PAPASAKOSIME JUMS PASAKĄ…

Aktorės Marija Leikauskaitė ir Nijolė Gailiūtė Rimo Driežio spektaklyje „Sigutė“ (1994)

Tokiais ir panašiais žodžiais Marija Leikauskaitė (Urmilevičienė) kreipdavosi į mažuosius žiūrovus, norėdama padovanoti jiems pasaką. Toji pasaka – aktorės gyvenimas, prabėgęs teatre.

Gimė ir užaugo Marija Dzūkijos miškuose, gražiame Mergežerio kaime. Iš čia iškeliavo ieškoti laimės. 1958 m. ji baigė Vilniaus kultūros ir švietimo technikumą. Tais pačiais metais kartu su keletu bendramokslių pradėjo dirbti Balio Lukošiaus įkurtame Vilniaus lėlių teatre (dabar – Vilniaus teatras „Lėlė“). Čia surado savo laimę. Ir paskutinė iš visų, pradėjusių kartu, paliko teatrą.

Marija su didžiausia meile prisimindavo teatro vaikystę, jaunystės ir vilčių laikotarpį, kai prie Švietimo ministerijos įsikūrė patalpų neturintis kilnojamasis teatras. Tai reiškė, kad kiekvieną savaitę jaunų žmonių trupė sėsdavo į autobusą ir važiuodavo į kokį nors Lietuvos rajoną. Ten visą savaitę vaidindavo mokyklose, važinėdami iš kaimo į kaimą, iš miestelio į miestelį, nakvodami bendrabučiuose ir pietaudami kolūkių valgyklose… Savaitgaliais grįždavo į Vilnių išsiskalbti drabužių ir nubėgti į svarbų pasimatymą... Kitą savaitę – vėl į kelionę.

– Iš tų laikų turiu beržą, – džiaugėsi Marija, – buvom jauni, pinigų ne kaži kiek turėjom, tai gimtadienio proga gastrolėse man padovanojo beržą. Jis ir dabar auga Marijampolėje, prie seno viešbučio. Aš labai didžiuojuosi ta dovana. Tačiau ne vien beržas liko iš tų laikų. Balys Lukošius buvo ne tik režisierius, bet ir rūpestingas mokytojas. Jis padėjo pažinti ir suprasti daugelį gyvenimo ir teatro paslapčių, išmokė gerbti ir mylėti savo profesiją. Ne tik aš, bet ir visi, kurie tada dirbome kartu, prisimena geranorišką, draugišką atmosferą, – pasakojo Marija, – scenos darbininkų nebuvo, surenkamą paviljoną tekdavo sumontuoti ir išardyti patiems. Kiekvienas žinojo savo darbą. Ir kiekvienas jį dirbo noriai. Spektakliai buvo vaidinami už širmos gabitinėmis lėlėmis, kurias reikėjo laikyti ant iškeltų rankų. Rankas paskausdavo nuo lėlių svorio. Bet visada atsirasdavo draugas, kuris neprašytas prilaikydavo ranką ir padėdavo baigti sceną.

Šį iš jaunystės atsineštą pareigos ir bendrystės jausmą aktorė išsaugojo visą gyvenimą. Marija Leikauskaitė teatre dirbo beveik pusšimtį metų (1958–1995). Per tą laiką sukūrė apie šimtą vaidmenų. Įsimintiniausi: B. Lukošiaus režisuotuose spektakliuose – „Aitvaras teisėjas“, „Auksinis raktelis“, „Molio Motiejukas“, „Karalaitė ir nykštukas“, „Trys negražios Karalaitės“; Laimos Lankauskaitės režisuotuose spektakliuose – „Balti kaminkrėčio sapnai“, „Žvėrių karnavalas“; Rimo Driežio spektakliuose – „Pasveikimas“, „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“, „Sigutė“; Vitalijaus Mazūro spektakliuose – „Kur iškeliavo milžinai“, „Ak vija, pinavija“, „Pasaka apie stebuklingą berniuką“. Pastarajame spektaklyje visi žavėjosi berniuku Nieku. „Viršuje – naivus, romantiškas pasaulis, kuriame tarsi vėjelio nešiojamas sklando Niekas“, – rašė teatrologė Audronė Girdzijauskaitė. Štai tas stebuklingas vėjas ir buvo Marijos širdis ir rankos, kurios vedžiojo berniuko Nieko lėlę. Kritikai pastebėjo ir meistriškai aktorės vedžiojamą Jonelį spektaklyje „Ak vija, pinavija“ (pjesės autorius – Sigitas Geda). Visi Marijos vaidmenys pasižymėjo ypatingu muzikalumu ir raiškia plastika. Ji yra laimėjusi apdovanojimus tarptautiniuose lėlių teatrų festivaliuose. 1984 m jai buvo suteiktas LTSR nusipelniusios artistės garbės vardas.

Marija turėjo ypatingą dovaną – sugebėdavo pažadinti lėlę, įkvėpti jai gyvenimą, kad kartu su ja galėtų pasakyti, jog viskas yra ne vien taip, kaip atrodo, kad yra gražiau, daug gražiau ir daug sudėtingiau…

Spektaklyje „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ senutė, kurią puikiai vaidino Marija, sėjo į žemę pinigus, vildamasi, kad ir paukščiai turės ką lesti, ir žmonės galės tų pinigų su pupomis pasirinkti.

Spektaklį rodėme atgimimo laikais, kai buvo tik ką prasidėjusi pinigų karštinė. Todėl vaikus stebino ir juokino tokia senute, o kai kurie mokytojai dėkojo už aktorės talentingai perteiktą pasakos ir senutes išmintį.

Marija, kaip ir visi šios profesijos žmonės, rūpinosi pasakos vieta gyvenime. Norėjo, kad vaikai, klausydami pasakų, kurtų tai, be ko neįmanomas pasaulis, – patys save. Ko gero, pasaka, atsidėkodama aktorei, padėjo išsaugoti jaunatvišką širdį, linksmą būdą, geranorišką ir supratingą požiūrį į gyvenimą ir žmogų.

Kartą žiemą teatras atvyko į tolimą Lietuvos miestelį gastrolių. Termometras patalpoje rodė tik + 4. Visi abejojo, ar verta vaidinti. Bet Marijos žodžiai, kad žiūrovams taip pat šalta, kad tie žiūrovai – vaikai, įtikino abejojančius.

Liūdnais ar džiaugsmingais momentais ji rasdavo kiekvienam tinkamų žodžių. Nė viena šventė neapsiėjo be Marijos šventinės kalbos, kaip ir be jos dainos. Daina buvo jos gyvenimo dalis. Ji mokėjo beveik visas lietuviškas dainas. Tų dainų išmokė ir mus, buvusius šalia. Ir dabar kiekviena daina primena Mariją, pasakas, kurias ji mums visiems pasekė...

...Dar liko žodžiai pasakyti,
kaip tu mokėjai tik viena,
ir mums visiems padovanotas
tavo buvimas kaip daina...

Nijolė Indriūnaitė