Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-01-05 nr. 3124

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS20
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• 2007-IEJI: REPORTAŽAS IŠ DRUSKININKŲ6

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
NETURIU LAIKO
12

IN MEMORIAM 
• ELENA NIJOLĖ BUKELIENĖ 1934 08 14−2006 12 251
• BALTOJI ANKETA. LITERATŪROLOGĖ PROFESORĖ ELENA BUKELIENĖ: „SAVO LAISVĖS NEGALIU SKLEISTI KITŲ SĄSKAITA“2

KNYGOS 
• Aušra Martišiūtė.
NAUJOSIOS LIETUVIŲ DRAMATURGIJOS KLASIKA
• Aleksandra Fomina.
MOTERYS IR VYRAI TRADICINIAME ANGLŲ INTERJERE
• NEPRIVALOMI SKAITINIAI
• 0+6. EILĖRAŠČIAI-DAIKTAI2
• PAKELIUI Į BABADAGĄ3
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS
(Baltos lankos)
2
• PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAS (Vaga)5
• KNYGŲ APŽVALGA

DAILĖ 
• VYTAUTUI ANTANUI ŠERELIUI – 6029
 Aušra Poškutė.
RADVILŲ RŪMUOSE – ALOYZO STASIULEVIČIAUS KŪRYBA

TEATRAS 
• Ramunė Balevičiūtė.
„ELITO“ (NACIONALINIO DRAMOS TEATRO) SPINDESYS IR SKURDAS
9
• Ridas Viskauskas.
DOVANOS – TEATRINĖS IR KITOKIOS
1

MUZIKA 
• Daiva Tamošaitytė.
SALDI KRITIKO DUONA
41

POEZIJA 
• VLADAS BRAZIŪNAS1

PROZA 
• Herkus Kunčius.
BELOVEŽAS
58

VERTIMAI 
• Bengt Berg.
LIETAUS SVITA
1
• Boel Schenlaer.
ATEITIS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Remigijus Venckus.
APSIKRĖTĘS VIRUSU
• Emilis Milkevičius.
ESĖ APIE KOMETĄ

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Remigijus Venckus.
KAS YRA VIDEOMENAS?
1

KRONIKA 
• ORAI IR ORATORIAI1

SKELBIMAI 
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO KANCELIARIJOS SKELBIA

DE PROFUNDIS 
• Edmundas Katanas.
POPIETĖ SU MEILUŽIU
40

DAILĖ

RADVILŲ RŪMUOSE – ALOYZO STASIULEVIČIAUS KŪRYBA

Aušra Poškutė

[skaityti komentarus]

iliustracija
A. Stasiulevičiaus „Vilniaus barokas. II“. 1968

2006 m. lapkričio 29-osios vakarą Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Radvilų rūmuose tarsi helėnų mūzų šventovėje susirinko mūzos – skambėjo Lietuvos nacionalinės filharmonijos ansamblio „Musica humana“ atliekami M. K. Oginskio, O. Balakausko, XVII a. nežinomo Vilniaus kompozitoriaus kūriniai ir tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslai, kuriuos vienas lankytojas parodos atidarymo metu taip apibūdino: skamba vargonai.

Jubiliejinė A. Stasiulevičiaus paroda muziejuje – retrospektyvinio pobūdžio. Tai viena išsamiausių dailininko kūrybinėje biografijoje parodų Lietuvoje. Joje eksponuojama 150 tapybos darbų iš Lietuvos dailės muziejaus fondų, privačių kolekcijų bei autoriaus rinkinio, kai kurie iš jų ką tik nutapyti. Seniausias kūrinys parodoje – „Užupis“, datuojamas 1960 metais. „Esu labai nutolęs nuo pirmųjų paveikslų, tapytų iš natūros. Juos tapiau impresionistine technika, smulkiais potėpiais, paveikslo paviršių užklodamas vibruojančiomis faktūromis. Ieškojau savojo, šiaurietiško, impresionizmo“, – sakė dailininkas.

Paroda atveria žiūrovams dailininko kūrybos kelią nuo impresionistinių peizažų, natiurmortų, portretų (Vinco Mykolaičio-Putino, Irenos Kostkevičiūtės, Vytauto Šerio) iki konceptualių „D‘après“, „Kristaus kančios istorijos“ ciklų darbų.

Muziejų traktuodamas ne vien kaip meno pavyzdžių saugyklą, o kartu kaip vietą, kurioje kūrybiškai pažįstamas meno pasaulis, LDM Meno pažinimo centras sukūrė naują edukacinę programą „Šeimų popietės muziejuje. Atraskime paslaptingą meno pasaulį ir kurkime kartu“. Tai šeštadienio popiečių ciklas, skirtas šeimoms. 2006 m. gruodžio 9 ir 16 d. apsilankę muziejuje vaikai ir jų tėveliai turėjo progą pabendrauti su tapytoju, išgirsti autoriaus mintis apie kūrybą, susipažinti su jo darbais, iš jo sužinoti, kas yra koliažas, bei visi kartu sukurti paveikslus temomis „Miestas erdvėje“ bei „Vilniaus ritmai“.

Vilniaus dailės akademijos leidykla ir spaustuvė „Petro ofsetas“ parodos atidarymo dieną dailininkui ir jo kūrybos gerbėjams pateikė malonią dovaną – pirmuosius 20 dailininko kūrybos albumo „Aloyzas Stasiulevičius. Tapyba“ egzempliorių. Parodos koncepcija sutapo su šio keletą metų rengto ir talentingos knygos menininkės Sigutės Chlebinskaitės apipavidalinto albumo sudarymo principais. Parodoje, kaip ir knygoje, kūriniai išdėstyti nesistengiant laikytis įprastos chronologijos: konceptualią knygos bei retrospektyvinės parodos struktūrą padiktavo dailininko kūrinių ciklai – „Sienos“, „Vilnius iš arti“, „Vilniaus panoramos“, „Verbos“, „Muzikinis“, „Žvaigždynai“, „Baroko skulptūros“, „Kristaus kančios istorija“, „D’après“ ir kiti. Atskirose salėse sutelkti vieno ciklo paveikslai įgalina sekti ciklo struktūrą, vyraujančias ritmines ir prasmines figūras, panirti į dominuojančios cikle spalvos gelmę.

Didžiojoje salėje, kurioje eksponuojami įspūdingiausi beveik visų dailininko kūrybos tarpsnių tapybos darbai, rodoma ir vienuolika senų Vilniaus senamiesčio piešinių. Tai itin įdomi, iki šiol mažai tyrinėta ir žiūrovams beveik nepažįstama dailininko kūrybos dalis. A. Stasiulevičiaus piešiniai - tai natūros studijomis grįsta originali meninė vizija. Jie konstruktyvūs, apibendrinti, išgryninti. Piešdamas dailininkas tarsi skverbiasi į miesto esmę, analizuoja jo struktūrą, ritmus. Nemažai autoriaus pieštų XX a. 7–8 dešimtmečio pradžios Vilniaus vaizdų, architektūrinių motyvų šiandien jau yra išnykę. Dailininko piešiniai tampa ikonografine vertybe, dingusios architektūros, pasikeitusio miesto profilio liudytojais.

A. Stasiulevičius neretai vadinamas Vilniaus miesto dailininku. Anot Nijolės Tumėnienės, apie Vilnių niekas XX a. tapyboje nesudėjo gražesnės, įspūdingesnės dainos kaip Stasiulevičius. Pagrindiniu kūrybos motyvu pasirinkęs Vilnių (o galbūt Vilnius jį „pasirinko“, „pasišaukė“?), „dailininkas domėjosi jo istorija, o ne gražiais ir įspūdingais miesto vaizdais, (...) jis ilgai ieškojo neįprastų žiūrėjimo į Vilnių taškų“ (Tumėnienė N. „Vilniaus miesto vizija“, in „Aloyzas Stasiulevičius. Tapyba“, Vilnius, 2006, p. 36). Tapytojas sakė žvalgęsis kone nuo visų senamiesčio bažnyčių bokštų, stebėjęs, piešęs Vilnių. Jam rūpėjo, kaip tapyti šį miestą, kad tai nebūtų tik namai, gatvės ir sienos. Kaip išreikšti Vilniaus dvasią? Miesto, kuris, pasak XX a. meno istoriko Mikalojaus Vorobjovo, nekrovė prekių sandėliuose ir aukso kapšuose, bet gyveno svajonėmis ir maldomis?

Daugelį metų dėl istorinių aplinkybių Vilnius lietuviams buvo uždaras miestas. Atgavus Vilnių, lietuviams jis tapo didžiuoju atradimu. A. Stasiulevičius pasakoja:

„Šis miestas man tarsi atviras lobynas, metraštis. Jutau tą kiekviename žingsnyje, didžiųjų stilių, bažnyčių ir namų, bokštų ir arkų, gatvių ir aikščių sandūrose. Tai patyrė, ko gero, visi dailininkai, atvykę į Vilnių po šio miesto atgavimo. Vorobjovas, puikiai pažinojęs Europos meną, stilių kaitą, savo išgyvenimais pasidalijo 1940 metais Kaune išleistoje knygoje „Vilniaus menas“. Jis vaikštinėjo po Vilnių kaip maldininkas po šventyklą, pagarbiai stebėdamas, grožėdamasis ir kartu profesionaliai vertindamas. Jo pastabos, atradimai, istoriniai rakursai, poetinės metaforos man buvo didelis išgyvenimas. Ilgus metus Vilnių mačiau jo akimis. Tai padėjo man ieškant savos plastinės kalbos, padėjo tapti Vilniaus menininku. Lenkiu galvą prieš Mikalojų Vorobjovą.“

Nuo septinto dešimtmečio pradžios dailininkas intensyviai kūrė koliažo technika. Ją padiktavo natūros studijos. Vilniaus senamiestis dailininkui – lyg senas rūbas, daug kartų taisytas, restauruotas, perstatytas, čia sienos dažytos ir perdažytos, o vienas tinko sluoksnis persišviečia per kitą. Stogų čerpės, sienų tinkas, plytų bokštai – tai įvairios medžiagos. Todėl ir savo paveiksluose dailininkas įterpia skirtingų medžiagų faktūras. Imasi koliažo, dar senojoje tapyboje žinomos priemonės, klijuoja, įtapo foliją, popierių, drobės skiautes ir kitokias medžiagas. Dažnai dailininkas naudoja drapiruotes, formuodamas jas kaip skulptūrinę formą.

Ne vienas autorius, rašęs apie dailininko kūrybą, pabrėžė jo paveikslų muzikalumą. Ypač išsamiai dailininko kuriamų vaizdų muzikines asociacijas analizuoja N. Tumėnienė naujame A. Stasiulevičiaus tapybos albume. Anot autorės, paveikslų muzikalumas – neatsitiktinis. Tai ne vien mėgstamo ritmo, kurį dailininkas jaučia giliai širdyje, raiška, bet ir harmonijos siekis. Jį subrandino meilė klasikinei muzikai, kuri lydi tapytoją nuo vaikystės, taip pat ir iš Liudo Truikio perimtas harmonijos vertinimas.

Apie Broniaus Kutavičiaus „Panteistinę oratoriją“ A. Stasiulevičius taip yra kalbėjęs: „Didžiausią įspūdį padarė tyla. Tikrai dar neteko jos taip girdėti. Dailėje taip pat yra svarbi luftpauzė – sustojimas tarp formų ir spalvų. Minimalizmas tam tikru atžvilgiu yra brandos dalykas“ („Žadinant dvasingumą“, in Rūta Gaidamavičiūtė. „Kūrybinių stilių pėdsakais“, Vilnius, 2005, p. 193). Šitą brandą, minimalistines kūrybos nuostatas pastebime sekdami dailininko kūrybos kelią parodoje.

Ankstyvojo laikotarpio A. Stasiulevičius kūrybai būdingi turtingi spalvų sąskambiai, vėliau jo paveikslų plokštumą vis dažniau užpildo grynų spalvų dermės, arba skamba vienos spalvos obertonai. Tai matome „Kristaus kančios istorijos“ ir ypač „Muzikiniame“ cikle („Vakaro preliudas“, 1999; „Keturios variacijos Vilniaus tema. III“, 1978; „Miestas erdvėje. M. K. Čiurlionio atminimui“, 1993). Šiuose paveiksluose dailininkas groja vienos spalvos styga – mėlyna ar balta. Tai visų pirma erdvės, anapusinio pasaulio, šventenybės spalvos. Juntamos intensyvios, beveik apčiuopiamos spalvos vibracijos. Tokie kūriniai žadina žiūrovo intuiciją ir priverčia susimąstyti apie dailininko kūrybos procesą – kaip dvasinę praktiką. Tai yra pažymėjęs Algis Uždavinys straipsnyje apie Stasiulevičiaus kūrybą („Dailė“, Vilnius, 2001, Nr. 2, p. 52): „Dailininkui tapyba kartu reiškia ir dvasinį kelią, vedantį link būties slėpinių, kurie atsiskleidžia meniškai atmainytos šiapusybės pavidalu. Mitinė ir empirinė plotmė susilieja. Menininkas nori būti lakoniškas ir monumentalus, tačiau jis neatsisako nei lyrinių išgyvenimų, nei tapsmui būdingos dinamikos. Šiuo požiūriu Aloyzo Stasiulevičiaus kūryba pasižymi saikinga pusiausvyra ir liudija autoriaus estetinę bei etinę atsakomybę. Pasaulio grožis atspindi sielos grožį, ir atvirkščiai, kadangi tik panašus gali pažinti panašų.“

Popiežius Jonas Paulius II „Laiške menininkams“ rašė: „Kas pajunta turįs tokią dieviškąją kibirkštį, kuri yra pašaukimas būti menininku – poetu, rašytoju, tapytoju, skulptoriumi, architektu, muziku, aktoriumi… – sykiu suvokia pareigą šį talentą ne švaistyti, bet ugdyti, idant jis tarnautų artimui ir visai žmonijai. (…) Skirtingas kiekvieno menininko pašaukimas lemia jo tarnybos lauką bei užduotis, kurių reikia imtis, sunkų darbą, kuriam reikia ryžtis, atsakomybę, kurios nevalia kratytis. Menininkas, suvokiantis visa tai, taip pat supranta, jog turi dirbti nepasiduodamas tuščios garbės siekimui ar pigaus populiarumo troškimui, nekalbant jau apie galimą asmeninę naudą. Taigi egzistuoja menininko tarnybos etika, negana to, „dvasingumas“ savaip prisideda prie tautos gyvenimo bei atgimimo“ („Bažnyčios žinios“, 1999 05 31). Stasiulevičius jaučia tarnystės menui atsakomybę, jam svarbios krikščioniško humanizmo vertybės. Tai atspindi jo pilietiška laikysena ir darbuose jaučiamas meno paskirties suvokimas. Menininko misija, įsitikinęs dailininkas, – ne vien išreikšti save ar savo laiką, bet pirmiausia skleisti harmoniją, budinti žmogaus dvasią. Tapytojas tiki, kad menas, kūryba gali sutaikyti žmogų su Dievu. A. Stasiulevičiaus kūryba, atsiskleidusi parodoje, teikia viltį, jog tai įmanoma.

Vienas „Kristaus kančios istorijos“ ciklo paveikslas vadinasi „Vandens nešėjas“. Jame nutapytas Kristus ant kryžiaus, o po juo žmogus, atnešęs jam vandens ir pagirdęs. „Manau, kad savo menu taip pat turiu nešti vandenį. Menas yra gyvybės vanduo. Nežinau, kas gers ir atsigers, gal nedaugelis… Bet tokia mano prievolė“, – sako dailininkas.

Sausio pabaigoje retrospektyvinė A. Stasiulevičiaus paroda iš LDM keliaus į regionus. Dailininką pakvietė jam brangūs vaikystės, jaunystės miestai Plungė ir Kėdainiai: kovo 10 d. paroda atidaroma Žemaičių dailės muziejuje, o balandžio 27 d. – Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūriame centre. Čia A. Stasiulevičiaus parodą papildys Žemaičių dailės bei Kėdainių krašto muziejų fonduose laikomi jo kūriniai.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
21:34:31 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba