Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-13 nr. 3138

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Marius Burokas.
GIMIMO LIUDIJIMAS
90
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• NEIŠDUOKIM VALSTYBĖS10

AKTUALIJOS 
• Eugenijus Ignatavičius.
KOLABORANTŲ ILIUZIJOS
10

KNYGOS 
• Eugenijus Žmuida.
ARVYDAS J. GALGINAS: APIE GYVENIMĄ IR MIRTĮ
3
• Vitas Areška.
„EILĖRAŠČIAI YRA MANO TERAPIJA“
3
• Sigita Bartkutė.
BŪTIS TRAPI – BŪTIS SMAGI
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA10
• NAUJOS KNYGOS1

DAILĖ 
• Algis Uždavinys.
IŠĖJO Į PASAULĮ LAIMĖS IEŠKOTI
6
• Akvilė Eglinskaitė.
PAJŪRIO NAUJIENOS
24

FOTOGRAFIJA 
• PAGARBA KITOKIAM GYVENIMUI

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
STUDENTO EGZAMINAS NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE
13
• IŠKILIOS LIETUVIŲ MUZIKOLOGIJOS IR MUZIKOS KŪRYBOS FIGŪROS – NAUJOSE KNYGOSE2

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
KITŲ GYVENIMAI
1

POEZIJA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ7
• RŪTA POKŠYTĖ-DIRKSTIENĖ7

PROZA 
• Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
PROZA
4

LITERATŪRA 
• ĮVERTINTOS 2006 METŲ VAIKŲ BEI PAAUGLIŲ KNYGOS4

VERTIMAI 
• Emilio Coco.
VĖLYVA MEILĖ
2

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• TOLSTANT NUO TIKROVĖS: APIE JEANO BAUDRILLARD’O FILOSOFIJĄ6

TEATRAS 
 PAPASAKOSIME JUMS PASAKĄ…
• Ridas Viskauskas.
TARP KELIŲ PASAULIŲ

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• IŠ ŽIŪROVO LAIŠKŲ TEATROLOGEI4
• KANKLIŲ PATRIARCHO NETEKUS1

GASTROLĖS 
• LĖLIŲ SPEKTAKLYJE – MENININKO DRAMA
• ŠVENTĖ EUROPOS ŽEMĖLAPIO PABAIGOJE

DE PROFUNDIS 
• Sam Leith.
VIENAS TŲ KOMIKSŲ HEROJUS IŠ TIESŲ MIRĘS
• Benediktas Januševičius.
APOKALIPTINIS
21
• Aldona Viščinienė.
PASIRUOŠĘS DARBUI IR GYNYBAI
1

TEATRAS

PAPASAKOSIME JUMS PASAKĄ…

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aktorės Marija Leikauskaitė ir Nijolė Gailiūtė Rimo Driežio spektaklyje „Sigutė“ (1994)

Tokiais ir panašiais žodžiais Marija Leikauskaitė (Urmilevičienė) kreipdavosi į mažuosius žiūrovus, norėdama padovanoti jiems pasaką. Toji pasaka – aktorės gyvenimas, prabėgęs teatre.

Gimė ir užaugo Marija Dzūkijos miškuose, gražiame Mergežerio kaime. Iš čia iškeliavo ieškoti laimės. 1958 m. ji baigė Vilniaus kultūros ir švietimo technikumą. Tais pačiais metais kartu su keletu bendramokslių pradėjo dirbti Balio Lukošiaus įkurtame Vilniaus lėlių teatre (dabar – Vilniaus teatras „Lėlė“). Čia surado savo laimę. Ir paskutinė iš visų, pradėjusių kartu, paliko teatrą.

Marija su didžiausia meile prisimindavo teatro vaikystę, jaunystės ir vilčių laikotarpį, kai prie Švietimo ministerijos įsikūrė patalpų neturintis kilnojamasis teatras. Tai reiškė, kad kiekvieną savaitę jaunų žmonių trupė sėsdavo į autobusą ir važiuodavo į kokį nors Lietuvos rajoną. Ten visą savaitę vaidindavo mokyklose, važinėdami iš kaimo į kaimą, iš miestelio į miestelį, nakvodami bendrabučiuose ir pietaudami kolūkių valgyklose… Savaitgaliais grįždavo į Vilnių išsiskalbti drabužių ir nubėgti į svarbų pasimatymą... Kitą savaitę – vėl į kelionę.

– Iš tų laikų turiu beržą, – džiaugėsi Marija, – buvom jauni, pinigų ne kaži kiek turėjom, tai gimtadienio proga gastrolėse man padovanojo beržą. Jis ir dabar auga Marijampolėje, prie seno viešbučio. Aš labai didžiuojuosi ta dovana. Tačiau ne vien beržas liko iš tų laikų. Balys Lukošius buvo ne tik režisierius, bet ir rūpestingas mokytojas. Jis padėjo pažinti ir suprasti daugelį gyvenimo ir teatro paslapčių, išmokė gerbti ir mylėti savo profesiją. Ne tik aš, bet ir visi, kurie tada dirbome kartu, prisimena geranorišką, draugišką atmosferą, – pasakojo Marija, – scenos darbininkų nebuvo, surenkamą paviljoną tekdavo sumontuoti ir išardyti patiems. Kiekvienas žinojo savo darbą. Ir kiekvienas jį dirbo noriai. Spektakliai buvo vaidinami už širmos gabitinėmis lėlėmis, kurias reikėjo laikyti ant iškeltų rankų. Rankas paskausdavo nuo lėlių svorio. Bet visada atsirasdavo draugas, kuris neprašytas prilaikydavo ranką ir padėdavo baigti sceną.

Šį iš jaunystės atsineštą pareigos ir bendrystės jausmą aktorė išsaugojo visą gyvenimą. Marija Leikauskaitė teatre dirbo beveik pusšimtį metų (1958–1995). Per tą laiką sukūrė apie šimtą vaidmenų. Įsimintiniausi: B. Lukošiaus režisuotuose spektakliuose – „Aitvaras teisėjas“, „Auksinis raktelis“, „Molio Motiejukas“, „Karalaitė ir nykštukas“, „Trys negražios Karalaitės“; Laimos Lankauskaitės režisuotuose spektakliuose – „Balti kaminkrėčio sapnai“, „Žvėrių karnavalas“; Rimo Driežio spektakliuose – „Pasveikimas“, „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“, „Sigutė“; Vitalijaus Mazūro spektakliuose – „Kur iškeliavo milžinai“, „Ak vija, pinavija“, „Pasaka apie stebuklingą berniuką“. Pastarajame spektaklyje visi žavėjosi berniuku Nieku. „Viršuje – naivus, romantiškas pasaulis, kuriame tarsi vėjelio nešiojamas sklando Niekas“, – rašė teatrologė Audronė Girdzijauskaitė. Štai tas stebuklingas vėjas ir buvo Marijos širdis ir rankos, kurios vedžiojo berniuko Nieko lėlę. Kritikai pastebėjo ir meistriškai aktorės vedžiojamą Jonelį spektaklyje „Ak vija, pinavija“ (pjesės autorius – Sigitas Geda). Visi Marijos vaidmenys pasižymėjo ypatingu muzikalumu ir raiškia plastika. Ji yra laimėjusi apdovanojimus tarptautiniuose lėlių teatrų festivaliuose. 1984 m jai buvo suteiktas LTSR nusipelniusios artistės garbės vardas.

Marija turėjo ypatingą dovaną – sugebėdavo pažadinti lėlę, įkvėpti jai gyvenimą, kad kartu su ja galėtų pasakyti, jog viskas yra ne vien taip, kaip atrodo, kad yra gražiau, daug gražiau ir daug sudėtingiau…

Spektaklyje „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ senutė, kurią puikiai vaidino Marija, sėjo į žemę pinigus, vildamasi, kad ir paukščiai turės ką lesti, ir žmonės galės tų pinigų su pupomis pasirinkti.

Spektaklį rodėme atgimimo laikais, kai buvo tik ką prasidėjusi pinigų karštinė. Todėl vaikus stebino ir juokino tokia senute, o kai kurie mokytojai dėkojo už aktorės talentingai perteiktą pasakos ir senutes išmintį.

Marija, kaip ir visi šios profesijos žmonės, rūpinosi pasakos vieta gyvenime. Norėjo, kad vaikai, klausydami pasakų, kurtų tai, be ko neįmanomas pasaulis, – patys save. Ko gero, pasaka, atsidėkodama aktorei, padėjo išsaugoti jaunatvišką širdį, linksmą būdą, geranorišką ir supratingą požiūrį į gyvenimą ir žmogų.

Kartą žiemą teatras atvyko į tolimą Lietuvos miestelį gastrolių. Termometras patalpoje rodė tik + 4. Visi abejojo, ar verta vaidinti. Bet Marijos žodžiai, kad žiūrovams taip pat šalta, kad tie žiūrovai – vaikai, įtikino abejojančius.

Liūdnais ar džiaugsmingais momentais ji rasdavo kiekvienam tinkamų žodžių. Nė viena šventė neapsiėjo be Marijos šventinės kalbos, kaip ir be jos dainos. Daina buvo jos gyvenimo dalis. Ji mokėjo beveik visas lietuviškas dainas. Tų dainų išmokė ir mus, buvusius šalia. Ir dabar kiekviena daina primena Mariją, pasakas, kurias ji mums visiems pasekė...


...Dar liko žodžiai pasakyti,
kaip tu mokėjai tik viena,
ir mums visiems padovanotas
tavo buvimas kaip daina...

Nijolė Indriūnaitė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:32:41 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba