Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-27 nr. 3196

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Danutė Paulauskaitė.
NAMAI
31
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Agnė Žagrakalytė.
MAMA POETĖ
51

POKALBIAI 
• APIE VERTĖJO VERGIJĄ IR LAISVĘ4

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
AUKŠTAITIŠKAS „DIEMENTAS“ BIRŽELIO VIDURY
• Ričardas Šileika.
BENEDIKTO JANUŠEVIČIAUS RAŠINIO „AUKŠTAITIŠKAS „DIEMENTAS“ BIRŽELIO VIDURY“ KONTEKSTAS

KNYGOS 
• „APIE TROJOS KARĄ“. „APIE TROJOS ŽLUGIMĄ“
• „LIKĘ TEKSTAI“
• „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ“3
• „KALBĖTI KŪNU: FENOMENOLOGINĖ ALFONSO NYKOS-NILIŪNO KŪRYBOS STUDIJA“1
 (PA)SKAITINIAI1
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Kristina Savickienė.
„NORIU SUKURTI TOBULĄ SPEKTAKLĮ“
4
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Aušra Poškutė.
NEDAUG REIKIA, KAD SUNAIKINTUM
1
• Aušra Poškutė.
ŠAUKINYS – MKČ
1

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
„BIRUTĖ“ BIRŽUOSE
2

PAVELDAS 
• PARODOJE – ANTIKOS MITŲ IR LEGENDŲ PASAULIS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
FOTOGRAFUOKITE ŠIRDIMI

POEZIJA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ15

PROZA 
• Vydas Astas.
MĖLYNAKIS LIETAUS DEBESĖLIS
1

VERTIMAI 
• Josifas Brodskis.
ZOFIJA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• TH. MANNO FESTIVALYJE – APIE BALTIJOS JŪRĄ

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Ramūnas Čičelis.
SKANDALAI KAIP MITINĖ DUOTYBĖ
• Ugnė Novikaitė.
ASMENYBĖS PAMOKĖLĖ ARBA TIEMS, KAS NORI TAPTI NAPOLEONAIS
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• SKAITYTI REIKIA VISKĄ7

KRONIKA 
• RUDENĮ – NAUJA JAUNŲ TALENTŲ INJEKCIJA MENŲ SPAUSTUVEI

DE PROFUNDIS 
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (5)
30
• BJAURUS IŠPUOLIS PRIEŠ LIETUVOS KULTŪRĄ2
• AGITACINIS LAPELIS
• PALMIRA DZVONKAS FON FARŠAS1

PARK@S 
• Markus Roduner.
ŠIS BEI TAS APIE ‘PATAFIZIKĄ
5
• Gintautas Mažeikis.
EGZISTENCINIAI NATIURMORTAI: UŽMARŠUMO, TINGINYSTĖS IR KVAILYSTĖS PAŠLOVINIMAS
• Sigitas Vaičiulionis.
V TARPTAUTINIS TYTUVĖNŲ VASAROS FESTIVALIS (I)
6
• Jonas Nekrašius.
AUSTRALIJA: ABORIGENAI, OSIAI IR LIETUVIAI
7
• SOCIALINĖ VILTIS POLITINIAME DISKURSE
• PROTEUS1

KNYGOS

(PA)SKAITINIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija

Cortázar, Julio. KRONOPŲ IR GARSENYBIŲ ISTORIJOS. Iš ispanų kalbos vertė Jordana Gonzalez Cruz ir Daina Matikonytė. – V.: Alma littera, 2008.

Neaišku, kuo vertėjams neįtiko autoriaus sumanytas pavadinimas „fama“, kad jį pakeitė prėsku, neoriginaliu žodžiu „garsenybė“ (žurnalistų dėka nuo pastarojo ir taip akys raibsta). Be abejo, seniems J. Cortázaro gerbėjams šios smagios istorijos jau žinomos ir skaitytos, ko gero, ne viena užsienio kalba. Tačiau dar niekur nesu mačiusi, kad jų rinkinys būtų apipavidalintas tokiais piešiniais. Žiūrėdamas į juos, nejučiomis susimąstai, kaip sureaguotų pats prozininkas: akivaizdu, kad iš visų įmanomų paveiksliukų jo žaismingiems tekstukams iliustruoti mažiausiai tinka atsiklaupę griaučiai (p. 55). Aišku, prireikus visur galima surasti tradiciškai propaguojamo žmogiškosios būties trapumo, tragiškumo, dvasingumo, bet juk ir didiesiems rašytojams kartais galima pakvailioti.

Nemažai kritikų pripažįsta, kad J. Cortázaras savo kūryba kovojo už suaugusiojo teisę mąstyti vaikiškai, valiūkiškai fantazuoti, nepasiduoti racionaliam ir sustabarėjusiam mąstymui, kuris apibūdinamas solidžia fraze „sveikas protas“. Bet jo iracionalumas neturi nieko bendra su beprotybe: tai tik bandymas kitu kampu pažvelgti į įprastus, kasdienius, gerai pažįstamus dalykus, netgi šimtą kartų matytus, ir užduoti amžiną vaikišką klausimą „kodėl?“. Net įprasčiausias veiksmas gali pavirsti stebuklu, paneigiančiu visus logikos dėsnius, kuriais vadovaujantis dažnai prieinama aklavietė: „Mažytis kronopas ieškodavo lauko durų rakto ant naktinio staliuko, staliuko – miegamajame, miegamojo – name, namo –­ lauke. Bet tuo viskas ir baigdavosi, nes, norint išeiti į lauką, reikia durų rakto“ (p. 65). Kiekvienas skaitytojas turi teisę įsivaizduoti kronopus, famas ir viltis kaip tik širdis geidžia. Taisyklių nėra. Yra tik paradoksų, fantastikos, karnavališkumo kupinas žaidimas, kuriame viskas egzistuoja tik vieną kartą. Paklaikusi šeimynėlė iš „Keistų užsiėmimų“ nepagailės jėgų, kad rastų vamzdynuose vieną vienintelį plauką, o paštą ir net šermenis paverstų fiesta. Nesipiktinkite – visi čia elgiasi kuo rimčiausiai, juk kiekvienam gyvenimo atvejui parengtos instrukcijos: kaip prisukti laikrodį, kaip verkti, kaip dainuoti... Tradicija, įpročiai ir taisyklės tik atima gyvenimo skonį, bet galinga vaizduotės galia paverčia farsu net paprasčiausią įvykį. Parodijos, grotesko, nepiktos satyros priemonėmis parodoma, kad ši realybė nėra vienintelė, buitis yra neįtikėtinų nuotykių mozaika, o kasdienybė –­ spalvingas nuotykis, kurį jums džiaugsmingai surengs visų laikų didžiausias kronopas.

Lewycka, Marina. TRUMPA UKRAINIETIŠKA TRAKTORIŲ ISTORIJA. Iš anglų kalbos vertė Simona Kaziukonytė. – V.: Alma littera, 2006.

Knyga nežinia kodėl priskirta populiarių „moteriškų“ romanų skyreliui, bet iš tikrųjų yra daug stipresnė nei laisvalaikiui protą užimti skirta istorijėlė. Jau nuo pirmų puslapių (visi lapai čia išmarginti kapučino puodelių piešiniais, bet prie tokios prozos labiau tiktų „kruvinoji Merė“) jaučiamas galingas slaviško temperamento užtaisas, kurio nenugali nei emigracija į sočią, ramią Jungtinę Karalystę, nei graudulingi giminės istorijos epizodai, pajėgūs sukrėsti anglakalbius skaitytojus. Istorija čia dėstoma glaustai, mažomis „porcijomis“, oficialokomis frazėmis, už kurių slypi kartu ir įprastas (žvelgiant buvusių SSSR gyventojų akimis), ir šokiruojantis (žvelgiant britų akimis) šeimos likimas. Ukrainiečio inžinieriaus, tipiško sovietinio inteligento šeima emigruoja į Jungtinę Karalystę, kur auga visiškai priešingų politinių įsitikinimų ir mąstymo logikos seserys Vera ir Nadežda. Mirus jų motinai, senukas tėvas užsimano vesti Valentiną – atvykėlę iš skurdžios, politinių peripetijų draskomos Ukrainos. Seserys jau iš pat pradžių įtaria, kad jaunoji išnaudos vyrą, bet niekas neįtaria, kokį mastą tai gali įgyti.

Pasakojimas ir labai rimtas, nes Nadežda jį dėsto britiškai sausoku, precizišku socialinės darbuotojos stiliumi, ir komiškas kaip pats gyvenimas. JK gyventojai jau įprato manyti, kad viską galima apskaičiuoti, bet apsukrioji nuotaka viską apverčia aukštyn kojomis. Talentingai ieško ir randa spragų britiškuose įstatymuose, sugeba įtikinti graudulingais pasakojimais ne tik savo vyrą, silpnavalį idealistą, bet ir valstybės inspektorius, besirūpinančius, kad šeimos gyvenimas vyktų pagal nustatytas normas. Atrodo, kad čia išjuokiamos godžios materialistės, smulkmeniškai išnaudojančios kiekvieną galimybę praturtėti nepajudinus nė piršto. Tačiau nejauti didelės simpatijos ir „tobuliems“ JK pareigūnams, siekiantiems užtikrinti teisybę ir tvarką oficialiai tikrinant net sutuoktinių seksualinį gyvenimą. Tolygiai su pasakojimu apie „laimingus jaunavedžius“ rutuliuojasi ir įsisenėjusio seserų konflikto istorija, kurią pasakojanti Nadežda sugebėjo labai vykusiai ir sklandžiai atverti vakarietiško mąstymo struktūrą ir elgesio motyvaciją. Perskaičius šį romaną (kaip niekad jaudinausi, ar baigsis laimingai) sužinojau daug naujų ir ėmiau kur kas giliau suprasti daugybę žinomų dalykų ir apie moteris, ir apie Rytų Europą, ir apie teisę, ir apie emigraciją. Ir be abejo, apie traktorius.

Kuklys, Algis. KAZBEKIJA – JO KAPAS NEŽINOMAS. –­ V.: Versus aureus, 2008.

Nedidelis romanas labai primena pernai tos pačios leidyklos išleistą T. Kavaliausko knygutę „Atsisveikinimas“. Aname buvo kalbama apie sunkų Lietuvos piliečio atsisveikinimą su sovietiniu mentalitetu. Šiame taip pat pasakojama apie Sovietų Lietuvos pilietį, tik šalis užmaskuota kaip nežinia kur esanti, nežinia kokiomis istorinėmis aplinkybėmis atsiradusi Kazbekija. Ji aprašyta gana abstrakčiai: net pagrindinis veikėjas nevadinamas vardu, visa jo aplinka – gana alegoriška, kad galėtum nesunkiai atpažinti standartinio totalitarinės respublikų sąjungos gyventojo buitį ir kasdienybę. Jis dirba kūriku, gyvena bendrabutyje, laisvalaikiu vaikštinėja į aludes, slapčia rašo laiškus į Vakarus pabėgusiam broliui. Netgi, sakyčiau, stereotipinis vaizdas – jei ši knyga būtų išversta į užsienio kalbas, tai užsienio skaitytojai kaipmat susivoktų, kad sovietmečiu visi be išimties Lietuvos (ir kitų respublikų) piliečiai gyveno lygiai taip pat, kaip ir romano veikėjai.

Prisimenantieji sovietinius laikus, be abejo, žino, kad ne viskas buvo taip paprasta, ne visur viešpatavo tokie niūrūs, visus neigiamus žmogaus bruožus išryškinantys vaizdai. Kad jei sumanytum papasakoti tikrąją režimo suluošinto žmogaus istoriją, prireiktų kur kas daugiau puslapių, kur kas labiau išplėtotų pasakojimo aplinkybių. Šiame romane viskas pavaizduota schemiškai, apibendrintai, abstrakčiai (beje, tai būdinga ir minėtam T. Kavaliausko romanui). Autoriui daug svarbiau tai, kas vyko, negu tai, kaip tai vyko. Jo veikėjas, rodos, vieną kartą mielai pasidavė įtikinamas, jog nėra protingas, tad vadovaujasi kitų nuomonėmis, idėjomis ir paskatomis. Svarbiausias romano klausimas, suformuluotas ant knygos nugarėlės – „Ar įmanoma išsaugoti asmenybę totalitarinėje visuomenėje?“. Tačiau skaitydama vis labiau ėmiau abejoti, ar tos asmenybės čia apskritai būta. Visi veikėjai – pilki žmogeliai, beveik neturintys išskirtinių bruožų, nuobodžiai ir paklusniai velka gyvenimo jungą. Ar kitokioje santvarkoje jie būtų kitokie? Ar kitokiomis aplinkybėmis veikėjas būtų įsitikinęs, pavyzdžiui, kad pasauliui turi vadovauti vyrai? Ar kalbėtų tokiomis „originaliomis“ frazėmis kaip „Manau, kad jokie profesoriai nepaaiškins žmogaus gyvenimo“ (p. 22), „Žmogus be tikėjimo yra iškamša, mokanti tik vaikščioti ir kalbėti“ (p. 67) ir t. t.? Iš trijų požiūrio taškų papasakota istorija verčia susimąstyti, kad visi sureikšminame skirtingus dalykus ir vienos tiesos niekada nebuvo ir nėra. Kaip nėra pasaulyje nei absoliutaus blogio, nei absoliutaus gėrio.

Smith, Ali. KAIP VISKAS BUVO IR KITI PASAKOJIMAI. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė. – V.: Baltos lankos, 2008.

Tie, kas nuoširdžiai domisi gyvenimu Jungtinėje Karalystėje, pastaruoju metu priglaudusioje nemažai tautiečių, bet dėl kokių nors priežasčių negali ten nukeliauti, paskaitęs Ali Smith kūrybos, nesunkiai galėtų susidaryti bendrą įspūdį. Šio apsakymų rinkinio, kaip ir romano „Pasaulio viešbutis“, veikėjai – malonūs žmonės, lengvai slysta įvykių paviršiumi ir mąsto visai kitaip nei lietuviai. Nors stengiamasi pavaizduoti įvairių visuomenės sluoksnių mąstymą, jie pernelyg panašūs vieni į kitus. Autorė juos vaizduoja neeilinėmis, nekasdienėmis aplinkybėmis: viena veikėja įsimyli žydintį medį, kita bando apginti sumuštininę nuo įsilaužėlių, reikalaujančių pinigų, trečia prisipažįsta mylimam vyrui, kad turi sutuoktinį ir tris vaikus… Beveik visuose trumpuose apsakymuose kalbama pirmuoju asmeniu, bet jei net taip ir nebūtų, akivaizdu, kad kurdama tas veikėjas prozininkė daugiausia vaizdavo save pačią: jos visos yra škotės, savo šalies patriotės (nesu sutikusi nė vieno škoto, kuris netvirtintų toks esąs), dirba nelabai įdomius darbus (juk ką nors reikia dirbti), myli augalus ir savo partnerius (ar partneres – dėl anglų kalbos specifikos valia nuspręsti paliekama vertėjai). Lakoniškai, sausokai, pakankamai stilizuota kalba su daugybe buitinių detalių, be audringų emocijų aprašoma, kaip jos pasirinkti „stebėjimo objektai“ elgiasi susiklosčiusioje situacijoje. Tiesą pasakius, labiausiai Ali Smith kūryboje pasigendu žmogiško bendravimo: jos veikėjos neturi draugų ar draugių, rodos, palaiko ryšius tik su savo „antrąja puse“, o į kitus įsižiūri atidžiau tik priverstos aplinkybių. Išties, lengviau mylėti medį negu žmogų, nes šios rūšies žinduoliai dažniausiai yra arba nuobodūs, arba pavojingi: ima tau aiškinti mobiliųjų telefonų žalą organizmui arba siekia priversti aplinkinius laužyti „savaime suprantamas“ elgesio taisykles. Rašytojos veikėjos nenori rizikuoti: jei ir ryžtasi elgtis savaip, tai pasakojimas netikėtai baigiamas, paliekant jų tolesnį likimą skaitytojo vaizduotei. Kartais nutinka ir taip, kad apsakymas neturi visiškai jokio siužeto – tada yra paprasčiausiai nuobodus. O kai kuriuose apsakymuose tarsi girdi pačios autorės nuostabą: „Kokia aš gudri!“ Čia vengiama bet kokių konfliktiškų, prieštaringų situacijų, neigiamų emocijų. Gal ir smalsu pasiskaityti, bet, tiesą pasakius, juk tikrai gerai knygai parašyti vien vaizduotės ir gudrumo nepakanka.

ALEKSANDRA FOMINA

 

Skaitytojų vertinimai


47576. dalia2008-06-30 11:08
na su Ali Smith analize, panele Fomina, tai jau labai prastai...pro šalį ir darkart pro šalį...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:36:24 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba