SOCIALINĖ VILTIS POLITINIAME DISKURSE

Šiaulių universiteto prof. G. Mažeikis, analizuodamas socialinės vilties problematiką savo knygoje Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika (Šiauliai, 2005), teigia, jog viltis transformuoja žmonių elgesį nepriklausomai nuo to, kad jos vizija dar nėra ir gal niekada nebus įgyvendinta, kad ji netgi nėra nei planas, nei projektas. Viltį sužadina svajonės, o realiai viltis dažniausiai pasirodo maldos, meditacijų, transo, ekstazės, revoliucinio pakilimo, minios euforijos metu. Filosofas E. Blochas viltį apibrėžia kaip laukimą, kuris yra dar neįgyvendintas socialinis būvis.

Viešajame diskurse socialinę viltį žmonėms dažniausiai suteikia populistinės partijos. Kaip savo knygoje „Maištininko“ mitologijos. Rolando Pakso įvaizdžiai įvardija V. Savukynas, Lietuvoje terminas „populizmas“ išplito tuo metu, kai politinėje arenoje pasirodė V. Šustauskas, surengęs „ubagų balių“.

Tarptautinių žodžių žodyne populizmas apibūdinamas kaip politinių, ekonominių idėjų propagavimas liaudžiai patinkančiais šūkiais siekiant visuomenės paramos, kovojant dėl valdžios. Pagal tokį apibrėžimą populiarūs politikai pradėjo vienas kitą vadinti populistais. Visi politikai siekia būti populiarūs, tačiau populistai neskiria daug laiko programų rašymui, nesiūlo problemų sprendimo būdų. Daug dažniau visuomenė iš jų sulaukia įvairių skandalų ir neįgyvendinamų pažadų. Populistais tampa ir „rimtais“ laikyti politikai – užtenka pasiūlyti absurdišką pažadą ar kitokią intrigą, kuri būtų įdomi žiniasklaidai. Dauguma politikų tuo naudojasi per kiekvienus rinkimus, stengiasi įtikti rinkėjui nesusimąstydami, ar tikrai turės realių galimybių įgyvendinti savo pažadus.

Lietuvoje populistinėmis partijomis pirmiausiai laikomos „Darbo partija“, „Tvarka ir teisingumas“ ir kai kurios kitos. Šios partijos ir jų lyderiai apeliuoja į labiausiai nusivylusių, skurdžiausiai gyvenančių žmonių sluoksnį. Tokiems žmonėms pats gyvenimas tampa absurdu – ir tada kaip mesijai, dievai pasirodo populistinės partijos. Šių partijų priešakyje – charizmatiniai lyderiai, žadantys gyvenimą pakeisti greitai ir efektyviai. Geriausias pavyzdys gali būti „Darbo partijos“ 2004 metų rinkiminės kampanijos ašis – „vienetukų programa“, kurioje, suteikiant socialinę viltį nelaimingiesiems, žadama išsigelbėti per 1111 dienų. Ar realu per 11 dienų neapmokestinamųjų pajamų dydį padidinti nuo 290 iki 390 litų, o minimalią mėnesinę algą šeimoms, kurių sutuoktinių vidutinis amžius nėra didesnis nei 45 metai, padidinti iki 600 litų, ar realu žadėti 100 proc. kompensuoti būsto kredito palūkanas?

Kitas pavyzdys – R. Pakso rinkiminė kampanija. Ji pasižymėjo didele gausa įvairių simbolinių šūkių reklaminiuose klipuose ir kitur. Pavyzdžiui, ant specialiai rinkiminei kampanijai pagamintų degtukų dėžučių puikavosi užrašas „Uždekime viltį – tvarka bus“.

Ne ką mažiau nuo populistinių partijų atsilieka, atrodytų, rimta partija – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, bandęs palenkti utopiniais pažadais internete, televizijoje: Piko metu iš darbo į namus parvažiuosite dvigubai greičiau; pagalba (greitoji medicinos pagalba, policija, gaisrinė) per penkias minutes. Verta pažymėti, kad, vadovaudamiesi liberalizmo idealogija ir laisvu žmogaus pasirinkimu, šios partijos ideologai kalba ir apie krikščionybės svarbą: Piliečių respublikoje, kurią mes kuriame gerbdami liberalizmo vertybes ir krikščioniškąją tradiciją... Juk rinkėjų daugumą sudaro krikščioniškų pažiūrų žmonės. Tradicinės partijos, koreguodamos savo ideologiją, norėdamos įtikti rinkėjams, savotiškai išsigimsta.

Akivaizdu, kad partijos – tiek populistinės, tiek tradicinės – pasirenka savo auditoriją ir į ją orientuoja savo rinkiminę programą. Populistai orientuojasi į „pramogų ir dovanų“, dėmesio laukiančius žmones, o dovanos – viena socialinės vilties teikimo formų: gaudami dovanas žmonės tikisi, kad, gavę dabar, gaus ir vėliau. Visos viltys dūžta įvykus rinkimams. Tada tiek daug žadėjusios partijos išsigina savo pažadų, motyvuodamos tuo, kad aplinkybės neleido joms to padaryti.

Ne visi žmonės patiki tokiais pažadais. Yra rinkėjų, kurie žino, jog demokratijos esmė ta, kad valdžia gali būti keičiama tik rinkėjų valia, tik svarbiausia – teisingai išsirinkti, nepasikliauti visais gražiais pažadais tų, kurie be atsakomybės linkę viską žadėti ir nieko neištesėti...

ŠU Filosofijos ir visuomenės mokslų spec. III kurso studentai