TARP KELIŲ PASAULIŲ

Saulė Degutytė ir Snieguolė Dikčiūtė spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“

IV tarptautiniame kamerinių lėlių teatrų festivalyje „Maskvietiškos atostogos“ (kovo 23–27 d.) šiemet Lietuvai atstovavo Klaipėdos lėlių teatras, parodęs Gintarės Radvilavičiūtės spektaklį „Angelų pasakos“ (pagal Vytauto V. Landsbergio pasakas), ir „Stalo teatras“, parodęs Saulės Degutytės vaidinimą „Eglė žalčių karalienė“. O ekspertų komisijoje dirbusi teatrologė Salomėja Burneikaitė skaitė paskaitą „Visi mes – Mazūro mokiniai“.

Festivalio įspūdžiais paprašiau pasidalinti „Stalo teatro“ įkūrėją Saulę Degutytę ir vaidinime „Eglė žalčių karalienė“ dalyvaujančią kompozitorę Snieguolę Dikčiūtę.

„Maskvietiškos atostogos“ – specifinis festivalis, kokio Lietuvoje nėra. Maskvoje (dažniausiai) privatūs lėlių teatrai vaidina kamerinius spektaklius, organizuojami jų aptarimai – dalykiški, nestokojantys humoro, nors kai kurie aktoriai po jų ir ašarą išspaudžia… Festivaliui nestinga teatrologų dėmesio. Jei Maskvos – megalopolio – svaiginančius įspūdžius nustumtume į šalį, kuo Jūsų dėmesį patraukė šis festivalis?

S.Degutytė. Man šis festivalis – kaip seminaras, savotiškos 5 dienų studijos. Žavi festivalį rengiančių aktorių Viktoro Draguno ir Jelenos Martynovos entuziazmas: ieškodami įdomių spektaklių, jie važinėja po įvairius tarptautinius festivalius, rizikuoja savo lėšomis. Didelį įspūdį padarė aptarimai, kuriuos vedė režisierius Viktoras Šraimanas, teatrologės Arina Šepeleva ir Salomėja Burneikaitė. Buvo įdomu savo nuomonę apie matytus (įvairaus lygio) spektaklius pasitikrinti su vertintojų požiūriais.

S.Dikčiūtė. Festivalis – gražus lėlininkų bendruomenės, dirbančios nevalstybinėje teatro sistemoje, susibūrimas. Rimtesnių eksperimentų, atradimų nebuvo gausu.

Didieji atradimai ne kasmet ir padaromi… Kaip sekėsi vaidinti? Ar ruošėte vertimą?

S.Degutytė. Vaidinome baisioje tvankumoje. Bet buvome labai susitelkusios.

Būna, koks 1,5 metų vaikelis spektaklį net išsižiojęs žiūri, nežinia, ar jis visas prasmes supranta. O aš norėjau, kad vaikai suprastų šią pasaką. (Aišku, vaidinant ne gimtąja kalba gali nukentėti vaidinimo kokybė, jo energija, nes aktoriai daugiau galvoja apie tekstą.) Ruošdamasi festivaliui bibliotekoje radau seną vertimą, kuris manęs netenkino. Rimtai juokauju, kad vertimą patobulinti padėjo Sankt Peterburgo lingvisto Kirilo Gorbačevičiaus tolimas giminaitis – mano vyras Rimas. Scenarijų rašiau, remdamasi mūsų papročiais. Taigi ir versdami ieškojome retų, rusų folklore vartojamų žodžių.

S.Dikčiūtė. Manyčiau, mūsų vaidinimas buvo vienas originalesnių festivalyje.

Kaip Tu, Snieguole, apibūdintumei sa­vo darbą šiame spektaklyje? Juk vaidmenų čia nekuri?

S.Dikčiūtė. Bet kaip dalyvė vertinu spektaklio vyksmą. O muzikuodama kuriu atmosferą.

Ką mūsų festivalių rengėjams pasufleruotumėte pakviesti Lietuvon?

S.Degutytė. Pirmiausia Jelenos Kamburovos vadovaujamo muzikos ir poezijos teatro (www.kamburova.theatre.ru) „padalinio“ – Jelenos Treščinskajos teatro „1 žmogus + 200 lėlių“ spektaklį „Venecijos karnavalas“ (rež. J.Treščinskaja, dail. Viktoras Nikonenko). Tai monospektaklis, o atrodė, kad spektaklyje vaidino 10 aktorių! Tiesa, vertintojai prikišo aktorei mėgavimąsi savo meistriškumu. Bet didžiuotis ji turi dėl ko!

Įdomus buvo Valstybinės Sankt Peterburgo teatro meno akademijos IV kurso studento Sergejaus Stolbovo monospektaklis „Soročincų mugė“ (pagal N.Gogolį; rež. Tatjana Prijatkina, dail. Lilia Žamaletdinova). Čia aktorius vaidina su didžiuliu apsiaustu, kuris virsta „marga muge“. Nustebino jautrus vaikino santykis su lėlėmis. Klausiau jo, kiek vaikų jis turi? „Nė vieno!“ O su lėlėmis jis bendrauja kaip su vaikais, tiesiog dvasingai… Festivalyje susipažinau su unikaliu lėlininku technologu Vladimiru Zacharovu. Tikras sibirietis – ramus toks. Kvietė atvažiuoti pas jį mokytis. Lėles drožia iš 70 metų ant žemės pragulėjusių kedrų! Pas mus tokių medžių nerasi. Jo lėlės kvepia sakais, kedru.

S.Dikčiūtė. Festivaliuose visuomet ieškau naujovių, netikėtumų. Man kaip eksperimentas įsiminė Aleksejaus Šašilovo monospektaklis „Rachmaninoff’s hands“ (rež. Anatolijus Leduchovskis, idėjos autorius – Aleksandras Borokas). Vien rankų judesiais atskleista, kaip kuriama muzika. Po spektaklio buvo surengtos pratybos mažiesiems žiūrovams, kurie buvo mokomi, kaip „rankų teatro“ būdu kurti istorijas.

„Venecijos karnavalas“

Beje, Saule, spektakliui „Eglė žalčių karalienė“ scenografiją, kostiumus kūrei viena?

S.Degutytė. Dievas padėjo… Kostiumai – iš Rimo Driežio kolekcijos. Pusę autentiškų daiktų – iš kaimo parsivežiau, viskas – „iš dūšios“…

Sieguole, ką pasakytum apie spektakliuose girdėtą muziką?

S.Dikčiūtė. Kalbėti atvirai ar konjunktūriškai? Man pasirodė, kad it Sovietų Sąjungos laikais čia dar negalioja autorių teisių apsaugos įstatymas! Spektakliuose naudojama begalė parinktos (ir atsitiktinės), garsiai leidžiamos muzikos, kartais nesusietos su vyksmu. Programėlėse dažnai kompozitoriai nenurodomi. Tai mane glumino…

Kaip, Saule, Tu „atrandi“ spektakliams daiktus? Naujame Tavo spektaklyje „Gimimo diena“ žavėjausi, kaip mėnulį vaidina paprastas… kibiro dangtis! Ar mokeisi kada dailės?

S. Degutytė. Paimti teptuką padrąsino dailininkė Zita Balinskienė. Piešiu ketverius metus, viename antikvariniame salone atnaujinu ir kuriu baldų puošybos elementus. Gal iš vaikystės viskas? Su seserim šokdindavom žirkles pagal klasikinę muziką, vaidindavome su šachmatų figūrėlėmis, „šaudydavome“ su šaukštais…

„Stalo teatro“ idėja gimė Lietuvos vaikų ir jaunimo centre. Vedu teatro pamokėles vaikams. Iš kamštelių, kempinių, segtukų kuriame keistus žaislus, vaidiname su jais. Stengiamės ištrūkti iš „virtualaus kompiuterinio“ pasaulio, kurti ir liesti žaislus savo rankomis.

Ar nesunku Jums, moteriškoms (spektaklyje „Gimimo diena“ Tau, Saule, animuoti daiktus padeda „nematoma“ dailininkė Ligita Skukauskaitė), tįsioti daiktų daiktelių maišus?

S.Degutytė. Po Maskvos jau niekas nesunku. Ką čia reiškia pora metrų Vilniuje… Maskvoje – su kubilais, ližėmis, krepšiais – per metro spūstis, dulkes! Tikrai aktyvios „Maskvietiškos atostogos“ buvo!

Pateikiame spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ vertinimus, išsakytus per vaidinimo aptarimą (užrašė Salomėja Burneikaitė).

Viktoras Šraimanas, režisierius. Pamenu pirmąjį „Eglės žalčių karalienės“ spektaklį (1968), kurį rodė Kauno lėlių teatras. Mes tada buvome įsimylėję Pabaltijį ir tai, ką darė Vitalijus Mazūras. Šiandien matytas spektaklis paliko stiprų įspūdį. Jis jautrus ir stilingas, bet kartu santūrus. Taupus koloritas, sudvasinti daiktai, nebuitinės mizanscenos. Nuostabi spektaklio ritmo organizacija, t.y. muzikos, garsų ir mizanscenų tikslingumas. Tai nebuitinis spektaklis, kuris veikia „šamaniškai“. Nuostabu, kad dailininko ir režisieriaus darbą darė vienas žmogus.

Arina Šepeleva, teatrologė. Neturiu jokių pastabų ir klausimų. Man viskas buvo aišku ir skaidru... Spektaklis aiškiai „sugalvotas“ ir puikiai suvaidintas! Net vaidinamas svetima kalba (rusų) neišbarstė savo esmės. Spektaklio vaizdų sistema verčia dirbti žiūrovo vaizduotę tiksliai ir kelia įvairių asociacijų. Nuos­tabus spektaklis. Esu juo sužavėta! Labai Jums ačiū!

Olga Glazunova, Rusijos teatro veikėjų sąjungos Vaikų ir lėlių teatrų skyriaus vedėja. Džiaugiuosi, kad man pavyko pamatyti šį spektaklį. Viktoras Lvovičius priminė, kad mes kadaise matėme Vitalijaus Mazūro kartu su režisieriumi Stasiu Ratkevičiumi kurtą „Eglę…“ Kauno valstybiniame lėlių teatre. Vėliau, Pabaltijo lėlių teatrų festivalyje Taline (1982), Vilniaus „Lėlės“ teatras vaidino „Žemės dukrą“, kurią jau sukūrė V.Mazūras – dailininkas ir režisierius. Tai buvo kita estetika, neįprasta tarybiniams teatrams. Iki šiol man atrodė, kad „Eglės…“ neįmanoma statyti po Mazūro. Tai, ką mačiau šiandien, buvo nuostabu. Spektaklį puikiai žiūri vaikai! Jie buvo dėmesingi. O mums vis atrodo, kad vaikus reikia linksminti. „Stalo teatro“ spektaklis patvirtino, kad galima su vaikais kalbėti tyliai, taupiomis priemonėmis ir įtikinamai pasakoti tragišką istoriją, jų negąsdinant. Man regis, šiandien tai yra svarbu. Džiaugiuosi puikiu aktorės darbu. Ji – nuostabi, apdovanota reta dovana.