STUDENTO EGZAMINAS NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE

Valerijus Ramoška Sergejaus Budanovo nuotrauka

Balandžio 6 dieną Nacionalinėje fiharmonijoje vyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedros antro kurso magistranto, trimitininko Valerijaus Ramoškos specialybės egzaminas. Rūsti dėstytojų komisija paskendo perpildytos salės gelmėse, ir galutinis jos verdiktas, net pats riebiausias dešimtukas, apsuptas pliuso formos žvaigždutėmis, buvo pasmerktas nublankti prieš ilgas, karštas ovacijas, gėlių puokštes ir begalinį konvejerį sveikinimų bei padėkų, kurių galėtų pavydėti ne viena dėmesio išlepinta primadona.

Žinoma, Valerijus nėra paprastas studentas. Nė kiek nedvejodama sakau, kad jis – geriausias džiazo trimitininkas Lietuvoje, ir nepasigirs nė vieno balso, kuris bandytų tai paneigti. Kam jis ryžosi užsikrauti ant pečių studijų naštą, tėra jam vienam žinoma paslaptis (nors galima spėti, kad ruošiamasi rimtam dėstymo darbui). Galbūt magistro diplomas sustiprins muziko statusą akademinėje terpėje, tačiau džiazo pasaulyje jis jau seniai paskelbtas vienvaldžiu trimito karaliumi. Niekuomet neužsiimu anketavimu, tačiau esu kadaise paklaususi kelių kritiškai nusiteikusių (ir visai pagrįstai) muzikantų, kas, jų manymu, yra tikri lietuvių džiazo meistrai. Kiekvienas įvardindavo du, daugiausia – penkis kolegas, visada tarp jų paminėdami Valerijų Ramošką.

Kodėl gi jo vardo nesupa apdovanojimai, o spinta jo miegamajame nelūžta nuo palankių spaudos atsiliepimų? Tokia yra saidmeno dalia. Džiazo žmogus, grojantis kaip eilinis ansamblio narys, nors ir būdamas neginčijamas lyderis, tegali pasigirti turįs šimtą draugų, su kuriais yra muzikavęs, dalyvavęs įrašant keliasdešimt CD ir aplankęs daugybę pasaulio šalių, savo improvizacijomis padidindamas (o kartais net nulemdamas) svetimų projektų sėkmę.

Džiazo baladžių vakaras su Lietuvos kameriniu orkestru, dirigentu Robertu Šerveniku, Dainiaus Pulausko (fortepijonas), Eugenijaus Kanevičiaus (kontrabosas) ir Mariaus Aleksos (būgnai) trio, taip pat ir dainininke Rūta Ščiogolevaite anaiptol nėra pirmas Valerijaus vadovaujamas projektas. Tačiau ankstesnės programos būdavo gerokai kuklesnės, klubinės. Šį kartą, nors muzikas vis dėlto atsispyrė nacionalinio džiazo tradicijų reikalavimams apsimesti kompozitoriumi, neoriginalios programos atlikimas su tokiomis galingomis pajėgomis tapo svarbiu muzikiniu įvykiu bei atskleidė nemenkas artisto kūrybines ambicijas.

Kaip taikliai pasakė Eugenijus Kanevičius, tokią muziką nuo restorano teskiria vienas žingsnis. Menkutis forsavimo elementas, ritmo pojūčio klaida ar nenatūralus niuansas gali akimirksniu paversti ją karikatūra, kičiniu svingo epochos baltaodžių „saldžiųjų“ orkestrų atbalsiu... Bet nė viena ši blogybė nekyštelėjo nosies į muziką, ji buvo tauri ir graži, primenanti tą išsvajotąją „ledi“, kurią iš afroamerikiečių muzikos taip norėjo padaryti Paulas Whitemanas, inspiravęs simfodžiazo gimimą.

Pirma, ką pastebėjau scenoje, vos įsitaisiusi balkone, buvo vienišos natos, paliktos ant piupitro. Pageltęs lapas, vandališkai išplėštas (o gal iškritęs nuo senatvės?) iš kažkokios tarybinio leidimo knygos, lipnios juostos galia susigiminiavo su kitu – jaunučiu, gal prieš kelias dienas išnirusiu iš kopijavimo aparato. Vaizdas neintriguojantis: visi muzikantai „gydo“ yrančias knygas, pakeisdami suplyšusius lapus kopijomis. Bet štai scenoje pasirodo orkestrantai. Visi – su analogiškomis dvispalvėmis partijomis. Robertas Šervenikas pakelia rankas, ir... salę užtvindo Mozartas.

Lietuvos kamerinis nepametė savo „vizitinės kortelės“, ir Sauliaus Sondeckio išugdyta griežimo skaidra niekur nedingo, ir maestro Šervenikas diriguoja su tokiu polėkiu... Bet kam džiazo programoje skamba Mozartas? Orkestro prisistatymas? Laiko tempimas? Tačiau staiga muzika pasikeičia. Aš negaliu patikėti ausimis – Lietuvos kamerinis orkestras svinguoja! Ir nuostabu ne tai, kad pasišventęs klasikai kolektyvas su tokiu malonumu perfrazuoja jo Neliečiamybę Mozartą, o tai, kaip natūraliai perteikiamas kontrastas ir koks lengvas, malonus muzikos ritmas: tarsi visi stygininkai būtų atvykėliai iš Amerikos, paklūstantys ne Roberto Šerveniko, bet paties minėto Paulo Whitemano mostams. Girdėjau ne kartą mūsų simfoninius bei kamerinius orkestrus bandančius pagauti tą stebuklingą ritmo jausmą, ir tik dabar supratau, kad styginių orkestro svingas – ne tuščia neįgyvendinama fantazija.

Nežinau, ar Marius Aleksa siuntė dirigentui greta garsų kokius mistinius telepatinius signalus, ar maestro Šervenikas mėnesį prieš koncertą gyveno pasinėręs į trečiojo dešimtmečio JAV estradinės muzikos įrašus, bet tą vakarą jiedu – būgnininkas ir dirigentas – suprato vienas kitą, drauge sukurdami laisvą ir patogią erdvę trimito balsui.

Aš pirmą kartą turiu progą apdainuoti šį fantastišką trimitą. Koks tai balsas? Kuo skiriasi nuo kitų? Kritikai dosniai klijuoja džiazo muzikantams „universalumo“ etiketę, jei tik aprašomasis yra įvaldęs bent du skirtingus stilius. Bet tik Valerijus Ramoška (ir kai kurie būgnininkai) gali pretenduoti į tikrų universalų statusą. Jis vienodai puikiai randa bendrą kalbą tiek su Dainiumi Pulausku, Egidijumi Buožiu ar Kauno bigbendu, kurie yra pardavę sielas melodijai, tiek su Liudu Mockūnu, Janu Maksimovičiu ar Arkadijumi Gotesmanu, ieškančiais abstraktesnės kalbos. Kiekvieną kartą jo solo – stilistinio tikslumo etalonas ir kartu – intriguojantis pasakojimas. Ramoškos frazavimas dažniausiai yra kalbinis (t. y. grynai džiazinis), naratyvus, ir net kai jis improvizuoja pagal pačius griežčiausius kanonus (kaip šiame koncerte), muzika išlieka labai asmeniška ir įtaigi.

Valerijus gal nėra sukūręs kokio nors specifinio skambesio, pagal kurį jį išskirtumėt iš kitų pasaulio trimitininkų, bet turi keletą savybių, kurios nėra itin dažnas reiškinys. Pavyzdžiui, jis gausiai žaidžia tembrais, keisdamas surdinas arba pasitelkdamas elektroninius efektus. Jis mėgsta keisti spalvą solo vidury arba „kalbėtis su savimi“, dešinėje rankoje laikydamas trimitą, kairėje – fliugelhorną ir pūsdamas juos pakaitomis... Tikiu, jog šis efektas išrastas ne Valerijaus, bet kol kas jis yra vienintelis trimitininkas, kurį regėjau grojant kaire ranka (baladžių programoje šis efektas būtų pakvipęs akrobatikos demostracija, tad šį kartą jo neišvydome).

Jis yra tikras avantiūristas, nes nedaro nieko nauja. Džiazo muzikas, kuris kalba kitų kalba, privalo būti nepriekaištingas. Valerijus Ramoška gali sau leisti neišradinėti dviračio, nes puikiai važinėja jau išrastuoju, visuomet išlaikydamas pusiausvyrą tarp to, kas galima, ir to, kas negalima. Jo virtuoziškumas dar nėra trimito įvaldymo viršūnė (prisiminkime, ką iš šio instrumento išgauna Breckeris arba Sandovalis), bet tai yra muzikantas, dėl kurio nebūtų gėda, jei jį išgirstų tikras nelietuviško džiazo žinovas. Jis negroja nereikalingų natų, ir dar – negroja su blogais muzikantais.

„Kodėl pakviesta Rūta Ščiogolevaitė? Kvepia reklaminiu triuku“, – įtarė mano kolegė. Valerijus Ramoška turi per gerą skonį ir per didelę meninę sąžinę, kad būtų sau leidęs tokią atsakingą akimirką komercinius manevrus. Jis nusprendė pakviesti šią dainininkę daug anksčiau, negu prasidėjo populiarumą teikiančios „Eurovizijos“ atrankos. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Rūta Ščiogolevaitė tėra paprasta studentė – talentinga, bet neapdrausta nuo nesėkmių, ir priimta į Džiazo katedrą ne iš pirmo karto. Ji labai tiko šiai programai, nereikalaujančiai iš vokalo nei improvizacijos, nei didelių aistrų. Čia svarbu – nepriekaištinga balso kontrolė, dailus tembras ir skoningumas, kuris Lietuvoje yra kol kas gerokai retesnė dorybė nei geri vokaliniai duomenys. Rūtos populiarumas suvaidino svarbų pagalbinį vaidmenį: jai, priešingai negu mažiau pasiekusiai vokalistei, nereikėjo „prisistatyti“ ir žutbūt atskleisti visų savo galimybių, todėl dainos nebuvo sugadintos aukštų natų ir manieringos vaidybos. Gražiai formuodama garsą ir nuoširdžiai perteikdama tekstą, Rūta pasiekė to nuostabaus rezultato, kai klausydamas negali įsivaizduoti, kad šie seni kūriniai, kurie yra šimtus kartų peraranžuoti, galėtų nuskambėti kitaip.

Tiesa, išskyrus itin originaliai aranžuotą standartą „Nardis“ ir porą žymių dainų, dominavo mažai girdėti opusai. Apgalvota, gražiai parinkta programa. Ir instrumentinis džiazo kvarteto intarpas nuskambėjo pačiu laiku, vieniems primindamas Dainiaus Pulausko, Eugenijaus Kanevičiaus ir Marijaus Aleksos meistriškumą ir kartu atskleisdamas tikrojo, karštojo džiazo grožį tiems, ką priviliojo į koncertą ne improvizacijų troškulys.

Darna, branda ir skoningumas – štai žodžiai, kuriais trumpai galima būtų apibūdinti šį nuostabų vakarą. Gražutė muzika, suprantama ne tik Ščiogolevaitės, bet turbūt ir Minedo gerbėjams, nesuteikė preteksto pažvelgti į ją kritiškai. Norėčiau, kad, gavęs magistro diplomą, Valerijus Ramoška dažniau imtųsi vadovo darbo. Pirmas didelis blynas, mano manymu, neprisvilo ir gerai iškepė.