Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-27 nr. 3196

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Danutė Paulauskaitė.
NAMAI
31
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Agnė Žagrakalytė.
MAMA POETĖ
51

POKALBIAI 
• APIE VERTĖJO VERGIJĄ IR LAISVĘ4

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
AUKŠTAITIŠKAS „DIEMENTAS“ BIRŽELIO VIDURY
• Ričardas Šileika.
BENEDIKTO JANUŠEVIČIAUS RAŠINIO „AUKŠTAITIŠKAS „DIEMENTAS“ BIRŽELIO VIDURY“ KONTEKSTAS

KNYGOS 
• „APIE TROJOS KARĄ“. „APIE TROJOS ŽLUGIMĄ“
• „LIKĘ TEKSTAI“
• „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ“3
• „KALBĖTI KŪNU: FENOMENOLOGINĖ ALFONSO NYKOS-NILIŪNO KŪRYBOS STUDIJA“1
• (PA)SKAITINIAI1
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Kristina Savickienė.
„NORIU SUKURTI TOBULĄ SPEKTAKLĮ“
4
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Aušra Poškutė.
NEDAUG REIKIA, KAD SUNAIKINTUM
1
• Aušra Poškutė.
ŠAUKINYS – MKČ
1

MUZIKA 
• Rita Nomicaitė.
„BIRUTĖ“ BIRŽUOSE
2

PAVELDAS 
• PARODOJE – ANTIKOS MITŲ IR LEGENDŲ PASAULIS

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
FOTOGRAFUOKITE ŠIRDIMI

POEZIJA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ15

PROZA 
• Vydas Astas.
MĖLYNAKIS LIETAUS DEBESĖLIS
1

VERTIMAI 
• Josifas Brodskis.
ZOFIJA
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• TH. MANNO FESTIVALYJE – APIE BALTIJOS JŪRĄ

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 Ramūnas Čičelis.
SKANDALAI KAIP MITINĖ DUOTYBĖ
• Ugnė Novikaitė.
ASMENYBĖS PAMOKĖLĖ ARBA TIEMS, KAS NORI TAPTI NAPOLEONAIS
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• SKAITYTI REIKIA VISKĄ7

KRONIKA 
• RUDENĮ – NAUJA JAUNŲ TALENTŲ INJEKCIJA MENŲ SPAUSTUVEI

DE PROFUNDIS 
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (5)
30
• BJAURUS IŠPUOLIS PRIEŠ LIETUVOS KULTŪRĄ2
• AGITACINIS LAPELIS
• PALMIRA DZVONKAS FON FARŠAS1

PARK@S 
• Markus Roduner.
ŠIS BEI TAS APIE ‘PATAFIZIKĄ
5
• Gintautas Mažeikis.
EGZISTENCINIAI NATIURMORTAI: UŽMARŠUMO, TINGINYSTĖS IR KVAILYSTĖS PAŠLOVINIMAS
• Sigitas Vaičiulionis.
V TARPTAUTINIS TYTUVĖNŲ VASAROS FESTIVALIS (I)
6
• Jonas Nekrašius.
AUSTRALIJA: ABORIGENAI, OSIAI IR LIETUVIAI
7
• SOCIALINĖ VILTIS POLITINIAME DISKURSE
• PROTEUS1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

SKANDALAI KAIP MITINĖ DUOTYBĖ

Ramūnas Čičelis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Andriaus Šiušos piešinys

Važiuoju kas rytą sausakimšu troleibusu į darbą ir svarstau, kas verčia visus gatvėje judančius žmones taip skubėti į darbą, vykdyti savo pareigas, atlikti darbus. Kitaip sakant, klausiu savęs, kodėl sukasi visuomenės gyvenimo „dantračiai“, kas palaiko šį mechanizmą. Suprantama, kad puslapio apimties tekste atskleisti visuomenės gyvavimo dėsnį būtų per sunku. Galima spėti, kad žmones palaiko moralinės pareigos prieš save ir artimuosius, ar kas kita. Taip pat nustembu kino teatro salėje, kai, sėdėdamas pirmojoje eilėje, nukreipiu žvilgsnį nuo ekrano į žiūrovus. Koks veido mimikų paradas! Ir kokios jos gražios! Prisiminęs Aristotelio „Poetiką“, pamanau: štai žmonės sėdi ir žiūri filmą, patiria katarsį, estetiniu būdu apsivalo. Tokią minčių idilę sudrumstė neseniai kaip užduotis universitete parašyta Franzo Kafkos novelės „Metamorfozė“ analizė. Į pagrindinio jos veikėjo Gregoro Zamzos ir jo šeimos gyvenimą analizėje buvo žvelgiama per atpirkimo aukos mito „akinius“. Novelė daug kam gerai žinoma, todėl pasakoti turinio turbūt neverta. Analizės išvadose paaiškėjo, kad Zamzų šeimos, kaip ir mūsų visuomenės gyvenimą, iš dalies palaiko aukojimo krizės sprendimas, kuris nėra toks nekaltas kaip aristoteliška mimezė ir katarsis. F. Kafkos novelė privertė susimąstyti apie daugelio mūsų šalies skandalų skandalėlių (kaip metiniame pranešime minėjo Valdas Adamkus) prasmę. Skandalai mūsų gyvenimą lydi beveik kasdien. Ypač tuos, kurie žiūri televizorių. Skandalų seka yra virtusi savotiška mūsų visuomenės gyvenimo religija. Šio straipsnio teorinės atramos glūdi prancūzų mitologo R. Girard’o straipsnyje „Edipas ir atpirkimo auka“, publikuotame knygoje „Mitologija šiandien“. Straipsnio autorius analizuoja Edipo mitą kaip aukojimo krizę ir pabaigoje sako, kad šis mitas yra universalus ne tik daugelyje literatūrų, bet ir beveik visose visuomenėse. Taigi kokios šio mito gyvavimo prielaidos ir padariniai mūsų sociumo gyvenimui?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Lietuvos visuomeninis gyvenimas vyksta inertiškai, be didesnių sukrėtimų – problemos keičia problemas, vadovai – vadovus. Nedrįstu tvirtinti, kad niekas nėra apžvelgęs mūsų šalies politinio ir viešojo gyvenimo psichologijos metodais. Tačiau psichologija kolektyvinėms krizėms spręsti, regis, tegali pasiūlyti masių elgesio tyrimo metodus. Atseit minia yra nekontroliuojama ir jos elgesys nenuspėjamas. Gal kiek supaprastinu reikalo esmę, tačiau atrodo, kad psichologija kur kas labiau susitelkia ties individo problemomis ir aiškinasi, kaip jas spręsti, bet nesistengia suprasti priežasčių. Neginčytina atrodo tai, kad psichologai kol kas nepasiūlė būdo, kaip spręsti daugelį visuomenės gyvenimo problemų, kurios susijusios su masių psichika. Neduok Dieve, jei pasiūlys!.. Tokių sprendimų, gal tiksliau, supratimų, atrodo, gali teikti žvilgsnis į mūsų visuomenę kaip į mitologinę bendruomenę – žmonių sambūrį, kurį veikia vienas ar keli mitai. Čia bus kalbama būtent apie aukojimo krizės mitą. R. Girard’as pažymi, kad, norint suprasti mito funkcionavimo visuomenėje būdą, reikia ieškoti jo gyvavimo pradžios. Tačiau čia pat mokslininkas kalba apie išlygą – aukojimo krizės mito pradžia nežinoma, ji neturi atskaitos taško praeityje.

Aukojimo krizės mito esmė yra bendruomenės kolektyvinis pyktis, agresija prieš vieną konkretų asmenį, kuris virsta atpirkimo auka. Taigi šio mito funkcionavimo šių dienų Lietuvoje analizė leistų bent iš dalies praskleisti visuomenės bendro pykčio ir agresyvumo atmosferos priežastis. Pyktis dabartinės Lietuvos gyventojus, kaip ir minėto mito bendruomenę, užvaldo beveik visuotinai. Jis paprastai nukreipiamas ne tik į kaimyną ar savo artimąjį (apie tokius atvejus čia nebus kalbama), bet ir į viešąjį asmenį, kuris yra vienaip ar kitaip susikompromitavęs. Racionalus žmogus paklaustų, ko gi čia stebėtis, kad pykstama ant tikrus nusikaltimus ar prasižengimus padariusio žmogaus? Tačiau iš tiesų būtų įdomu ištirti, kiek procentų televizijos žiūrovų išties piktina konkretūs politiko ar valstybės tarnautojo nusikaltimai. Tai greičiau pyktis ne dėl konkrečios priežasties, o agresija dėl agresijos. Kodėl į skandalus dažniausiai įsivelia vadinamieji populistiniai politikai, pavyzdžiui, Rolandas Paksas ar Viktoras Uspaskichas? Remiantis mito logika, galima sakyti, kad visuomenė jiems keršija už tai, kad šie imasi visagalio valdovo vaidmens. Kitaip sakant, dar vakar buvęs eilinis pilietis, politikas per naktį tampa „išvaduotoju nuo visų blogybių“. Jei visuomenę suprastume kaip šeimą, sakytume, kad sūnus netikėtai paveržia tėvo vaidmenį, stoja į vadovo poziciją. Problema galbūt ne ta, kad atsiranda naujas vadovas, o ta, kad jis nori per didelių galių. Edipo aukojimo krizės mitas politikos lygmenyje visuomenei padeda atmesti autoritarinį ar totalitarinį valdovą. Dar prieš juo tapdamas, asmuo jau pasmerktas tapti atpirkimo auka, nes įgyja bruožų, kurie jį aiškiai skiria nuo kitų visuomenės narių. Tokie bruožai gali būti pinigai, valdžia ir kitos daugelio siekiamybės. Tai netgi leidžia paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose skandalai retesni nei Lietuvoje. Juk ten į prezidento postą kandidatuojantis asmuo stengiasi kurti tokį savo įvaizdį, kad atrodytų kaip vienas iš rinkėjų – „vienas iš mūsų“. Jis neįgyja jokio išskirtinumo, todėl netampa atpirkimo auka. Kita vertus, naujieji lietuviški potencialūs diktatoriai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip patys pozityviausieji personažai. Čia ir glūdi pirmojo įspūdžio galia, kuria šie labai dažnai naudojasi. Tačiau toks poveikis ne tik pirmasis, bet ir labai trumpalaikis. Visuomenę po truputį užvaldo visuotinė mintis tokiu vadovu atsikratyti – kaupiasi pyktis ir agresija. Atsikračiusi juo, visuomenė tartum grįžta prie pirminės tvarkos, kuri Lietuvoje vėlgi labai trumpalaikė. Ratas sukasi toliau, ir vietoj nušalintojo tuojau pat stoja kitas, neretai dar spalvingesnis personažas. Juk iš laikraščių ar televizijos žinių galima pastebėti, kad po kiekvieno skandalo įsivyrauja bent vienos ar kelių dienų ramybė – visuomenė jaučia satisfakciją, išliejusi pyktį. Vyksta savotiškas atgimimas (tuo būtų galima aiškinti netgi mitines Sąjūdžio ištakas). Kai vienas asmuo užsibrėžia vykdyti visas įmanomas pareigas, pasirūpinti viskuo, visuomenė lieka be jokio vaidmens. Sukuriama iliuzija, kad nuo jos, deja, niekas nepriklauso. Tuo būtų galima paaiškinti ne tik pykčio ant valdžios uzurpatoriaus priežastį, bet ir menką mūsų visuomenės pilietiškumo lygmenį. Žiūrėdama televizijos programas ar skaitydama laikraščius, visuomenė dažniausiai tapatinasi su informaciją pateikiančiu žurnalistu, laikraščiu ar žinių vedėju. Tokia identifikacija leidžia ne tik išlieti visuomeninį pyktį, bet ir pasijusti pranašesniems už sutryptus politikus (čia nenagrinėjama, ar šie to nusipelno, nes tai jau moralės klausimas, o moralė mite veikia savaip). Paradoksalu, tačiau skandalai padeda kurti ir visuomenės vienybę –­­ juk visus jungia panašios emocijos. Išsivysčiusiose demokratijose racionalusis pradas atrodo daug svarbesnis. Pagal atpirkimo krizės mitą auką paskelbia būtent šamanas. Šiuolaikinėje visuomenėje (teoretikai seniai su tuo sutinka), šamano vaidmenį atlieka medijos – televizija, radijas, spauda, interneto žiniasklaida. Šio naujojo šamano sprendimais didžioji visuomenės dalis nelinkusi abejoti ir jiems paklūsta.

Pabaigoje norisi užduoti beveik retorinį klausimą – kas šioje atpirkimo aukų karuselėje yra kaltasis: susikompromitavęs politikas, žiniasklaida ar pykčio kupina visuomenė? Atsakymas pagal mitą netikėtas: visi tiek pat kalti, kiek ir nekalti. Neabejotina tik tai, kad atpirkimo mitas visuomenei yra priimtinas ir realiai funkcionuoja kasdieniame gyvenime. Atpirkimo aukos, politiko, neganda yra dingstis visuomenei apsivalyti (neatsitiktinai apie tai taip intensyviai buvo kalbama R. Pakso apkaltos metu), išspręsti praktines ar psichologines problemas. Dėsninga ir tai, kad aukojimo aukos po kelių mėnesių jau pamirštamos. Jei eilinio televizijos žiūrovo paprašytume išvardyti bent penkis susikompromitavusius politikus ar valstybės tarnautojus, išgirstume turbūt tik pačių ryškiausiųjų pavardes. Vienadienių aukojimo akto veikėjų niekas nepamena. Galbūt todėl po skandalų daugelis „veikėjų“ nesunkiai randa nišą kurioje nors visuomenės gyvenimo srityje.

Pagal Edipo mitą aukojimo krizės sprendimas atveria kelią ne agresijos tęsiniui, o kūrybiniam vieningumui. Kada tokia raidos stadija bus pasiekta Lietuvoje – nežinia. Kol kas aukojimo aktų ratas veik nesustodamas sukasi toliau...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:36:20 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba