Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-13 nr. 3138

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Marius Burokas.
GIMIMO LIUDIJIMAS
90
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• NEIŠDUOKIM VALSTYBĖS10

AKTUALIJOS 
• Eugenijus Ignatavičius.
KOLABORANTŲ ILIUZIJOS
10

KNYGOS 
• Eugenijus Žmuida.
ARVYDAS J. GALGINAS: APIE GYVENIMĄ IR MIRTĮ
3
• Vitas Areška.
„EILĖRAŠČIAI YRA MANO TERAPIJA“
3
• Sigita Bartkutė.
BŪTIS TRAPI – BŪTIS SMAGI
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA10
• NAUJOS KNYGOS1

DAILĖ 
• Algis Uždavinys.
IŠĖJO Į PASAULĮ LAIMĖS IEŠKOTI
6
• Akvilė Eglinskaitė.
PAJŪRIO NAUJIENOS
24

FOTOGRAFIJA 
• PAGARBA KITOKIAM GYVENIMUI

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
STUDENTO EGZAMINAS NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE
13
• IŠKILIOS LIETUVIŲ MUZIKOLOGIJOS IR MUZIKOS KŪRYBOS FIGŪROS – NAUJOSE KNYGOSE2

KINAS 
 Skirmantas Valiulis.
KITŲ GYVENIMAI
1

POEZIJA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ7
• RŪTA POKŠYTĖ-DIRKSTIENĖ7

PROZA 
• Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
PROZA
4

LITERATŪRA 
• ĮVERTINTOS 2006 METŲ VAIKŲ BEI PAAUGLIŲ KNYGOS4

VERTIMAI 
• Emilio Coco.
VĖLYVA MEILĖ
2

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• TOLSTANT NUO TIKROVĖS: APIE JEANO BAUDRILLARD’O FILOSOFIJĄ6

TEATRAS 
• PAPASAKOSIME JUMS PASAKĄ…
• Ridas Viskauskas.
TARP KELIŲ PASAULIŲ

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• IŠ ŽIŪROVO LAIŠKŲ TEATROLOGEI4
• KANKLIŲ PATRIARCHO NETEKUS1

GASTROLĖS 
• LĖLIŲ SPEKTAKLYJE – MENININKO DRAMA
• ŠVENTĖ EUROPOS ŽEMĖLAPIO PABAIGOJE

DE PROFUNDIS 
• Sam Leith.
VIENAS TŲ KOMIKSŲ HEROJUS IŠ TIESŲ MIRĘS
• Benediktas Januševičius.
APOKALIPTINIS
21
• Aldona Viščinienė.
PASIRUOŠĘS DARBUI IR GYNYBAI
1

KINAS

KITŲ GYVENIMAI

Skirmantas Valiulis

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Kitų gyvenimai“

Kitų gyvenimai – tavo išgyvenimai, svajonės ar nuoskaudos, atviras jausmų protrūkis ar gerai užmaskuoti troškimai. Pirmasis mūsų slaptąsias dureles pravėrė markizas de Sade’as, psichoanalitikai jas varsto nuolatos, o filosofas Slavojus Žižekas nutarė sukurti „Perversišką kino gidą“. Nuo jo ir prasidėjo mano pažintis su šiemetiniu „Kino pavasariu“. Puiki trijų dalių paskaita su matytų ir nematytų filmų pavyzdžiais festivalyje parodyta be pertraukų, todėl auditoriją kiek išvargino, bet nemačiau, kad kas nors išeitų. S.Žižeką dabar skaitome ir lietuviškai, gaila, ne jo garsią knygą apie A.Hitchcocką, tad didesnė staigmena už aistros kinui psichoanalitinį paaiškinimą buvo prisipažinimas, kad kinas gali ne vien iliustruoti filosofiją, bet ir pats filosofuoti. Rusų filosofas A.Jevlampijevas knygoje apie A.Tarkovskį sako, kad šio režisieriaus mąstymas prilygsta garsiausiems rusų filosofams, o iš filosofuojančių rašytojų – F. Dostojevskiui. S. Žižekas irgi neapsiėjo be A.Tarkovskio filmų „Soliaris“ ir „Stalkeris“. Tik tiek ir tebuvo festivalyje netiesioginių užuominų apie įžymiojo režisieriaus 75-metį. Apie mūsų filosofuojantį režisierių Šarūną Bartą kol kas rašo daugiau studentai negu filosofai. Argi jo filmų įžvalgos nenusipelno atskiros studijos?

Festivalio rengėjai juokavo, kad lietuviams dabar aktualiausias danų filmas „Užtaisyta bomba“ (rež. Tomas Villumas Jensenas). Jis buvo specialiai parodytas po lietuviško kino vakarėlio, kurį sąlygiškai galima pavadinti „Lietuvos kino garbe“. Iš tikrųjų – vos spėjo pradėti posėdžiauti naujoji kino komisija, kai iškilo dilema: kuria linkme turi sukti Lietuvos kinas – paskui žiūrovą ar kartu su filosofuojančiu kino režisieriumi? Keista, kad ir krūva scenarijų rikiuojasi į dvi grupes: intelektualų, eksperimentinį, autorinį kiną, kurio problematika labiau egzistencinė, globalinė, negu socialinė ir artima Lietuvos kūnui, ir į sensacingus siužetus, kuriuose skubiai perimama pasaulio komercinio kino patirtis – vaikšto numirėliai, pasiraitojusi rankoves darbuojasi mafija, o lovoje – studentės lesbietės. Visai kaip „Užtaisytoje bomboje“: režisieriui tenka spręsti, kas geriau – tarptautinių festivalių prizai ir tik 7 žiūrovai po premjeros, ar šūviai, sprogimai, liepsnos ir išsižiojusi sausakimša salė. Iš esmės filmas ironizuoja ir viena, ir kita. Dažnai ir nežinia, kas kine gali sprogti kaip užtaisyta bomba, bet Danijos kinas visada ką nors sprogdindavo Europoje. Nebylaus kino laikais pagimdė melodramos žanrą, kino žvaigždės kultą ir pornografiją. Po šimto metų atsirado kino sprogdintojas Larsas von Trieras ir „Dogma“. Taigi ir maža šalis globalioje erdvėje gali ką nors išjudinti. Ar suvoks tą lietuviai, nuolat dejuojantys, kad esame mažučiai: su menku biudžetu, mažytėmis kino studijomis, neperspektyviu žiūrovų skaičiumi ir nepakankamu kino pripažinimu nacionalinėje kultūroje?

iliustracija
„Užtaisyta bomba“

Ką į tokius klausimus atsako „Kino pavasaris“? Paprasčiausiai rodo pasaulio kino įvairovę, netgi globališkiausiame amerikietiškame kine. Šiuo požiūriu sugrioviau visus gerus festivalio rengėjų ketinimus – skaidyti filmus į vaidybinius ir dokumentinius, debiutinius ir pripažintų meistrų, lietuviškus ir užsienietiškus. Orientuotis toks grupavimas padeda, bet kur kas įdomiau vaiščioti po „Kino pavasarį“ įstrižai ar vingiais. Tiesa, daug gerų filmų liko už horizonto (net seksualiausias festivalio filmas – amerikietiškas „Mokyklinis autobusas“; man pakako ir S.Žižeko „perversijų“), bet pavyko sumedžioti įspūdžių, kuriais gyvensiu iki kito „Kino pavasario“. Tarp atradimų – „Kitų gyvenimai“ (Vokietija), kurių režisieriaus pavardę net festivalio atidarytojas ir uždarytojas R. Maskoliūnas skaitė iš popierėlio: Florianas Henckelis von Donnersmar­ckas. Europa pernai „Kitus gyvenimus“ išrinko geriausiu filmu, amerikiečiai davė „Oskarą“, o „Kino pavasario“ žiūrovai – simpatijų prizą. Nepasakysi, kad jo vertę nulemia vien temos aktualumas – demaskuojamos VDR slaptosios tarnybos, apraizgiusios mikrofonais disidentų butus. Juk visuotinis pasiklausymas šiandien niekur nedingo. Gal net patobulėjo – tą rodo ir nuolat skandalingai paviešinami politikų ir verslininkų pokalbiai Lietuvoje. Esmė kitur – žmogaus, kuris viską žino ir tampo valdžios virvutes, ir piliečio, kuris nieko neįtaria, situacija. Filme yra keli intriguojantys momentai, atskleidžiantys slaptųjų tarnybų psichologinį pasiruošimą, kaip priversti inteligentą praskysti. Sena tiesa – neleisti miegoti... Bet toliau filme atsiranda moteris, ir veiksmas melodramiškėja, kol vėl grįžtama prie istorijos. Vienas įdomiausių personažų – kultūros ministras, sugebantis ir suktis tarp „slaptųjų“, ir moteris paveržti kaip L.Berija, ir visokius ten rašytojus laikyti už pakarpos. Tokių personažų rastume ir Lietuvoje, tik kinui, matyt, jie dar nesubrendo. Kine jam arčiausias būtų vengrų režisieriaus I. Szabo „Mefistas“. Kadangi režisierius prisipažįsta bendradarbiavęs su KGB, tad ir į fašizmo laikus nukeliantį „Mefistą“ galime žiūrėti kaip į metaforą – atsiskaitymą su sistema, kuri laiko menininką už gerklės ir priverčia sandėriauti su blogiu. Vokiškame filme „Kitų gyvenimai“ nepavyko pasiekti tokio meninio naujumo ir įtaigos. Epochos demaskavimo atžvilgiu įdomesnis buvo lenkų režisieriaus M.Drygaso filmas „Viena diena Lenkijos Liaudies Respublikoje“, demontruotas pernai dokumentinių filmų festivalyje Vilniuje. Slaptas sekimas, kaip visuomenės paranoja, buvo įrodytas kruopščiai atrinkta medžiaga iš archyvų. Kaip šitokie nematomi veiksniai žalojo žmonių likimus, greit pamatysime K.Vildžiūno vaidybiniame filme „Kai apkabinsiu tave“, kurio veiksmas vyksta Berlyne, tik ne sienos griuvimo laikais, kaip „Kitų gyvenimuose“, o sienos statymo pradžioje, kai dar buvo sunku ir įsivaizduoti, jog kada nors ji grius.

iliustracija
„Vėjas, siūbuojantis miežius“

Lietuvos kinas šiame „Kino pavasaryje“ atrodė kukliausiai. Iš esmės tebuvo viena premjera – V.V. Landsbergio dokumentinis filmas „Liudvikas“ – apie poetą, publicistą ir šmaikštuolį Liudviką Jakimavičių. LMTA studentų sukurti aktorių portretai nebuvo naujiena, bet gerai tiko prisiminimams apie mūsų teatrą ir kiną. Jų kūrėjai – mūsų kino ir teatro ateitis. Rašytojas Marius Ivaškevičius debiutavo trumpu vaidybiniu filmu „Mano tėvas“, kurio siužetas be konkretaus laiko, universalus: tėvai aukojasi vaikams kitokiu būdu, negu jie laukia ar supranta. M. Ivaškevičius festivalyje lyg ir ištiesė ranką afrikietiškam „Sausros sezonui“ (rež. Mahamatas-Salehas Harounas), kuriame sūnus turi atkeršyti už tėvo nužudymą, bet niekaip nepasiryžta, kai susiduria su žudiku, kuris dabar dirba kepėju ir dalija duoną išbadėjusiems vaikams. Šeimų situacijos tebėra aktualiausios, skaudžiausios ir įdomiausios pasaulyje: nuo filmo „Sapnuoti Singapūrą“ iki portugališkos „Didingos jaunystės“ ar daniškų nutikimų „Po vedybų“. Brolis prieš brolį – nuolatinis lietuvių kino motyvas – dramatiška anglų kino klasiko Keno Loacho filmo „Vėjas, siūbuojantis miežius“ istorija. Pasirodo, ne tik KGB laupė aukoms nagus. Anglų kareiviai su airių kovotojais dėl laisvės irgi žiauriai elgiasi ir visaip iš jų tyčiojasi. Budelių veidai ir veiksmai visur vienodi. Pietų Afrikos filme „Žmogaus sūnus“ (rež. Markas Dornfordas-May’us) berniukų žudynės su kauptukais gimus Kristui primena kruvinus Pol Poto laikus Kambodžoje.

Priešingai kai kurių kolegų nuomonei, kad „Vėjo...“ apdovanojimas „Auksinės palmės“ šakele Kanuose buvęs kompromisinis sprendimas, man filmas pasirodė vertas aukso. Pažiūrėjau porą kartų ir išsirinkau kaip šio „Kino pavasario“ favoritą. Psichologinė drama iš airių kovų dėl nepriklausomybės XX a. pradžioje priminė R. Vabalo režisūrinę manierą. Jis labai vertino anglų kino realizmą. Jeigu būtų gyvas, gal tęstų „Laiptus į dangų“, kur jaunatviškas maksimalizmas vėl susidurtų su rūsčia politine tikrove, kaip K.Loacho filme.

iliustracija
„Elektroma“

Kol kas sunku ir tikėtis, kad mūsų tautos likimą taip atvirai ir tikroviškai parodytų kinematografininkai tos valstybės, kuri buvo mus okupavusi. Štai anglai gali, negailėdami karčių pipirų abiem konflikto pusėms. Gal todėl lietuviai vienodai patogiai kuriasi ir Airijoje, ir Anglijoje. Filmas „Vaiduokliai“ (rež. Nickas Broomfieldas), pasakojantis apie kinų emigrantų skaudų likimą Anglijoje, tik patvirtino anglų kino sugebėjimą ieškoti tiesos atviromis akimis, be išankstinio nusistatymo, kad svetima yra svetima.

Tačiau geriausiai nuo manipuliacijų senais ir naujais stereotipais gelbsti atvira dokumentika. Gal jos nėra tiek daug, kiek sugebama suvežti į „Kino pavasarį“, bet tai tikras kino nervas. Netgi tada, kai matai „Besikartojantį gyvenimą“ (rež. Timas Novotny’s, Austrija), sukurtą pagal dokumentininko M.Glawoggerio filmą „Megapolis“. Kai kurie pasaulio didmiesčių epizodai – beveik laiko simboliai: vyrai, Meksike bučiuojantys ir laižantys striptizininkės geidžiamiausias kūno vietas; hierarchija Mumbajuje – iš viršaus visokios atliekos mėtomos į upę žemyn, apačioje, upės purve ir smarvėje, jas žvejoja kiti ir dar sako, kad yra vertų parduoti daikčiukų. „Nepatogi tiesa“ (rež. Davisas Guggenheimas) – amerikiečių filmas apie pasaulio atšilimą – tuoj pat pasitvirtino JTO sesijoje, kai buvo priimtas pirmasis pasaulinis nutarimas dėl gresiančio globalinio pavojaus. Dokumentinė fantastika „Prezidento mirtis“ – apie būsimą pasikėsinimą prieš G. Bushą šių metų rudenį, nelabai išgąsdino, nes sukurtas žinomu dokumentinių ir vaidybinių filmų apie J. Kennedy’o nužudymą stiliumi. Arčiau tikrovės buvo dokumentinis „Kelias į Guantanamą“.

Kai kurie artimi dokumentikai filmai priminė dokumentinio kino klasiką R. Flahertį, tuo lyg įrodydami, kad ir geras dokumentinis kinas nemiršta. Danų filmas „Knudo Rassmuseno užrašai“ pasakoja apie ekspediciją į Šiaurę 1922 m., kada ekranuose pasirodė R. Flaherti’o „Nanukas iš Šiaurės“, iki šiol tebelaikomas vienu geriausių visų laikų dokumentinių filmų. Australų filme „Dešimt kanojų“ mėginama atgaivinti seną kanojų gamybos būdą. R.Flaherti’s kai ką panašaus parodė filme „Žmogus iš Arano“ – atkūrė seną žvejybos būdą ir dramatišką žmogaus priklausomybę nuo gamtos. Pasaulį ir po šimto metų tebevilioja autentika ir natūralus žmogus. Ilgų stebėjimų pareikalavo amerikiečių dokumentinis filmas „Tiltas“ (rež. Ericas Steelas) – apie „Aukso vartus“ San Franciske, pastatytus 1937 m. ir siekiančius 2,75 km ilgio. Čia ne mažiau turistų negu prie Niagaros krioklio. Nuostabiai tilto ir gamtos harmonijai priešinami trumpi pliumptelėjimai į vandenį – autoriai užfiksavo net 23 savižudybes per metus. Ilgai klausinėjamos giminės ir pažįstami, kodėl tie žmonės taip padarė. Tačiau atsakyti galėtų tik jie patys.

iliustracija
„Besikartojantis gyvenimas“

Kas kita – vaidybinis kinas. Čia ekstremaliems išgyvenimams buvo daugiau erdvės. Daug įširdusių merginų ir kerštingų moterėlių: „Sąmyšis priemiestyje“ (Australija), „Užuojauta keršto poniai“ (Pietų Korėja), „Keturios minutės“ (Vokietija). Pastarajame buvau sužavėtas Hannah Herzsprunig vaidyba. Netikėti jos herojės spurdėjimai ir jausmų protrūkiai priminė ankstyvuosius O.Koršunovo spektaklius. Tačiau filmo istorija pernelyg sausipainioja, kai prasideda pedagogės pianistės lesbietiški prisiminimai iš koncentracijos stovyklos. Finalas – protestas prieš smurtu grįstą drausmę. Nuo sąmyšių didmiesčio labirintuose ir sielos užkaboriuose buvo galima atsipūsti „Elektromoje“ (Prancūzija–JAV). Čia paskui save vedė ne žodis, o puikus vaizdas ir muzika. Iš videoklipinio stiliaus gimė filmo koncepcija: kas mūsų laukia, jeigu toliau sparčiai robotizuosimės ir nebegalėsime išsaugoti žmogaus veido.

Lyginant su liūdna „Elektroma“, amerikiečių režisieriaus filmas „Versmė“ turėjo atgaivinti viltį, jog išliksime. Filme ieškome ne tik pažinimo medžio, dėl kurio praradome rojų, bet ir gyvybės šaknies, kuri laiduoja nemirtingumą. Filmo filosofinė pasakos stiliaus dalis užsitęsia. Šuolis paskui į „Skalviją“, į A.Žebriūno „Mažąjį princą“, buvo labai naudingas. Mokėjome ir mes kalbėtis filosofiškai su kosmosu 1966 m., bet užmiršome. Su mirusiaisiais irgi ne visada randame sąsajų, nes pernelyg įsikalėme į galvas, kad kas buvo vakar – lyg ir nebe mūsų. Paguodė olandų filmas „Amžiams“, kurio veiksmo vieta – garsiosios Per Lašezo kapinės Paryžiuje. Tikrai veiksmo vieta, nes tarp kapų nuolat zuja gyvieji, kaip pas mus per Vėlines. Dialogai su jais būna ne vien graudūs. Moteriškė džiaugiasi, kad jos vyro kapas šalia Jimo Morrisono, – visada bus lankytojų. M.Prousto gerbėjas iš Pietų Korėjos prisipažįsta, kad jo romaną „Prarasto laiko beieškant“ skaitęs 10 metų. Aš – porą, kadangi nuo senų sovietinių laikų M.Proustas ir mano mylimiausias rašytojas.

Išsirinkti „Kino pavasaryje“ mylimiausią filmą – kebliau, nes visko nespėji pamatyti. Todėl lengviau ištarti: „Myliu „Kino pavasarį“, nors manau, kad dalį filmų jis galėjo palikti „Scanoramai“ ir „Tinklams“.

 

Skaitytojų vertinimai


37161. Lina2007-04-17 14:02
Na nelabai deretu lietuviskam kinui bei jo filosofuojantiems rezisieriams skustis, neva tik sprogimai pilna sale garantuoja... Uztektu zymiai maziau, bet kad jie ir to neisgali... Siomis dienomis Suomijoje vyksta lietuviu filmu pristatymas. Vakar matem Beinoriutes Existence ir Navasaicio Kiema. Pirmas - liuksusinis. Nu bet Kiemas... As kaip nacionaliste dar issedejau:) Bet net ir Kaurismakio kino (ten vyksta retrospektyva!) ziurovams buvo nepakeliama nuobodziuko pasaka. Jeigu rodo vaika, tai jis spoksos i viena taska su cigarete dantyse... Jei suaugusiji - spoksos su cigarete ir alaus bokalu. Per pusantros valandos istariama keletas sakiniu. Tylos epizodai nepasako nieko, na, beveik nieko. Puikus gal tik "fotografavimas", geri vaizdai, zodziu, stipri vaizdine puse. Bet ziurovai (Suomiai! Jie gi neprate prie greito ir sproginejancio kino!!!) muistesi ir iseidinejo...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:32:53 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba