Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-13 nr. 3138

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Marius Burokas.
GIMIMO LIUDIJIMAS
90
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• NEIŠDUOKIM VALSTYBĖS10

AKTUALIJOS 
• Eugenijus Ignatavičius.
KOLABORANTŲ ILIUZIJOS
10

KNYGOS 
• Eugenijus Žmuida.
ARVYDAS J. GALGINAS: APIE GYVENIMĄ IR MIRTĮ
3
• Vitas Areška.
„EILĖRAŠČIAI YRA MANO TERAPIJA“
3
• Sigita Bartkutė.
BŪTIS TRAPI – BŪTIS SMAGI
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA10
• NAUJOS KNYGOS1

DAILĖ 
• Algis Uždavinys.
IŠĖJO Į PASAULĮ LAIMĖS IEŠKOTI
6
• Akvilė Eglinskaitė.
PAJŪRIO NAUJIENOS
24

FOTOGRAFIJA 
• PAGARBA KITOKIAM GYVENIMUI

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
STUDENTO EGZAMINAS NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE
13
• IŠKILIOS LIETUVIŲ MUZIKOLOGIJOS IR MUZIKOS KŪRYBOS FIGŪROS – NAUJOSE KNYGOSE2

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
KITŲ GYVENIMAI
1

POEZIJA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ7
• RŪTA POKŠYTĖ-DIRKSTIENĖ7

PROZA 
 Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
PROZA
4

LITERATŪRA 
• ĮVERTINTOS 2006 METŲ VAIKŲ BEI PAAUGLIŲ KNYGOS4

VERTIMAI 
• Emilio Coco.
VĖLYVA MEILĖ
2

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• TOLSTANT NUO TIKROVĖS: APIE JEANO BAUDRILLARD’O FILOSOFIJĄ6

TEATRAS 
• PAPASAKOSIME JUMS PASAKĄ…
• Ridas Viskauskas.
TARP KELIŲ PASAULIŲ

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• IŠ ŽIŪROVO LAIŠKŲ TEATROLOGEI4
• KANKLIŲ PATRIARCHO NETEKUS1

GASTROLĖS 
• LĖLIŲ SPEKTAKLYJE – MENININKO DRAMA
• ŠVENTĖ EUROPOS ŽEMĖLAPIO PABAIGOJE

DE PROFUNDIS 
• Sam Leith.
VIENAS TŲ KOMIKSŲ HEROJUS IŠ TIESŲ MIRĘS
• Benediktas Januševičius.
APOKALIPTINIS
21
• Aldona Viščinienė.
PASIRUOŠĘS DARBUI IR GYNYBAI
1

PROZA

PROZA

Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva

[skaityti komentarus]

Girta musė

Ji išsiperėjo skaistų ankstyvą vėlyvo rugpjūčio rytą. Tiesiog išlindo iš numesto ant virtuvės grindų ir pamiršto mėsainio. Gal žlėgtainio. Tik išlindusi musė apsižvalgė, ištiesė liaunus sparnelius, nuskriejo ant stalo ir, pamačiusi gėrybes, garsiai sau tarė:

– Nieko sau! Tai bent...

Pasisotinti jai užteko kelių minučių, per kurias ji savo straubliuką noriai kaišiojo tai į rūgusio pieno balutę, tai tyrinėjo keptos vištos šlaunį, tai laižė didelį cukraus gabalą. Tada pakilo į saugų aukštį ir nuzvimbė kito kambario link. Nors kelias į tolius rodėsi laisvas, musė skaudžiai atsitrenkė į virtuvės durų stiklą. Nukritusi ant žemės ji pagulėjo kelias akimirkas ir vėl pakilo. Šį kartą kliūtį ji nusprendė įveikti jėga. Įsibėgėjo, pakėlė sparnus, saugodama akis nulenkė galvą ir vėl tarkštelėjo į stiklą. Dabar pagulėti jau teko ilgiau, bet – visai nelauktas dalykas – galvos neskaudėjo, priešingai, ji maloniai sukosi, akyse vaizdas skriejo lyg vėjas.

Į virtuvę įėjo mažas berniukas. Musei jis pasirodė didesnis už šimtą tūkstančių musių ir baisesnis už karvę, kurios plakatas kabojo ant virtuvės sienos. Berniukas čiupo šlaunį ir suleido į ją pieninius dantis. Atsigavusi musė vėl šturmavo duris. Berniukas susidomėjęs stebėjo musės skrydį į stiklą ir jos pikiravimą žemyn, ypač jį sudomino kreivas skrydis lubų link. Jis neiškentė, pasišaukė savo vyresnį brolį, kuriam liepė sėdėti tyliai ir stebėti musę.

Dabar musė sulaukė žiūrovų. Ji ilgai trankėsi į durų stiklą, linksmindama vaikus savo įmantriais viražais, mirties kilpomis, sudėtingais piruetais. Kuo toliau, tuo sunkiau jai buvo skristi ir netgi pataikyti į stiklą. Dabar ji skrido bet kur, bet kaip, bet kada. Nukritusi ant grindų, ji slinko kaip pašautas paukštis.

– Visai pasigėrė, – tarė vyresnysis berniukas ir koja užmynė klibikščiuojančią musę.

Dailininkas

Jonas į savo senus suplyšusius baltinius nuvalė teptukus. Trynė kruopščiai, stabtelėjo, pakėlęs prieš šviesą pažvelgė į didįjį, ypač mielą, švelnaus plauko teptuką, pauostė ir vėl ėmėsi valyti. Tada pastūmė molbertą į šalį ir pakreipęs galvą nužvelgė baigtą paveikslą. Tada pasikasė žilą barzdą, iš kurios išbyrėjo kūrybai nebereikalingos pleiskanos.

– Geras, – po ilgokos pauzės tarė sau. Įsipylė taurę vyno, praskalavo gerklę ir pakartojo. – Geras. Šitas geras.

Ilgų komentarų baigtas darbas nesulaukdavo. Kitas dalykas – prastas. Prie nepavykusio darbo Jonas ilgai stovėdavo, vartydavo jį rankose, apžiūrėdavo netgi paveikslo nugarą, tarsi ten slypėtų nepataisoma, mirtina klaida. Jei tą pačią akimirką galvos neperskrosdavo išganinga mintis, galinti prikelti nurašytą paveikslą, drobė tučtuojau būdavo panaudojama kitam paveikslui. Jokių nuolaidų neįtikusiam meno kūriniui dailininkas nedarydavo. Tačiau gyvenimas iškrėsdavo keistų kiaulysčių. Kartą nepasisekusį kūrinį dailininkas supjaustė ir išmetė į šiukšlių konteinerį. Tą pačią akimirką drobė buvo pamiršta. Bet, apsilankęs pas bičiulį po keleto metų, ant sienos jis pamatė išmestą drobę. Pagarbiai įrėmintas sužalotas, bet restauruotas darbas tarsi priekaištavo dailininkui, bet Jono širdis liko tvirta. Draugui nė neužsiminė, kad žino savo darbo tragišką istoriją.

Staiga į dirbtuvę įsiveržė Kristupas, Jono draugas, jaunas dailininkas.

– Mano visus darbus iš parodos pavogė! – šūktelėjo svečias.

– Kaip? – nustebo Jonas.

– Nežinau, šiandien paskutinė paro­dos diena. Įėjau į salę, ruošdamasis nukabinti paveikslus, o jų nėra!

Pranešęs šią keistą naujieną, Kristupas išbėgo ieškoti dingusių darbų. Jonas susimąstė.

– Kaip keista, kaip keista, – kartojo jis sau panosėje, vaikštinėdamas po dirbtuvę.

Prabėgo savaitė, Kristupo darbai neatsirado, tačiau tai sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą. Visi dienraščiai rašė apie pasibaisėtiną vandalizmą. Aišku, Kristupui tai buvo tik į naudą. Darbai dingo, bet jų vertė išaugo.

Vieną rytą atėjęs į dirbtuvę, Jonas rado išlaužtas duris. Širdis apmirė. Jis skubiai įžengė vidun, puolė prie savo paveikslų ir giliai atsiduso. Paveikslai ramiai stovėjo, gulėjo, atsirėmę į sieną meditavo apie amžinąją meno paskirtį. Jų niekas nepalietė, užtat trūko nemažai kitų daiktų. Pirmiausia Jonas pastebėjo, kad trūksta penkių šimtų litų, vakar paliktų ant stalo.

– Kvailys, – tarė sau dailininkas. – Žinoma, kad negalima palikti pinigų ant stalo. O čiagi kas?

Pasirodo, dingo ir nugertas vyno butelis, ir neprapjauta kraujinė dešra. Atidžiau apsižvalgęs, dailininkas pasigedo ir keleto naujų teptukų, dažų tūtelių, netgi skiediklio. Užėjęs į vonios kambarėlį, pastebėjo, kad dingo dantų pasta, muilas, netgi tušti alaus buteliai. Tai jį skaudžiai įžeidė.

– Po šimts velnių! Prakeikimas! – šūktelėjo nemėgstantis stiprių žodžių menininkas. – Išnešė visą šlamštą, o į meno kūrinius nė nepažvelgė. Susišlavė pinigus, tai suprantama, na, išgėrė vyną, suvalgė dešrą. Bet kam prireikė pigių buities rakandų? Va Kristupui tai pasisekė... Kad jį kur...

Varnas

Pusiaunaktis. Žvyrkeliu riedėjo senutė BMW. Ties posūkiu Kostas sulėtino greitį ir neapsiriko – į priekinį automobilio stiklą atsitrenkė paukštis. Kostas sustojo, išlipo. Ant prožektorių apšviesto žvyrkelio gulėjo didžiulis varnas. „Negyvas“, – liūdnai pamanė Kostas, bet sparnuotis, tarsi paneigdamas liūdnas vairuotojo mintis, žvitriai pašoko, suplasnojo galingais juodais sparnais ir pergalingai riktelėjo. Jo akys blizgėjo tarsi laužo žarijos. „Gyvas! – nudžiugo Kostas. – Tai įspėjimas, aš negaliu atsipalaidavęs judėti tolyn, laikas apsižvalgyti.“

Varnas mikliai užšoko ant automobilio stogo ir dar garsiau, dar šaižiau suriko.

– Einu, einu, – atsiliepė Kostas. – Tik paimsiu žibintuvėlį. Labai jau tu energingas, nespėju.

Siauras šviesos spindulėlis nušvietė niūrų gamtos peizažą, iš po sunkių metalinių debesų išlindo pavargusi mėnulio galva. Tapo beveik šviesu. Varnas nuskrido miško link, Kostas nusekė iš paskos. Ten, kur prasidėjo miškas, varnas nusileido ant žemės ir ėmė garsiai kranksėti. Nugalėjęs baimę Kostas pribėgo arčiau. Visai šalia ką tik nupjauto pušies kelmo jis išvydo gulinčią merginą.

„Lavonas!“ – pasibaisėjo vairuotojas. Jis pakėlė dailų ir lengvą merginos kūną ir nunešė į automobilį. Patvirtindamas radinio svarbą, jam virš galvos ratus suko varnas, kartkartėmis šiurpiai riktelėdamas.

Kai tik Kostas užvedė variklį, mergina pabudo:

– Kostai, aš turiu grįžti...

– Tu mane pažįsti? – pašiurpo vaikinas, pamiršęs netgi tai, jog mergina prieš akimirką nerodė jokių gyvybės ženklų.

– Ne, aš tavęs nepažįstu.

– Tu ką tik ištarei mano vardą!

– Aš nežinau tavo vardo, – tyliai atsakė mergina. – Aš su tavimi netgi nekalbu.

Tik dabar Kostas pastebėjo, kad merginos lūpos nejuda. Stojo nejauki tyla. Kostui suvirpėjo paširdžiai, jis nutraukė tylą:

– Kuo tu vardu?

– Mano vardą tu žinai, – atsiliepė mergina.

Kraujas sustingo Kosto gyslose.

– Agnė! – suriko vaikinas, tik dabar pažinęs savo mirusią žmoną.

– Aš atvykau tavęs pasitikti, dabar mes vėl būsime kartu...

Kostas pasijuto lengvas kaip pūkas, jis atitraukė rankas nuo vairo, automobilis be garso judėjo savaime, dingo baimė, širdį užplūdo begalinė nenusakoma palaima. Jis apsidairė ir pamatė, kad yra pakilęs aukštai virš žemės, jo rankos – didžiuliai juodi sparnai. Du juodi varnai sukdami didžiulius ratus ir garsiai krankdami nuskrido žalio miško link, kol visai pranyko.

Rytą kelių policija šalikelėje rado apvirtusį automobilį ir negyvą vyriškio kūną.

Žvirblis

Mažas pilkas žvirblis maudėsi dulkėse. Turškėsi, kedeno plunksneles, snapeliu traiškė mažutėles erkes, valėsi purvinus kojų pirštus ir tarpupirščius. Tiesiog džiaugėsi žvirblišku gyvenimu. „Puikus mano gyvenimas, – čirškavo paukštukas. – Ieškotis maisto, slėptis nuo katinų, žaisti su savo atžalomis, skraidyti su kitais žvirbliais, – ko daugiau širdis begali norėti!“

Tačiau vieną dieną, sočiai prikirtęs prie šiukšlių konteinerio išmestos batono riekės, jis pamatė padangėje skriejantį vanagą. Milžiniškas tamsus paukštis ramiai suko ratus jokiam žvirbliui nepasiekiamame aukštyje. Užvertęs galvą žvirblis net prisėdo.

– Ne, mano gyvenimas nė supuvusio grūdo nevertas. Štai kur tikras skrydis! – nusprendė žvirblis. – O aš maniau, kad viską moku ir viską žinau. Koks aš buvau kvailas. Ir aš noriu pakilti į tokias aukštumas.

– Tu, žvirbleli, pulsi... – juokėsi kiti paukščiai, bet žvirblis į tai nekreipė dėmesio.

– Pražudysi save ir vaikus... – verkė žvirblienė.

– Užteks ašarų. Man tiesiog pavydi, – nusprendė žvirblis.

Kaip tarė žvirblis, taip ir padarė. Pasipurtė, pašiaušė pilkas neišvaizdžias plunksneles ir nėrė į aukštumas. Sunku, nepaprastai sunku greitai mosuoti mažyčiais sparneliais. Kilti į kvapą gniaužiantį aukštį – menki juokai. Žvirblis iš paskutinių jėgų metras po metro kilo aukštyn. Štai jau aukščiau už aukščiausią ąžuolą, aukščiau nei aukščiausias namas, bet vanago niekaip negali pasiekti, nors tu ką. Užduso žvirblis, nėrė žemyn ir visą popietę globojamas pačios be jėgų išgulėjo po tankiu krūmu.

Vanagas atidžiai stebėjo žvirblio skrydį. Suko ratus ir mąstė, ko šis niekingas valkata nori.

– Ką jis nori įrodyti, kad gali pakilti į mano aukštį? Cha! Naivuolis. Pražuvėlis, savižudis... – paniekinamai riktelėjo vanagas ir suko ratus toliau. Padangių valdovas buvo negyvai užkapojęs ne vieną varną, gaidį, kartą net kalakutą, ką jau kalbėti apie žvirblius, tačiau tokio įžūlumo per visą savo ilgą gyvenimą dar nebuvo matęs.

Kitą dieną vanagas vėl viešpatavo dangaus žydrynėje ir akylai dairėsi grobio. Pailsėjęs žvirblis sumojavo sparneliais ir vėl šovė į svaigias dangaus aukštumas. Kovodamas dėl kiekvienos pėdos, kiekvieno metro, padedamas oro gūsių, paukštukas vis kilo, kilo ir kilo. Štai jis beveik pasiekė debesis, saulė negailestingai plieskė jam į akis, o jis vis dar kilo aukštyn. Šį kartą žvirblis pasiekė, ko norėjo, priskrido prie vanago, kuris kiek suglumęs, bet išdidus suko ratą po rato.

– Bet šis valkata... šis žvirblis ne iš kelmo spirtas, – nusprendė vanagas, apsimesdamas, kad nemato mažojo palydovo. – Pažiūrėsime, kiek jam užteks jėgų.

Žvirbliui iš laimės apsisuko galva, bet žemėn nenukrito, tik laimingas greitai plasnojo mažyčiais sparneliais ir sekiojo paskui vanagą.

– Na, gerai, – pasisukęs į akiplėšą tarė vanagas. – Paliksiu tave gyvą. Esi mažas, bet drąsus. Tik nebandyk mano kantrybės...

Žvirblis sklandydamas džiugiai apsidairė – po juo visas pasaulis! Jis garsiai kranktelėjo, dabar jis – varnas...

Tuštuma

Išvakarėse skaudžiai susitrenkiau galvą. Tai viskas, ką prisimenu. Kitą dieną pakilau nuo minkštos lovos. Gera. Patalpoje šilta. Keista ir labai įkyri moteris pasakė, kad esu namuose, ir dar pridūrė, kaip man ne gėda. Ko gėdytis, nesupratau. Nesvarbu. Svarbūs visai kiti dalykai, kurių nepastebi šita keista moteris. Gal ji buka, o gal tik išsiblaškiusi? Ji pasakė, kad yra mano žmona ir privalo manimi rūpintis. Ačiū, bet aš jau didelis, man nereikia slaugių. Esu sveikas, protingas ir labai nuovokus. Ji mane suprato, paliko ramybėje. Tačiau man ramybės neduoda kitkas – juoda dėžė, pilna žmonių, medžių, žvėrių, automobilių, namų. Ji mane baugina. Bandžiau juos pačiupti, bent paliesti. Nepavyko. Kažkaip jie išsisuka nuo mano pirštų. Vakare sienoje atsirado kiaurymės, jose irgi mirga visokie daiktai. Tik veiksmas ne toks intensyvus. Nepagaulus, neskalsus. Vėlai vakare, o gal jau naktį, kai kiaurymės sienoje tapo juodos, juodoji dėžė stačiai pasiuto. Atsirado daug gražių mergų. Nuogų. Ką jos išdarinėjo – ar taip galima?! Jokios sarmatos! Bet man patiko. Atbėgo įsiutusi moteris, niuktelėjo juodą dėžę, ir mergos pradingo. Man buvo liūdna. Paskui pikta. Griebiau moterį už gerklės. Moteris kažką bandė kalbėti, skeryčiotis, bet aš jos nesupratau. Kiek pasispardžiusi, ji nutilo, paskui ramiai atsigulė ant grindų. Aš užmigau. Ryte į kambarį atėjo daug vienodai apsirengusių žmonių. Jie surakino man rankas. Nuvedė į kitą butą, kuriame nebuvo juodos dėžės. Ir kiaurymė sienoje tik viena, ir ta su grotomis. Čia jau ilgai sėdžiu, guliu, žiūriu į lubas. Man pasakė, kad sėdėsiu iki mirties. O kas yra mirtis?

 

Skaitytojų vertinimai


37093. BD2007-04-16 15:04
crazy

37138. 6662007-04-16 23:32
crazy butu gal nieko. infantilu ir neidomu.

37309. Šiaura :-) 2007-04-21 00:58
nors girta musė - faina. pagarba kūrėjams

51582. voodoo :-) 2009-02-22 18:55
Tuštuma, bet tokia pilna neatsakytu klausimu. Teisingai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:32:42 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba