Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-27 nr. 3196

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Danutė Paulauskaitė.
NAMAI
31
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Agnė Žagrakalytė.
MAMA POETĖ
51

POKALBIAI 
• APIE VERTĖJO VERGIJĄ IR LAISVĘ4

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
AUKŠTAITIŠKAS „DIEMENTAS“ BIRŽELIO VIDURY
• Ričardas Šileika.
BENEDIKTO JANUŠEVIČIAUS RAŠINIO „AUKŠTAITIŠKAS „DIEMENTAS“ BIRŽELIO VIDURY“ KONTEKSTAS

KNYGOS 
• „APIE TROJOS KARĄ“. „APIE TROJOS ŽLUGIMĄ“
• „LIKĘ TEKSTAI“
• „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ“3
• „KALBĖTI KŪNU: FENOMENOLOGINĖ ALFONSO NYKOS-NILIŪNO KŪRYBOS STUDIJA“1
• (PA)SKAITINIAI1
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Kristina Savickienė.
„NORIU SUKURTI TOBULĄ SPEKTAKLĮ“
4
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Aušra Poškutė.
NEDAUG REIKIA, KAD SUNAIKINTUM
1
• Aušra Poškutė.
ŠAUKINYS – MKČ
1

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
„BIRUTĖ“ BIRŽUOSE
2

PAVELDAS 
• PARODOJE – ANTIKOS MITŲ IR LEGENDŲ PASAULIS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
FOTOGRAFUOKITE ŠIRDIMI

POEZIJA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ15

PROZA 
• Vydas Astas.
MĖLYNAKIS LIETAUS DEBESĖLIS
1

VERTIMAI 
• Josifas Brodskis.
ZOFIJA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• TH. MANNO FESTIVALYJE – APIE BALTIJOS JŪRĄ

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Ramūnas Čičelis.
SKANDALAI KAIP MITINĖ DUOTYBĖ
• Ugnė Novikaitė.
ASMENYBĖS PAMOKĖLĖ ARBA TIEMS, KAS NORI TAPTI NAPOLEONAIS
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• SKAITYTI REIKIA VISKĄ7

KRONIKA 
• RUDENĮ – NAUJA JAUNŲ TALENTŲ INJEKCIJA MENŲ SPAUSTUVEI

DE PROFUNDIS 
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (5)
30
• BJAURUS IŠPUOLIS PRIEŠ LIETUVOS KULTŪRĄ2
• AGITACINIS LAPELIS
• PALMIRA DZVONKAS FON FARŠAS1

PARK@S 
• Markus Roduner.
ŠIS BEI TAS APIE ‘PATAFIZIKĄ
5
 Gintautas Mažeikis.
EGZISTENCINIAI NATIURMORTAI: UŽMARŠUMO, TINGINYSTĖS IR KVAILYSTĖS PAŠLOVINIMAS
• Sigitas Vaičiulionis.
V TARPTAUTINIS TYTUVĖNŲ VASAROS FESTIVALIS (I)
6
• Jonas Nekrašius.
AUSTRALIJA: ABORIGENAI, OSIAI IR LIETUVIAI
7
• SOCIALINĖ VILTIS POLITINIAME DISKURSE
• PROTEUS1

PARK@S

EGZISTENCINIAI NATIURMORTAI: UŽMARŠUMO, TINGINYSTĖS IR KVAILYSTĖS PAŠLOVINIMAS

Gintautas Mažeikis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tomo Andrijausko fotografija

Ką nors pašlovinant nebūtina būti originaliam. Šiuo atveju aš pasiremsiu mintimis, kurias išsakė E. Roterdamietis, M. de Servantesas, F. Rablė, Marcelis Proustas, U. Eco, J. Baudrillardas, kiti garsūs rašytojai ir filosofai. Užmaršumo, lėtumo, tinginystės, kvailystės figūrų apmąstymas siekia atskleisti dionisiškąją gyvenimo pusę, įvardyti sielos įvykio patirties bei suvokimo sąlygas ir dėl to yra labai reikšmingas.

Palaiminta yra ta užmarštis, kuri mus išlaisvina nuo buvusių gyvenimo problemų, skatina pradėti naują gyvenimą bei atleisti savo kaltininkams. Teko girdėti Lamos Ole Nydahlo atsakymą į klausimą, kaip prisiminti savo buvusius gyvenimus: „Ar jums per maža šio gyvenimo problemų, kad dar norite prisiminti buvusio?“ Ar norite prisiminti visas savo skolas ir buvusius skolininkus, tuos, kurie pakišo jums koją meilėje, karjeroje, tuos, kuriems jūs pats pakenkėte ir dabar jaučiate sąžinės graužatį?

Užmarštis yra dievų pasiųsta palaima žmonėms. Neveltui senovės graikai tikėjo, kad įžengiantys į Hadą turėdavo išgerti iš užmaršties – Letės upės. Ir A. Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ žengiantys į rojų yra išlaisvinami užmaršties upės: „Pakol tavęs ši upė nepagirdė, / Tol praeitis gyva dar tavyje“, tačiau „Tvarka aukščiausia būtų pažeista, jei atsidurtų kas anapus Lewtos, /Atsigaivinęs šia banga šventa, / Kol jo nevisos ašaros išlietos“ (vertė A. Churginas). Ar būsena, kai vis dar atsimename savo žemiškuosius reikalus, gali būti rojus? Tačiau ši palaiminanti užmarštis pasiekiama nelengvai, o tik tada, kai jau visos „ašaros išlietos“. Roterdamietis „Pagiriamajame žodyje kvailybei“ šneka personifikuotos Kvailybės lūpomis: „[...] vedu senelius prie Letės šaltinio, trykštančio Laimingųjų salose (tik siauru upeliu jis toliau teka per požemio karalystę). Atsigėrę užmaršties skysčio, jie pamažu nuplauna nuo savo sielos visus rūpesčius ir vėl tampa vaikais“.

Atmintis nėra egzistenciškai pilnavertė. Ji tik didina įtampą, dramatizuoja situaciją. Karams gerai pasitarnauja istorikai, primindami, dėl ko kaimynai turėtų nekęsti vieni kitų. O egizistenciškos pilnatvės leidžia pasiekti tik gili drama ir užmarštis, padedanti sielai išsigryninti ir atsiverti giliai patirčiai, nedangstomai jokių Das Man šešėlių. Krikščionys tai sieja su išpažinties mistika.

Trumpalaikė užmarštis yra reakcijos, naujos patirties, nuoširdumo sąlyga. Reaguojame į kažką nauja, nes laikinai užmirštame sena. Tik taip galime būti atviri naujovėms, įspūdžiams. Tik trumpam užmiršę prieš tai buvusį skonį, kvapą, išvaizdą, galime iki galo mėgaudamiesi žavėtis nauju grožiu. Nepaslėptis – aletėja – atsiveria tiems, kas jau yra paliestas letos. Štai akvariumo žuvyčių džiaugsmai: jų atmintis tęsiasi apie 4 sekundes. Todėl kiekvieną kartą priplaukusios prie dugne esančio akmens, jį randa naują, netikėtą. Taip užmarštis išlaisvina šias žuveles nuo akvariumo kankynės ir dovanoja nesibaigiančią estetinę to paties objekto patirtį. Kiekvienas saulėtekis yra naujas ir nepakartojamas tiems, kurie geba užmiršti visus prieš tai buvusius. Mylimojo, mylimosios veidas atsiveria tam, kuris geba atsiriboti nuo visų kasdienybės problemų ir pasinerti į gryną meilės įspūdį. Taigi aesthesis sąlyga yra ne tik atmintis, bet ir stipri užmarštis. Tačiau kad patirtų užmaršties globojamą susižavėjimą, siela turi gebėti patirti meno kūrinio turinio ir formos grožį, todėl siela turi būti lavinama.

Kita šių laikų beprotybė yra skubėjimas: greitas skaitymas, skubus valgymas, lėkimas iš vienos vietos į kitą... O juk malonumas tęsiasi tiek, kiek laiko gebame jį išlaikyti aktualų. Patirtis ir įspūdis matuojami ne greičiu, o lėtumu. Prisiminkime J. V. Getės „Faustą“: „Sustok, akimirka žavinga...“. Nemokantys skaityti lėtai, pamažu, R. Barto žodžiais tariant, praranda teksto malonumą. Todėl reikėtų steigti lėtai skaitančių klubus. Skaitydami tekstą juokiamės tuo ilgiau, kuo daugiau kartų galime pakartoti ir suprasti skaitomo pokšto netikėtumą. Nerimą, džiaugsmą jaučiame tiek laiko, kiek šią emocinę ir kartu intelektualią nuostatą galime išlaikyti jos nekeisdami. Susižavėjimo akimirka tęsiasi tol, kol ji išlieka aktuali. Greitas skaitymas visa tai žlugdo, o greito skaitymo kultas sunaikina vaizduotės gebėjimus. Žmonės, skatinantys supratimą ir malonumą, turėtų mokytis skaityti lėtai. Tas pats ir su maistu. Gurmanai puikiai žino, kad greito maisto restoranai yra pražūtis skoniui, todėl pasaulyje ir plečiami lėto maisto (slow food) tinklai.

Greitas judėjimas sunaikina erdvės ir architektūrinės, landšaftinės ritmikos pojūtį. Greitai judant mums tampa nerekalingi nežinomi kaimai, miškai, pelkės, kalvos. Tačiau kaip tik ten, kur aplinka svetima ir prie kurios lėtai, žingsnis po žingsnio prisiartiname, kyla stebuklai. Įvykio, patirties stebuklas ateina iš nežinomybės. Šungalviai žmonės išnyko, nes nebeliko paslaptingų kraštų. Sunaikindami svetimas erdves, jas paversdami globalizmo monotonija, prarandame atradimo džiaugsmą. Kai visi pasaulio miestai tampa panašūs, iš vienų į kitus keliaujame lėktuvais, – nebelieka stebuklų. Greitas judėjimas panaikina pasaulio romantiką, jo netikėtumą ir svetimumą, atima kelionės pagundą ir persotina žmones, atima iš jų norą gyventi. Tik ilga lėta kelionė padeda žmogui atrasti save, nes mūsų jausmai ir minties raida yra matuojami ne reaktyvinių variklių galingumu, o kelionės vargu, pėdomis žengiant per gruodą, pakalnučių pievą ar žingsniuojant betoniniais šaligatviais.

Nuo kiek žalingų sprendimų ir veiksmų mus apsaugojo tinginystė! Filosofija ir menas senovės Graikijoje kilo ne tik iš nuostabos, draugiškumo, meilės, bet ir iš laisvo laiko ir atvirumo. O laisvalaikis remiasi darnia norėjimo ir tingėjimo opozicija. Nenoriu – nedarau, nes tingiu, o jei jau ką veikiu – vadinasi, to noriu, siekiu. Visi žaidimai, jei tik jie yra laisvi, remiasi šia veiklos ir tinginystės harmonija. Taip tinginystė atveria kelią džiaugsmui ir užveria duris beprasmiškiems darbams. Dailininkas K. Malevičius 1921 metais paskelbė tekstą: „Tinginystė kaip tikroji žmonijos tiesa“. „Pagyrą tinginystei“ parašė ir kroatų rašytojas M. Stilinovičius. Kūrinį pradėjęs palinkėjimu: „Aršiai tingėk, liūte!“, jis pastebi, kad kapitalizmo esmė, ideologija remiasi darbu. Niekas nėra taip nuosekliai persekiojamas ir kritikuojamas kaip tinginys. Tačiau liaudies išmintis sako ką kita – tai ypač tinka pasisakant prieš dabartinį darbo biurokratizavimą. Pavyzdžiui, patarimas „Neskubėk ir būsi pirmas“ gerai veikia, kai reikia pildyti naujas ataskaitas. Dažnai jų forma per mėnesį kelis kartus pasikeičia, ir tik tingintys išsaugo blaivią galvą ir gali laiku įgyvendinti paskutinius sprendimus. Kitas tinginių patarimas: „Ką gali padaryti rytoj, niekada nedaryk šiandien, nes galbūt to daryti iš viso nebereikės“. Ši taisyklė puikiai veikia prieš karštakošius, pasižymėti skubančius vidurinės grandies vadovus. Kasdien jie sugalvoja visą aibę naujų darbų: nežinia iš kur atkeliavusių anketų, tarpinių atsiskaitymų, reorganizacijų, metodikų. Ignoruojant jų reikalavimus dažnai sutaupomas laikas ir sveikata, nervai ir kūrybinis potencialas. Žinoma, kalbu apie sąmoningą, kritišką tinginystę, kuri geba džiaugtis trokštamos veiklos malonumais.

Svarbiausia – tinginystė atveria kelią tikriems įspūdžiams, o darbai alina gebėjimą reaguoti. Žinoma, darbštumas padeda išmokti patirti specialius, sudėtingus įspūdžius. Pavyzdžiui, tik ilgas ir nuoseklus skonio lavinimas išmoko suprasti aukštosios kultūros kūrinius ar patirti filosofinį malonumą. Tačiau aukštoji kultūra taip pat reikalauja mėgavimosi, o darbštumas šiam gebėjimui neleidžia išsiskleisti.

Pagarba kvailybėms atveria kelią naujovei, kūrybingumui, demokratijai. O drąsa krėsti kvailybes yra meniškumo prielaida. Pagyras kvailybei bei samprotavimus apie patafiziką jau esu išsakęs straipsnyje „Šventa ir protinga kvailystė“ („Park@s“, „Literatūra ir menas“, 2007-11-30), tad nebesikartosiu. Tik nurodysiu, kad karnavalų, t. y. kvailų švenčių metu atsiveria galimybė įveikti hierarchines visuomenės ribas. Tačiau kvailystė negalima be savo tarnaičių: užmaršties, tinginystės, juoko, atsipalaidavimo.

Mitiškumo, laisvų iliuzijų svarbą išskleidė T. Adorno ir M. Horkheimeris „Švietimo dialektikoje“. Jie pastebėjo, kad išstūmus iracionaliuosius liaudies mitus ir blokuojant mūsų pasąmonę, visas šis mistinis pasaulis virsta Superego įsitikinimais: totalitarinėmis ideologijomis, nepamatuotais valdžios siekiais, tvarkos reikalavimais. Išvarius vietines fantazijas, jų vietą užima partijų ir valstybės palaikomos ne mažiau utopinės doktrinos.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:36:24 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba