Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-27 nr. 3196

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Danutė Paulauskaitė.
NAMAI
31
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Agnė Žagrakalytė.
MAMA POETĖ
51

POKALBIAI 
 APIE VERTĖJO VERGIJĄ IR LAISVĘ4

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
AUKŠTAITIŠKAS „DIEMENTAS“ BIRŽELIO VIDURY
• Ričardas Šileika.
BENEDIKTO JANUŠEVIČIAUS RAŠINIO „AUKŠTAITIŠKAS „DIEMENTAS“ BIRŽELIO VIDURY“ KONTEKSTAS

KNYGOS 
• „APIE TROJOS KARĄ“. „APIE TROJOS ŽLUGIMĄ“
• „LIKĘ TEKSTAI“
• „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ“3
• „KALBĖTI KŪNU: FENOMENOLOGINĖ ALFONSO NYKOS-NILIŪNO KŪRYBOS STUDIJA“1
• (PA)SKAITINIAI1
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Kristina Savickienė.
„NORIU SUKURTI TOBULĄ SPEKTAKLĮ“
4
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Aušra Poškutė.
NEDAUG REIKIA, KAD SUNAIKINTUM
1
• Aušra Poškutė.
ŠAUKINYS – MKČ
1

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
„BIRUTĖ“ BIRŽUOSE
2

PAVELDAS 
• PARODOJE – ANTIKOS MITŲ IR LEGENDŲ PASAULIS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
FOTOGRAFUOKITE ŠIRDIMI

POEZIJA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ15

PROZA 
• Vydas Astas.
MĖLYNAKIS LIETAUS DEBESĖLIS
1

VERTIMAI 
• Josifas Brodskis.
ZOFIJA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• TH. MANNO FESTIVALYJE – APIE BALTIJOS JŪRĄ

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Ramūnas Čičelis.
SKANDALAI KAIP MITINĖ DUOTYBĖ
• Ugnė Novikaitė.
ASMENYBĖS PAMOKĖLĖ ARBA TIEMS, KAS NORI TAPTI NAPOLEONAIS
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• SKAITYTI REIKIA VISKĄ7

KRONIKA 
• RUDENĮ – NAUJA JAUNŲ TALENTŲ INJEKCIJA MENŲ SPAUSTUVEI

DE PROFUNDIS 
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (5)
30
• BJAURUS IŠPUOLIS PRIEŠ LIETUVOS KULTŪRĄ2
• AGITACINIS LAPELIS
• PALMIRA DZVONKAS FON FARŠAS1

PARK@S 
• Markus Roduner.
ŠIS BEI TAS APIE ‘PATAFIZIKĄ
5
• Gintautas Mažeikis.
EGZISTENCINIAI NATIURMORTAI: UŽMARŠUMO, TINGINYSTĖS IR KVAILYSTĖS PAŠLOVINIMAS
• Sigitas Vaičiulionis.
V TARPTAUTINIS TYTUVĖNŲ VASAROS FESTIVALIS (I)
6
• Jonas Nekrašius.
AUSTRALIJA: ABORIGENAI, OSIAI IR LIETUVIAI
7
• SOCIALINĖ VILTIS POLITINIAME DISKURSE
• PROTEUS1

POKALBIAI

APIE VERTĖJO VERGIJĄ IR LAISVĘ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Elena Kuosaitė-Jašinskienė
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Anglų literatūros vertimas nebuvo vienintelis Elenos Kuosaitės užsiėmimas (ji dirbo mokslo darbą, dėstė VU, vadovavo katedrai, redagavo mokslo darbų žurnalą „Literatūra“), todėl išverstų kūrinių kiekiu jai sunku lygintis su tais, kurie vertimą laiko pagrindiniu amatu. Tačiau dėl kokybiškų vertimų ji neabejotinai yra geriausių Lietuvos vertėjų sąraše. Jau kelios įvairaus amžiaus ir interesų skaitytojų kartos skaito J. Londono „Jūrų vilką“ (1956, 1973, 1997, 2002), Jerome’o K. Jerome’o „Trise valtimi (Neskaitant šuns)“ (1958, 1986, 2000), B. Shaw „Ponios Voren profesiją“ (1960), L. Sterne’o „Sentimentalią kelionę po Prancūziją ir Italiją“ (1968), Ch. P. Snow „Lūkesčių metą“ (1973), S. Crane’o „Raudoną narsumo ženklą“ (1975), Conan Doyle’o apsakymus ir kitas jos išverstas knygas. Dėmesį patraukia ir paskutinieji vertimai: W. Scotto „Lamermuro sužadėtinė“ (1995, 2007), Ch. Dickenso „Neeiliuota Kalėdų giesmė“ (2005), Michaelio Roseno „Shakespeare: Jo kūryba ir Jo pasaulis“ (2006). Aštuoniasdešimt šeštuosius metus einanti vertėja dėl pablogėjusios sveikatos šiuo metu neverčia.

Su ELENA KUOSAITE-JAŠINSKIENE kalbasi DALIA DILYTĖ.

Gal malonėtumėte papasakoti, kas Jus nukreipė į anglų literatūros kelią?

Turbūt mokytojo pavyzdys. Mokiausi Pasvalio gimnazijoje, anglų kalbą ten dėstė puikus mokytojas Vaclovas Baravykas. Aš irgi nutariau tapti anglų kalbos mokytoja, svajojau studijuoti anglistiką, dėstyti gimnazijoje, nuvažiuoti į Angliją pasitobulinti vasaros kursuose, kaip tuomet buvo įprasta. Deja, ne visos svajonės išsipildė. Dėl rusų okupacijos Anglija tapo nepasiekiama. Esu joje buvusi tik vieną kartą ir nuvykau jau šiais laikais, Nepriklausomybės pradžioje. Bet anglų filologiją studijavau. 1939 m. įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą. Nors mano mokslų pradžia sutapo su karo pradžia, o studijos – su pirmąja rusų okupacija, su vokiečių okupacija ir daugybe socialinių pokyčių Lietuvoje, universitetas dar veikė: Humanitarinis fakultetas rusų laikais buvo perkeltas į Vilnių, vokiečiai vėl grąžino jį į Kauną, kol 1943 m. kovo mėn. uždarė. Buvau baigusi tris kursus, taigi buvo likę vieneri metai, mat studijos tuomet trukdavo ketverius metus. Tad padariusi pertrauką, Vilniaus universitetą baigiau 1946 m. Buvau paskirta į Užsienio kalbų katedrą, paskui perėjau į Užsienio literatūros katedrą ir ten dirbau iki pensijos. Nors pati niekada nieko nesu kūrusi, literatūrą mėgau iš jaunumės, gimnazijoje už rašinius gaudavau geriausius pažymius. Dėsčiau visuotinę literatūrą, pradedant viduramžiais ir baigiant XVIII a. Malonu buvo ir pačiai prisiliesti, ir studentus supažindinti su įvairių tautų klasikų (Dante’s, W.Shakespeare’o, Moliere’o, Goethe’s, F.Schillerio ir kitų) kūryba.

O kaip atėjote į vertimo barus?

Versti pradėjau apie 1950 metus. Įsidarbinau, kaip tuomet buvo sakoma, antraeilėse pareigose Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje redaktore ir gavau pasiūlymą ką nors išversti. Pasirinkau J. Londono apsakymus. Apsakymų rinkinys išėjo 1952 m. Paskui su kitu vertėju ėmiausi didesnio kūrinio – H. Fieldingo „Pamestinuko Tomo Džonso istorijos“, kuris pasirodė 1955 m. (Šiemet išėjo pakartotinis šios knygos leidimas.) Su pirmaisiais mano vertimais redaktoriai turėjo daugiau darbo, jų pataisymų iš pradžių būdavo ne tiek jau mažai.

Palietėte visiems vertėjams aktualų klausimą. Įdomu būtų sužinoti, kaip klostėsi santykiai su redaktoriais? Kokie būdavo darbo su jais metodai?

Aš pasitikėjau redaktoriais. Man neteko susidurti su atsainiais ar savo darbo neišmanančiais redaktoriais. Grožinės literatūros leidykloje, vėliau pavadintoje „Vaga“, dirbo kvalifikuoti ir sąžiningi žmonės. Tik geru žodžiu galiu minėti redaktorius R. Zagorskienę, P. Veličką, L. Vanagienę, I. Balčiūnienę. Kaip ir visi, mokiausi iš visų redaktorių ir vertėjų autoriteto, žinomo vertėjo ir redaktoriaus Dominyko Urbo, vertusio iš prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų ir kitų kalbų, sudarinėjusio ir redagavusio lietuvių literatūros klasikų raštus. Anais laikais suredagavęs tekstą redaktorius duodavo vertėjui peržiūrėti. Jei pataisymai vertėjui būdavo aiškūs, specialaus aptarimo nereikėjo, o jei iškildavo klausimų, abu susitikdavo ir juos aptardavo.

Gal galėtumėte patarti jauniems ir nelabai jauniems vertėjams, kaip turėtų atrodyti vertimo procesas? Ar geriau daryti viso kūrinio juodraštinį variantą, ar šlifuoti ir tobulinti po vieną jo dalį, atkarpą ar net pastraipą?

Patarti nelabai galiu, nes vertimo procesas, matyt, priklauso nuo vertėjo individualybės, bet galiu papasakoti, kaip dirbdavau aš pati. Ranka rašydama plunksnakočiu ar rašikliu, išversdavau visą kūrinį, palikdama tarp eilučių nemažus tarpus. Norėjau turėti viso vertimo darbinį variantą. Man rodosi, kad taip lengviau pagauti autoriaus stilistikos ypatumus, įsigyventi į kūrinį. Versdama pasižymėdavau neaiškias ar, mano nuomone, būtinai vėliau taisytinas vietas. Pasidarydavau ieškotinų realijų, sinonimų ir kitų žodžių sąrašą. Surinkusi reikiamus duomenis, skaitydavau rankraštį iš pradžios, braukydama, taisydama ir redaguodama. Nors ir stengdavausi padaryti galutinį rankraščio variantą, paskui, perrašinėdama tekstą rašomąja mašinėle, dar šį bei tą pakeisdavau ir taisydavau. Esu rašomosios mašinėlės žmogus, kompiuteriu naudotis neteko.

Kaip rinkdavotės kūrinius?

Kūrinius ir autorius rinkdavausi pagal jėgas, tuos, kuriuos žinojau pajėgsianti išversti. Pavyzdžiui, W. Shakespeare’o nebūčiau įveikusi, nes nesu poetė, niekada nesu rašiusi eilėraščių.

Bet „Lamermuro sužadėtinėje“ tiek daug gražiai išverstų poezijos intarpų. Juk juos pati išvertėte?

Taip, po kelias ar keliolika eilučių versti buvo smagu, bet nežinau, ar galėčiau išversti ilgą kūrinį. Grįždama prie pasirinkimo, turiu pasakyti, kad iš pradžių rinkdavausi tuos, kurių aiškesnė kalba, ne tokie sudėtingi sakiniai, o vėliau norėjau išversti mėgstamus ar reikalingus Lietuvos skaitytojams. Dabar atrodo, kad iš visų tų kūrinių, kuriuos esu perteikusi lietuviškai, mieliausias buvo J. Londono apsakymas „Gyvenimo meilė“. Jame pavaizduotas žmogus braunasi per tyrlaukius, pelkes, akmenynus, per negyvenamus plotus, išgyvena ir fizines, ir dvasines kančias, išsekęs guli laukdamas mirties, vėl atsigauna, galų gale vis dėlto ištveria ir išsigelbėja. Dar malonu buvo versti Ch. Dickenso „Neeiliuotą Kalėdų giesmę“, Ch. P. Snow „Lūkesčių metą“ ir Michaelo Roseno knygą apie W. Shakespeare’ą.

Kokių sunkumų kildavo verčiant?

Anglų literatūros vertėjas susiduria su tokiais pat sunkumais, kaip ir kiekvienos literatūros vertėjas. Sunkiausia yra nuolatos „persijunginėti“ iš vienos kalbos struktūros į kitą. Anglų kalbos kitokia sintaksinė sakinio struktūra, giminės kategorija (net gyvūnai bendrosios giminės), kitokie asmeninių ir savybinių įvardžių vartojimo principai. Vertėjas turi turėti savotišką imunitetą, apsaugantį jį nuo pavojaus patekti į tos kalbos, iš kurios verčiama, vergiją, jis turi gebėti nepasiduoti svetimos kalbos struktūros dėsniams. Elementarūs pavyzdžiai: anglų kalbos žodžių tvarka sakinyje griežta, o vertėjas į lietuvių kalbą turi išdrįsti pradėti sakinį ir iš kito galo. Arba anglų kalboje tik ir girdėti „aš,“„aš“, o lietuvis vertėjas turi vengti pirmojo ir antrojo, o dažnai ir trečiojo asmens asmeninių įvardžių ten, kur logiškai jie nepabrėžiami. Vertimas turi gražiai, laisvai skambėti lietuviškai, skaitytojai turi nejausti, kad jų skaitomas tekstas yra vertimas. Pasitaiko ir kitokio tipo sunkių atvejų. Pavyzdžiui, daug vargau su L. Sterne’u. Tai modernaus, nenuoseklaus stiliaus autorius. Nelengva yra ir perteikti tam tikrą jo stiliaus padrikumą, ir drauge vis dėlto tiksliai išreikšti jo mintis. Verčiant senesnius autorius, nelengva surasti archajiškų žodžių. Juk seniai parašyto teksto nevalia modernizuoti, o modernaus teksto negalima archajinti, vartojant pasenusius žodžius.

Bet Jums puikiai pavyko. Jūsų verstai W. Scotto „Lamermuro sužadėtinei“ labai tinka „godonė“, „ropinė“, „bandžius“ (daiktavardis), „vaidila“, „ašvienis“, „dėkonė“, „mūdrauti“ ir panašūs senoviški žodžiai. Neiškęsiu nepacitavusi sakinio apie sumedžioto elnio darinėjimą: „Jis nusimetė švarką, atsiraitė rankoves ir, ligi pat alkūnių apsitaškydamas krauju ir taukais, ėmė pjaustyti, rėžyti, atkirtinėti ir kapoti skerdieną taip tiksliai, kaip pats seras Tristramas, čia pat aptarinėdamas ir ginčydamasis su kitais dalyviais dėl elnio dūblių, pirmagalio, ribkaulių ir rietų bei panašių medžioklės, arba, jei norite, skerdimo, terminų, dabar jau gal ir nebevartojamų“. Prisimenu, skaitant vieną Conan Doyle’o apsakymą, įstrigo labai vykusiai Jūsų vartotas žodis „apsodai“. Ten kalbama apie pensnė. Pensnė yra senovinis daiktas, todėl iš tiesų geriau sakyti „pensnė su aukso apsodais“ negu „pensnė su aukso rėmeliais“, juk žodis „rėmeliai“ vartojamas kalbant apie šiuolaikinius akinius. O kur šių ir kitų žodžių ieškodavote?

Pirmiausia rėmiausi savo tarme, pasvaliečių kalbėjimu, jų žodynu, posakiais. Be to, labai padėjo lietuvių rašytojų kūryba. Daugiausia pasiėmiau iš Žemaitės ir Vaižganto, dar – Vinco Krėvės. Iš jų skolinausi žodžių, junginių, mokiausi sintaksės ypatumų. Žinoma, daug laiko praleisdavau ir rausdamasi įvairiuose leidiniuose. Sinonimų ieškojau A. Lyberio žodyne, kitų žodžių ar frazeologizmų rasdavau LKŽ, J. Paulausko „Lietuvių kalbos frazeologijos žodyne“, realijas aiškindavausi sklaidydama įvairiakalbes enciklopedijas. Naujadarų nekūriau, iškilus kokiems nors neįveikiamiems sunkumams, kreipdavausi pagalbos į kalbininkus lituanistus. Įvairias angliškas realijas pastaraisiais metais padėdavo išsiaiškinti žodynininkas ir istorijos tekstų iš lietuvių kalbos į anglų kalbą vertėjas A. Laučka, turintis po ranka kompiuterį ir įvairių duomenų bazių.

O kur radote jūrininkystės terminų, versdama J. Londono „Jūrų vilką“?

Ieškojau minėtuose žodynuose ir enciklopedijose. Bet to neužteko, klausimų ir neaiškumų dar liko. Todėl dėl laivo sandaros, jo detalių ir laivybos terminų konsultavausi su pažįstamu jūrų kapitonu.

Labai smagiai neseniai skaitydama Jerome’o K. Jerome’o „Trise valtimi“, radau kalambūrų: barometro „viename gale parašyta „Šr“, kitame „Ryt“ (kodėl ryti, aš nežinau).“ Kokia Jūsų nuomonė dėl kalambūrų vertimo?

Geriausia rasti lietuvišką atitikmenį. Jeigu tokio nėra, reikia pasistengti jį sukurti. Jeigu to padaryti neįmanoma, tai, mano nuomone, praleisti kalambūro negalima, tada geriau naudotis aprašomuoju būdu.

Kokio vertimo principo šalininkė esate: laisvo ar tikslaus?

Esu gero vertimo šalininkė. Vertimas turi būti ir laisvas, ir nenutolęs nuo originalo. Mano minėta lietuvių kalbos laisvė nesuteikia vertėjui teisės neperteikti smulkiausių autoriaus minties ar stiliaus niuansų, ką nors praleisti ar ką nors pridėti, savavališkai interpretuoti tekstą. Apskritai būtų geriausia, jei visi skaitytų originalo kalbomis ir vertimų nereikėtų, bet tai, žinoma, neįmanoma, visų kalbų visi niekada neišmoksime.

Ar vertėju reikia gimti, ar galima tapti?

Mano nuomone, vertėju galima tapti, tik reikia gerai mokėti kalbą, iš kurios verčiama, ir ypač gerai mokėti kalbą, į kurią verčiama. Tai gal net svarbiau. Be to, reikia mėgti vertimo darbą ir sąžiningai jį dirbti.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Vertimo meistrų pamokos“

 

Skaitytojų vertinimai


47717. Skirmantė2008-07-04 15:08
Ačiū už vieną priminimą - patarimą. Skaitydamas vertimą skaitai ir vertėją: lietuviško Šekspyro nėra - yra Nykos Šekspyras, Miškinio... Geros kloties Vertėjai.

47722. Stefanija Sandrelli :-) 2008-07-05 09:11
O kaipgi kitaip, brangioji Skirmante, mamma mia, yra Churgino Dantė ir Gedos Dantė, Churgino Faustas ir A.A.Jonyno Faustas. Prozos vertimai irgi gali labai skirtis. nelygu vertėjo meistriškumas ir t.t. ir t.t.

47729. Skirmantė2008-07-06 22:33
Stefanijai. :) Žinoma - mamma mia. Kitą priminimą turėjau minty.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:36:46 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba