Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-13 nr. 3138

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Marius Burokas.
GIMIMO LIUDIJIMAS
90
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• NEIŠDUOKIM VALSTYBĖS10

AKTUALIJOS 
 Eugenijus Ignatavičius.
KOLABORANTŲ ILIUZIJOS
10

KNYGOS 
• Eugenijus Žmuida.
ARVYDAS J. GALGINAS: APIE GYVENIMĄ IR MIRTĮ
3
• Vitas Areška.
„EILĖRAŠČIAI YRA MANO TERAPIJA“
3
• Sigita Bartkutė.
BŪTIS TRAPI – BŪTIS SMAGI
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA10
• NAUJOS KNYGOS1

DAILĖ 
• Algis Uždavinys.
IŠĖJO Į PASAULĮ LAIMĖS IEŠKOTI
6
• Akvilė Eglinskaitė.
PAJŪRIO NAUJIENOS
24

FOTOGRAFIJA 
• PAGARBA KITOKIAM GYVENIMUI

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
STUDENTO EGZAMINAS NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE
13
• IŠKILIOS LIETUVIŲ MUZIKOLOGIJOS IR MUZIKOS KŪRYBOS FIGŪROS – NAUJOSE KNYGOSE2

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
KITŲ GYVENIMAI
1

POEZIJA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ7
• RŪTA POKŠYTĖ-DIRKSTIENĖ7

PROZA 
• Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
PROZA
4

LITERATŪRA 
• ĮVERTINTOS 2006 METŲ VAIKŲ BEI PAAUGLIŲ KNYGOS4

VERTIMAI 
• Emilio Coco.
VĖLYVA MEILĖ
2

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• TOLSTANT NUO TIKROVĖS: APIE JEANO BAUDRILLARD’O FILOSOFIJĄ6

TEATRAS 
• PAPASAKOSIME JUMS PASAKĄ…
• Ridas Viskauskas.
TARP KELIŲ PASAULIŲ

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• IŠ ŽIŪROVO LAIŠKŲ TEATROLOGEI4
• KANKLIŲ PATRIARCHO NETEKUS1

GASTROLĖS 
• LĖLIŲ SPEKTAKLYJE – MENININKO DRAMA
• ŠVENTĖ EUROPOS ŽEMĖLAPIO PABAIGOJE

DE PROFUNDIS 
• Sam Leith.
VIENAS TŲ KOMIKSŲ HEROJUS IŠ TIESŲ MIRĘS
• Benediktas Januševičius.
APOKALIPTINIS
21
• Aldona Viščinienė.
PASIRUOŠĘS DARBUI IR GYNYBAI
1

AKTUALIJOS

KOLABORANTŲ ILIUZIJOS

Eugenijus Ignatavičius

[skaityti komentarus]

1. Ir mes staugėme vilkais

Praėjusį rudenį tarptautiniu mastu buvo paminėtas 1956 m. Vengrijos sukilimo jubiliejus. Jis minėtas ir Lietuvoje; keliolika Respublikos piliečių, kurie anuomet palaikė sukilėlių idėjas, Vėlinių proga spontaniškai kilusiuose mitinguose Vilniuje ir Kaune solidarizavosi su sukilėliais, buvo apdovanoti atminimo medaliais. Budapešte Vengrų rašytojų sąjunga organizavo tarptautinę konferenciją, kurioje dalyvavo ir mūsų atstovai; į pagrindines minėjimo iškilmes, surengtas lapkričio pabaigoje, drauge su kitų valstybių vadovais buvo pakviestas ir Respublikos Prezidentas. Ne viename straipsnyje, lietuvių ir vengrų pasisakymuose buvo prisimintas ginkluotas mūsų partizanų pokario metų pasipriešinimas okupantams. Tai buvo tarsi bolševikų užgrobtose šalyse vėliau vykusių judėjimų, išsivadavimo siekių preliudija. Mėgindami lyginti vengrų sukilimą ir mūsiškį – „karo po karo“, rastume sutampančių taškų.

Visų pirma juos jungia idėja – atgauti nepriklausomybę, atsikratyti jėga primestos okupantų santvarkos. Sukilimai skiriasi tik aukų skaičiumi, laikmečio aplinkybėmis bei trukme. Lietuvoje partizanų žuvo per 20 tūkstančių, represuota ir ištremta apie 350 tūkstančių; vengrų sukilėlių – 10-12 tūkstančių žuvusių, maždaug 400 mirties nuosprendžių (237 pakarti), 23 761 nuteistas ilgą laiką kalėti.

„Tebūnie palaiminta žuvusių už laisvę auka ne tik istorijos vadovėlių puslapiuose, bet ir gyvų žmonių atmintyje tiek Vengrijoje tiek Lietuvoje, nes laisvė yra viena ir nedaloma“, – kalbėjo LR Seime svečias iš Vengrijos Kahleris Figyesas.

Lietuvoje ginkluotas pasipriešinimas truko devynerius metus, Vengrijoje – vos keletą savaičių. Mes priešinomės Vakarų pasauliui nematant, negirdint, nenorint apie tai žinoti, tuo tarpu vengrai – viešai ir atvirai, Europos ir laisvojo pasaulio valstybių akivaizdoje, su demonstruojamais per televiziją reportažais iš mūšių vietos. Situacija Vengrijoje svarstyta net SNO Taryboje, o JAV ketino į šį reikalą įsikišti, sukilėliams teikti pagalbą. Nepaisant pažadų, „kilnios“ moralės demonstravimo, galingiausių valstybių galvos vengrams, kaip ir anksčiau kovojusiems lietuviams, pagalbos nesuteikė. Vengrų sukilimo metu, kaip ir Lietuvos kare su Rusija, vyko panašūs dalykai, ypač iš pradžių būta chaoso, daug nekaltų žmonių nužudyta ne vien okupantų rankomis. Tačiau bene didžiausią skirtybę išvystume, palyginę, kaip elgėsi tuometinė vengrų vyriausybė ir mūsiškiai kolaborantai. Imre’s Nagy’o vadovaujamos vyriausybės ministrai, suvokę Maskvos apgaulę ir socializmo idėjų saulėlydį, sukilimo išvakarėse solidarizavosi su sukilėliais, o vienas jų, kreipdamasis į tautą, pareiškė: „Taip, mes buvome susidėję su vilkais ir kaukėme vilkais“, – atseit uoliai bendradarbiavome su pavergėjais ir apgaudinėjome jus, tačiau dabar tai suvokėme ir jungiamės drauge į kovą dėl bendro siekio.

Ar ką nors panašaus išgirdome iš mūsų vadinamų „liaudies tarnų“? Lietuvos sovietinės valdžios marionetės, įsiliepsnojant ginkluotam pasipriešinimui, kai kurių buvusiųjų šlovinamas A. Sniečkus prašo Kremliaus šeimininkų, kad kuo daugiau siųstų NKVD kariuomenės pasipriešinimui malšinti ir kad kuo daugiau lietuvių išbogintų į Sibirą; taip būtų pakirsta materialinė ir moralinė parama „buržuaziniams nacionalistams“. Prasidėjus politkalinių amnestijoms, atšilimo laikotarpiui, LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Justas Paleckis siunčia prašymą į Maskvą, kad Kremliaus vadeivos duotų nurodymą „aršiems nacionalistams“ apskritai uždrausti grįžti į tėvynę, nes jie gali sužlugdyti Lietuvoje pasiektus socializmo laimėjimus. Imkim kultūrą – ar galima lyginti po atšilimo pasirodžiusį vengrų kino filmą „Konformistas“ su Lietuvoje iki šiol garbinamu konformistiniu kino filmu „Niekas nenorėjo mirti“? Vengrų filmo herojus pasmerkiamas už sandėrį su okupantais, jų idėjų propagavimą, mūsiškiai aktoriai, padėję propaguoti okupantų idėjas, iki šiol keliami į žvaigždes. Šioje vietoje sukilimų paralelė ir nutrūksta.

2. Kolaboravimas – vienintelis okupuotos tautos išsigelbėjimo būdas?

Kyla klausimas, kodėl vengrų sukilimo jubiliejus buvo pagerbtas ne tik Vengrijos valstybės, bet ir tarptautiniu mastu, o Lietuvoje nuo Nepriklausomybės atgavimo nei ženkliau paminėtos ginkluoto pasipriešinimo pradžios ar pabaigos datos, nei jokiom iškilmėm valstybės mastu nepagerbtos tautos sudėtos aukos kovoje dėl laisvės? Nors mūsų maža tauta labiausiai iš Rytų Europos šalių priešinosi bolševikinei okupacijai, iki šiol sostinėje neketinama pastatyti partizanų atminimui skirto paminklo. Tarsi jokio pasipriešinimo nebūta. Jei pavienių asmenų ar visuomeninių organizacijų dėka ir paminima žymesnio partizanų vado, didesnio mūšio su okupantais data ar paminklo atidengimo proga surengiamos kuklios iškilmės, tai į jas susirenka tik tremtiniai, buvę politiniai kaliniai, žmonės, nukentėję nuo sovietinio režimo, bei jų artimieji. Retai tarp jų išvysi dabartinės valdžios atstovų. Jei ir teikiasi pasirodyti, tai tik etiketo, pareigos sumetimais. Kovojusių ir žuvusių už laisvę idėja mūsų tautos nevienija, ji svarbi tik nedidelei piliečių daliai. Kitiems, pragmatikams, tarsi ir nebūta – nei okupacijos, nei jai pasipriešinimo. Dėmesys sutelkiamas tik į Sausio 13-osios įvykius ir nepalyginamai mažesnį aukų skaičių, neužsimenant, kad šios aukos – tik daugelį metų trukusio ginkluoto (vėliau – taikaus) pasipriešinimo kovose žuvusių ir nukentėjusių piramidės viršūnėlė. Koks gudrus strateginis sovietinio elito manevras – ištrinti iš atminties svarbų istorijos tarpsnį. Atvykusi į Antakalnio kapines padėti gėlių prie Sausio 13-osios aukų panteono užsieniečių delegacija gali tik stebėtis: kaip jums pasisekė – po pusamžį trukusios okupacijos laisvė atgauta tokia nedidele kaina. Mus valdanti komunistų, vėliau pasivadinusi darbo, pastaruoju metu – socialdemokratų partija, faktiškai neišleidusi valdžios vairo iš rankų nuo 1940 metų (išskyrus vokiečių okupaciją), sąmoningai išugdė priešiškumą, abejingumą visuotiniam pasipriešinimui – gyvajai tautos istorijai. Tad dabar visa tai nutylima.

Tai neatsitiktinis reiškinys. Šiandien jo šaknys, ilgą laiką tūnojusios po tylos samanomis, sulaukusios momento, ima veržtis į dienos šviesą – istorija perrašoma kompartijos veikėjams naudinga linkme. Liudija ne tik užėmę visus aukštus ir žemesnius postus buvę sovietiniai nomenklatūrininkai bei jų atžalos, bet ir knygų lentynose dygsta buvusių sovietinės vyriausybės – elito ir eilinių šulų, kolaboravusių su okupantais, prisiminimų knygos. Daugiausia jų leidžia „Gairės“ leidykla. Beveik niekas šių knygų neaptaria ir neįvertina – nei politologai, nei literatūros kritikai, viskas palikta savieigai, skaitytojų valiai. Jokių ideologinių ar teisinių rėmų, valdančiųjų nuostatos ar Konstitucijos pažeidimai nepastebimi, jų idėjų ar turinio jokie įstatymai nekontroliuoja ir nevaržo. Valstybės ardomoji veikla neįžvelgiama. Kritikai, kuriuos galima suskaičiuoti ant pirštų, neįstengia recenzuoti iškilesnių grožinės literatūros kūrinių, ką kalbėti apie politines idėjas propaguojančias publicistikos knygas.

Bene pirmą kartą rimtesnis dėmesys į šio pobūdžio leidinius buvo atkreiptas „Metų“ mėnraštyje (2006, Nr. 11). Pokalbyje tema „Atmintis be atminties“ literatūrologai V. Gasiliūnas, J. Sprindytė, R. Tamošaitis ir rašytojas V. Rubavičius pamėgino prasismelkti į sovietinės nomenklatūros veiklos pobūdį, apsisprendimo priežastis, jos tikslus bei vaidmenį lietuvių tautos gyvenime, atskleisti išleistų prisiminimų knygų turinį ir objektyvumą – autorių nuoširdumą ar diplomatišką laviravimą tarp realybės ir fantazijos. Daugelio kalbėjusių nuomone, rašyti apie savo patirtį ir pripažinti klaidas ar nusikaltimus, kritikuojant ar ironizuojant save, niekas iš sovietinio valdžios elito nedrįsta. „Kas čia tokio, kad kai kas iš mūsų gyveno patogiai? Gal tai ne konformizmas ir ne kolaboravimas, o būtini kompromisai – ta mūsų tragiškoji kaltė, kuri mus ne tiek pažemina, kiek iškelia kaip kankinius. Remdamiesi tokia nuostata, kai kurie krikščionybės interpretatoriai net Judo vaidmenį iškelia aukščiau už Kristų: Judas esąs tikrasis kankinys, pasmerkęs save amžiams, tapęs išdavystės įrankiu, kad pasitvirtintų Kristaus auka“ (R. T.).

V. Rubavičius mano, kad sovietinis elitas – puikūs strategai – kantriai išlaukė, kol aprims aistros žmonių, smerkiančių komunizmo ideologiją ir piktadarybes, išseks politkalinių ir tremtinių patriotizmas, pasakojimai apie išgyventas kančias kalėjimuose ir gulaguose, partizanų ir rezistentų prisiminimai, kol dokumentinės knygos apie jų kovas, žūtį, parodytą didvyriškumą kovojant su bolševizmu ramiai suguls bibliotekų lentynose. Lietuvoje iki šiol neįvykdytas teisingumas, kaip tai seniai padarė, pavyzdžiui, Vokietija, laukiama, kol budeliai bei jų aukos iškeliaus amžinybėn ir problema bus išspręsta. O dabar išmušė palanki valanda įtvirtinti istorijoje save. Tą mintį paliudija ir su romantiniu pakilumu bei sąmoju, gabiai ir diplomatiškai, save pakritikuojant ir pasigiriant, parašytos „Neprarastosios kartos“ (gal vertėtų pridėti – „ir pražudytosios kartos“?) autoriaus L. Šepečio žodžiai, kad, girdi, jis iki šiol nenorėjęs rašyti apie antruosius sekretorius: „Dabar imtis šios temos neberizikinga. Bet ir nebeįdomu, nemalonu, glitu. Ne todėl, kad dirbta po vienu stogu ir dargi ne dėl tų pačių formalių lozungų. Svarbiausia, kad ne visuomet atsispirta jų užmačioms, intrigoms, o kartais net prisidengta anų vardu“ (psl. 97).

Neketinu šios ypač kultūros žmonėms vertos perskaityti knygos recenzuoti, ji parašyta įdomiai, nors iki objektyvumo toli: apie elito draugus – gerai arba nieko. Kuo daugiau gerų darbų, nuopelnų, ir nė šnipšt apie klaidas, socialistinės santvarkos padarytas skriaudas lietuvių tautai. Viskas gražu – brolių kraujyje pamirkyta duona nestrigo gerklėje; karjeros laiptai tarsi nematomos jėgos stumiamas konvejeris autorių kelia į sovietinės valdžios viršūnes. Tačiau karjeros pamatai taip ir lieka tūnoti paslaptyje. O juk reikėjo kuo nors pasižymėti ar įvykdyti svarbią užduotį. Žinoma, negalima lyginti žiauraus penktojo dešimtmečio kolaborantų su septintojo, aštuntojo ar devintojo dešimtmečio gensekais ar ministrais. Tačiau pastarieji, kaip ir pokariniai, Kremliui įsakius, ar nebūtų taip pat uoliai vykdę jo užmačių – išskirtinės gerovės bei karjeros sumetimais ir nelaužę priešui duotos priesaikos.

„Tiesos paieškos būdingos prisiminimui, tad tiesos atšvaitai neišvengiamai krinta ir ant atsiminimų, tačiau ne tiesa juose yra svarbiausias dalykas, o savaip suvokiamas bei išgyvenamas teisingumas, pasiteisinimas ir pateisinimas... (...) Beveik neįmanoma įsivaizduoti, kad tokioms išpažintims ryžtųsi valdžios ragavę ar ją savo rankose laikę vyrai – jų atmintis šiuo metu stengiasi visaip pateisinti nugyventą metą, tad ir susikurtą bei išlaikytą politinę ekonominę galią“ (V. Rubavičius).

„Metų“ pokalbyje minimos ir kitos sovietinio elito knygos: G. Ferencienės pikantiškų prisiminimų apybraiža, nuoširdžiai įsitikinusios komunistės Liudvikos Lysenkaitės „Būtojo laiko takais“, V. Astrausko prisiminimai, A. Bieliausko, nė nemanančio dėl ko nors atgailauti knyga. Į sovietinį laikotarpį žvelgiama objektyviau, labiau iš šalies J. Griciaus „Vingiuose“, A. Savicko „Žalioje tyloje“, L. Tapino „Prarasto laiko nebūna“, V. Butėno, R. Šavelio knygose.

Peršasi išvada: didieji veikėjai nesigaili susidėję su okupantais, sąžinės graužaties nejaučia, kad pakluso jų reikalavimams, vykdė „klapčiukų“ funkcijas, prisiekė gyvenimą paskirti komunizmo partijos reikalui – visomis jėgomis ir talento galiomis stiprinti faktiškai komunistinę Rusijos imperiją, sulydant tautas į pilką sovietinę žmonių masę, kalbančią rusiškai. Svarbu iš politikos turėti naudos. Tai politikos ir moralės dalykai. Čekų lyderis V. Havelas smerkia politiką be moralės, tuo tarpu mūsų galvos šį derinį atmeta. Jie dabar save vadina tyliaisiais rezistentais – vykdė Kremliaus nurodymus ir jų nevykdė, laviravo, padarė daug gero, kad išliktų tautos mentalitetas, kai kurie net padėjo nukentėjusiems. Tačiau ar tai gali atpirkti tūkstančius aukų ir tautos patirtą kančią bei pažeminimą? Tik jauną skaitytoją tokios utopijos gali įtikinti ir suklaidinti supainiotos istorijos kryžkelėse. Tačiau vyresnioji karta atskiria pelus nuo grūdų, nes prisimena tragiškas pasirinkimo akimirkas, užgriuvus raudonajai okupacijai, kai buvo likę tik trys keliai: gėdingai pabėgti nuo iškilusios grėsmės, likti ir prisitaikyti arba susitaikyti ir – pasipriešinti jai. Sovietinis elitas pasirinko prisitaikymą, o daugelis – susitaikymą ir aktyvų talkininkavimą.

Kokiais būdais ir už kokius nuopelnus, kokia kaina buvo užsitarnautas okupantų pasitikėjimas, niekas nerašo. Vien už gražias akis ir šviesų protą vargu ar kas tada aukštus postus siūlė. Šių knygų skaitytojai, ypač jaunesnioji karta, suvoks pateiktus prisiminimus kaip tiesą, net idealų gyvenimo būdą, manys, kad komunistai, atsižadėję savo tautos siekių (faktiškai išdavę tėvynę) ir nuėję tarnauti svetimiems, sudarę sandėrį su sąžine, pasielgė teisingai – jie vieninteliai išgelbėjo Lietuvą, jos ekonomiką, kultūrą ir net tautinį mentalitetą. O tie, kurie pasipriešino, – klydo, buvo naivūs romantikai – mokytojai, studentai, karininkai, paprasti ūkininkų ir mažažemių vaikai. Užgriuvus okupacijai, vienintelis būdas mažai tautai išlikti – uolus kolaboravimas su priešu. Istorikui L.Truskai iki šiol neaišku: „O kokia nauda buvo Lietuvai iš partizanų ginkluoto pasipriešinimo? Žudė nekaltus žmones ir tiek...“ Arogantišką istoriką galima būtų paklausti – kokia nauda buvo iš 1831 ar 1863 metų sukilimų? Viskas užmirštama: speciali Vetrovo divizija, permesta iš Kaukazo, kai čekistai, apsimetę miškiniais, žudė nekaltus, ypač palankius miškui žmones; partizanų sunaikinimo operacijoms sutelktos pasieniečių ir KGB divizijos. Nė žodžio apie neregėtą tautos pasipriešinimą bolševizmui, kuriam neprilygsta nė viena Rytų Europos šalis.

Kai šitaip kalba kai kurie istorikai, iki šiol nesugebėję įvertinti pokario pasipriešinimo tarpsnio ir įtvirtinti jo istorijoj kaip svarbaus Lietuvos praeičiai, jos laisvės ir valstybės pamatui, savo ištakomis pagimdžiusio Sąjūdį, ko laukti iš buvusių partorgų ar eilinių skaitytojų tiesos ieškojimų, bandymų suvokti – kas buvome ir kas esame? Ar yra nors vienas epizodas arba bent užuomina kad ir tam pačiam filme „Niekas nenorėjo mirti“ apie ginkluotų iki dantų NKVD divizijų antpuolius prieš miško brolius? O juk ji ir buvo lemiama jėga. Ne stribai.

Neatsitiktinai vengiama minėti ir 1949 m. partizanų vadų suvažiavime priimtos deklaracijos – Seimo patvirtintos kaip Lietuvos valstybės teisės akto. Matyt, dėl to, kad viename jos punkte parašyta: „Komunistų partija, kaipo diktatūrinė iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertinei Konstitucijos nuostatai – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija.“ Ar nesidriekia keršto partizanams gija, stengiantis iš atminties ištrinti jų pėdsakus kad ir tokiu būdu – penkiolika metų su teismų pagalba trukdant Vilniuje įsteigti „Miško brolių“ namus, kuriuose būtų kaupiami filmuotos ir kitos dokumentinės medžiagos archyvai, įsikurtų rezistencinės literatūros biblioteka, būtų rodomi filmai, vyktų susitikimai.

Kokioje šalyje ir kokius laikus gyvename, kyla klausimas 2004 m. vasario 4 d. Kauno teismo salėje girdėjusiems buvusio enkavedisto, Šakių rajono operatyvininko V. Vasiliausko, kaltinamo dviejų partizanų brolių Aštrauskų nužudymu su jo vadovaujama stribų ir čekistų gauja, žodžius: „Džiaugiuosi savo deramu poelgiu (...) laiku nukenksminęs piktadarius, buvo išgelbėta dešimtys gyvybių...“ Jis teigė, kad šiame epizode MGB komanda „veikė neperžengdama būtinos ginties ribų“. Veikė kaip teisėta Lietuvos valdžia. V. Vasiliauskas, didžiuodamasis savo žygdarbiais vienu mirksniu perrašė Lietuvos istoriją. Nei teisėjai, nei prokuroras nepaprieštaravo, tik linkčiojo galvas ir tylomis, ko gero, pritarė, tai apie kokią teisinę valstybę galime kalbėti?

Pasiskaitykite, ką rašo mažesni šulai, ne elitas (jų knygos tiesmukos, ne tokios pavojingos kaip raštingo elito), pavyzdžiui, Jonas Digrys prisiminimų romane „Trikampyje“ („Gairės“, 2006), „prisiimdamas atsakomybę už pateiktų faktų tikrumą“. Šią rašliavą skaitant nereikia vaizduotės, kad pasijustum gyvenąs Brežnevo epochoj, kai herojus vietoj Kristaus mirusios pašarvotos motinos galvūgaly pakabina Leniną: „Prasidėjo banditizmas. Išsklaidyti ir atsilikę fašistų kareiviai, vietiniai policininkai plechavičiukai ir visi kiti, kurie okupacijos metu ranka rankon ėjo su vokiečiais, dabar neturėjo kur dėtis. Bijodami bausmės už padarytus nusikaltimus Lietuvos liaudžiai, pasitraukė į mišką, o iš ten, sudarę banditų būrius, ėmė užpuldinėti tarybinius aktyvistus, tarybinius tarnautojus, komjaunuolius, mokytojus, bibliotekų ir klubų vedėjus“ et cetera. Trumpai, subjektyviai ir įžūliai autorius apibūdina kone visuotinį tautos priešinimąsi raudonajai okupacijai. Visi kunigai, jo nuomone, veidmainiai, parsidavėliai, mulkintojai; banditai – buržuaziniai nacionalistai, fašistai kovoję prieš varganą liaudį dėl savo dvarų ir fabrikų atgavimo. Vienintelis tautos išsigelbėjimas – išganytoja skaisti Stalino saulutė. Knyga alsuoja ta pačia stilistika ir nuostatomis, kaip ir NKVD sukurpta knyga, išleista sovietmečiu, prieš 40 metų, – „Kruvinais žudikų pėdsakais“, apšmeižianti ir kompromituojanti partizanų vadą generolą Joną Žemaitį. Nė vienam literatui, priklausančiam Lietuvos rašytojų sąjungai, šiandien garbės nedaro ir V. Petkevičiaus pamėkliški paistalai apie Sausio tryliktosios aukas, kurios esančios buvusio krašto apsaugos ministro A. Butkevičiaus ir prof. V. Landsbergio slapto susitarimo – sąmokslo padarinys: laisvei reikia kraujo. Visažinio poza V. Petkevičius pateikia žuvusiųjų kūnų ekspertizes, kad daugelio žuvusiųjų „žaizdos kanalas eina iš viršaus“, atseit šaudė iš bokšto A.Butkevičiaus atsiųsti lietuvių kareiviai, norėdami sukompromituoti sovietų armiją. Tačiau tą naktį arti bokšto buvęs Povilas Rutkauskas paaiškina tiksliau, kad iš pradžių rusų kareiviai šaudė be kulkų, tačiau, priartėję prie bokšto, atidengė smarkią ugnį šaudydami virš galvų su kulkomis, kurios, atsitrenkusios į bokšto skardą, rikošetu smigo žmonių pusėn – iš viršaus. Įtūžusio rašytojo pramanas-klasta subyra į šipulius. O interviu visu rimtumu pateiktas kažkokio laikraščio priede „Karštas komentaras“ (2007 m. vasario 14; šešioliktosios išvakarėse), kaišiojamas į sostinės gyventojų paš­to dėžutes. Vadinasi, kažkas finansuoja šiuos procesus, turi savus ideologinius tikslus. Sovietmečiu už tokią rašliavą būtų garantuota 10 metų gulago, o Lietuvoj galima puikuotis net Rašytojų sąjungos bilietu.

Taigi laisva Lietuva 17 metų gyvuoja be įvykdyto teisingumo, be ideologijos, įstatymų rėmų, saugančių valstybę. Daug kam jų ir nereikia, net paranku užmiršti tai, kas buvo padaryta per 50 okupacijos metų: skųsta, tremta, žudyta. Ar ne geriau žiūrėti į ateitį, nesidairant atgal. Tūkstantiniais tiražais leidžiamos ne tik sovietinio elito, bet ir buvusių stribų, partorgų prisiminimų knygos, didžiuojamasi savo indėliu į Lietuvos istoriją. Nusišnekama iki to, kad LTSR ministras pirmininkas Motiejus Šumauskas buvo „pirmojo ryškumo žvaigždė, padariusi akivaizdų įnašą į pasaulinę civilizaciją“ (V. Gasiliūnas). Vien už Lietuvos kaimo sodybų ir dvarų likvidavimą, didžiulį lietuvių kultūros paveldo sunaikinimą, dvasinę priespaudą A. Sniečkus turėtų būti atiduodamas tarptautiniam Hagos tribunolui. Ar rasite Vokietijoje bent vieno eilinio esesininko ar konclagerio karininko prisiminimų tomelį? Jie irgi buvo patriotai ir mylėjo tėvynę, šeimas ir darė gera?

„Komunizmo nusikaltimus ir kolaboravimą pakankamai aiškiai ir tiksliai įvertino Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas. Tribunolo nuosprendyje teisės terminais suformuluoti apibendrinimai, vertinimai, nuostatos naudotini kaip juridiniai ir drauge labai svarūs moraliniai argumentai. (Tačiau ar kas nors jų paiso? – E. I.)

Visose šalyse būta kolaborantų. Kiekvienoje pavergtoje tautoje rasdavosi įvairaus plauko išdavikų – uolių okupanto talkininkų. Norvegai savąjį sniečkų – Kvislingą (Vidkun Quisling), tapusį kolaboranto sinonimu, už žiaurų Norvegijos patriotų persekiojimą ir aktyvų bendradarbiavimą su priešu nuteisė mirti. Nuosprendis įvykdytas 1945 metais. Taip pat pasielgė ir prancūzai. Maršalas Petenas (Philippe Petain) už tokius pačius nusikaltimus irgi buvo nuteistas mirties bausme. Vėliau ši bausmė buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos“ (E. Simonaitis. „Liaupsės kolaboravimui teisės nesukuria“ „XX amžius“, 2003 02 07).

Tuo tarpu po mūsų dangumi, kaip niekur kitur pasaulyje, pasirodo, veikė tik geri kolaborantai – „tylioji rezistencija“, išmintimi, pasiaukojamu darbu tautą sėkmingai atvedusi į XXI amžių. Tai kodėl jiems neskirti valstybinių pensijų, neruošti liaupsinančių jubiliejų, nestatyti paminklų?

 

Skaitytojų vertinimai


37094. BD2007-04-16 15:06
viskas ok, bet kur jūsų pozicija?

37127. saulėgrąža :-) 2007-04-16 22:29
painus klausimas. vengrai - pavyzdys lietuviams. bet autorius, matyt, patriotas. dviprasmiška, paini jo pozicija.

37139. vip2007-04-17 00:33
Anot T. Baranausko tie visi 17 metų - Neblėstanti tautos išdavikų šlovė. Pavargom?

37159. geras ponas2007-04-17 13:42
tai kad pozicija juodu ant balto ir išdėtyta. ko čia nesuprasti? labai geras tekstas. man tik kažkaip strigo tas aiškinimasis dėl sausio 13 įvykių. kam dar ieškoti įrodymų petkevičiaus demagogijų demaskavimui? kam reikia užimti besiaiškinančio poziciją melagio adresu? bet šiaip tai tokių daugiau straipsnių

37199. marija :-) 2007-04-17 22:22
Kalbėk nekalbėjęs, karavanas eina...Kodėl mūsų Lietuva tokia išklaipyta, deformuota, sujaukta?Sveikinu rašytoją,tiek darbo ir pastangų sudėjusį - ir ne vien į šį straipsnį.Bet ar kolaborantams bent raumenėlis dėl to sujudės?Ak...

37222. terrra2007-04-18 08:42
mes sujudinsim.

37235. vs2007-04-18 13:10
autorius teisus, iš dalies ir šiandien tokia pelkė su visokiais velniais, kad kažkada nebuvo numelioruota

37248. vatinukas2007-04-18 21:39
ne tik VSD, bet ir ultura turi savu rezervistu.nepakeiciamu, nes sudas nenuskendo.

37265. Tuoj2007-04-19 10:32
jūs dar ne tuo pastaugsit.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:32:42 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba