PARODOJE – ANTIKOS MITŲ IR LEGENDŲ PASAULIS

Johanas Jacobas Frey’us. „Europos pagrobimas“

Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) birželio 19 d. atidaryta iki rugsėjo pabaigos veiksianti XVII–XVIII a. Vakarų Europos grafikos meistrų darbų paroda „Dievai ir žmonės. Antikos mitų ir legendų pasaulis“ iš Lietuvos dailės muziejuje saugomų užsienio šalių grafikos kolekcijos eksponatų. Apie parodą pasakoja kuratorė Ilona Mažeikienė.

Parodoje eksponuojama per 100 įvairių Europos raižybos mokyklų atstovų kūrinių. Olandų, prancūzų, italų dailininkai perteikia mitų pasaulio įvairovę, temų ir motyvų gausą. Parodoje galima pamatyti pavienius estampus, didelių meno kūrinių albumų atspaudus, iliustracijas. Kūriniuose dominuoja klasikine vario raižybos technika (pranc. taille douce – švelniąja maniera) atlikti kūriniai, yra ofortų, eksponuojamas vienintelis dvispalvis medžio raižinys. Raižiniai atlikti baroko, rokoko, neo­klasicizmo stilistikos dvasia.

Didžiąją eksponuojamų kūrinių dalį sudaro reprodukcinės grafikos perliukų rinkinys, sudarytas iš tapytojų Tiziano, Rafaelio, Annibalės Carraccio, Peterio Paulio Rubenso, François Bouché ir kitų kūrinių variacijų. Re­produkcinė grafika –­ grafinės kūrybos sritis, atspindėjusi bendrus grafikos meno raidos ypatumus, veikiama tų pačių bendrų kultūrinių procesų, deje, šiandien menkai vertinama. Dėl objektyvių priežasčių –­ didžiulės menkaverčių reprodukcijų ir replikų lavinos, užplūdusios meno kūrinių rinkas XIX a., – reprodukcinė grafika prarado savo pozicijas. Svarbus reprodukcinės grafikos ypatumas – savitas jo autoriaus santykis su interpretuojamu kito autoriaus kūriniu. Geriausios senųjų išraižytos reprodukcijos menine verte nė kiek nenusileido originalams. Puikus techninis meistrų pasirengimas, tobulas amato subtilybių išmanymas įgalino naujai perteikti žinomą meno kūrinį. Reprodukuojantiems raižytojams bei meistrams buvo keliami aukšti profesiniai reikalavimai: be stipraus piešinio pagrindų, jie turėjo gebėti pakeisti kūrinio formatą, mokėti kaitalioti kompozicijos elementus, tapybiškai perteikti šviesos ir šešėlių žaismą, vėliau – perteikti originalų reprodukuojamo dailininko kūrybos stilių ir net kūrinių kolorito ypatybes. Anot Deni Diderot, raižytojas reprodukuotojas „gebėjo prozos kalba išversti poeto eiles“. Grafine reprodukcija laikytinas atspaudas, raižytojo atliktas pagal kito dailininko kūrinį. Reprodukuoti (pranc. reproduction – perspausdinti, atgaminti, atkurti) reiškė atkurti kūrinį lakoniškesnėmis, grafinėmis raiškos priemonėmis. Šiam darbui dažniausiai būdavo pasitelkiamos garsių, madingų, pamėgtų dailininkų drobės, piešiniai, skulptūros. Tokiu būdu kūrinyje būdavo įrašomos abiejų dailininkų pavardės – kūrėjo ir interpretatoriaus, lotyniškai pažymint fecit, pixit, invenit (atliko, nutapė, sukūrė) ir sculpsit, incidit (išraižė). Garsius paveikslus, žinomų meistrų piešinius, žymius objektus vaizduojantys estampai prisidėjo prie kultūros vertybių sklaidos, populiarino vienetinį ir nepakartojamą meno kūrinį, įamžindavo ir visiems laikams prarastus originalus. Tiražuota reprodukcija tapo prieinama daugeliui menu besidominčių žmonių, sparčiai įsitvirtino visuomeniniame gyvenime. Įrėminta ir kabinama ant sienos, ji įėjo į namų ir viešąsias erdves kaip stilingo interjero dekoro detalė. Ilgainiui ištobulėjo techninis įtaigaus tapybos perteikimo būdas, atsirado ofortas (nuodytas vario raižinys). Raižinio linija tapo tapybiškesnė, ne tokia tiksli ir sausa. Nors reprodukavimui grynasis ofortas būdavo naudojamas palyginti retai, kartu su kitomis technikomis jis teikdavo naujų galimybių. Senosios technikos –­­ vario raižinys, sausa adata pustonius perteikdavo štrichais ir linijomis. Ilgainiui ryškiai apibrėžiantį kontūrą, plokštoką, reljefą primenančią kompoziciją, tieses pakeitė labiau aptakėjančios, švelniau ir subtiliau formą modeliuojančios linijos. Raižiniuose tapo įmanoma tikroviškai perteikti keliaplanę erdvę aplink figūras, plonyčiais, persidengiančiais štrichais bei taškeliais atlikti vis sudėtingesnes užduotis. Šviesokaita buvo perteikiama vis įtaigiau. XVII a. oforto technikos klestėjimo laiku raižiniuose buvo sukuriamas barokinis teatrališkumas. Šio laiko raižytojai išmanė, kaip vien štrichuote perteikti slidaus, blizgaus šilko, puraus aksomo medžiagiškumą. Tuo metu raižytojai vengdavo persikryžiuojančių štrichų kietumo, šviesokaitos žaismą kurdavo kaitaliodami linijos storį ir intensyvumą. Šio laikotarpio grafikai reprodukuotojai pelnytai vadinami „raižiklio tapytojais“.

Christoforo dall’Acqua. „Žemės alegorija“

XVIII a. plėtojant iliustraciją, plito įrištos ar kitaip įsegtos estampų serijos, pirmieji ouvrages, dailės kūrinių albumai, kuriuos sudarė didžiausių ir vertingiausių pasaulio kolekcijų ir rinkinių reprodukcijos. Taip apipavidalinti raižiniai pasirodydavo tomais, foliantais, pagal mokyklas, autorius, siužetus. Panašūs leidiniai garsino ne tiek rinkinį, kiek kolekcijos savininką. Didžiuliai tomai, reprodukuojantys dailės lobynus atskirais rinkiniais, XVII–XVIII a. buvo pradėti leisti visoje Europoje, o dėl išpopuliarėjusio kolekcionavimo XVIII a. reprodukcinė grafika ypač suklestėjo.

Piere’as Audoninas. „Mūzos“

Lietuvos dailės muziejaus grafikos kolekcijos pobūdis ir specifika lėmė, kad ekspozicijoje išskirtos keturios ryškios teminės grupės.

Renesanso ir baroko mene triumfo motyvai itin dažni. Triumfo tema –­ viena pagrindinių mitologijoje. Tokių scenų rasime tiek XV a. italų renesanso poetų Dante’s, Petrarcos kūriniuose, tiek ir XV–XVIII a. olandų ir prancūzų dailininkų kūriniuose. Juose ypatingas dėmesys skiriamas prabangiems triumfo vežimams arba vežėčioms, kurios gabena konkretų mitinį, alegorinį ar istorinį personažą, įprasmina jį kaip sakralinio pasaulio atstovą. Triumfuojantis ožių ir leopardų traukiamu kinkiniu važiuoja vyno dievas Bakchas, lydimas Ariadnės, liūtai traukia Kibelės vežėčias, balandžiais ar gulbėmis kinkytos Veneros, povais – Junonos vežimas, arklių kvadriga traukia Apolono ir aušros deivės Auroros ratus, delfinai ar jūros arkliai hipokampai –­ kriauklę su Galatėja, Amfitrite, Neptūnu. Vieši asmenų pagerbimai, procesijos, šventimai būdavo keliami ne tik antikos dievų ir didžiavyrių garbei. Panašios iškilmės būdavo rengiamos karvedžiams, imperatoriams. Senojo pasaulio herojai –­ Aleksandras Makedonietis, Julijus Cezaris, Scipijonas ir kiti taip pat turėjo vazdavimo tradicijas.

Antroji kūrinių grupė iliustruoja svarbią Trojos karo temą. Anot šaltinių, dešimtmetis Trojos karas kilo Dzeuso valia. Teigiama, kad dievų ir žmonių tėvas, „palengvino žemės naštą“, sunaikindamas vieną jos miestą, ar kad suteikė progą pasižymėti karo šlovės ištroškusiems dievams ir didvyriams. Romantiškiausia versija – kad išsaugotų ateinančių kartų atmintyje savo dukros Helenės grožį. Anot šios versijos, Trojos karo ugnį įžiebė Heros, Atėnės ir Afroditės ginčas dėl pamesto Eridės obuolio, vadinamo nesantuokos vaisiumi, skirto „visų gražiausiai“. Dzeuso paliepimu Hermis perdavė obuolį jaunam piemeniui Pariui, kad šis ir išrinktų verčiausiąją. Susigundęs gražiosios Helenės meile, Paris įteikė obuolį Afroditei, tuo pelnydamas jos palankumą bei Atėnės ir Heros priešiškumą. Vėliau, kilus karui, Afroditė atsilygino trojiečiams palankumu, o Atėnė ir Hera rėmė priešininkus achajus. Karo proistorę – Pario teismą iliustruoja penki skirtingų raižybos mokyklų atstovų raižiniai. Tarp jų – vieno pirmųjų Rafaelio reprodukuotojų Marcantonio Raimondi estampas. Greta šio pristatomi ir kiti su karo tema susiję siužetai – Andromachės ir Trojos karo didvyrio Hektoro atsisveikinimo scena, amazonių ir graikų mūšis ant Trojos tilto.

Domenico Cunego. „Bakcho ir Ariadnės triumfas“

Trečioji darbų grupė perteikia Publijaus Ovidijaus Nazono „Metamorfozėse“ aprašytus stebuklingus dievų pavirtimus, persikūnijimus. Eksponuojamos originalios 1736 m. Amsterdame išleistos poemos iliustracijos, kurias atliko įvairiatautis dailininkų kolektyvas, tarp jų –­ raižytojai B. Picaras, P. van Gunstas, J. Wandelaaras, J. Folkema ir kiti. Iliustracijose pamatysime dievus, herojus bei žmones, pasaulio sukūrimą iš beformio chaoso, keturis pasaulio amžius, žemę užliejusį tvaną, pirmųjų žmonių atsiradimą ir jų paplitimą. Dailininkų pasakojamos Tebų, argonautų, Heraklio istorijos. Veikalą baigia Romos imperijos realijos, keistu būdu susipinančios su senovės mitais ir legendomis. Fantazijos lobynas užburia įvairove: stebuklingai virstama medžiais, augalais, gėlėmis (Dafnė, Kiparisas ir Narcizas), gyvūnais (Akteonas, virtęs elniu, Arachnė – vore, Likaonas – vilku, Likijos kaimiečiai – varlėmis), negyvi gamtos daiktai pagimdo gyvus (iš Deukalijono ir Piros išmėtytų akmenų atsiranda žmonės, iš Jasono pasėtų slibino dantų išauga kariuomenė). Mitiniai personažai pežengia savo pasaulio ribas ir patenka į anapusybę (Orfėjas), iš ten grįžta pasikeitę išore ir vidumi, patiria sielos atgimimą (Psichėjos virtimas plaštake, paukšteliu), kenčia dvasinius sukrėtimus, sprendžia gėrio ir blogio pasirinkimo dilemas.

Ketvirtoji, didžiausia kūrinių grupė, skirta atskleisti meilės temos įvairovę mitiniuose siužetuose. XVII–XVIII a. raižytojų sukurtose nuogo kūno studijose itin ryškus idealizavimas, pavergia pateikimo estetika. Gražiausias jausmų istorijas seka Venera ir Danajė, Adonis ir Apolonas, Jupiteris, Europė ir Kalisto, Bakchas su Ariadne. Šios grupės kūriniams itin būdingas sensualumo, erotizmo dvelksmas.