Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-27 nr. 3196

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Danutė Paulauskaitė.
NAMAI
31
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Agnė Žagrakalytė.
MAMA POETĖ
51

POKALBIAI 
• APIE VERTĖJO VERGIJĄ IR LAISVĘ4

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
AUKŠTAITIŠKAS „DIEMENTAS“ BIRŽELIO VIDURY
• Ričardas Šileika.
BENEDIKTO JANUŠEVIČIAUS RAŠINIO „AUKŠTAITIŠKAS „DIEMENTAS“ BIRŽELIO VIDURY“ KONTEKSTAS

KNYGOS 
• „APIE TROJOS KARĄ“. „APIE TROJOS ŽLUGIMĄ“
• „LIKĘ TEKSTAI“
• „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ“3
• „KALBĖTI KŪNU: FENOMENOLOGINĖ ALFONSO NYKOS-NILIŪNO KŪRYBOS STUDIJA“1
• (PA)SKAITINIAI1
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Kristina Savickienė.
„NORIU SUKURTI TOBULĄ SPEKTAKLĮ“
4
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Aušra Poškutė.
NEDAUG REIKIA, KAD SUNAIKINTUM
1
• Aušra Poškutė.
ŠAUKINYS – MKČ
1

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
„BIRUTĖ“ BIRŽUOSE
2

PAVELDAS 
• PARODOJE – ANTIKOS MITŲ IR LEGENDŲ PASAULIS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
FOTOGRAFUOKITE ŠIRDIMI

POEZIJA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ15

PROZA 
 Vydas Astas.
MĖLYNAKIS LIETAUS DEBESĖLIS
1

VERTIMAI 
• Josifas Brodskis.
ZOFIJA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• TH. MANNO FESTIVALYJE – APIE BALTIJOS JŪRĄ

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Ramūnas Čičelis.
SKANDALAI KAIP MITINĖ DUOTYBĖ
• Ugnė Novikaitė.
ASMENYBĖS PAMOKĖLĖ ARBA TIEMS, KAS NORI TAPTI NAPOLEONAIS
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• SKAITYTI REIKIA VISKĄ7

KRONIKA 
• RUDENĮ – NAUJA JAUNŲ TALENTŲ INJEKCIJA MENŲ SPAUSTUVEI

DE PROFUNDIS 
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (5)
30
• BJAURUS IŠPUOLIS PRIEŠ LIETUVOS KULTŪRĄ2
• AGITACINIS LAPELIS
• PALMIRA DZVONKAS FON FARŠAS1

PARK@S 
• Markus Roduner.
ŠIS BEI TAS APIE ‘PATAFIZIKĄ
5
• Gintautas Mažeikis.
EGZISTENCINIAI NATIURMORTAI: UŽMARŠUMO, TINGINYSTĖS IR KVAILYSTĖS PAŠLOVINIMAS
• Sigitas Vaičiulionis.
V TARPTAUTINIS TYTUVĖNŲ VASAROS FESTIVALIS (I)
6
• Jonas Nekrašius.
AUSTRALIJA: ABORIGENAI, OSIAI IR LIETUVIAI
7
• SOCIALINĖ VILTIS POLITINIAME DISKURSE
• PROTEUS1

PROZA

MĖLYNAKIS LIETAUS DEBESĖLIS

apsakymo konkursas

Vydas Astas

[skaityti komentarus]

– Mėlynaki lietaus debesėli…

– Kas, kas, cha, cha?.. Ir kodėl lietaus, kodėl debesėli?

– Todėl, kad štai lyja šviečiant saulei: mėlynas dangus, o jame kabo pilkas lietaus debesėlis. Tas debesėlis ir tavo akyse.

– Lietaus?

– Arba susimąstymo, susirūpinimo, prisiminimų, apskritai praeities arba ašarų...

– Na, jau tik ne ašarų!.. O ponas, tipo, romantikas!?

– Vėl tu mane ponu… Algis aš, A l g i s, Daivute ar ponia Daiva.

– Apsieisim be ponių!

– Ir ponų.

– Gerai! Tai gal tu, Algi, poetas? Ne? Kažin? O panašus: tos ilgos garbanos…

– Ar esi mačiusi tikrą poetą?

– Ne, nebent per teliką, gyvo nesu mačiusi nė vieno, bet įsivaizduoju panašų. Paskutinį kartą eilėraštį skaičiau dar mokykloje. Nemėgau aš jų.

– Eilėraščių ar poetų?

– Eilėraščių… Tie rimai, ritmai, atrodė – kalba kaip nežmonės. Tiesa, ateina kartais pas mus į kavinę toks ilgaplaukis, girdėjau, kad dailininkas. Gal ir tu iš tų?.. Neatspėjau? Vis tiek kažkoks kitoks.

– Trenktas… Čia ligoninėj visi truputį trenkti, ypač mūsų, skylėtų skrandžių skyriuje.

– Skylėti, nes, matyt, žmonos valgyti negamina.

– Būtent!.. O tu gamini?

– Taip, man tai patinka. Verdu ir niūniuoju arba net šoku aplink.

– Norėčiau pamatyti.

– O mūsiškį skyrių žinai kaip vienas gydytojas pavadino? Kurvų! Kurvų lizdas, pasakė visai palatai girdint. Taigi žinok, su kuo susidedi…

– Lietaus debesėliai akyse… Tvinksta, tvinksta… Jeigu leistum, aš išgerčiau juos.

– Nervai, nervai nelaiko! Aš čia, o dukrytė viena namuos. Viena kelias, viena gulas, viena į mokyklą susiruošia.

– Tai gal jau ir tėvelis sugrįš iš komandiruotės?

– Joks jis tėvelis, tiesą sakant. Ne tėvas jis jai. Todėl ir nemyli, reikalauja, kad atiduočiau į vaikų namus. Vietos pas mus mažai, miegam visi viename kambaryje, pats supranti, kokie malonumai. O kai dar susirenka svečių, jo chebra, laka iki ryto, – mergaitė neišsimiega. Porą mėnesių, kol jo nebuvo, tvyrojo ramybė, bet netrukus brangusis grįš ir pradės ant mergikės rėkauti, visaip gąsdinti.

– Sakei, kad jis už tave mažesnis ir smulkesnis. Negali sutvarkyti? Na, kad dukrytės neskriaustų.

– Gal ir sutvarkyčiau, bet jis, kai išgeria, nenuspėjamas. Toks durnius dar papjaus, ką gali žinoti.

– Tai net tiek durnas?

– Aha. Kalėjime sėdėjęs.

– Kalėjime?!

– Visas tatuiruotas.

– Tai kaip už jo tekėjai?

– Mes nesusituokę, taip susidėję… O dėl kalėjimo –­ iš kur galėjau žinoti? Tiesą sakant, jis ir dabar patupdytas.

– Mat kaip. Tai jo „komandiruotė“ į kalėjimą?.. Už ką?

– Už metalą. Vogė varį iš kapinių.

– Nuo antkapių?

– Aha.

– Geras…

– Gerutis… Per teismą vaidino atgailaujantį, o man aiškino – numirėliams koks skirtumas, kam žmonės kiša tiek pinigų kapams, geriau išdalytų gyviesiems... Be darbo, todėl ir susimano velniai žino ką.

– O ko be darbo? Na, suprantama, firmos sėdėjusiųjų vengia, bet juk gali privačiai chaltūrinti.

– Tai ir chaltūrina: prie statybų, prie remontų. Bet jeigu savaitę dirbo, savaitę geria paskui. Kas tokį laikys?

– Nors pinigų į namus parneša?

– Aha, sulauksi. Džiaukis, kad nors iš tavęs nevagia.

– Tai ir džiaugies, kad nevagia, kad nemuša nei dukrytės, nei tavęs? Ar muša?

– Privengia. Gautų atgal.

– Kodėl kenti? Ko neišbėgi?

– Nežinau… Ir kur bėgsi? Dar su dukra. Tokia jau mano „laimė“.

– Betgi ir nuo tavęs priklauso!

– Nuo to, kas skirta, nepabėgsi.

– Iš kur žinai, kas tau skirta? Jėzau, tu nežinai, kokia puiki esi ir ko verta! Nešlifuotas brangakmenis, pažinia kaip pakliuvęs į šiukšlyną… Stebuklas, kad tavęs dar nepalietė irimas, puvimas. Bet ilgainiui… Man baisu pagalvoti, kas gali būti.

– Paleisk, mus mato.

– Dar vieną bučinį… Sapnuoju tave. Tu – lyg nuostabus vynas, bet kur ta žėrinti tavęs verta taurė?

– O ką pasakys tavo žmona?

– Prakeiks, žinoma. Bet nieko negaliu padaryti. Nemaniau, kad kada nors taip sukvailiosiu.

– Paleisk, gana, mus išgrūs iš ligoninės…

– Kaip sunku nuo tavęs atsiskirti, kaip sunku! Ar susitiksim rytoj?

– Gerai. Iki!

* * *

– Mėlynaki lietaus debesėli…

– Baik, baik, pone romantike! Juk vakar sužinojai, kokia aš, tiesą sakant, šiukšlė.

– Aš sakiau, brangakmenis, Daivute.

– Iš šiukšlyno.

– Atsiprašau, jei įžeidžiau. Tikrai nenorėjau.

– Gerai, tiek to, neįsižeidžiau. Kaip tavo skrandukas?

– Nieko nejaučiu, matyt, gyja. O kaip tu?

– Taisausi. Gal per mažai daviau gydytojui, kad per vizitacijas greitosiomis neria pro šalį.

– O aš visai nedaviau. Nemoku paduoti.

– Palatos kaimynė pasakojo, kad ir jai buvo nekas su skrandžiu, tai virė linų sėmenų kisielių. Nemėginai?

– Kas išvirs?

– Atsiprašau, o žmona?

– Dirba.

– Nabagas…

– Ne. Aš pats jos iš pat pradžių neleidau prie puodų.

– Savotiškai. Kur eisim?

– Nelabai turim, iš ko rinktis. Lauke šalta. Aš negaliu eiti į tavo skyrių, o tu – į mano. Lieka laiptinė, vestibiulis, koridorius prie laboratorijų…

– Pasėdėkim prie laboratorijų. Praėjo vyr. gydytojas, pažįsti? Važinėja naujos laidos „Mersu“. O mūsų skyriaus vedėja turi prabangią sidabrinę „Mazdą“.

– Man tas pats.

– Nesidomi automobiliais, Algi?

– Ne. Man jie visi – tik skardinės dėžutės, anksčiau ar vėliau surūdys ir į metalo laužą.

– O o! Mat koks. Skardinės dėžutės! Jei nedomina automobiliai, tai kas domina?

– Tu, pavyzdžiui… Tavo siela.

– Kad nutemptum į pragarą? Turbūt ne vieną nutempei, cha, cha?.. Kas ta siela, kur jinai yra? Aš pati visai nežinau, kas esu.

– Esi vynas, kuris priima taurės formą. Todėl ta taurė turėtų būti daili.

– Na, čia vėl aukštos materijos... Nemėgstu vyno, ypač sauso. Jei gert, tai kad trinktelėtų į galvą... Anksčiau visai negėriau, beveik visai, nors ir dirbau kavinėj, o dabar kartais traukia – atsipalaiduoti, nervus nuraminti. Lygiai taip atsipalaiduoju įsėdusi į naują gražų automobilį,– juk kas naktį grįžtu su taksi. Įsėdi, o ten net kvapas ypatingas, groja muzika ir mirksi visokios lemputės... Prisimenu tą kvapą, kai pirmąkart įsėdau į savo buvusio vyro „BMW“… Kažkaip net apsvaigau. Privažiavo prie kavinės, kurioje tada dirbau, su baltu kaip gulbė „BMW“, iššokęs atidarė dureles – prašom. Net širdis apsalo. Visos mano draugės padavėjos prilipo prie langų, iš pavydo kone sutrauktos. Va kaip buvo.

– Graži pradžia, nieko nepasakysi. Netgi romantiška.

– Cha, cha, taip… Tik netrukus „BMW“ atėmė mafijozai... Už tariamas skolas... Kitam pinigų neištekom, nes pirkom butą... Paskui užsiraukė jo biznis su rusais, jis pradėjo gerti, susirgo pavydo liga…

– Ar yra tokia liga? Negirdėjau.

– Ir dar kokia bjauri! Darbas kavinėje baigdavosi po pusiaunakčio, grįždavau ne tuo pačiu laiku: kartais pirmą valandą, kartais antrą, pasitaikydavo ir trečią… O jis jau putoja: kur buvai, su kuo, prisipažink geruoju, nes marmūzę išmalsiu… Išeidavo pakamantinėti taksisto, ar tikrai nuo kavinės vežęs, ar viena važiavusi, ar niekas nelydėjęs. Arba sėdėdavo už staliuko kavinėje ir laukdavo, kada baigsiu darbą, dukrytę palikęs vieną namie. Spoksodavo, kaip aptarnauju klientus, o paskui burnodavo: anam pernelyg šypsojaisi, šitam kraipei užpakalį, o su šituo šnibždėjaisi – apie ką? kokie čia ryšiai? tarėtės dėl susitikimo, sterva? tu man akių nemuilink ir dantukų nerodyk, nes suvarysiu į burną... Šefas pradėjo priekaištauti, kad jis užima staliuką, o pelno kavinei neduoda, tik trukdo man dirbti. Kai pradėjau vyrą varyti, svarbiausia dėl dukrytės, juk išsigąs atsibudusi naktį be tėvų, jo įtarimai dar labiau sustiprėjo. Pradėjo mane sekti slapta, bet juk aš ir kiti pastebėdavo… Porą kartų net šefui skambino: tai ką, dulkini mano žmoną? aš viską atseit žinau… Šefas man: apramink savo idiotą, visai nenoriu, kad mane sutvatytų beisbolo lazda. Tada buvo madinga muštis būtent beisbolo lazdomis… Na, šefo nelietė, bet man pradėjo kumščiais grasinti. Namuose pasipylė skandalai: jis rėkia, aš rėkiu, dukrytė bliauna! Kaimynai ėmė kviesti policiją. Kartais pasiimdavau dukrą ir išbėgdavau iš namų. Vasarą dar nieko, o žiemą kur dėsies. Priimdavo kokia draugė, nakvodavau geležinkelio stotyje. Ten pristodavo prostitučių medžiotojai, kibdavo policija. Porą kartų turėjau eiti į darbą su „slyvomis“ paakiuose. Šefas ėmė grasinti atleisiąs. Turėjau permiegoti su juo. Nejaučiau jokio sąžinės graužimo, nes, kaip supranti, tarp manęs ir vyro jau nieko šventa nebuvo likę.

– Tai gal jo pavydas nebuvo visai be pagrindo?

– Bliamba, buvau jam ištikima, kol jis pats visko nesugriovė, nesukūlė kumščiais. Ar žinai, koks jausmas, kai kasdieną drebi – sumuš tave ar nesumuš? Kai bijai namo pareiti, kai su baime lauki jo parslenkant. Visi man kalbėjo: skirkis greičiau. Bet skyrybų irgi bijojau: kaip čia dabar pradėsi gyvenimą iš naujo, visi pirštais badys – išsituokusi ir su vaiku, kam tokios reikia. O dar buto klausimas –­ kaip atsikovosi jo dalį, kaip tą dalį išsikeisi į atskirą butą, kaip visą tą laiką gyvensi kartu su buvusiu vyru, dar prisiteisk alimentus ir taip toliau, ir taip toliau. O dukrytei reikia tėvo, o man… nors vyro iškabos. Mąstau: galgi jis dar susitvarkys, ateis į protą, susiras padorų darbą, imsis rūpintis dukra ir šeima. Juk anksčiau buvo visai ne toks… Bet praėjusios dienos negrįžo, niekas nesikeitė: nei blogėjo, nei gerėjo. Visi kalbėjo: ko tu lauki, ko tempi, juk pinigų uždirbi daugiau negu tas psichas… Aš niekam nesiryžau.

– Sako, šuo ir kariamas pripranta.

– Na, manęs dar nekorė, bet su pagalve tai dusindavo. Arba kišdavo galvą į vandenį. Sakydavo, kad tokiu būdu neliks jokių pėdsakų… Žinau, ką manai. Manai sau, turbūt neblogas buvo eržilas, kad nebėgau, ar ne?

– Na, gal ir pagalvojau šį tą panašaus…

– Taip, buvo neblogas, kol velnias jo neapsėdo. Iš pradžių mylėdavomės ir po barnio, po muštynių. Tokie įkaitę staiga puldavom vienas kitam į glėbį, apsiašarodavom… Iš pradžių… Vėliau atsiduodavau manydama, kad jis taps geresnis, švelnesnis. Valandai tapdavo… Paskui ėmė reikalauti visokių šlykštynių, kad čiulpčiau ir taip toliau, ir viskas ėmė darytis panašu į prievartavimus. Ne tik panašu, tiesiog būdavau prievartaujama. Galų gale nebeištvėriau, tikrai pabėgau. Dėl buto nenorėjau bylinėtis, tepasikaria, maniau sau, vis tiek su juo po vienu stogu nebūsiu, o priteistos dalies niekas nepirks. Baigėsi tuo, kad butą už komunalinius įsiskolinimus aprašė antstoliai ir pardavė iš varžytinių už juokingai mažą kainą. Bet pakaks apie tai...

– Man gėda už visą vyrišką giminę…

– Ir kodėl pasakoju tau apie savo vyrus? Vienas buvo blogas, antras ne geresnis. Niekaip nesuprantu, pagal kokį Dievo planą užsiraudavau būtent ant tokių. Kodėl? Kuo aš nusidėjau?.. Bet ir kitoms panašiai. Išsiskirdavo ir gaudavo kitą lygiai tokį pat. Čia taip gudriai iš viršaus suplanuota!.. Eime, paslankiosim, čia gana vėsu…

– Paslankiosim lyg kokie dvasnos… Debesėli, debesėli…

– Koks aš debesėlis? Gal tokia buvau prieš „n“ metų. Dabar – pacientė iš kurvų skyriaus!

– Vis tiek debesėlis… O kai šypsaisi – tik žydruma…

– Galim nusileisti į rūsį, pažiūrėsim, kas ten… Oho, kokie koridoriai!

– Girdėjau, kad kažkur ten yra lavoninė. Toliau nuo žmonių akių ir temperatūra tinkama. Požeminė Velnio ar Hado karalystė.

– O kas tas?

– Mirusiųjų valdovas.

– Labai „jauku“ glamonėtis.

– Aš taip tavęs geidžiu, kad man tas pats kur.

– Ne, man kažkaip šiurpoka. Dar atveš kokį numirėlį. Čiuožkim iš čia.

– Ir kodėl ligoninėje nenumatyta vieta meilei, tik mirčiai?

– Jei būsi ligoninės direktorius, galėsi paskirti kokią palatą meilei.

– Ką ten palatą, visą skyrių! Juk žmonės ir miršta dėl meilės trūkumo!

* * *

– Algeli, ar niekas iš kaimynų tavęs nematė? O laiptinėje nieko nesutikai? Ačiū Dievui.

– Tai šit kokie tavo namai… Vietos tikrai ankštoka, kai viskas sugrūsta į vieną kambarį. Už širmos –­­ dukrelės kampelis, ar ne?.. Na, leisk pažiūrėti, kaip atrodai be dryžuotos pižamos. Kokia puiki suknelė! Kokia tu visa nuostabi, Jėzau!.. Dukrytės nėra?

– Kieme.

– Gali bet kada grįžti?

– Ne, tikiuos, ne. Žaidžia su draugėmis. Ar norėtum užkąsti, Algeli? Kepiau obuolių pyragą.

– Ne, ačiū. Na, nebent gabalėlį. Dievinu obuolių pyragą. O, koks gardumynas!

– Tai atkimšk brendį, kurį atnešei.

– A, taip. Nepaprastas pyragas!

– Tad ir išgerkim!.. Na, iki dugno. Ko toks… sumedėjęs? Ką? Na, pasipurtyk.

– Nieko, tuoj išsijudinsiu, tuoj brendis trinktelės į galvą. Ligoninėj buvom jau įpratę jaustis laisvai…

– Suprantu tave.

– Jau. Jau geriau, baigiu apsiprasti. Mano mėlynaki lietaus debesėli! Tavo oda kaip žiedlapis, tavo lūpos kaip medus, tavo kūnas tobulas kaip…

– Dieve, kaip išsiilgau vyro! Dar, dar, dar! ………………………..….Neklojau lovos, kad nebūtų panašu į vedybinį guolį.

– Ant kilimo dar geriau. Na, aš turiu bėgti.

– Kur?

– Na, pati supranti.

– Teisingai sakoma: nesusidėk su vedusiais vyrais.

– Nepyk.

– Nepykstu. Pati kalta… Vladiką išleidžia po dvie­jų savaičių.

– Jau?..

* * *

– Vladikas išeis po savaitės.

– Jau po savaitės?

* * *

– Vladikas grįžta rytoj.

– Jėzau, ką mudu darysim? Kur aš galėčiau tave išvežti, paslėpti?

* * *

– Vladikas namuos, šventė per naktį sugrįžimą ir jau suuodė apie tave. Sakė – aš jį pasigausiu.

– O tavęs nemušė?

– Mėgino, kartą uždavė, daugiau nesileidau.

– O dukrytei?

– Pravirkdė ir ją.

– Jėzau, Jėzau… Aš su juo pasikalbėsiu.

– Nereikia.

– Aš diplomatiškai.

– Geriau nereikia.

* * *

– Kalbėjausi su Vladiku… Nieko, nesimušėm. Buvo blaivus ar apyblaivis. Tavęs paleisti nenori. Nesuprantu kodėl. Pagrasino man, kad jei dar kartą pasipainiosiu, bus blogai. Bet aš neleisiu jam laikyti tavęs savo daiktu.

* * *

– Pasisaugok, Algeli, verčiau nesikišk, nieko tu nepakeisi… Jis pareina! Kas dabar bus?.. Vladikai! Vladikai, nereikia! Vladikai!.. Žmonės, gelbėkit, papjaus!.. Algeli, kur tau kliuvo? Dieve, kraujas, kaip smarkiai kraujuoja! Laikykis, Algeli, aš tuoj, tuoj iškviesiu greitąją. Jau, jau, tuoj atvažiuos. Na, kaip tu? Užspausk žaizdą. Leisk, aš užspausiu. Svarbiausia nenukraujuoti, ir viskas bus gerai, ligoninėje užsiūs žaizdą, viskas bus gerai, tu pasveiksi, ir vėl kaip nieko nebuvę. Ar labai skauda? Kaip jauties? Tik neužmerk akių, laikykis, Algeli, laikykis!

– Mėlynaki lietaus debesėli… Prisiminsiu tave. Visada…

– Algeli!

 

Skaitytojų vertinimai


47616. terra2008-07-01 13:52
čia kas? radijo pjesė?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:36:45 Oct 9, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba