RŪTA POKŠYTĖ-DIRKSTIENĖ

Poezija – tai viena iš galimų atsvaros formų šiuolaikiniam trans ir investicijų pasauliui. Tai galimybė išlikti nesupakuotam, nesunumeruotam, nenuskenuotam. Kai, atrodo, visas vartotojų pasaulis seniai pasiklydo nesuvokiamų technologijų begalybėj nebeatpažindamas tik savęs, noris kalbėt apie paprastus dalykus.
Kai spaudžia batai, argi ne puiki idėja toliau keliauti basom?!

Rūta Pokšytė-Dirkstienė

* * *
langai pelargonijom žydi
seniai uždaryti gyvenimai
vienatvės komodose
tarp nėriniuotų laimės akimirkų
pasoginėm paklodėm
nekaltai prislėgtų
maldaknygių šnabždesio
nubučiuotų rožančių
ir pageltusių pirmagimio vystyklų
vis dar tikisi tyliai
išdžiūvusio žvilgsnio.

* * *
tyliai prisėlini
lazdyno meškerykotį išsipjovęs
ar išdrįsi pagaut aukso žuvį?

* * *
vyno taurės įsitvėrusi
tykiai skęsta diena...

* * *
kartais prisimenu
dvi moteris
sėdinčias prie lango
dvi bulvės
dvi silkės
dvi ašaros
ant jų stalo...

* * *
prisiskindavom dobilėlių
ir vaikiškuos kojų tarpupirščiuos
atsinešdavom iš kapų
į bažnyčią...

* * *
aš vis tebevaikštau
tavo dideliuos
vilties auliniuos
paskendus
kaip kūdikis žiopčioju
tavim pritvinkusį orą
lyg neregys mokausi
atspėti tavo veidą...

* * *
išsibaigė laikas
malda
vynas
sandalmedžio pelenais
išpaišėm veidus
Dievams
lyg ąsočius
išdžiaustėm nuodėmes
skimbčioti
vėjyje...

* * *
iš mažų trupinėlių
surenku tavo dieną
sudėlioju žodžius ir veidus
ant delno
ištiesus laikau ir klausiu:
– Kiek gi reiks dar bažnyčių,
kad tavim patikėtume?

* * *
balkšvame ryžių
popieriuje
išdžiūvusiais pirštais
vandeniu
vedžioji
ženklais virtusią dieną
iš lėto...

* * *
visą dieną basom
po ražienas varlinėdavom
slapčia vis žiūrėdavom saulės
ar dar ne laikas atrėžti
nuo kumpio raudoną riekę.

* * *
pabudau anksti
lyg kažko laukčiau
svarbaus kažkas įvykti turėtų
apėjau visus namus
sutikslinau laikrodžius kalendorių
vartydama supratau –
daugiau nebebus dienos skirtos tau
patikėk du kartus patikrinau.

* * *
išsirausiu urvelį
į tylą
klausausi –
tu irgi nemiegi.