Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-01-03 nr. 2982

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rimvydas Stankevičius.
RAMYBĖ
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• HEROJAI IR "PIARAS", ARBA LAIMINGŲ NAUJŲJŲ METŲ!4
• Stasys Goštautas.
PEN KONGRESAS MEKSIKE
• VYTAUTO MARTINKAUS KALBA VYRIAUSYBĖS MENO PREMIJŲ ĮTEIKIMO PROGA5
• LRS

ESĖ 
• Patricija Šmit.
PO ŽVAIGŽDYNAIS

POEZIJA 
• DALIA TAMOŠAUSKAITĖ3

PROZA 
• Nijolė Raižytė.
KEISTAS INKLIUZAS
5

VERTIMAI 
• KONSTANTY ILDEFONS GAŁCZYŃSKI7

LITERATŪRA 
• Bitė Vilimaitė.
LAIŠKAS LIUDVIKUI
7
• Poetą, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą ANTANĄ A.JONYNĄ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
STOVĖK ANT ŽOLĖS
15
• Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą PETRĄ DIRGĖLĄ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
ISTORIJOS FAKTAS AR FIKCIJA?
2
• Į"Literatūros ir meno" klausimus kritikams atsako literatūrologė JŪRATĖ SPRINDYTĖ.
KOKIA ŠIANDIEN KRITIKA?
• LIŪDNA ŽINIA IŠ PARYŽIAUS

KNYGOS 
 Elena Bukelienė.
SUGRĮŽIMAS
1
• VIENOS VASAROS EMIGRANTAI
• SPEC(TAC)ULUM MUNDI4
• PRANCŪZŲ EGZISTENCIALIZMO PROZA4
• NAUJOS KNYGOS1

PAVELDAS 
• Kristina Jokubavičienė.
TAPYTOJO PRANO DOMŠAIČIO GEOGRAFIJA

TEATRAS 
• Su režisieriumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu JONU VAITKUMI kalbasi INDRĖ DAUNYTĖ.
JONAS VAITKUS: TURĖČIAU BŪTI ŽEMDIRBYS
13

DAILĖ 
• Pillė Veljataga.
APIE DAILĘ ESTIJOJE
• Ignas Kazakevičius.
MINIATIŪRŲ TRADICIJA, ARBA ŽOLĖS ŠLAVIMAS ŠIAULIUOSE
2
• ALGIMANTAS KURAS: BANDAU ĮAMŽINTI LAIKINUMĄ7
• Andrė Jarutytė.
ANTANAS SUTKUS VAKAR IR ŠIANDIEN
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lukas Devita.
GRIUVĖSIAI
8

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Su Vilniaus dailės akademijos scenografijos specialybės magistrantėmis Kotryna Daujotaite ir Marija Rubavičiūte kalbasi Vika Ryžovaitė.
LIGOS DIAGNOZĖ – TEATRAS
20

KRONIKA 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
2

SKELBIMAI 
• TARPTAUTINIS POEZIJOS KONKURSAS "STRUGOS TILTAI"
• KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• RETRO APIE KNYGAS4

KNYGOS

SUGRĮŽIMAS

Elena Bukelienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Marius Katiliškis
Nuotrauka iš "Klasikinės lietuvių literatūros antologijos"

Marius Katiliškis (Albinas Vaitkus) savo pirmąją knygą – apysakų rinkinį "Seno kareivio sugrįžimas" parengė ir atidavė "Sakalo" leidyklai 1944 metais. Paskubomis traukdamasis iš Lietuvos, nuorašą paliko seseriai, tačiau ši jo neišsaugojo. Niekam nebuvo abejonių, kad knygos rankraščiai žuvo per karo sumaištį. Tik 2002-aisiais Lietuvos literatūros ir meno archyve Vilniuje juos atsitiktinai aptiko iš Čikagos atvykęs lietuvių televizijos vedėjas Arvydas Reneckis, rinkdamas medžiagą dokumentiniam filmui apie išeivijos rašytojus. Knygos leidėjas – Šiaulių universiteto docentas Stasys Tumėnas įžanginiame žodyje rašo apie neįtikėtiną mūsų dienų stebuklą: "Archyvo darbuotojos paslaugiai iš spintų ištraukė pluoštą aplankų. Ant vieno p. Arvydas perskaitė kuklų užrašą: Albinas Vaitkus. "Seno kareivio sugrįžimas". 1944. Apačioje antspaudas, patvirtinantis, kad rankraštis gautas iš "Sakalo" knygų leidyklos. Kas lėmė, kad būtent šį aplanką iš šimtų greta buvusiųjų pasiūlė žvilgtelėti archyvo darbuotoja? Matyt, liks paslaptis, kodėl 12 metų po Nepriklausomybės atgavimo archyvo darbuotojos šio rankraščio "nepastebėjo". Tikėtinos dvi versijos: 1. sovietmečiu uoli, patriotiškai nusiteikusi darbuotoja paslėpė šį rankraštį, kad jis nebūtų sunaikintas; vėliau jis galbūt buvo pamirštas, o gal darbuotoja mirė; 2. padėtis, verčianti pamąstyti ir paabejoti, ar kruopščiai dirba mūsų įstaigų darbuotojai, nežinantys, kokias tautos vertybes jie laiko savo saugyklose; pačios darbuotojos apie tai nieko nepasakė…"
Ir štai turime jauno rašytojo knygą, parengtą jo paties iš prieškario metais sukurtų apysakų ir novelių. Nors karas jau ėjo į pabaigą, jo atšvaitų pirmojoje knygoje nėra. Iš to, kas buvo spausdinta prieš karą žurnale "Naujoji Romuva" ir ką perspausdino apsakymų rinktinės "Paskendusi vasara" (1997) sudarytojas J. Jasaitis, pirmojoje knygoje randame didelę apysaką "Miškai", novelę "Skara" ir apysaką "Senis ir auksas". Daugelis kitų apsakymų išsibarstę prieškario periodikoje arba ir visai neskelbti. O ir skelbtieji autoriaus gerokai pertvarkyti, redaguoti.
Apie ką mums byloja Mariaus Katiliškio retrospektyva? Pirmiausia matome jį jo paties vėlesnės kūrybos kontekste. Suprantama, pirmoji knyga šiek tiek silpnesnė už tokius šedevrus kaip novelių romanas "Užuovėja", romanas "Miškais ateina ruduo" ir memuarinis romanas "Išėjusiems negrįžti". Tai klasikos statusą pelnę kūriniai, kuriuos (gal ir nusižengiant tikslioms teorinėms definicijoms) norisi vadinti magiškojo realizmo pavyzdžiais mūsų literatūroje. Ankstyvojoje kūryboje dar esama ištęsto, gražaus, bet nefunkcionalaus kalbėjimo, net sentimentalumo (novelė "Laiškas mano merginai"). Tačiau "Seno kareivio sugrįžimas", be abejonės, rodo, jog į praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio literatūrą greta naujų kelių ieškančių J. Grušo, A. Vaičiulaičio, P. Cvirkos, K. Jankausko galėjo įsiterpti dar vienas ambicingas ir daug žadantis autorius. Jau iš pirmosios knygos galime atpažinti vėlesnį M. Katiliškį – nuosaikiai modernų, ekspresyvų, dinamišką, nors ne ekspresionistą, poetiškos impresijos meistrą, nors ne impresionistą, artimą realizmui, nors neišsitenkantį buitinio realizmo vagoje. Pagrindinis vaizdavimo objektas – kaimo žmogus, kaimo bendruomenės gyvenimas, tačiau tai toli gražu ne kasdienybės empirika ir ne socialiniai santykiai. Gal tokio pobūdžio kūrybą geriausiai tiktų apibūdinti kaip psichologinį realizmą? Bet literatūrologai abejoja, ar ne per daug paprasta net ankstyvąją Katiliškio kūrybą laikyti realistine, nes ji gravituoja į mitologiją, į neoromantikų valdas. Suprantama, nėra labai svarbu, kaip ką pavadinti, tik norisi rasti lyg kokį raktą į šios tikrai stiprios knygos meninį pasaulį.
Psichologizmo vaidmuo čia iš tiesų labai didelis, išskirtinis, tačiau vėlgi turime atsiriboti nuo moderniajai literatūrai būdingos sąmonės ir pasąmonės tėkmių subjektyvios raiškos. M. Katiliškiui psichologinė analizė yra tik būdas, objektyvios motyvacijos galimybė, keliant esmingus humanistinius egzistencijos klausimus. Jo vaizduojamas pasaulis visada perskeltas į du priešingus polius, nors konfliktą lemia toli gražu ne vienaprasmės juodo ir balto, gėrio ir blogio, tiesos ir melo opozicijos. Rašytoją jaudina fundamentalūs būties pamatai, galintys įprasminti arba sugriauti žmogaus gyvenimą. Visuose rinkinio kūriniuose susiduria blaivi realybė ir naivios iliuzijos, troškimai ir galimybės, tikros ir tariamos vertybės, nusikaltimas ir bausmė, beviltiškos pastangos apgauti gyvenimą ir save. Prieškario lietuvių literatūra dar neišpažino vertybių reliatyvumo, nebesulipdomai subyrėjusios asmenybės. Ir M. Katiliškio knygoje humanistinės nuostatos nekvestionuojamos. Nors jos toli gražu nėra reiškiamos didaktiškai, bet šviesa, sklindanti iš meninio vaizdo gelmės, išduoda nedviprasmišką autoriaus poziciją.
Pabandykime žvilgtelėti, kas slypi "nešiuolaikiškose" M. Katiliškio herojų kolizijose. Knygos pradžioje yra dvi jaunatviškos apysakaitės apie kaimo vaikino, samdinio, meilę: pirmojoje – ūkvedžio, antrojoje – ūkininko dukrai, besimokančioms mieste. Tai "Igniaus meilės galas" ir "Vasaros dainelė". Šios, atrodytų, gana banalios melodramatiškos beviltiškos meilės istorijos vis dėlto turi ne vieną "slaptą ginklą", galintį patraukti šiuolaikinio skaitytojo dėmesį. Pirmiausia apie banalumą neleis net užsiminti sodrus pasakojimas, kalbos grožis:

Blanko dangaus mėlynė, nutaškyta užslėptos saulės gelsvumu. Iš vakarų rūsčiais kalnais siaubė debesys. Telefonų vielos giedojo pakasynų litaniją, smelkdamosi į nusivylusiojo krūtinę. O varnos kilo nuo ražienų, gižiai krankdamos, ir nešė niūrų rudenį sparnais.
p. 31

Kita šių kūrinių įdomumo ir išliekamosios vertės paslaptis – ryškiom spalvom nupieštas šiandien jau nebeatpažįstamai prarasto, egzotika dvelkiančio senojo kaimo paveikslas. Rašytojas savo vaikystės kaime dar yra užtikęs natūralų, civilizacijos nepaliestos sąmonės žmogų, gamtos primityvą. Dviejų prasilenkiančių pasaulių konfliktas parodytas kaip objektyvi duotybė, kurioje nėra nei kaltų, nei nekaltų. Tie gamtos vaikai, žemės darbininkai nėra kokie antrarūšiai padarai. Tai jautrūs ir protingi žmonės. Gal jiems tik sunkiau civilizuotai valdyti savo instinktus (Ignius primuša savo konkurentą). Meilės objektas ir pats meilės jausmas jiems yra aukštesnė realybė, didžiulė dvasinė jėga ir šviesa, nušviečianti kelią į žmogaus vertą gyvenimą. Net nesulaukusi atsako, meilė palieka pėdsaką – neįsivaizduojamai praplečia dvasinio gyvenimo erdvę.
Tarp didesnių apysakų nepasimeta žavi novelė "Skara", kurią dėl ypatingo poetiškumo, gyvos raiškos, momentinių įspūdžių fiksavimo, nuotaikingumo galėtume vadinti impresija. Čia dviejų priešingų pasaulių – protingo, realaus, bet žiauraus, neprotingo ir iliuzinio – sankirtoje šviečia amžinoji vertybė – Motinos meilė, prilygstanti gyvybei. Nors būtent Motina čia yra paniekintųjų, neapgintųjų pusėje, rašytojas ją parodo kaip didžiausios dvasinės jėgos ir grožio įsikūnijimą. Paaukojusi maldai už sūnų svarbiausią savo esybės dalį – skarą (simbolinę apsaugą nuo pasaulio, šarvus, tapatybės žymę), senutė tarsi praranda save ir dingsta, lyg jos nė nebūta.
Didžiausia knygoje apysaka – "Miškai". Tai pasakojimas apie eigulį, vienišą vilką, klajojantį savo valdose tik savo antrininko vilkšunio draugijoje. Apysakoje daug patrauklios profesinės eigulio gyvenimo ir darbo miške kasdienybės. Tačiau jo istorijoje svarbiausia tai, kas paslėpta, ką sodrių spalvų paviršius tik pridengia. Eigulys gyvena, lyg bandytų apgauti gyvenimą ir save, apsimesti, kad nieko neatsitiko. Rašytojas suintriguoja skaitytoją, mesteldamas tik vieną kitą užuominą apie kažkokį skaudų praeities įvykį, nusikaltimą, kurį apysakos veikėjas bando pamiršti, tačiau jam nesiseka. Jį persekioja baimė ir netikrumas. Gyvenimas slysta iš rankų, viskas aplink jį griūva. Sieloje atsivėrusi baugi tuštuma lyg suparalyžiuoja žmogų, pančioja jo valią, energiją, atima norą gyventi, tikėti ir pasitikėti meile. Pagaliau paaiškėja ir priežastys: praeityje drauge su dar dviem sėbrais miške išprievartauta ir uždusinta mergina. Bendrininkus jau ištiko pelnyta lemtis – abu žuvę. Ateina eilė ir paskutiniajam. Rašytojas įtaigauja, jog didžiausia bausmė žmogui yra jo paties nenuraminama sąžinė, kuri iš vidaus ardo asmenybę, kol pagaliau ta nuolatinė liguista būsena, pasiekusi kraštutinę nebepakeliamos įtampos ribą, išsiveržia į paviršių, – nusikaltėlis išsiduoda. Turime savotišką nusikaltimo ir bausmės variantą. Nusikaltimas turi būti atpirktas, tai neišvengiama, tokia yra būties duotybė, – tarsi teigia rašytojas, vaizduodamas tą kenčiantį, gyvenimo skonį praradusį žmogų. (Šia proga verta prisiminti V. Juknaitės esė apie lankymąsi kalėjime, jos pokalbius su šiuolaikiniais nusikaltėliais žudikais ir skaudžią nuojautą, kad apie sąžinę jie yra tik girdėję, bet savyje jos nebejaučia…)
Ne mažiau įdomi klasikinio modelio apysaka "Senis ir auksas". Sukurtas seno šykštuolio tipas. Turbūt net negalėtume jo laikyti lietuviško šykštuolio variantu. Psichologinė senio charakteristika suteikia jam bendražmogišką šykštuolio rangą. Rašytojas nė nesitiki suprasti šio žmogaus prigimties paradokso ir argumentuotai paaiškinti, kaip auksas, daug aukso (vos atkeliamas puodas) gali tapti ne priemone, o pats sau tikslas. Pateikta motyvacija gana elementari. Ūkininkas visą gyvenimą dėjo pinigą prie pinigo, norėdamas turėti aprūpintą senatvę. Gal lemtinga buvo tai, kad prie savo aukso jis pridėjo kalnelyje rastą lobį. Matyt, tokio aukso kiekio žmogaus sąmonė nebepajėgi adekvačiai suvokti. Senatvė atėjo, bet auksas nejučia pakeitė savo funkcijas – nustojo būti apčiuopiama materialine vertybe, kuria reikėtų dalytis su kitais ir pačiam jį iškeisti į ką nors kita, kas būtų reikalinga, nors ir mažiau vertinga. Gyvenimas rieda tarsi savaime, duktė išlaiko senį, o paslėptas ir tik jo paties lankomas auksas tampa sunkiai verbalizuojama, bet jau tikrai ne materialine, o greičiau dvasine, kultine vertybe, tarsi garantuojančia jam nemirtingumą, amžiną gyvenimą:

Auksui jis meldėsi. Jį garbino. Jo akivaizdoje alpo. Savo gyslų kraują supylė ten. Jis liko kurčias aimanai, keiksmui, prašymui, bet jo ausyse be atvangos skambino gitaros ir ragai pūtė vieną himną.
Auksas. Auksas. Auksas.
Visad, per amžius amžinuosius.

p. 188

Absoliučią laimę drumstė tik žmonių baimė. Savo lobį turėjo labai saugoti, nes jo praradimas reikštų mirtį. Ir čia rašytojas įdeda į senio lūpas išradingą lietuviškų keiksmų, prakeiksmų, užkeikimų litaniją:

Kad jį sugraužtų rupūžės ir gyvatės pasmaugtų…
Ir jo motiną, ir jo tėvą, ir jo visus vaikus…
Ir kad jo rankos sudžiūtų į sausus šakalius…
Ir liežuvis jo išlįstų iš burnos ir siektų žemę…
Ir jo vidurius sudegintų ugnis kaip vitriolis…
Ir jo žarnas ištampytų po plačius laukus pasiutę šunys…
Ir jo akis išlestų varnos ir išgraužtų vabalai, ir žiurkės ten lizdus susisuktų…
Ir jo kojos pavirstų švino kaladėmis…
Ir pelėdos su šikšnosparniais neleistų naktį jam užmigti…
Ir jo kraujas, nutiškęs ant žemės, sukeltų maro sėklas…
Ir jo balsas eitų per laukus kaip kaukiančio vilko…
Ir jo kojos suminta žolė niekada nebeatsikeltų…
Ir jo šešėlį pamatę žmonės turėtų žegnotis…
Ir jo smarvę užuodusios karvės niekada nebeduotų pieno…
Dabar, visados ir per amžius amžinuosius. Amen…


Prakeikiama to įsivaizduojamo vagies pabaisos ne tik kiekviena kūno dalis, bet ir jo tėvas, motina bei vaikai. Po tokios litanijos neabejojame, kad vagis – antrasis apysakos veikėjas ir kad jo laukia šiurpi pabaiga.
Miestiečiui Pilypui, įspėjusiam senio paslaptį, autoriaus skirta gerokai daugiau vietos, nes tai prieštaringas psichologinis tipas, kuris pareikalauja viso rašytojo talento. Pilypas apsisprendžia pagrobti senio auksą – "jis išneš lobį į šviesą, į saulę, išneš į gyvenimą, į tikrenybę". Bet prieš tai nueina ilgą vidinės kovos kelią, nesgi buvo normalus jaunas žmogus. Stipriai rašytojo suręstas tas veikėjo sąžinės teismo rūmas. Kuriami plataus epinio užmojo paveikslai: Pilypas gamtoje, Pilypas – kaimo bendruomenės svečias, Pilypas vienas… Suradęs senio lobį, jis sutrinka, išsigąsta atsivėrusių galimybių, kurias reikia derinti su moralinėm nuostatom. Jis blaškosi pavasario miške "apsvaigęs ir susirūpinęs". Turtingas poetiškas tekstas kupinas paralelių, simbolinių ženklų ir perspėjimų, dalyvaujančių herojaus vidinėje kovoje. Matydamas upėje pavasarinio srauto blaškomą šaką, Pilypas tarsi įžvelgia savo lemtį. Tačiau mintis nebesustoja, įsuka jį į mirtino pavojaus, bet ir didelių vilčių karuselę. Įspūdinga apysakos pabaiga – senis apgina savo lobį. Paskutiniai gęstančios Pilypo sąmonės vaizdiniai sakmiški: užkeiktą auksą saugoję velniai kvatoja ir šoka aplink jį. Apysaka būtų lyg ir realistinė, bet per visą ją eina pasakų, sakmių motyvai, kuriuose užkoduotas kolektyvinės žmonijos patirties, išminties, žmoniškumo kodeksas. Viso to nepaisantis iš anksto pasmerktas.
Pirmąją savo knygą rašytojas pavadina gražiu paskutinės apysakos pavadinimu "Seno kareivio sugrįžimas". Dabar tai skamba graudžiai prasmingai. Bet gražus ne tik šios apysakos pavadinimas. Neatsitiktinai rinkinys užbaigiamas būtent šia apysaka. Ji ypač subtili ir jaudinanti. Po devynerių metų klajonių į tėviškę grįžta karčios kareivio duonos ragavęs, svetimose žemėse kariavęs Anicetas Šimkus. Deja, čia niekas jo nebelaukia. Atvirkščiai – broliai išsigandę ir nusiminę, kad reikės iš naujo dalytis žemę, tėvų palikimą. Ir motina, ir mylimoji mirusios, duktė nepažįsta tėvo. Pajutęs gimtinės svetimumą, Anicetas tą pačią naktį palieka namus. Siužetas paprastas, net pabodęs – užuomina į klasikinį sūnaus palaidūno modelį, esama aliuzijų ir į sakmę (devyneri metai). Tad iš kur sklinda šios apysakos žavesys ir originalumas? Tai pasakojimo jėga ir grožis. Įdomiausia – herojaus išėjimo ir grįžimo apmąstymai, tiksliai niuansuotas psichologinis charakterio piešinys. Žmogaus sieloje susitinka du skirtingi pasauliai: devynerius metus atmintyje išnešiota praeitis ir šią akimirką prieš akis iškylanti dabartis. Dabarties akivaizdoje skleidžiasi ištisa dramatiškų išgyvenimų istorija, prieštaringų dvasinių būsenų išklotinė. Kadaise, maištingos jaunystės nerimo genamas, Anicetas Šimkus lengvabūdiškai paliko ne tik tėvų namus, bet ir mylimą merginą. Patyręs sunkiausius išbandymus, suvokęs savo kaltę, herojus grįžta. Tačiau namai nebeatpažįsta jo, o jis – namų. Niekas nebepataisoma.
Užburiantis teksto grožis, kai tik autorius prabyla apie gimtinės gamtą:
Žemė smaguriavo tąja šilima, kurią jai dar taip gausiai siuntė saulė. Ir gėrė, ir traukė ją, alsavo ir siurbė į save kiekvienu plyšeliu, pumpuru, šakute, ražienos vamzdeliu, lyg skubindama prisisotinti šaltoms dienoms.
Ir niūniavo traškią dainą žalios musės ir širšės, kaip baugūs naikintuvai pro šalį urzgė, ir žiogeliai dar tebežlegėjo. Tiltais vertėsi grybai, varnuogės juodavo – tos rūgščios rudeniškos avietės ant kilpomis išraizgytų aštrių virkščių didžiausiam uogaujančių basų vaikų pykčiui.
Iš šakų tankmės skyrėsi parudavęs lapas ir supdamasis tykiai tykiai gulė ant motinos žemės, lyg pasiryžęs suklostyti savo tėvo – medžio – šaknis, idant neturėtų vargo šaltą žiemą ir pavasarį vėl suklestėtų.
Kaip besikvatojančios merginos balti dantys beržynėlis draikėsi gelstančiom kasom.

p. 222

Šiandien sunku ką nors sudominti, o juo labiau nustebinti senais kultūros paminklais, praeities ženklais, istorijos pamokomis. Jauniems žmonėms įdomūs tik jie patys sau, jiems aktuali tik dabartis, tik jos postmodernios formos, tik "čia ir dabar". Bet vyresniajai kartai dar vienas Mariaus Katiliškio sugrįžimas į Lietuvą – neprilygstama dovana.

Katiliškis M. SENO KAREIVIO SUGRĮŽIMAS. – Šiauliai: Saulės delta, 2003.
 

Skaitytojų vertinimai


5806. Skaitytoja2004-01-09 10:26
M.Katiliškį skaityti visada skanu. Kiek nuostabiausių žodžių! Apmaudu, kad knygos taip ilgai nerado archyvarai. Tai jiems daro tik gėda ir verčia manyti, jog archyvų darbuotojų parengimas labai prastas.
Tačiau rankraštis surastas, knyga išleista, dabar jau ir plačiau nei uždarame vakare pristatyta. Belieka skaityti. Skanaus!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:41:16 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba