ3

PROZA 
• Nijolė Raižytė.
KEISTAS INKLIUZAS
5

VERTIMAI 
• KONSTANTY ILDEFONS GAŁCZYŃSKI7

LITERATŪRA 
• Bitė Vilimaitė.
LAIŠKAS LIUDVIKUI
7
• Poetą, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą ANTANĄ A.JONYNĄ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
STOVĖK ANT ŽOLĖS
15
• Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą PETRĄ DIRGĖLĄ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
ISTORIJOS FAKTAS AR FIKCIJA?
2
• Į"Literatūros ir meno" klausimus kritikams atsako literatūrologė JŪRATĖ SPRINDYTĖ.
KOKIA ŠIANDIEN KRITIKA?
• LIŪDNA ŽINIA IŠ PARYŽIAUS

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
SUGRĮŽIMAS
1
• VIENOS VASAROS EMIGRANTAI
• SPEC(TAC)ULUM MUNDI4
• PRANCŪZŲ EGZISTENCIALIZMO PROZA4
• NAUJOS KNYGOS1

PAVELDAS 
• Kristina Jokubavičienė.
TAPYTOJO PRANO DOMŠAIČIO GEOGRAFIJA

TEATRAS 
• Su režisieriumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu JONU VAITKUMI kalbasi INDRĖ DAUNYTĖ.
JONAS VAITKUS: TURĖČIAU BŪTI ŽEMDIRBYS
13

DAILĖ 
• Pillė Veljataga.
APIE DAILĘ ESTIJOJE
• Ignas Kazakevičius.
MINIATIŪRŲ TRADICIJA, ARBA ŽOLĖS ŠLAVIMAS ŠIAULIUOSE
2
• ALGIMANTAS KURAS: BANDAU ĮAMŽINTI LAIKINUMĄ7
• Andrė Jarutytė.
ANTANAS SUTKUS VAKAR IR ŠIANDIEN
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
 Lukas Devita.
GRIUVĖSIAI
8

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Su Vilniaus dailės akademijos scenografijos specialybės magistrantėmis Kotryna Daujotaite ir Marija Rubavičiūte kalbasi Vika Ryžovaitė.
LIGOS DIAGNOZĖ – TEATRAS
20

KRONIKA 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
2

SKELBIMAI 
• TARPTAUTINIS POEZIJOS KONKURSAS "STRUGOS TILTAI"
• KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• RETRO APIE KNYGAS4

JAUNIMO PUSLAPIS

GRIUVĖSIAI

Lukas Devita

[skaityti komentarus]

iliustracija
Albinos Griniūtės nuotrauka

Tiesiog negali pridurti: "Vilniaus", bet jie yra šiame mieste, Užupio gatvėje Nr.2. Tai – vidinis kiemelis, apjuostas dviaukščių bei keturaukščių mūrų: dviejų statinių vienas priešais kitą. Trečioji "siena" – toks pat gyvenamo namo mūras, bet su slaptais varteliais į gatvę, o ketvirtoji – kaimyninio namo siena, vielinė tvora ir siauras išėjimas. Labiausiai ištįsę į dangų du keturaukščiai, vienas priešais kitą, vaiduokliški namai su kiaurais langais, sudaro apleisto kiemelio pagrindines "atramas".

Vienas pažįstamas, pas kurį lankiausi Užupyje, tada tarė: "Va, duodu elektrą kažkokiam hipių renginiui kieme anapus, kvietė užeiti". Renginiui? Tuomet išėjau žvilgtelti, įsivaizduodamas, kad išvysiu vyresnių kartų atstovų nostalgišką susibūrimą, vietoj to – priartėjus prie tvoros, man pradėjo mojuoti būrelis jaunų spalvingų žmogelių, atrodančių iš tiesų hipiškai, nors nebūtinai taip, lyg perkelti iš ankstesnių laikų. Gal būt tai ir buvo šaunu, kad jie savęs niekaip neįvardino, susibūrę atviram poetiniam vakarui, visai neskirtam vėlesniems reportažams. Susėdę ratu ant paguldytų senų kopėčių, skardinių vamzdžių, žolės ir smėlio gal virš dvidešimt moksleivių, kiek vyresnio amžiaus merginų ir vaikinų klausėsi skaitovų, kurie stodavosi paeiliui, netikėtai sklandžiai organizuota seka, papildant laisvom bei meistriškom vieno dalyvio improvizacijom fleita. Arba akustine gitara, kuri buvo perduodama per rankas ir instrumentinės pjesės pasigirsdavo "tarp eilėraščių".

Pirmasis geras įspūdis tik įlipus per tvorą ir prisijungus, buvo pats renginio gyvumas, nustelbiantis konkrečius kūrinius. Netrukus pastebėjau, kad yra ir visai suaugusių dalyvių: vidutinio amžiaus moteris su akiniais, pasipuošusi, bei solidus aukštaūgis vyras, "kyšantis" iš būrelio, apsirėdęs kostiumu, lyg ką tik išėjęs iš ofiso. Na, taip, turbūt ta moteris yra mokytoja, sumaniusi išradingai pravesti pamoką netipiškoje aplinkoje ir atvedusi čionai klasę... Tačiau tai buvo kvaila mintis, – kas tuomet tas vyras? Be to, susirinkusieji jautėsi visai kitaip, nei kažkieno reglamentuojamam renginyje. O dar ir pati "mokytoja" atsistojo, kaip tolygi dalyvė išskleidė popieriaus lapą ir paskaitė keletą net ne savo, o tiesiog jai patinkančių poezijos kūrinių. Galiausiai du vaikinai atliko spontanišką žodžio-judesio bei tarpusavio komunikacijos veiksmą, žaismingai dėliodami momentinius įspūdžius, sąmojį, viską taip paprastai, baigiant baltos duonos laužymu ir dalinimu visiems, siunčiant per rankas. Poveikis buvo stiprus, netikėtas, jiems tikrai pavyko pagauti tai, akimirkai įžiebti beat kartos stiliaus "keruakišką" įkvėpimą. Taip, dauguma jų žinojo ir, kaip paaiškėjo vėliau, vertino šiuos dalykus.

Susirinkusieji bendravo lengvai ir be jokios nepatiklumo įtampos, lyg mes pažinotume vieni kitus iš anksčiau – taip, kaip tais gerais gyvenimo atvejais. Kieme vyravo keista ramybė, tuo tarpu daugelis apžiūrinėjo po skaitymų "atidarytą" parodą – ant ištiestos per kiemą virvės buvo prikabinta gausybė nuotraukų, paveikslėlių. Pasigirdo muzika, "The Doors", ir ji sklido iš... palapinės. Kiemo gale buvo pastatytas šiuolaikiškas vigvamas, šalia stovėjo kolonėlės, nukreiptos kiemo vidun, sukurdamos atskirą garsinį mikropasaulį, o palapinėje CD grotuvas bei patefonas su krūva plokštelių. Jaunas "indėnas" viduje dėstė muzikos įrašus, iš tiesų atvykęs net iš kito miesto, kuriame nėra tokių užburiančių griuvėsių, bet jis buvo vienas iš tų, kurie juos "atrado". Kartu su besišypsančiu ilgaplaukiu gėlėtais marškiniais jie atsitiktinai užklydo į kiemą ir susižavėjo "atviros erdvės" namais su kiaurais langais bei tuščiais balkonais. Tuomet sukvietė draugus į pirmąjį poezijos vakarą, tas pat vaikinas su fleita vaikštinėjo po avariniu stogu. Viena geriausiai išlikusių patalpų trečiame aukšte, į kurią reikėjo užkopti apdūlėjusiais be turėklų laiptais, tapo prieglobsčiu nuo lietaus ir "kamerinių" koncertų vieta. Tuo tarpu kiemas apačioje buvo nepranokstama "laisvo judesio" šokių vieta. Sutemus, jo viduryje užsiliepsnojo didžiulis laužas. Jimo Morrisono balsas, rečituojantis eiles iš albumo "The American Prayer" ("Amerikos maldininkas"), sklandė tarp sienų, vienas po kito vakarotojai susėdo aplink ugnį. Daina po dainos ir "griuvėsių radijas" perbėgo pirmyn atgal per keletą dešimtmečių – "Creedence" rokenrolai, ištraukos iš miuziklų, T. Rex, Roxy Music ir kiti "glamroko" perlai, "Police", "Clannad" ar "Madness". Bičiulis, tiekiantis elektrą, atbėgo su grožybėm iš savo įrašų kolekcijos, pristatydamas "Yes", "Gong" ir dar mažiau žinomas grupes, o bene labiausiai pageidaujama išliko "Pink Floyd". Ir ne veltui, kaip man pakuždėjo – didžioji dalis susirinkusiųjų pasirodo buvo pakviesta į griuvėsius per internetinės pokalbių programos IRC kanalą #pink_foyd. Ir niekas iš anksto neįsivaizdavo, kokie tai bus žmonės "gyvai". Lyg pritardamas šyptelėjo vyras, tvarkingai įsitaisęs prie palapinės, ant kelių pasidėjęs atverstą nešiojamą kompiuterį, kurio kristaliniame ekrane blykstelėdavo laužo liepsnos ir šokančiųjų siluetų atspindžiai.

Įsivaizduoju, kad susibūrimas, kurio apibūdinimui pavartojami žodžiai "Užupis", "meniški", "The Doors", "hipiškas", kvepia tik dar vienu bandymu pamėgdžioti subkultūros klišes. Tačiau pabuvojus šio susirinkimo "be pavadinimo" viduje, nelauktai atsirado tikra simpatija, įkvėpimas ir nusiteikimas tęsti. Susitikus gatvėje matytus vakaro dalyvius pasitikdavai kaip savuosius, tai buvo abipusiai natūralu. Kas nors ramiausiai mesteldavo: "O, tai griuvėsių žmonės". Daugelį mūsų vis traukė ten sugrįžti, bet kuriuo metu – eini miesto gatve ir jauti, kad galiausiai tai atveda tave į griuvėsius, nepaisant keistos metaforos. Artėjant vasarai apsilankymai tapo vis dažnesni – kieme ištisai kas nors būdavo, sėdėdamas su užrašų sąsiuviniu, lyg budėdamas. Kartais ten atsirasdavo kas nors panašaus į baldus (greičiausiai išmesti iš gretimų gyvenamųjų kvartalų) ir vieta tapo savotišku, kaip juokais pradėta vadinti, "ofisu". Ten buvo ruošiamos pamokos, rašomos eilės, skaitomos knygos, repetuojamos dainos. "Ar netrukdysim tavo skaitymui?" – klausia merginos vaikinas su fleita. "Ne, labai prašom".

Užėjęs į kiemą, pasauliui tapdavai nematomas, galėjai nepaisyti laiko ar laikmečio, čia tiesioginės reikšmės neturėjo tavo pažiūros, amžius, socialinė padėtis. Kartais lyg ir nebuvo jokio bendravimo, tiesiog pavieniai, išsibarstę asmenys vis sugrįždavo čia pabūti. Kalbos galėjo suktis apie viską ir apie nieką. Tiesa, kartais išsirutuliodavo dainavimo sesijos ar buvo žaidžiami kūrybiški žaidimai, kaip žodžio spėjimas ar bendro eilėraščio rašymas po eilutę.

Sklandė dar vieno poezijos vakaro sumanymai, norėta pastatyti spektaklį, gal būt griūvančių namų viduje, vaidinant kiauruose languose ir balkonuose, nusimatė ir muzikinių pasirodymų programa.

Vieną saulėtą vakarą kieme rikiavosi kolonėlės, buvo valomos "grindys", aplinka puošiama gėlėmis bei piešiniais. Tačiau, mažytis nesklandumas – vidury kiemo susibūrė kokie dvidešimt gotų, lyg niekur nieko, susėdo ratu. Tikriausiai juos patraukė sienų niūrumas – kiemas, kaip žinia, buvo atviras visiems. Ir nors gotai buvo nusiteikę geranoriškai, bet tai sutrikdė lyrikos vakaro rengėjų entuziazmą ir susirinkusiems dingo įkvėpimas pradėti. Pradžioje kieme susidarė dvi "stovyklos". Šalia juodai apsirėdžiusių gotų rinkosi margaspalviai hipiai. Galiausiai su šypsenom ir juokais abi grupuotės suartėjo – gotams buvo prikaišiota į plaukus gėlių, šiaip ne taip nustatyta bendra muzika, bet kūrybiškas atsiskleidimas neįvyko. Nors ir įsižiebė laužas, ankstesnė bendrumo nuotaika nesugrįžo, tvyrojo užuomina, kad griuvėsiams ateina galas. Iš tiesų tai dar nebuvo pabaiga, didesni mažesni susibūrimai vyko, pasipylus šaltam lietui, susirenkama trečiame aukšte prie žvakių šviesos. Kiemas tapo prieglobsčiu ir gotams, kartais pastoge pankams, beje, visi palaipsniui pradėjo bendrauti tarpusavyje, tačiau po daugybės nežinomų lankytojų kaupėsi švirkštai, tušti įvairios pramoninės "chemijos" buteliai, šiukšlių kiekis darėsi vis gausesnis. Krentant pirmajam sniegui, papilkėjusių griuvėsių sienos atrodė vis taip pat įspūdingai, bet kiemas ištuštėjo ir galiausiai vartai į jį buvo iš abiejų pusių užrakinti.

Prieš griuvėsių "uždarymą" man teko patirti vieną gražiausių apsilankymų. Šaltą spalio vakarą už tvoros išgirdau kvietimą: "Sveiki atvykę, prašom užeiti į Kosmo klubą!" – iš toli šaukė Keri, mergina juodomis garbanomis, apsitempusi juodas kelnes ir tokios pat spalvos odinį švarkelį. Ant vienos sienos tiesiog švytėjo milžiniškas, profesionaliai pagamintas melsvas stendas, kuriame didelėmis baltomis raidėmis buvo išvedžiotas vienas žodis: COSMO. Po juo sėdėjo Keri, jos draugė – lyg atsvara – baltaplaukė Viki ir siurrealistinio ūgio bei plaukų ilgio "Mistikas". Jie buvo savotiškai "apsibrėžę" aplink save klubo teritoriją – sudėlioję ir išrikiavę tvarkingomis eilėmis viską, kas tik mėtosi po kojomis: "sienas" žymėjo tuščių plastikinių butelių eilė, kelios raudonos plytos, cigarečių pakeliai ryškino kampus, butelių kamšteliai, sagos, saldainių popierėliai žvilgėjo išdėstyti tvarkingais ornamentais, – vaizdas, priėjus artyn, tiesiog pakerėjo. "Atsargiai, pro langą prašom nelipti" – Keri mostelėjo ranka: "Įėjimas čia, prašom truputėlį į kairę". Žeme patraukus lentą, atsidarė "durys" ir ar įėjau vidun. Merginos sėdėjo ant fotelių, kurių čia buvo gal net trys – vienas jų visai sveikas. (Beje, tai buvo tikros kėdės iš lėktuvo salono, ir kaip jos galėjo čia atsirasti?) "Mes jau dirbame be pertraukų, gal nusimesite paltuką, viduje puikus apšildymas". Ant namo sienos buvo pritaisyta šauni naujutėlaitė pakabų lenta. Galėjau bent suvaidinti drabužio pakabinimą. "Būtinai prisėskit, koks patogumas". Tikrai, krėslas tiesiog įtraukė, užliūliavo, atleido visą kasdieninę įtampą vienu atsilošimu. "Prašom užsisegti diržą, tai juk Kosmo klubas", – Keri ištraukė šone pritvirtintą lėktuvinį saugos diržą ir – cvakt, apsijuosęs prisisegiau. Dar vis krėtė nuo vakaro žvarbos, bet kartu ėmė mielas juokas ir (tikriausiai) bundančios vaizduotės džiugesys, pasijutau taip gerai, rodos, kaži kiek galėtum taip sėdėti. "Mistikas" tuo tarpu atrideno didelį skardinį vamzdį. "Mūsų gėrimai atvyksta", – tęsė Keri. "O ar bus muzika?" – neiškentęs paklausiau. "Žinoma, čia visuomet gyva muzika". Link mūsų artėjo dar vienas siluetas, lyg šešėlis, – vadinasi jau pradėjo temti. "O, sugrįžta lankytojai, užeikite". Į būrį įsijungė ilgaplaukė mergina. Užleidau krėslą, kuriame visi sėdėjo paeiliui, tačiau buvo ir daugiau baldų: fanerinis stalelis, molbertas, kėdutė, plytų laužavietė – nieko netrūko. "Užkurkime židinį". Mes palengva susėdome ratu, kol "Mistikas" pūtė ugnį. Buvo tiek lentų ir skiedrų, kad laužas įsiliepsnojo bematant. "Galėtumėm padainuoti tą gerai žinomą, kad visi galėtų įsijungti", – Keri padirigavo keliais mostais. Kurį laiką sėdėjome ramioje tyloje. "Viki, tu paėmei gal kiek per aukštai... Ir dar kartą priedainį", – linktelėjo Keri. "Gavosi labai gerai". Visi pritarėm. Laužas įsiliepsnojo, kai Viki sumanė pratęsti muzikinę programą mušamųjų pasirodymu – vertikaliai, lyg būgną, paversdama vamzdį. Keri montavo didžiulį skardos lanką ir abi nusitvėrė gan nemažas lazdas. "Mistikui" padedant, jos derino tarpusavio dūžius, kol palaipsniui "užvedė" monotonišką ritualinį ritmą. Staiga pastebėjome, kad laužo šviesa mūsų šešėlius meta ant priešais esančios sienos, ištempdama juos gal iki dvidešimties metrų ilgio. Su ilgaplauke mergina atsistojome, ir du milžiniški siluetai šoktelėjo per visą keturaukštį namo fasadą, dengdami balkonus ir lūždami per kiaurus langus. Mes pradėjome judėti, mojuoti rankomis, piešdami ant mūro, juokais imituodami šamanistinį šokį. Visa siena prieblandoje pulsavo nuo savotiško kūnų graffitti. Vaizdo dydis glumino, sunku buvo suvokti, kad tai mes patys. Gal būt tai reiškė, kad griuvėsių atgaivinimas priklauso nuo mūsų tikėjimo?

 

Skaitytojų vertinimai


5775. nutrukus2004-01-08 12:28
normaliai:)

5778. vel :-) 2004-01-08 14:24
kai skaiciau,tai tokia nostalgija apeme!sakes!gi is tikruju viskas tiap ir buvo...tuo metu nerealiai...

5781. Azuolas :-) 2004-01-08 16:01
et.. :) sirdi skauda, kai dabar griuvesiai yra virte dideliu shiukshlynu ir dar uzrakintu.. :( o taip faina ten buvo!

5803. dhfgh2004-01-09 08:09
viską sugadino gotai ir narkomanai

5815. Rrrr2004-01-09 11:56
Gražus tekstas.

5890. hippie :-) 2004-01-12 21:53
ah...nostalgija, bliamba. gera ten erdve, kurios atgaivint dabar jau turbut nebeimanoma...

5900. mechanikas :-) 2004-01-13 16:10
kaip suprantu dabar ten privati teritorija ar kazkas tokio, bet kazka organizuot imanoma, tik kad jau viskas bus nebetaip ;)

7291. As2004-04-02 14:18
Seip jau ten galima ieiti pro uzupio puse, uzvakar dar ten buvau.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:41:17 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba