LITERATŪRA VS MAKULATŪRA

Areška, Vitas. KUMELĖ VARDU EMILJA. Prisiminimai ir apmąs­tymai. – V.: Lietu­vos rašytojų są­jungos leidykla, 2007. Apipavidalino Romas Orantas

DRAUGAS TATATAVIČIUS

„Stoviu gražus, tvirtas, aukštas, petingas – / tiltas nuo žemės iki pačios saulės, – / stoviu pačiame žemės viduryje, / skleisdamas saulėtus šypsenos spindulius / į visas keturias žemės puses – / aš –­ komunistas, / aš – žmogus.“ Mintinai moku šias E.Mieželaičio eilutes, kurias girdint arba skaitant šiais laikais madinga ne nusišypsoti, o kreivai nusiviepti. Ką padarysi. (Ką padarysi, kad K.Binkis rašė apie A.Smetoną, S.Nėris –­ apie J.Džiugašvilį, o V.Bložė –­ apie V.Uljanovą.)

Kad ir kaip kreivai dabartinės propagandos apakinti tautiečiai žiūrėtų į E.Mieželaitį, jis man išliks vienas geriausių moderniosios lietuvių poezijos kūrėjų. Pabrėžiu – kūrėjas, tik paskui – žmogus, o paskutinėje vietoje – komunistas. Deja, šito negaliu pasakyti apie šios knygos autorių drg. V.Arešką. „Komuniagą“ Nr.1 tarp literatūros kritikų, sovietmečio humanitarinių mokslų daktarų bei profesorių.

Stebėtina, bet kur tik žengė drg.V.Areška, ten paliko raudonus pėdsakus. (Įdomu būtų eiti paskui jį per sniegą...) Vienas pirmųjų komjaunuolių pokario Lietuvoje, Vilniaus pedagoginio instituto komsorgas, sėdėdavęs šalia rektoriaus, nuo antro kurso – komunistų partijos aktyvistas, vėliau – amžinasis akademinių sluoksnių partorgas. O kiek kraujo sugadino kolegoms bei studentams savo ideologinėmis kalbomis, kiek literatūrinių gyvenimų sulaužė savo kritinėmis rašliavomis! Ir vis per tą kumelę vardu Emilja. Mat kartą penkiolikmetis Vitas akėjo pūdymą, o Emilja, pajutusi silpną ranką, patraukė namų link. Tiesiai per žydinčių žirnių lauką! Vilkdama akėčias! Tada būsimasis partorgas suprato, kaip reikia elgtis gyvenime. Gavo Rokiškio valsčiaus partorgo rekomendaciją, paliko vienkiemį ir ėmė „eiti į žmones“ – akėti jų protų ir sąžinės.

Kodėl aštuoniasdešimtmetis autorius sumanė užrašyti šiuos prisiminimus? Turbūt vieną gražią dieną jis kritiškai peržvelgė visą savo kūrybinį palikimą (aš prisimenu tik knygą „Lietuvių tarybinė lyrika“) ir iš gailesčio apsiverkė. Krokodilo ašaromis.

Kodėl perskaičiau šiuos graudžius paverkšlenimus, šią autobiografinę saviplaką? Prisipažinsiu atvirai: tikėjausi rasti bent kokių nors pikantiškų detalių iš anuometinio rašytojų gyvenimo (juk autorius studijų metais gyveno viename kambarėlyje su V.Blože). Neradau nieko. Viskas politiškai ir krikščioniškai korektiška. Seniai girdėti faktai, nusibodę pasiteisinimai, švelnutėlė ironija, tylutėlė atgaila ir atsiprašymai. Aš nekaltas, kalta pati sistema... Žodžiu, senas arklys vagos negadina.

P.S. Skaičiau daugiausia balkone, o kaimynas (pagyvenęs jaunuolis) visą laiką leido koncertinį „Anties“ įrašą: „...ir nulips draugas Tatatavičius nuo mano kelių, ir pravirks sidabro ašaromis...“

P.P.S. Daug sakantis faktas: V.Areška – bene vienintelis LRS narys, priimtas į sąjungą anksčiau, negu išleido pirmąją knygą.

Įvertinimas: MM.

* * *

Marčėnas, Rimantas. KARŪNOS SPIN­DESIO APAKINTI. Roma­nas. – V.: Alma littera, 2007. Viršelio dailininkė Judita Židžiūnienė

AR LIETUVOS ISTORIKAMS TRŪKSTA FANTAZIJOS?

Kas Lietuvoje vyko prieš 800 ar 700 metų? Atleiskit, bet nežinau. Žino mūsų istorikai. Jie vadovaujasi bene vieninteliu šaltiniu – Voluinės (Ipatijaus) metraščiu, aprašančiu įvykius iki 1290-ųjų. (Jei Ipatijus 1420 m. nebūtų padaręs šio metraščio nuorašo, nieko nežinotų ir jie.) Lietuviams svarbiausia trečioji jo dalis – Haličo-Voluinės metraštis (1205–1290 m.), kuriame minimi Mindaugo krikšto ir karūnavimo laikai, karas tarp Mindaugo ir jo brolėno Tautvilo. Aišku, kaip dažniausiai pasitaiko, Ipatijaus metraštis netikslus ir chronologiškai silpnas (datos įrašytos vėliau), todėl atsiveria plačios erdvės istorikų fantazijai. Interpretuoja visi, kas netingi, interpretuoja visaip, priklausomai nuo išmonės ir ideologinių vėjų. O keisčiausia tai, kad šio nedidelio teksto niekas nėra viso išvertęs į lietuvių kalbą! Valio Lietuvos istorijos institutui ir visam lietuviškam istorijos mokslui!

Visišką istorikų bejėgystę ir politinį angažuotumą parodo kad ir naujos šventės – Valstybės dienos – atsiradimo istorija. Viskas vyko pagal principą: „Valdžiai reikia šventės – istorikai ją sugalvos!“ Oficialiai pripažinta prof. E.Gudavičiaus sukurta dogma skelbia: „Valstybės įkūrimo data yra 1253 metų liepos 6 diena – pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo data.“ Tuo tarpu mūsų tėvai ir seneliai smetonmečiu senąjį Lietuvos valstybingumą minėdavo rugsėjo 8-ąją, Vytauto planuoto karūnavimo dieną. O jaunasis istorikas T.Baranauskas, 2000 m. išleidęs knygą „Lietuvos valstybės ištakos“, atvirai ir tiesiai (ir turbūt teisingai) kalba apie nešvarius Mindaugo darbelius ir sako, kad „tokia „valstybės pradžios“ data niekuo kitu, išskyrus gerus norus, nėra paremta. (...) Tą dieną 1253 m. greičiausiai iš viso nieko neįvyko“ („Voruta“, Nr.6 (504), 2002 m. kovo 23 d.). Bet visi švenčia. Nesvarbu, kada, ką ir kodėl. Ir ką daryti (švęsti ar nešvęsti) geram trečdaliui dabartinės Lietuvos gyventojų nuo Ariogalos iki Skuodo? Juk karūnavimo proga išleistu donaciniu aktu Mindaugas šias žemes padovanojo Livonijos kryžiuočiams...

Turbūt daugelis sutiks su teiginiu, kad šiandieninis istorijos mokslas yra literatūros žanras, artimas mokslinei fantastikai. Tik rašytojai fantastai dažniausiai fantazuoja apie ateitį, vaizduotėje kuria naujus pasaulius, o rašytojai istorikai, laisvai manipuliuodami faktais, kuria naujus praeities fantomus.

Profesionalaus istoriko R.Mar­čėno romano fabula pagrįsta Ipatijaus metraštyje aprašytais įvykiais. Metraštis cituojamas 4 kartus – p.5, 170, 324, 357. Kunigaikščio Tautvilo, jo brolio Gedvydo ir jų dėdės Mindaugo kova dėl valdžios, dėl karūnos. (Visai nesvarbu, kuris iš jų išgalvotas, kuris ne.) Kautynių beveik nėra, užtai apstu rūmų intrigų bei intrigėlių, suokalbių, išdavysčių ir šiaip niekšybių. Visai kaip šiais laikais. Knygą perskaičiau tik iki pusės, likusius puslapius perverčiau, pasiskaičiau ir pabaigą. Atleiskit, nusibodo nykus ir vienodas pasakojimo stilius, neįveikiau beveik 400 puslapių „bu bu bu bu bu“. Atrodo, kad ponui dėstytojui ir istorijos beletristui R.Marčėnui tikrai trūksta fantazijos. „Istoriko specialybė vertė mane itin atsargiai, laikantis nūdienos mokslo jau nustatytų faktų, pamėginti atkurti ir to meto buities, socialinių santykių, dvasinio gyvenimo, įsišaknijusių moralinių normų realijas“, – tarytum teisinasi autorius (www.rasytojai.lt). Velnias, kur iš tikro reikia atsargiai, tai jie (istorikai) skelia taip, kad net žiežirbos lekia, o ten, kur gali duoti valią fantazijos šėlsmui, išeina tik „bu bu bu“...

Įvertinimas: M.

* * *

SĖSKIM IR PAKALBĖKIM: 30 ra­dijo inter­viu. Sudarytojos Gai­lutė Jankauskienė, Jolanta Kryževičienė. – V.: Versus aure­us, 2007. Dailininkė Aistė Lapinskaitė

IMKIT IR KLAUSYKIT

Pradžioje buvo žodis. Iš pradžių – ištartas, vėliau – užrašytas. Užsimezgė pokalbiai ir atsirado knygos. Bet skaityt žmonės tingėjo. Kad nevargintų akių, jie išrado radiją. Galėjai išsidrėbti lovoje, užsimerkti ir klausytis iš dėžutės sklindančių balsų.

Kai kurias knygas esu „perskaitęs“ su radijo pagalba. Mėgdavau ir mėgstu 21 val. transliuojamą laidą „Vakaras su knyga“.

O dabar prieš mano akis atvirkščias variantas – balsai, užrašyti knygoje. Jau daugiau kaip aštuonerius metus kiekvieną šeštadienio rytą per LR 1 transliuojama „Kultūros savaitė“. Būtinas jos atributas – pokalbis su kokiu nors žinomu menininku. Per šitiek laiko susikaupė beveik pusė tūkstančio pasikalbėjimų. Laidos vedėjos atrinko iš jų 30 geriausių, ir žodis, sklindantis eteryje, virto kūnu – šia 320 puslapių fotografijomis papuošta knygute.

Vieni labiausiai mano nekenčiamų žmonių – žurnalistai. Ne žmonės, o hienos, godžiai uodžiančios šilto kraujo kvapą, šakalai, mintantys greit pūvančia tariamų sensacijų dvėseliena. Aktualijų vaikymosi neišvengė ir šios dvi moteriškaitės žurnalistės. Išleidai naują knygą, grįžai su prizu iš festivalio, šventi kokį nors jubiliejų – marš į studiją, sėskis ir kalbėk! Tokia jau nedėkinga ši profesija, į kurią, perskaitęs šią knygą, ėmiau žiūrėti truputėlį atlaidžiau. Sudarytojos gerai orientuojasi kultūrinio gyvenimo džiunglėse, moka ir paklausti, ir išklausyti, kartais net pasiginčyti. Daugelis interviu tikrai ne vienadieniai, kaip archyvinė medžiaga jie bus įdomūs dar keletą dešimtmečių. Tad eiliniams kultūros vartotojams, kurių dabar tiek priviso, geriau pasiieškoti kitokio greito maisto, pvz., sotintis „kultūros naujienomis“ spoksant į televizorių.

Beje, iš šių 30 pokalbių atsirinkau 10 „topinių“ frazių. Imkit ir klausykit.

1. Religiją sumesti bibliotekoje per pusvalandį religijotyrininkas tikrai nesunkiai gali (G.Beresnevičius, p. 11).

2. Savo nuostabai aš atradau, kad mes nesąmoningai modeliuojame ar vertiname tikrovės intensyvumą pagal sapną (A.Šliogeris, p. 261).

3. Yra daugybė knygų, kurias mes svajojome kažkada perskaityti, bet jau nebespėsime, nes turime rašyti (R.Rastauskas, p. 213).

4. Tai, ką bandau vienu kitu romanu pasakyti, panašiau į manifestą ar propagandinį šūkį, tarkim: demokratija – išgyvendintas blogis, arba be sėklidžių gyventi patogiau (H.Kunčius, p. 99).

5. Vis dėlto visi įvaizdžiai ir visos metaforos atima iš mūsų tai, kas brangiausia. Atima ir laidoja tikrovę (S.Geda, p. 36).

6. Labai daug žmonių susiduria su problema, kaip nusipirkti pigesnio maisto. Teatras turi statyti tai, kas gelbėtų tą visuomenę (A.Masiulis, p. 132).

7. Aš galvoju ir savo vizitinėje kortelėje esu užrašęs, kad esu menininkas (V.Kalinauskas, p.94).

8. Svajoju, kad į šventuosius mane įrašytų. Primygtinai siūlau (Š.Sauka, p. 235).

9. Profesorė V.Zaborskaitė per knygos pristatymą pasakė, kad jai gražiausia vieta, kur aš aprašau savo pirmąjį eilėraštį „Snaigės krinta pamažu, eina peklon kaip gražu“ (L.Tapinas, p. 282).

10. Tikrai, aš laimingas... kvailys... (L.Noreika, p. 180).

Įvertinimas: L.

* * *

Sharma, Robin. KAS VERKS, KAI TU MIR­SI: vienuolio, kuris pardavė „Ferrarį“, gy­ve­nimo pa­mokos. – K.: Luceo, 2006. Viršelio autorius Eitautas Marčiukaitis

BURŽUAZIJOS HEKALOGAS

Jau beveik metus lietuviškos negrožinės literatūros TOP-10 šmėžuoja Robino Sharmos pavardė. „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“ ir „Vienuolio, kuris pardavė „Ferrarį“, lyderiavimo išmintis“. Nutariau pasidomėti, ką gi tie lietuviai taip skaito. Perverčiau šią trečiąją „vienuolio“ epopėjos brošiūrą. Sugaišau porą valandų.

Pratarmėje autorius padėkoja man, kad įsigijau knygą (kaina – 11,97 Lt), ir kviečia apsilankyti viename iš jo seminarų. Labai ačiū, taip sakant.

Visas kvailas saviugdos ir lyderiavimo meno mokytojo pamokėles (jų yra 100 ir dar viena) galima suskirstyti į 4 grupes:

– bibliniai pamokymai (pvz., „Kiekvieną dieną būkite geri nepažįstamiems“, „Vieną savaitės dieną ilsėkitės“, „Mokėkite atleisti“),

– buitiniai patarimai (pvz., „Gerai pradėkite dieną“, „Gerkite šviežių vaisių sultis“, „Kasdien klausykitės muzikos“),

– psichoterapinės pamokėlės (pvz., „Bendraukite su savimi“, „Susirašykite savo problemas“, „Valdykite savo nuotaikas“),

– praturtėjimo receptai (pvz., „Palaiminkite savo pinigus“, „Padidinkite savo darbo vertę“, „Tarnaukite pasiaukojamai“).

Ką gi, ką gi. Tūkstančiai tautiečių, skaitydami tokius idiotizmus, turbūt visai sugyvulėjo. Išlieti savo apmaudui bei pagiežai man trūksta cenzūrinių žodžių. Todėl tvirtai sukąsiu dantis ir patylėsiu. Arba atsisakysiu pilietybės. Man gėda.

Įvertinimas: MMM.

Vertinimo paaiškinimai:

L – literatūra,

M – makulatūra,

LM – nei literatūra, nei makulatūra,

LLL – literatūra, kurią tikrai verta perskaityti,

MMM – visiškai nieko neverta makulatūra.

Darius Pocevičius