Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-27 nr. 3196

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Danutė Paulauskaitė.
NAMAI
31
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Agnė Žagrakalytė.
MAMA POETĖ
51

POKALBIAI 
• APIE VERTĖJO VERGIJĄ IR LAISVĘ4

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
AUKŠTAITIŠKAS „DIEMENTAS“ BIRŽELIO VIDURY
• Ričardas Šileika.
BENEDIKTO JANUŠEVIČIAUS RAŠINIO „AUKŠTAITIŠKAS „DIEMENTAS“ BIRŽELIO VIDURY“ KONTEKSTAS

KNYGOS 
• „APIE TROJOS KARĄ“. „APIE TROJOS ŽLUGIMĄ“
• „LIKĘ TEKSTAI“
• „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ“3
• „KALBĖTI KŪNU: FENOMENOLOGINĖ ALFONSO NYKOS-NILIŪNO KŪRYBOS STUDIJA“1
• (PA)SKAITINIAI1
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Kristina Savickienė.
„NORIU SUKURTI TOBULĄ SPEKTAKLĮ“
4
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
 Aušra Poškutė.
NEDAUG REIKIA, KAD SUNAIKINTUM
1
• Aušra Poškutė.
ŠAUKINYS – MKČ
1

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
„BIRUTĖ“ BIRŽUOSE
2

PAVELDAS 
• PARODOJE – ANTIKOS MITŲ IR LEGENDŲ PASAULIS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
FOTOGRAFUOKITE ŠIRDIMI

POEZIJA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ15

PROZA 
• Vydas Astas.
MĖLYNAKIS LIETAUS DEBESĖLIS
1

VERTIMAI 
• Josifas Brodskis.
ZOFIJA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• TH. MANNO FESTIVALYJE – APIE BALTIJOS JŪRĄ

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Ramūnas Čičelis.
SKANDALAI KAIP MITINĖ DUOTYBĖ
• Ugnė Novikaitė.
ASMENYBĖS PAMOKĖLĖ ARBA TIEMS, KAS NORI TAPTI NAPOLEONAIS
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• SKAITYTI REIKIA VISKĄ7

KRONIKA 
• RUDENĮ – NAUJA JAUNŲ TALENTŲ INJEKCIJA MENŲ SPAUSTUVEI

DE PROFUNDIS 
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (5)
30
• BJAURUS IŠPUOLIS PRIEŠ LIETUVOS KULTŪRĄ2
• AGITACINIS LAPELIS
• PALMIRA DZVONKAS FON FARŠAS1

PARK@S 
• Markus Roduner.
ŠIS BEI TAS APIE ‘PATAFIZIKĄ
5
• Gintautas Mažeikis.
EGZISTENCINIAI NATIURMORTAI: UŽMARŠUMO, TINGINYSTĖS IR KVAILYSTĖS PAŠLOVINIMAS
• Sigitas Vaičiulionis.
V TARPTAUTINIS TYTUVĖNŲ VASAROS FESTIVALIS (I)
6
• Jonas Nekrašius.
AUSTRALIJA: ABORIGENAI, OSIAI IR LIETUVIAI
7
• SOCIALINĖ VILTIS POLITINIAME DISKURSE
• PROTEUS1

DAILĖ

NEDAUG REIKIA, KAD SUNAIKINTUM

Aušra Poškutė

[skaityti komentarus]

Skulptorius Dovydas Zundelovičius atvyko iš Izraelio š. m. birželio 4 d. į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriaus 1968-ųjų absolventų ir jų mokytojų darbų parodą „Šaukinys – MKČ“ Vilniaus rotušėje. Vėliau pasirodė, kad tuos tūkstančius kilometrų jis sukorė dėl draugo, knygos grafiko, kaligrafo Algio Kliševičiaus –­ birželio 6 d. sustojo Algio širdis. Pakalbinau Dovydą iki tos tragiškos žinios, kada žodžiai dar nebuvo gumulu užstrigę gerklėje.

1968 m. baigėte tuometinę M. K. Čiurlionio meno mokyklą, 1977 m. Vilniaus dailės institutą, o 1990 m. repatrijavote Izraelin. Ten įsteigėte skulptūros mokyklą?

Taip, 1993 m. Tel Avive įkūriau „Basis“ skulptūros mokyklą. Kasmet čia įstoja apie 130 studentų.

Jūsų ryšiai su Lietuvos daile išvykus nenutrūko. Regis, turite kūrybinių planų ir su Vilniaus dailės akademija?

Ne planų, o kūrybinių svajonių. „Basis“ skulptūros mokykla rimta, veikia 15 metų. Ateina metas pamąstyti apie „akademizaciją“ – I laipsnio diplomus. Man neįdomu Izraelio diplomai. Mokykloje 80 procentų žmonių – virš 35 metų, kiti jaunesni. Net ir jaunesni toli gražu ne visi nori diplomų – jiems tai nesvarbu. Žiūrėsim, kaip bus šiemet. Prieš porą metų kalbėjomės apie tai Dailės akademijoje, regis, niekas neprieštarauja. Man atrodo, bet kokiai akademijai įdomu turėti užjūrio filialą ir keistis studentais, dėstytojais, žaisti su programomis. Mūsų mokymo programa įdomi. Kitaip žiūrime į daugelį dalykų. Sudarėme programą, kuri nepanaši nei į Izraelio ar Vakarų Europos, nei į Vilniaus dailės akademijos programą.

Kuo ji kitokia?

Pirma, manome, kad rimta mokykla šiuo metu gali būti tik susiformavusi apie 1988 metus. Reikia mažiausiai 20 metų, kad suprastum, kas vyko pasaulyje. Nežadu daryti to, ko nežinau. Vaizduoti, kad dėstai šiuolaikinį meną, nesuprasdamas, kas vyksta, juokinga. Tarkim, šiuo metu vien Niujorke yra koks šimtas tūkstančių žmonių, kurie įsivaizduoja, jog kuria šiuolaikinį meną. Kiekvienas iš jų daro ką nors kita. Tarkim, visi jie genialūs – ką apie tai žinome? Kiekvieną dieną kas nors pradeda naują kūrinį. Ar įmanoma suprasti, kas vyksta šiandien? Kalbėjau tik apie Niujorką, be jo yra dar kelios vietos pasaulyje, kur kuriamas menas. O jei rimtai, juokinga kalbėti, kad dėstai šiuolaikinį meną ir kad tai išmanai. Vienas, kuris mano, kad dėsto šiuolaikinį meną – meluoja, kitas yra žioplys, manantis, kad mokosi šiuolaikinio meno. Galima kalbėti tik iš 20 metų perspektyvos, kas buvo aktualu tada, jei ne suprasti, tai bent kalbėti, kas tada vyko, kas buvo rimta.

Visos akademijos turi rengti ne žurnalistus, o literatus. Žurnalistas gyvena šia diena. Rytoj, jei tai nėra meno kūrinys, jo straipsnis bus pamirštas. Literatūra gyvena kitais dalykais, ir nesvarbu, kada kūrinys parašytas – A. Dantė, F. Kafka aktualūs šiandien, tokie liks ir po šimto metų.

Kalbėti apie dalykus, susijusius su kultūra, yra kur kas giliau, rimčiau ir sunkiau negu šios dienos raudonas, žalias ar mėlynas žurnalisto straipsnis. Rimta mokykla turi rengti žmones literatūrai, o ne šios dienos straipsniui.

Šia prasme Lietuvoje esame atsipalaidavę. Kaip Jūsų mokykloje rengiami skulptoriai?

Kiekviena mokykla turi savo „stulpus“, paraiškas. Mes taip pat turime, visos jos juokingos, nes labai rimtai į save nežiūrim. Nesipučiame. Žodis „menininkas“ mūsų mokykloje nevartojamas. Skulptorius, tapytojas, grafikas, fotografas – rimti, normalūs žodžiai. Menininkas – garbės vardas. Tu gali būti prastas specialistas, gali būti geresnis, o gali būti toks, apie kurį kas nors pasakys – jis buvo menininkas. Baigęs institutą, bet kokią akademiją, sakai – dabar aš menininkas? Atsiprašau, ką moki geriau už kitus, kad gali pasiskelbti esąs menininkas? Mes nenorim žaisti tais dalykais. Bandom duoti specialybę. Specialybės supratimas yra kiek įmanoma gilus ir kiek įmanoma platus. Yra maždaug 16 specialybių, su kuriomis skulptorius susitinka dirbdamas arba iš kurių jis „išauga“. Istoriškai taip susiklostė, kad skulptoriai „išauga“ iš akmenskaldžių, keramikų, juvelyrų, liejybos specialistų ir t. t. Istorijoje yra daug žinomų asmenybių, kurios iš tų specialybių „išaugo“ į skulptorius. Skulptorius dirbdamas turi išbandyti kiekvieną iš jų. Kvailiausias klausimas skulptoriui – su kokia medžiaga dirbi? Normalu klausti – su kokia medžiaga tu mėgsti dirbti? Aš ragavau visas sriubas, iš jų pamėgau šią ir dabar galiu sakyti, kad mėgstu lieti iš bronzos ar daužyti akmenis, kurti iš popieriaus ir t. t. Bet prieš tai paragavau ir žinau, kad kitų nemėgstu. Jei tik vieną išbandei –­ nerimta.

Technikos ir technologijos pas mus svarbios. Dar svarbesnė kompozicija. Ji yra dviejų tipų – analitinė ir praktinė. Praktinė – tai atlikti darbus ir išbandyti save vienoje ar kitoje srityje, analitinė –­ tarsi bet kokios kalbos abėcėlė, gramatika.

Vienas geras rusų teatro mokytojas savo studentui yra pasakęs – skirtumas tarp tavęs ir manęs yra tik tas, kad aš bet kokiam vaidmeniui turiu 300 klišių, o tu –­ dvi. Jei tu specialistas, tau nereikia ieškoti klišių, jos yra tavyje. Kitaip sakant, tu valdai kalbą, toliau daryk ką nori. Futbolas, krepšinis prasideda tada, kai visi žino žaidimo taisykles, o ne bando vietoje sugalvoti – kodėl nepažaidus šachmatais krepšinio aikštelėje?

Analitinė kompozicija ir nuolat tobulinama praktinės kompozicijos disciplina tau duoda galimybę save vertinti. Tu žinai, kur paslydai, ką padarei ne taip. Turi žinojimą, kuris tau leidžia tikrinti save. Niekas kitas tavęs nepatikrins, tik pats gali sau pasakyti – pone, čia tu susimovei, o čia gal kai ką rimto, sąžiningo padarei.

Kitas svarbus dalykas – metodika, kurios nemoko akademijose. Manau, kad skulptūros dydžio klausimas yra svarbiausias. Noriu padaryti 30 cm ar 3 m skulptūrą? Kai sprendžiu, kokio dydžio skulptūrą darau, turiu žinoti, kad žaidžiu skirtingus žaidimus. Didelė skulptūra yra romano rašymas, mažoji forma – eilėraščio rašymas: gali išsilieti per minutę ir, Dieve duok, vėliau pataisysi kokį kablelį ar rimą. Kai rašai romaną, turi nusiteikti ilgalaikiam darbui, tai kitas žaidimas. Žinom milijonus puikiausių aštuoniolikmečių poetų, o tokio amžiaus romanistų beveik nėra. Romanistai gimsta po 40, jei prigyvena... Ir ne vien todėl, kad jau turi gyvenimo patirties, savą filosofiją. Paprasta matematika – kai rengiuosi dideliam dalykui, turiu paskirti jam metus. Man darbingų metų liko tiek ir tiek, ar verta užsiimti tuo darbu ir išmesti iš savo gyvenimo šitiek metų? Darydamas didelį darbą, turi žinoti: a) ar tai tikrai tavo darbas? b) ar esi sąžiningas dirbdamas, ar negražbyliauji? c) ar esi tikras, jog verta dėl to žudyti svarbią savo gyvenimo dalį? Pradėjai vakar, viskas buvo gerai, šiandien tau dantį skauda, bet turi tęsti – ne pradėti naują, o teisingai tęsti pradėtą. Toliau turi žinoti: ką tu, genijus, sumanei, dar ne viskas. Yra aplinka, saulutė, kuri šviečia šitaip, o ne kaip tu nori, yra medžiagos, judėjimas, yra vietos praeitis, dabartis ir ateitis. Jei to nežinai, būk geras – sužinok. Vietoje, kur tu planuoji skulptūrą, gal rytoj bus kitas pastatas, gal aplinkui viskas pasikeis? Tai, ką tu šiandien, genijau, sumanei, rytoj gal bus neįdomu, blogai, gal tavo kūrinį atmes? Kai darai didelį daiktą, turi žinoti kur kas daugiau nei tada, kai žaidi. Tai svarbu. Jei tam nesi pasirengęs, nesi rimtas specialistas. Jei nesi pasirengęs rytoj grįžti į šios dienos dvasią, tu nebežinai, ką darai. Yra daug metodinių arba psichometodinių dalykų, kuriuos žmogus turi suprasti. Koks žvėris yra prieš jį, kodėl jis nuėjo į medžioklę medžioti šito žvėries, o ne kito? Kalbu apie paprastus, suprantamus profesionalius dalykus.

Mūsų metodika skiriasi ir kitais dalykais. Meno istorijos dėstymas kitoks, negu mus mokė. „Basis“ mokykloje studijuojama skulptūros istorija, o ne meno istorija. Svarbu, kodėl tam tikru metu dirbta taip, o ne kitaip. Įdomu, ar yra šiuo metu normalus meno istorikas, kuris atsakytų, kodėl per 50 metų senovės Graikijos skulptūra iš archajinės virto klasikine. Taip juk nebūna, ar ne? Mes pažįstam epochas, dalykai ten keičiasi per šimtus, tūkstančius metų. Kaip įvyko, kad per 50 metų archajinės skulptūros meistrai tapo klasikinės skulptūros meistrais? Ideologai gali pasakyti – taip, demokratija, miestai-respublikos, žmogaus kūno idealizavimas... Karingieji pasakys – karai su persais, kitų mokyklų, skulptūrų matymas... ir t. t. Galima sudėti kokių 10 galimybių –­ kodėl? Nė viena iš tikro rimtai neatsakys. Tačiau yra ir profesionalus žvilgsnis: archajinė skulptūra – tai kalkakmenis arba smiltainis ir labai mažai marmuro. Dėl to, kad salų Graikija marmuro nevartojo: jų marmuras prastas. Pagrindinis Graikijos akmuo – puikus marmuras, pakankamai minkštas ir lipnus. Lipnus? Kaip suprasti? Yra sausas ir lipnus akmuo. Sausas –­ kai sudavus lekia didelė skeveldra, lipnus – turi sudavus keletą gerų smūgių, kol įstengsi kepurę nuimti. Ką tai reiškia? Marmuras – minkštas akmuo, toks kaip kalkakmenis ar smiltainis, bet gabalai nelekia, jis nėra sausas, galima išlaikyti formą, ir jis atsilaikys, galima gręžioti, išimti skyles ir t. t. Jei sudėsim šias priežastis – marmuras tapo pagrindine ir „visuotine“ medžiaga (po 450 m. prieš m. e. kalkakmenio ir smiltainio graikai nenaudojo, vien marmurą), o tada prisiminsim ideologijas, demokratijas, karus ir t. t. – viskas tiks. Tačiau be šito komponento nieko nepaaiškinsi. Kai mokome skulptūros istorijos, mus domina šie dalykai. Kai mokome anatomijos, mus domina kiti dalykai – mums neįdomu lotyniški kaulo ar šiurkštumos ant to kaulo pavadinimai.

Kaip vertinate savo studijas Lietuvoje?

Pasisekė, kad mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Tada ten dirbo jauni žmonės, kurie už juokingą algą mus mokė amato, dvasingumo ir stiprybės. Tai buvo keista vieta. Socrealizmo kaip ir nebuvo, nelabai ir jo prašė. Tuo metu, kai mokiausi, – chruščiovinio atšilimo laikotarpiu, – jau buvo tokia galimybė. Jei būtų norėję „pasmaugti“ mokyklą, būtų lengvai tai padarę. Ačiū Dievui, mokėmės tais metais, kai mokytojai galėjo duoti tai, ką norėjo duoti. O mums reikėjo tik klausyti ir bandyti daryti ką nors savo. Vėliau dailės institutas... Pagrindinės studijos man buvo Užupyje, skulptorių dirbtuvėse, kur nuo 1968 m. teko laimė bendrauti su didžiu skulptoriumi ir mąstytoju S. Šarapovu. Mokiausi iki jo mirties, tęsiu ir dabar...

Kokia, Jūsų manymu, padėtis Lietuvos dailės mokyklose, akademijoje?

Akademijoje šiuo metu trūksta pagarbos specialybei. Menininko, atsiprašau už šį žodį, pagrindas yra pagarba specialybei, pagarba kitiems ir pagarba sau. Ne meilė sau, o pagarba, savigarba. Ji atsiranda, kai gerbi specialybę ir gerbi kitus, tos srities specialistus. Supranti, su kuo jie susiduria, žinai iš vidaus, kaip jiems nelengva ir tada gali suprasti, kad ir tu tenai...

Organizavote paramą S. Šarapovo knygai-albumui leisti, savo įsteigtoje skulptūros mokykloje Tel Avive surengėte nemažai lietuvių dailininkų parodų. Kodėl tai darote?

Yra toks žodis – „kulturträger“ – kultūros nešikas. Jei gali tai daryti, gerai, kodėl ne? Iki šiol esu surengęs 13 lietuvių dailininkų parodų, ir ne vien skulptorių. Bus jų daugiau – šį rudenį vyks dviejų fotografų iš Lietuvos paroda, kitais metais planuoju grafikos parodą.

Jūsų kūryboje galima įžvelgti lietuvių liaudies skulptūros tradicijos interpretacijas.

Teisingai. Manau, kad lietuvių liaudies skulptūros tradicija yra viena stipriausių pasaulyje. Gaila, kad šiandien Lietuvoje ji suniekinta. Suprantama –­ tam, kad būtum Europos Sąjungoje, reikia sugriauti Lietuvos žemės ūkį, tam kad būtum europietis, reikia sunaikinti Lietuvos kultūros tradiciją. Kada susipras ir kai tai baigsis – mirs dėstytojai, kurie galėjo ko nors išmokyti. Kai Beaux–Arts akademija Paryžiuje išgujo piešimo discipliną, jiems reikėjo 5–7 metų suprasti, jog piešimas reikalingas. Vėliau į akademiją grįžo rimtas piešimo mokymas, bet dėstytojai jau buvo ne prancūzai, o iš Rytų Europos. Nedaug reikia, kad sunaikintum, ir daug – kad pastatytum iš naujo. Ir tie, kurie tai darys, dažniausiai bus svetimi...

 

Skaitytojų vertinimai


47725. vkl :-) 2008-07-05 15:33
Puikus interviu. Lietuviai, kada atsipeikėsite, gal nors iš toliau ir geriau matančių paklausykite. Ačiu p. Zundelovičiui už gražias mintis

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:36:58 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba