FOTOGRAFUOKITE ŠIRDIMI

Janas Bułhakas

Lietuvos nacionalinis muziejus dvi naujas knygas –­ Jano Bulhako „Šviesos estetika“ ir „Vaikystės metų kraštas“ –­ įdėjo į puošnų aplanką ir pristatė lyg dvitomį. Abi knygos skirtingos ir turiniu, ir parašymo metais, be to, „Vaikystės metų krašte“ įdėta ir novelių knyga „Namai“. Abi jungia vienas vertėjas – Stanislovas Žvirgždas, kuris pernai išleido J. Bulhako knygą „Vilniaus peizažai“. Kuo svarbus naujas J. Bulhako sugrįžimas į mūsų kultūrą?

Su J. Bulhako fotografijomis esame neblogai pažįstami iš įvairių parodų, leidinių. Didžioji jo paroda kartu su tarptautine moksline konferencija buvo surengta pernai Dailės muziejuje. Tad dabar einame toliau J. Bulhako keliu, susipažindami su juo kaip fotografijos kritiku, teoretiku, memuaristu, beletristu. J. Bulhakas visur išbandė ne tik fotoaparatą, bet ir plunksną, nerašė tik pjesių. Atitiko kirvis kotą: ir S. Žvirgždas yra visų fotografijos galų meistras: fotografuoja peizažus, rašo straipsnius ir knygas iš fotografijos istorijos, daug metų dirba Fotomenininkų sąjungoje, ne pirmi metai domisi J. Bulhako fotografijomis, puikiai išmano fotografijos techniką. Tad ko dar reikia vertėjui? Įsigilinimo į J. Bulhako stilių, kuris senoviškumu ir barokiškumu vertėjui yra gana kietas riešutėlis. S. Žvirgždas sėkmingai jį perkrimto.

Sprendžiant iš to, kaip J. Bulhakas aktyviai bendradarbiavo su spauda, ką tik atsiradusiu radiju, dabar gal sėdėtų televizijoje ir diskutuotų su kolegomis, ar verta įsigyti naujausią fototechniką, jei ne ji, o motyvo radimas ir šviesos jutimas lemia fotografijos meniškumą? Dėl technikos J. Bulhakas ginčijosi: visos jo knygos iki „Šviesos estetikos“ yra skirtos fotografijos technikai ir fotografavimo procesams aprašyti. „Šviesos estetikoje“ irgi gana daug vietos skirta bromo technikos privalumams, o „leikininkai“ (nuo fotoaparato „Leica“), nuvedę fotografiją momentiškumo ir dokumentalumo keliu, puolami. Fotografijos maestro suprato, kad prieš naują vėją nepapūsi: dėstė fotografiją Vilniaus universitete ir juto, kaip imliai jaunimas gaudo naujoves. Tačiau J. Bulhakas laikėsi savų fotografijos meniškumo kriterijų, susiformavusių XX a. pradžioje, vadinamojo „piktorializmo“ laikais, – artimų dailei kompozicijos ir tonų reikalavimų, meninio vaizdo išgavimo cheminiais procesais ir net rankos įsikišimu, vaizdo „nudokumentinimo“. Svarbiausias J. Bulhako tikslas – savo ir kitų darbais įrodyti, kad fotografija yra dailės atšaka (net pavadinimą sumanė – „fotografika“), atskirti meninę fotografiją nuo amatininkiškos ir mėgėjiškos.

„Šviesos estetika“ yra visų jo ieškojimų summa summarum, nors ir po 1936 m. autorius dar daug nuveikė: rašė ir rengė knygas apie bičiulį, dailininką Ferdynandą Ruszczycą, išleido knygelę apie Vilniaus fotografus, karo metais leidosi į vaikystės prisiminimus ir parašė storoką tomą „Vaikystės metų kraštas“, apie kurį ilgai nei lenkai, nei lietuviai nieko nežinojo. Dabar viskas susiklostė greit: knyga pasirodė Gdanske, netrukus ją išsivertė baltarusiai, o po jų mes, tuo parodydami, kad J. Bulhakas yra svarbus kelių kraštų fotografijos istorijai, o pagal kūrybos mastus turi užimti deramą vietą Europos fotografijos raidoje. „Vaikystės kraštu“ memuarai nesibaigė: antroji dalis turėjo būti skirta J. Bulhako gyvenimui Vilniaus mieste. Deja, ji sudegė karo pabaigoje kartu su fotografo negatyvais. Taigi turi savo likimus ir fotografijos, ne vien knygos. Laimė, kad J. Bulhakas paliko daug fotografijų, o dar daugiau jų paskleidė spaudoje. Sklaidos požiūriu jis tebėra nepralenktas Vilniaus fotografas (rasime jo retesnių fotografijų ir aptariamose knygose). Manyčiau, ir menišku žvilgsniu į senąją Vilniaus architektūrą, kuris išryškėjo prieš keletą metų Margaritos Matulytės sudarytoje knygoje „Vilniaus barokas“. Tik į miestą jis žiūrėjo kaimo peizažininko akimis: „Galima ir tarp miesto mūrų išvysti saulės žaismą, perspektyvos tolius, spalvotus debesų kalnus ir nuolat bendrauti su gamta.“ Šią tradiciją savaip tęsia naujųjų laikų Vilniaus fotografai Algimantas Kunčius, Arūnas Baltėnas, S. Žvirgždas, Kęstutis Sakalauskas ir kiti.

Keista tik, kad „Šviesos estetikoje“ J. Bulhakas dar nematė savo pirmtakų Vilniuje – J. Čechavičiaus, A. Strauso, A. Korzono, S. Fleury ir kitų – indėlio į fotografijos istoriją ir meniškumo brandinimą. Šią kaltę lyg mėgino išpirkti specialia studija 1939 m. Lyginant su tuo, kas dabar išleista iš fotografijos istorijos, tai buvo kukli pradžia. Iš XIX a. fotomenininkų iškeltas tik anglų fotografas D. O. Hillas. Užtat kaip giriami prancūzų piktorialistai, su kuriais J. Bulhakas susirašinėjo, jų darbus rodė Vilniuje, o teorinius straipsnius ir knygas vertė į lenkų k. ir spausdino Vilniuje leistuose fotografijos almanachuose ir žurnaluose. Kur kas mažiau rašė apie vokiečius, nors mokėsi pas vieną žymiausių Vokietijos piktorialistų – fotoportretininką H. Erfurthą. Gerai vertina Rusiją, ypač 1912–1915 m. leistą žurnalą „Vestnik fotografiji“, su kuriuo bendradarbiavo. Užtat savo tėvynės fotografiją iki pirmojo pasaulinio karo apibūdina kritiškai, kaip „estetinę dykumą“. Visada taip būna: pradedama nuo savęs ir bendražygių. Ir visada, kaip rašoma „Šviesos estetikos“ pratarmėje, „seniai, kaip įprasta, mėgsta moralizuoti ir niurzgėti, o jauni nenori klausyti ir įsivaizduoja, kad pasaulis tik nuo jų prasideda“.

„Šviesos estetika“ sudaryta iš straipsnių, recenzijų, paskaitų, bet vientisa, nes persmelkta vienos minties, kurią autorius pavadino „testamentu“: „Mano tolimi, nežinomi kolegos ir bičiuliai – fotografuokite širdimi.“ O tiems, kurie mano, kad senimas pernelyg prisirišęs prie grožio kriterijų, J. Bulhakas primena: „Menininkai vaizduoja ne grožį, o koncentruotą gyvenimo išraišką. Vaizduoja gyvenimą ir gražų, ir bjaurų, tai šiokį, tai tokį, koks pasitaiko.“

„Vaikystės metų kraštą“ reikėtų skaityti širdimi. Jis primena ir romantikų laikus, kadangi J. Bulhakas gyveno A. Mickevičiaus jaunystės krašte ir vaikščiojo „Pono Tado“ takais. Atminties gyvumu ji artima M. Prousto romanui „Prarasto laiko beieškant“, net struktūra panaši: ilga kelionė į vieną giminės pusę, paskui – į kitą. Ją galima skaityti ir kaip postmodernų U. Ecco romaną „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“, nes J. Bulhakas daug pasakoja, ką skaitė vaikystėje, kokius žurnalus vartė, kokiomis iliustracijomis gėrėjosi, kol atsirado fotografija. Tektų tekstą sudėti su vaizdais. „Be galo mėgau žiūrėti tas iliustracijas, jose surasdavau didžiulį nepažinto grožio pasaulį ir peną savo svajonėms bei fantazijoms. Prieš mano akis praslinkdavo seni, šakoti neįžengiamų girių ąžuolai, kailiais apsigobę lietuvių kariai, šventieji žyniai, dailios vaidilutės, senosios Lietuvos gynybinės pilys ir karinės palapinės“, – rašo memuarų autorius. „Vaikystės metų kraštas“ gali būti vertinamas ir kaip XIX a. pabaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės dvarų gyvenimo enciklopedija. Tad J. Bulhako savotiškas dvitomis toli gražu ne vien fotografijos istorija.