Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-13 nr. 3138

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Marius Burokas.
GIMIMO LIUDIJIMAS
90
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• NEIŠDUOKIM VALSTYBĖS10

AKTUALIJOS 
• Eugenijus Ignatavičius.
KOLABORANTŲ ILIUZIJOS
10

KNYGOS 
• Eugenijus Žmuida.
ARVYDAS J. GALGINAS: APIE GYVENIMĄ IR MIRTĮ
3
 Vitas Areška.
„EILĖRAŠČIAI YRA MANO TERAPIJA“
3
• Sigita Bartkutė.
BŪTIS TRAPI – BŪTIS SMAGI
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA10
• NAUJOS KNYGOS1

DAILĖ 
• Algis Uždavinys.
IŠĖJO Į PASAULĮ LAIMĖS IEŠKOTI
6
• Akvilė Eglinskaitė.
PAJŪRIO NAUJIENOS
24

FOTOGRAFIJA 
• PAGARBA KITOKIAM GYVENIMUI

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
STUDENTO EGZAMINAS NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE
13
• IŠKILIOS LIETUVIŲ MUZIKOLOGIJOS IR MUZIKOS KŪRYBOS FIGŪROS – NAUJOSE KNYGOSE2

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
KITŲ GYVENIMAI
1

POEZIJA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ7
• RŪTA POKŠYTĖ-DIRKSTIENĖ7

PROZA 
• Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
PROZA
4

LITERATŪRA 
• ĮVERTINTOS 2006 METŲ VAIKŲ BEI PAAUGLIŲ KNYGOS4

VERTIMAI 
• Emilio Coco.
VĖLYVA MEILĖ
2

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• TOLSTANT NUO TIKROVĖS: APIE JEANO BAUDRILLARD’O FILOSOFIJĄ6

TEATRAS 
• PAPASAKOSIME JUMS PASAKĄ…
• Ridas Viskauskas.
TARP KELIŲ PASAULIŲ

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• IŠ ŽIŪROVO LAIŠKŲ TEATROLOGEI4
• KANKLIŲ PATRIARCHO NETEKUS1

GASTROLĖS 
• LĖLIŲ SPEKTAKLYJE – MENININKO DRAMA
• ŠVENTĖ EUROPOS ŽEMĖLAPIO PABAIGOJE

DE PROFUNDIS 
• Sam Leith.
VIENAS TŲ KOMIKSŲ HEROJUS IŠ TIESŲ MIRĘS
• Benediktas Januševičius.
APOKALIPTINIS
21
• Aldona Viščinienė.
PASIRUOŠĘS DARBUI IR GYNYBAI
1

KNYGOS

„EILĖRAŠČIAI YRA MANO TERAPIJA“

Vitas Areška

[skaityti komentarus]

iliustracija

Liūnė Sutema. TEBŪNIE. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.
Poetė Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė-Katiliškienė), kuri savo aštuoniasdešimtą gimtadienį švęs šių metų liepos 5 dieną, lietuvių išeivijos, taip pat ir visoje lietuvių poetinėje kultūroje užima savitą, gal net atskirą vietą. Jos kūrybą sunku susieti su kokia nors gimininga grupe, tendencija, aiškiau išreikšta tradicija. Savo vienuoliška askeze ji stovi tarsi šalia poetinės magistralės. Išeivijos kritika ją priskiria „bežemių, augintinių“ kartai, kuriai priklauso Algimantas Mackus, laikęs savo kartą žiauraus, katastrofiško, beprotiškai klaikaus amžiaus aukomis, atvira forma išreiškęs mirties, egzilio, Dievo suvokimą. Jo eilėraščių rinkinys „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (1962) nulėmė ir tokios poezijos krypties apibūdinimą, grynai sąlygišką, neparemtą kokia nors grupine programa. Panašiai buvo išskirta žemininkų-lankininkų grupė (Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys), turint galvoje anto­logiją „Žemė“ ir žurnalą „Literatūros lankai“, tačiau jie visgi išreiškė tam tikrą bendrą estetinę orientaciją. Vis dėlto tik tie pavadinimai ir siejo labai skirtingas poetines individualybes. Panašiai ir Liūnė Sutema buvo priskirta prie A.Mackaus pradėtos poetinės krypties, naujo stiliaus, kuris pasižymėjo antitradicine, „negražia“, nejautria, šiurkščia, literatūriškai neornamentuota kalba. A.Mackų kritika apibūdino kaip absurdo, neprasmės, dvasinės tuštumos ir sausros reiškėją, einantį iš niekur į niekur.
Tačiau A. Mackus buvo laikomas arogantišku poetu, o Liūnei Sutemai svetima drastiška deornamentacija. Jos kūryba pasižymi santūriu stilium, diskretišku kalbėjimu, nuošalumu, tylaus susitaikymo su tuo, kas neišvengiama, motyvais, ieškant džiaugsmo, kaip atsvaros, kūrybinėse svajonėse. Neatsitiktinai savo naująjį rinkinį jį pavadino „Tebūnie“. Jis primena ankstesnį – „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955). Su A.Mackaus kūryba Liūnės Sutemos poezija siejasi gal tik išreikšta bendra tos kartos, kuri paliko tėvynės žemę dar jos nespėjusi pažinti, savijauta. Ir neiginiais, kurių gausu A.Mackaus eilėraščiuose. Liūnės Sutemos neiginiai atsirado iš jos itin dramatiško šeimos likimo: „Viskas atimta -- / beliko liguistas, pavargęs žodis, / ir sekioja mane -- / palik, atstok, / noriu būti viena, užmaršties ramybėje“ (20). Poetės gyvenimą lydėjo nuolatinės tragiškos netektys. Jos vyras, žymus prozininkas, suserga sunkia liga. Jam amputuojamos abi kojos, jis gydomas nuo vėžio. Miršta 1980 metais. Jauni miršta sūnus Saulius ir dukra Agnė. Naujojo rinkinio eilėraščiai – tarsi sieloraštis, apimantis siaurą, grynai asmeniškų išgyvenimų erdvę, tiesiogiai transliuojantis širdgėlą. Čia tų eilėraščių, kaip meno kūrinių, silpnumas. Kartu negalima tvirtinti, jog panaši kūryba neturi meninės vertės, savitumo. Tai dar vienas galimas kūrybos variantas. Jau ankstesnė kritika yra pažymėjusi Liūnės Sutemos kūrybos savotiškumą: poetinis „aš“ yra ir subjektas, ir veikėjas, ir pasakotojas. Taip išreiškiamas beveik dokumentinis išgyvenimų tikrumas.
Prieš daugiau kaip penkiolika metų „Švyturio“ žurnale (1991, Nr. 2) esu apie Liūnę Sutemą paskelbęs straipsnį „Niekieno žemės pasaulyje“. Pavadinimas išreiškė jos poetinę savijautą ir kūrybos kryptį, gyvenimą tarp „dviejų frontų“, dviejų kontinentų, dviejų žemių, kurios abi netapo savos. Lietuvą paliko dar būdama gimnazistė, nespėjusi primaitinti sielos jos syvais, o žemė už Atlanto taip pat netapo sava. Rinkinyje „Tebūnie“ tęsiamas sau mielos, artimos erdvės neturėjimo motyvas, ieškoma išeities nerealiose svajonėse.

Jeigu rasčiau žemaitišką kūlgrindą,
išeičiau slaptai nematoma,
palikdama vielom apraizgytą,
dangoraižiais apaugusią,
dūstančią aplinką —
ir eičiau, iki prieičiau dykumų dykumą,
kur žmonės išlipę iš Nojaus arkos
pradeda naują gyvenimą.

p. 23

Sapnuose ir svajonėse poetė kuria savo žemę, kuri vadintųsi Sutema, o per ją tekėtų upelė Liūnė. Čia galima įžvelgti modernios krypties reiškinį, kada pasirenkama pozicija šalia dviejų pasaulių, pozicija šalia gyvenimo: „Kartais negyvenu, / tik vaikštau šalia gyvenimo“ (25). Nuolat einama į save, apsiribojant individualia asmeniškų išgyvenimų raiška, pasirenkant asmeniškas metaforas ir simbolius. Šiame rinkinyje vienatvės, absoliučios tylos, netekties tragiškumas maksimaliai apnuoginamas. Jis įprasminamas santūriomis, literatūriškai neornamentuotomis metaforomis ir hiperbolėmis. Ypač tragiškai skamba apsigyvenęs sieloje vienatvės speigas: „Raudonplaukis berniukas rėmuose / prispaudęs prie lūpų armonikėlę / bijo groti, pamatęs mane, kad nesušaltų jo daina“ (9). Svajonėse poetė nuolat grįžta į praeitį, į paliktą gimtinę, praeitą amžių: „Noriu grįžt į praėjusį šimtmetį / ir susirinkti viską, ką palikau -- / brolio nebaigtą braižyt žemėlapį, / su kuriuo norėjom keliauti / į buvusius mūsų miestus abu -- / senelės sapnininką, / kad galėčiau apsigint nuo sapnų“ (27). Realizuoti viso to neįmanoma, tačiau svajonėse sukurtas pasaulis vienuoliškos askezės fone yra gal net realesnis už slegiančią tikrovę. Išsigandusi siela bijo realybės. Nuolatinis leitmotyvas suskamba cituoto eilėraščio finale: „Tebūnie, ko niekada nebuvo -- / Tebūnie, ko niekada nebus.“ Čia ir glūdi sielos terapija. „Grįšiu į savo pasaulį -- / į Pasaką“ (33).
Tuos, kurie poetę paliko, ji kviečia sugrįžti. Apgailestauja, kad su pasitraukusiais daug kas pasikeitė ir išnyko: „Žingeidūs žmonės atėmė tavo mėnulį, / braido po jį ir ieško, ko nėra“ (15). Ne vienas eilėraštis yra dialogas su mirusiais kaip su gyvais, tik kažkur kitur esančiais. Poetė kreipiasi į savo vyrą Marių, pranešdama, kad be jo lėtai miršta jo sodinti medžiai. Praradimo, išnykimo motyvas rutuliojamas iki visiško perėjimo į tuštumą: „medaus nebebus, bičių nebėra“ (36). Kartojasi neiginiai: dienos nebus, karų nebus. Pagaliau net išnyksta pasakotojo „aš“, jį pakeičia šešėlis: „Mano šešėlis miega ir sapnuoja mane“ (39). Nuolatinis kaltės jausmas taip pat kankina. Lyrinis pasakotojas jaučia atsakomybę už visus artimuosius, ne laiku ją palikusius: „nemokėjau jų mylėti, / nemokėjau su jais kalbėti -- / Tebūnie -- / esu kalta“ (8). Apmąstymų erdvės susiaurinimas, koncentruojant dėmesį į asmenišką likimą, savo šeimą, priklauso dar ir nuo amerikietiškos kultūros konteksto. Toje kultūroje svarbiausia vertybė yra atskira asmenybė, atskiras individualus žmogus, visuotinis rūpestis, kad jis neliktų socialinės sistemos užribyje.
Egzistencijos tragiškumą Liūnė Sutema apmąsto ir išreiškia per savo skausmingą patirtį ir išskirtinį likimą. Nors šiame rinkinyje daugeliu atvejų pasikartoja ankstesnės poetės kūrybos motyvai, kompozicinės struktūros, tačiau gerokai susiaurėja meditacinė erdvė, ir tai galima laikyti rinkinio minusu. Vis dėlto kai kuriais aspektais pasiekta didesnio meistriškumo. Būdingi motyvai ir kompozicinės struktūros išreiškiamos aiškiai, taupiai, koncentruotai. Galima visa tai vertinti teigiamai net plačiame dabartinės lietuvių poezijos kontekste, kuriame daugiažodžiavimas yra beveik epidemiškas. Improvizacinė stichija kartais suardo stilistinę dermę, bet kartu sustiprina išgyvenimų autentiškumą. Todėl ne visai pasitvirtina savikritiškas poetės prisipažinimas: „Viskas atimta -- / beliko liguistas, pavargęs žodis“ (20). Liguistas, pavargęs žodis įprasmina labiau metaforinį turinį, kaip artėjimą prie nebūties. Nors žmogus sukurtas laisvei, bet dažnai ją praranda paskęsdamas kasdienybėje.
 

Skaitytojų vertinimai


37236. vs2007-04-18 13:12
atmetus visus reveransus garbiai poetei Areška rašo jos knygelei pažymį M. pats tuo tarpu už savo auto-grafiją šiame numeryje susilaukė Pocevičiaus MM. sudėjus išeina MMM

37239. aleksandras2007-04-18 13:51
Profesionali recenzija, kaip ir viskas, ką rašo Vitas Areška... O to dvasios impotento Pocevičiaus rašliavai vieta pamazgų duobėj. Negi Platelis, Šlepikas ir kiti jo talkininkai leis ir patį litmenį paversti pamazgų duobe? Ir taip jau litmenio tiražas (autoritetas) krenta, o jie dar stengiasi jam pakenkti...Su subine, o ne su galva tokie pocevičiai skaito ir vertina literatūrą. Nusikaltimas leisti jų purvinoms ir neįgalioms sieloms liestis prie rimtų dalykų...

37259. vs2007-04-19 09:54
akademinė, tiksliau, mokyklinė recenzija. o literatūros kritika turėtų būti gyvas daiktas, parašytas grakščia, akademizmais ir likbezinėm informacijom neperkrauta kalba. šiuo požiūriu Pocevičiaus rašiniai yra arčiau šio žanro, nors su daug kuo ten galima nesutikti

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:32:50 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba