VĖLYVA MEILĖ

Emilio Coco, gimęs 1940 m. Pietryčių Italijoje, daugiausia išgarsėjo ispanų poezijos (taip pat ir dramų) vertimais į italų kalbą (jis taip pat verčia iš italų į ispanų kalbą). Yra paruošęs korsikiečių, baskų, galisų poezijos rinkinius, o nuo 2004 m. jo dėka Romoje leidžiamas literatūros žurnalas „Pagine“, ne viename numeryje yra paskelbęs ir lietuvių poetų. Šių metų pradžioje jo pastangomis ir triūsu išleista šiuolaikinės lietuvių poezijos antologija „Quel sussurro di nordiche erbe“, kurioje publikuojama dvidešimties mūsų poetų eilėraščių. Paties Emilio Coco poezija (5 knygos) pasižymi nuostabiai tiksliu žodžių parinkimu, tobulu formos įvaldymu, glaudumu, įgalinančių žaisti potekstėmis. 2005 m. išėjęs naujas rinkinys „El tardo amore“ („Vėlyva meilė“), iš kurio parinkti čia pateikiami eilėraščiai, įdomus tuo, kad tradicinę meilės lyrikos formą – sonetus – poetas pasitelkia ironiškai temos traktuotei (deja, to neįmanoma perteikti vertimuose). Kritikas Salvatore Ritrovato apibūdina šią knygą kaip sėkmingą priemonę apsiginti skaitytojui nuo šių dienų visą griaunančių tendencijų: tobula forma neleidžia neigiančios nevilties. Pasak kritiko, vartojamų žodžių tikslumas, bet kartu ir daugiaprasmiškumas ne tik išsako, bet ir „nusako“ pasirinktą objektą.
Emilio Coco dalyvauja įvairiuose kultūros renginiuose, bendradarbiauja žurnaluose, radijo programose. Už nuopelnus Ispanijos kultūrai 2003 metais apdovanotas Alfonso X el Sabio ordino komandoro laipsnio trimis kryžiais.

* * *
Sakoma, poetinę prabą liudija ir tai, ar poezijos lieka, eilėraštį išvertus į kitą kalbą. Mums pasirodė, kad šiuose tekstuose jos liko ne tik išvertus, bet ir neatkūrus griežtos soneto formos.
Redakcija

Senyvas amžius

Senyvas amžius, kurio taip bijaisi,
artinas jau su savo ligų našta,
bet pasidrąsini ir, sukandus dantis,
išpuolius jo ryžtingai bandai atmušti.

Vaikštai į šokių pamokas, sporto klubą,
godžiai skaitai: „Kaip jaustis laimingai“,
įveiki įtampą, naujų draugų surandi,
šiuos reikaluos nori būt pavyzdinga.

Ant atlenktos kėdės atsilošęs stebiu tave
šlaunis ir strėnas siūbuojančią sambos ritmu,
ant vienos kojos žvaliai besisukančią.

Užmerkiu akis ir pasijuntu atsidūręs
artrozės ir stingulio niūriose valdose,
o širdyje bemaž iš pavydo mirštu.

Mūsų namai. Šeimyniniai užsiėmimai

Tu ir aš didžiuliam bute
jau be vaikų ir be rūpesčio,
kaip sudurti galus iki mėnesio pabaigos,
be sukrėtimų ir be malonių staigmenų.

Tu svetainėje užsiėmus savais reikalais,
aš su savo ispanais darbo kambaryje.
Mūsų rožės jau nebeturi spyglių,
esame vienu du, vis labiau vieniši.

Metai jau keleri susitinkame
tik per pietus arba vakarienę
ir nekantraudami laukiame laiko,

kai eisim miegoti kiekvienas į savo kambarį,
o jeigu iškyla neatidėliotinas reikalas,
jį aptariam telefonu.

Nepaaiškinamas slogutis

Francescai po 13 metų

Tik dėl tavęs palieku pravertas duris.
Visi kiti po pasaulį pasklidę,
– El Palomar arba Ascoli Piceno –
ieško skiautelių žydro dangaus atkakliai.

Tu jas visada uždarai nusiminusi,
visąlaik nepaaiškinamos negalios
be gailesčio plakama. Atšventinta
leidi dienas, vis labiau tvirtėjant

ir vis giliau į tave įsiskverbiant
mūrui juodos nevilties, įtarumo.
Nurisk šalin tą luitą akmens nebylų.

Verk, jei manai, jog ašaros tau padės.
Gyvenimas kad ir prieš tavo valią, nepaisant nieko,
tuo labiau tave myli, kuo aršiau jį neigi.

Vieninteliai žodžiai

Norėčiau rašyti labai įžūlias eiles,
kurios patvirtintų modernumą mano,
tačiau bijau, jos skambėtų šiek tiek dirbtinai
ir nederėtų mudviejų amžiui.

Norint erotinę kurti poeziją reikia
dviejų jaunų, gražių kūnų. Deja,
mes jų nebeturim. Mūsų oda raukšlėjas;
tačiau tai dar ne pagrindinė kliūtis.

Kaip tau atrodo – ar aš išdrįsiu vartoti
žodžius, kaip kad „kietas“ ar „stačias“, „įkišti“?
Ar nesuteiks tai progos pasijuokti priešams?

Geriau nebandyti. Vieninteliai žodžiai
tikrieji, kuriuos atnašauju tau: myliu
tavo žaliąsias akis ir skaistųjį veidą.

Mūsų meilė

Kokie išliksim kitų atminty,
kai būsim jau mirę, palaidoti?
Negalvokit, kad buvom didingi –
kurti legendų apie save nevalia.

Tebūnie tai suprantama. Noriu tik,
kad vienas dalykas būtų neabejotinas:
mylėjome vienas kitą. Liudiju tai tvirtai
akivaizdoj Dievo, žmonių, nors dar šiandien

norėjau pasiųsti tave po velnių.
Bet juk tai normalu, jei myli iš tikro.
Meilė – ne tik švelnūs žodžiai, bet ir keiksmai.

Ją sudaro pergalės ir pralaimėjimai.
Ji gali paverst mus karveliais ir hienom.
Ji smukdo, kai skrydžiui keliam sparnus.

Pelnytas kerštas

Jei sulauksim drauge devynių dešimčių,
aš pusiau suvaikėjęs, suklypęs,
tu tiesi tarsi žvakė, visai dar standžiu
kūnu, protu; išdidžiai pasakysi:

tai dėl visų tų ilgų valandų
mankštos, tolimų pasivaikščiojimų,
kai aš tuo metu mankštinau savo dvasią
poezija ir panašiom kvailystėm.

Klausiu tavęs: jei pasieksim drauge,
aš pavirtęs skutais, o tu dar tobula,
tuos prakeiktus devyniasdešimt,

ar nebus tavo kerštas tai man, kad aš
patarimų tavų neklausiau niekada,
tavo piktdžiuga dėl mano negandų?

Ledas

Bėgant metams dažniau vis
baramės, kartais visai dėl niekų.
Dėbčiojam iš padilbų viens į kitą
kaip į svetimą. Užsisklendžiame

atšiaurioj nebylystėj, o jei netyčia
prisiliečiame vienas prie kito,
suledėja venose kraujas,
o mes sustingstam iš baimės,

kad naktis mums gali iškrėsti pokštą,
ir sapnai suras mudu apsikabinusius.
Balansuodami ant lovos kraštų

laukiam aušros ir dūsaudami
meldžiamės, kad neištirptų
mūsų kūnus gaubiantis ledas.

Naujasis Dantė

Be kelnaičių ir liemenuko,
šydu permatomu apsigaubus
tarp keptuvių ir puodų pluši sau.
Mano mintys beviltiškai vaikos

nesileidžiančią pažaboti eilutę.
Visas bergždžioms pastangoms
atsidavęs nė negirdžiu, kaip šauki
mane – mulkinu savo klausą:

juk būtų įžeistas mano, poeto, orumas,
jei leisčiausi nuolat save trukdyti
tokiais beprasmiais niekais, kaip

„paversk butelį, kad išvarvėtų,
pažiūrėk, ar ragu neataušo“.
Nepamiršk, jog šauksmai tie blaško

mano mintis. Ir dėl tokio elgesio
pasaulis gali netekti naujojo Dantės.

Vertė Birutė Ciplijauskaitė