Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-27 nr. 3196

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Danutė Paulauskaitė.
NAMAI
31
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Agnė Žagrakalytė.
MAMA POETĖ
51

POKALBIAI 
• APIE VERTĖJO VERGIJĄ IR LAISVĘ4

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
AUKŠTAITIŠKAS „DIEMENTAS“ BIRŽELIO VIDURY
• Ričardas Šileika.
BENEDIKTO JANUŠEVIČIAUS RAŠINIO „AUKŠTAITIŠKAS „DIEMENTAS“ BIRŽELIO VIDURY“ KONTEKSTAS

KNYGOS 
• „APIE TROJOS KARĄ“. „APIE TROJOS ŽLUGIMĄ“
• „LIKĘ TEKSTAI“
• „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ“3
• „KALBĖTI KŪNU: FENOMENOLOGINĖ ALFONSO NYKOS-NILIŪNO KŪRYBOS STUDIJA“1
• (PA)SKAITINIAI1
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Kristina Savickienė.
„NORIU SUKURTI TOBULĄ SPEKTAKLĮ“
4
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Aušra Poškutė.
NEDAUG REIKIA, KAD SUNAIKINTUM
1
• Aušra Poškutė.
ŠAUKINYS – MKČ
1

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
„BIRUTĖ“ BIRŽUOSE
2

PAVELDAS 
• PARODOJE – ANTIKOS MITŲ IR LEGENDŲ PASAULIS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
FOTOGRAFUOKITE ŠIRDIMI

POEZIJA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ15

PROZA 
• Vydas Astas.
MĖLYNAKIS LIETAUS DEBESĖLIS
1

VERTIMAI 
• Josifas Brodskis.
ZOFIJA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• TH. MANNO FESTIVALYJE – APIE BALTIJOS JŪRĄ

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Ramūnas Čičelis.
SKANDALAI KAIP MITINĖ DUOTYBĖ
• Ugnė Novikaitė.
ASMENYBĖS PAMOKĖLĖ ARBA TIEMS, KAS NORI TAPTI NAPOLEONAIS
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• SKAITYTI REIKIA VISKĄ7

KRONIKA 
• RUDENĮ – NAUJA JAUNŲ TALENTŲ INJEKCIJA MENŲ SPAUSTUVEI

DE PROFUNDIS 
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (5)
30
• BJAURUS IŠPUOLIS PRIEŠ LIETUVOS KULTŪRĄ2
• AGITACINIS LAPELIS
• PALMIRA DZVONKAS FON FARŠAS1

PARK@S 
• Markus Roduner.
ŠIS BEI TAS APIE ‘PATAFIZIKĄ
5
• Gintautas Mažeikis.
EGZISTENCINIAI NATIURMORTAI: UŽMARŠUMO, TINGINYSTĖS IR KVAILYSTĖS PAŠLOVINIMAS
• Sigitas Vaičiulionis.
V TARPTAUTINIS TYTUVĖNŲ VASAROS FESTIVALIS (I)
6
• Jonas Nekrašius.
AUSTRALIJA: ABORIGENAI, OSIAI IR LIETUVIAI
7
 SOCIALINĖ VILTIS POLITINIAME DISKURSE
• PROTEUS1

PARK@S

SOCIALINĖ VILTIS POLITINIAME DISKURSE

[skaityti komentarus]

Šiaulių universiteto prof. G. Mažeikis, analizuodamas socialinės vilties problematiką savo knygoje Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika (Šiauliai, 2005), teigia, jog viltis transformuoja žmonių elgesį nepriklausomai nuo to, kad jos vizija dar nėra ir gal niekada nebus įgyvendinta, kad ji netgi nėra nei planas, nei projektas. Viltį sužadina svajonės, o realiai viltis dažniausiai pasirodo maldos, meditacijų, transo, ekstazės, revoliucinio pakilimo, minios euforijos metu. Filosofas E. Blochas viltį apibrėžia kaip laukimą, kuris yra dar neįgyvendintas socialinis būvis.

Viešajame diskurse socialinę viltį žmonėms dažniausiai suteikia populistinės partijos. Kaip savo knygoje „Maištininko“ mitologijos. Rolando Pakso įvaizdžiai įvardija V. Savukynas, Lietuvoje terminas „populizmas“ išplito tuo metu, kai politinėje arenoje pasirodė V. Šustauskas, surengęs „ubagų balių“.

Tarptautinių žodžių žodyne populizmas apibūdinamas kaip politinių, ekonominių idėjų propagavimas liaudžiai patinkančiais šūkiais siekiant visuomenės paramos, kovojant dėl valdžios. Pagal tokį apibrėžimą populiarūs politikai pradėjo vienas kitą vadinti populistais. Visi politikai siekia būti populiarūs, tačiau populistai neskiria daug laiko programų rašymui, nesiūlo problemų sprendimo būdų. Daug dažniau visuomenė iš jų sulaukia įvairių skandalų ir neįgyvendinamų pažadų. Populistais tampa ir „rimtais“ laikyti politikai – užtenka pasiūlyti absurdišką pažadą ar kitokią intrigą, kuri būtų įdomi žiniasklaidai. Dauguma politikų tuo naudojasi per kiekvienus rinkimus, stengiasi įtikti rinkėjui nesusimąstydami, ar tikrai turės realių galimybių įgyvendinti savo pažadus.

Lietuvoje populistinėmis partijomis pirmiausiai laikomos „Darbo partija“, „Tvarka ir teisingumas“ ir kai kurios kitos. Šios partijos ir jų lyderiai apeliuoja į labiausiai nusivylusių, skurdžiausiai gyvenančių žmonių sluoksnį. Tokiems žmonėms pats gyvenimas tampa absurdu – ir tada kaip mesijai, dievai pasirodo populistinės partijos. Šių partijų priešakyje – charizmatiniai lyderiai, žadantys gyvenimą pakeisti greitai ir efektyviai. Geriausias pavyzdys gali būti „Darbo partijos“ 2004 metų rinkiminės kampanijos ašis – „vienetukų programa“, kurioje, suteikiant socialinę viltį nelaimingiesiems, žadama išsigelbėti per 1111 dienų. Ar realu per 11 dienų neapmokestinamųjų pajamų dydį padidinti nuo 290 iki 390 litų, o minimalią mėnesinę algą šeimoms, kurių sutuoktinių vidutinis amžius nėra didesnis nei 45 metai, padidinti iki 600 litų, ar realu žadėti 100 proc. kompensuoti būsto kredito palūkanas?

Kitas pavyzdys – R. Pakso rinkiminė kampanija. Ji pasižymėjo didele gausa įvairių simbolinių šūkių reklaminiuose klipuose ir kitur. Pavyzdžiui, ant specialiai rinkiminei kampanijai pagamintų degtukų dėžučių puikavosi užrašas „Uždekime viltį – tvarka bus“.

Ne ką mažiau nuo populistinių partijų atsilieka, atrodytų, rimta partija – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, bandęs palenkti utopiniais pažadais internete, televizijoje: Piko metu iš darbo į namus parvažiuosite dvigubai greičiau; pagalba (greitoji medicinos pagalba, policija, gaisrinė) per penkias minutes. Verta pažymėti, kad, vadovaudamiesi liberalizmo idealogija ir laisvu žmogaus pasirinkimu, šios partijos ideologai kalba ir apie krikščionybės svarbą: Piliečių respublikoje, kurią mes kuriame gerbdami liberalizmo vertybes ir krikščioniškąją tradiciją... Juk rinkėjų daugumą sudaro krikščioniškų pažiūrų žmonės. Tradicinės partijos, koreguodamos savo ideologiją, norėdamos įtikti rinkėjams, savotiškai išsigimsta.

Akivaizdu, kad partijos – tiek populistinės, tiek tradicinės – pasirenka savo auditoriją ir į ją orientuoja savo rinkiminę programą. Populistai orientuojasi į „pramogų ir dovanų“, dėmesio laukiančius žmones, o dovanos – viena socialinės vilties teikimo formų: gaudami dovanas žmonės tikisi, kad, gavę dabar, gaus ir vėliau. Visos viltys dūžta įvykus rinkimams. Tada tiek daug žadėjusios partijos išsigina savo pažadų, motyvuodamos tuo, kad aplinkybės neleido joms to padaryti.

Ne visi žmonės patiki tokiais pažadais. Yra rinkėjų, kurie žino, jog demokratijos esmė ta, kad valdžia gali būti keičiama tik rinkėjų valia, tik svarbiausia – teisingai išsirinkti, nepasikliauti visais gražiais pažadais tų, kurie be atsakomybės linkę viską žadėti ir nieko neištesėti...

ŠU Filosofijos ir visuomenės mokslų spec. III kurso studentai

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:37:00 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba