Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-13 nr. 3138

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Marius Burokas.
GIMIMO LIUDIJIMAS
90
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• NEIŠDUOKIM VALSTYBĖS10

AKTUALIJOS 
• Eugenijus Ignatavičius.
KOLABORANTŲ ILIUZIJOS
10

KNYGOS 
 Eugenijus Žmuida.
ARVYDAS J. GALGINAS: APIE GYVENIMĄ IR MIRTĮ
3
• Vitas Areška.
„EILĖRAŠČIAI YRA MANO TERAPIJA“
3
• Sigita Bartkutė.
BŪTIS TRAPI – BŪTIS SMAGI
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA10
• NAUJOS KNYGOS1

DAILĖ 
• Algis Uždavinys.
IŠĖJO Į PASAULĮ LAIMĖS IEŠKOTI
6
• Akvilė Eglinskaitė.
PAJŪRIO NAUJIENOS
24

FOTOGRAFIJA 
• PAGARBA KITOKIAM GYVENIMUI

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
STUDENTO EGZAMINAS NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE
13
• IŠKILIOS LIETUVIŲ MUZIKOLOGIJOS IR MUZIKOS KŪRYBOS FIGŪROS – NAUJOSE KNYGOSE2

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
KITŲ GYVENIMAI
1

POEZIJA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ7
• RŪTA POKŠYTĖ-DIRKSTIENĖ7

PROZA 
• Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
PROZA
4

LITERATŪRA 
• ĮVERTINTOS 2006 METŲ VAIKŲ BEI PAAUGLIŲ KNYGOS4

VERTIMAI 
• Emilio Coco.
VĖLYVA MEILĖ
2

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• TOLSTANT NUO TIKROVĖS: APIE JEANO BAUDRILLARD’O FILOSOFIJĄ6

TEATRAS 
• PAPASAKOSIME JUMS PASAKĄ…
• Ridas Viskauskas.
TARP KELIŲ PASAULIŲ

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• IŠ ŽIŪROVO LAIŠKŲ TEATROLOGEI4
• KANKLIŲ PATRIARCHO NETEKUS1

GASTROLĖS 
• LĖLIŲ SPEKTAKLYJE – MENININKO DRAMA
• ŠVENTĖ EUROPOS ŽEMĖLAPIO PABAIGOJE

DE PROFUNDIS 
• Sam Leith.
VIENAS TŲ KOMIKSŲ HEROJUS IŠ TIESŲ MIRĘS
• Benediktas Januševičius.
APOKALIPTINIS
21
• Aldona Viščinienė.
PASIRUOŠĘS DARBUI IR GYNYBAI
1

KNYGOS

ARVYDAS J. GALGINAS: APIE GYVENIMĄ IR MIRTĮ

Eugenijus Žmuida

[skaityti komentarus]


Galginas A. J. IŠ NIEKUR ATĖJAU. – Vil­nius: UAB Lo­gotipas, 2007.
Iš trijų Griškabūdyje augusių, kartu besimokiusių ir visą gyvenimą draugavusių poetų – Albino Bernoto, Martyno Vainilaičio ir Arvydo J. Galgino – pastarasis skaitančiai visuomenei girdėtas mažiausiai. Vos vienas kitas eilėraštis, draugų išprašytas, pasirodė spaudoje, nors šis tylus ir talentingas žmogus rašė visą gyvenimą – po jo mirties giminaičių lėšomis išleistoje storiausioje poezijos rinktinėje „Iš niekur atėjau“ sudėta per 500 eilėraščių, atrinktų iš pusantro tūkstančio, aptikto rankraščiuose. Tai unikalus faktas, taip disonuojantis su šiandiena, kai pseudotalentai vienas per kitą grūdasi į sceną, veržiasi į ekraną.
Šių metų balandžio pradžioje sukanka metai, kai giliai gyvenimą jautęs ir poetiškai mąstęs Arvydas paliko šį pasaulį, – mirties metinių proga balandžio 14 d. Griškabūdyje bus pristatyta jo poezijos – eilėraščių ir sonetų – knyga „Iš niekur atėjau“.
Pratarmėje Albinas Bernotas savo draugo poeziją pavadina „rūsčiu pokalbiu su savimi“. Po sugrįžimo iš universitetinio Vilniaus į gimtąjį sodžių keturiasdešimt metų sau rašytuose eilėraščiuose nenutrūkstama gija pulsuoja tie patys egzistenciniai klausimai, kuriuos jau anksčiau suformulavo lygiai tokia pat meile gimtajam sodžiui degęs Vytautas Mačernis: „Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“ Gimtajame sodžiuje – toli nuo didmiesčių šurmulio ir tariamos jų svarbos, – prie savo senstančių ir mirštančių tėvų, visos giminės kapinių, iki skausmo pažįstamoje gamtoje įsišaknijusi žmogaus tikroji būtis, kuriai priklausai, – tokia filosofinė nuostata labai aiškiai išsakyta Arvydo gyvenimu ir kūryba. Bendriausia prasme Arvydo J. Galgino poezija ir priklauso filosofinei lyrikai, nors tas mokslinis terminas kiek nejaukiai dera prie pabrėžtinai tylaus pokalbio su savimi, savo artimiausiais daiktais, troba, ją supančia gamta, vėju, Dievu, gimtine („Bičiuliškai šnekasi ratai / įrėžta vėže į kluoną, / kur prakaitu laistyti metai / kvepia šalinėje duona“, 1983, p. 47).
Be Mačernio, su kuriuo, kaip minėta, vienija gimtųjų namų ir buvusių kartų globojantis bei palaikantis alsavimas ir dažna klausimo intonacija (beveik sekama Mačerniu eilėraštyje „Išminčiaus klausiau, kvailio teiravausi“, 1993 05 04, p.175), šalia Arvydo J. Galgino dar būtina paminėtini Joną Strielkūną (Strielkūno „Gyvenimo linksniuotę“ primena Galgino eilėraštis „Kam?“, 1989 01 05, p. 101), Antaną Jasmantą, Donaldą Kajoką.
Tačiau šis tipologinis bendrumas nesunaikina Arvydo poezijos unikalumo: jo požiūrio į pasaulį, vienišumo jausenos, intonacijos savitumo ir kitų dalykų. Tvarkingai surimuoti eilėraščiai bei sonetai kupini vidinės įtampos, kuri gal neperauga į dramatizmą, bet dažnai neatslūgsta ir kūrinį perskaičius. Įsižiūrėjimas į žmogaus nelinksmą būtį ir nuolatinis laikinumo bei nebūties jutimas („ir leidžiasi naktis be mėnesienos, / ir dvelkia nebūtis lyg šiaurės vėjas“, 1985 03 28, p.52) yra svarbiausias Arvydo poezijos bruožas. Tai perdėm vyriška poezija, negailestinga sau („aš“ yra pagrindinis eilėraščio subjektas), be iliuzijų kontempliuojanti žmogaus buvimą žemėje, bet ir kupina vyriškos meilės patiems paprasčiausiems, bet tikriausiems reiškiniams – motinai bei tėvui, gimtajai vietai, jos gamtai, senai trobai, žemdirbio buities rakandams, amžinam gamtos ratui. Pavienio žmogaus būtis susilieja ir tampa dalimi pasaulio, kuriam priklausai: „Birželio plaukiantys rugiai, rudens skaistykloj gimę, / kol žemė išgalės, gyvybės amžinąjį ratą vis kartos, / kai aš, pasaulin išneštas ant kasdieninės duonos rankų, / bąlu kaip varpa su įbrẽžtu pjūties ženklu ant kaktos“ (1990 06 17, p. 149).
Tarp šių dviejų polių – atsigręžimo į nebūtį ir paradoksalios, keistai absurdiškos meilės trumpam gyvenimui – susidaro įtampa, refleksijos šaltinis, iš kurio kyla Arvydo poezija, nusakyta kad ir šiomis eilutėmis:

Čia viskas laikina, bet į gyvenimą įkimba rankos,
jį ryja akys, ir pakurstoma viltis,
ir nepasotinta juo taip skausmingai trankos
nuo amžinybės šauksmo krūpsinti širdis.

„Čia viskas laikina“,
1991 02 10, p. 159

Poeto balsas pritildytas, jis vengia abstrakčių ar tarptautinių žodžių, patoso, tikrinių vardų, kultūros ar civilizacijos ženklų, netikėtų metaforų, grakščių sąskambių – tai poezija, kaip sakyta, ne kitiems, bet sau – dienoraštis eilėmis. Kuklumas – ir įgimta poeto savybė, ir pasaulėžiūros bruožas. Jis renkasi nepastebimą, iš bendro fono neišsiskiriančią laikyseną, pats mato tarytum nereikšmingus dalykus (pvz., eil. „Tos senos moterys prieš saulę ant suolelių“, p. 68), kurie, jo manymu, sudaro pasaulio pamatą:

Nesu nei išminčius, kurio protas pasaulį apšviečia –
niekas manęs neatmins, (...)
nesu nei žudikas, kurio vardas lyg speigas nupurto -
niekas manęs neatmins,
(...)
nesu karžygys, kuris už idėją ar laisvę kovoja –
niekas manęs neatmins,
aš – tik akmuo, ant kurio jie šlovėn kopdami atsistoja –
niekas manęs neatmins.

1993 08 08, p. 189

Nenuostabu todėl, kad išorinio gyvenimo rėksmingi įvykiai nesudrumsčia giliųjų meditacijų. Istorinio lūžio metų (1980–1991) visuotinis pakilimas atsispindi vos keliuose posmuose, išlaikančiuose filosofinio dialogo formą:

Skubėjai kam, lemtie, kam pašaukei anksti,
neleidai pamatyt, kaip spaly skleidžias žiedas,
kaip keliasi tauta, kančia, viltim skaisti,
dainas užgintas kaip su ašaromis gieda.

1988 10 24, p. 78

Eilėraštyje „Ne, nei žodžiu, nei ginklu tavęs negyniau“ (p.135) kalbama tiesiogiai su tėvyne, tarytum pasiaiškinama jai: ne garsiais žodžiais ar narsiomis pozomis, bet atkakliu kasdieniu darbu ir buvimu šalia yra mylima gimtoji žemė. Apskritai Arvydas labiau linkęs bendrauti tiesiog su savo senu geru sodžiumi, namu, kuriame gyvena, iš jų semtis budistinės ramybės:

Beržai. Per kiemą gyvas takas.
Daržely obelis pakrypus.
Pro langą saulė leidžiasi ir teka.
Ir dūmas sveikina pakvipęs.

Kiek negandų negaili metai,
Bet čia – čia viskas pastovu ir tvirta:
Žiūrėk – lapus alksnynas meta,
Žiūrėk – žolė pakilus tirta.

1993 04 20, p. 173

Kitas eilėraštis, skirtas vienkiemio trobai, baigiasi tokiu ketureiliu:

Šitaip toli, lyg pasaulio pačiam pakrašty,
Pariby žiauraus ir triukšmingo mūs laiko,
Kad langai nežiūrėtų pro medį tušti,
Pirkia, apkabinus tave, nepaleisdama laiko.

1998 07 06, p. 270

Tylenio Arvydo knygoj sunku aptikti meilės lyrikos. Vienas ryškesnis eilėraštis galbūt paaiškina, kodėl:

Bet žodžiai,
neperžengę lūpų,
sukrinta atgal į širdį.
Žioruoja kaip anglys
kalvės žaizdre.
Beprotiškas sielos klyksmas
nutils
su mano pelenais.

1988 11 19, p. 86

Beiliuziniame žvilgsnyje į žmogaus egzistenciją atsiranda, kaip minėta, visgi vietos ir Dievui, kuris, neprarasdamas savo metafizinių dimensijų, kartais dalyvauja eilėraščio būtyje kaip pokalbio bendras, kartais – kaip ilgesio adresatas, o kartais – kaip neįspėjama mįslė, jau iškilusi Mykolaičio-Putino eilėraštyje „Nežinomam Dievui“:

Aš nežinau, aš nežinau, kas tu esi:
gal dėsnis, gal asmuo, valia, dvasia –
žiauri, galinga, mylinti, šviesi –
gal tik mintis, sutarpus mumyse?

Aš nežinau, aš nežinau, kur tu esi;
gal žody, gal namuos, grumste, žolėj,
šaltam visatų spindesy,
gal tik tamsioj minties gelmėj?

1995 01 02, p. 196

Krikščioniškasis Dievas – žmogaus protui, bet siela, kuri išsiskleidžia ir atsiduoda gamtos ritmui, prikelia panteistinį jausmą:

Bet vos tiktai išeinu į girias ir laukus,
Kadaise atstumti žemės gimtosios dievai,
pasislėpusią mano pagonišką dvasią pajutę,
prašneka medžio, vėjo, akmens ar upelio balsais.

1998 09 14, p. 275

Tačiau apskritai Dievas ar dvasios Arvydui nėra per daug reikalingi, dažnai jie pasitaiko tekste tik iš kalbos inercijos ar todėl, kad reikia dialogo partnerio. Poeto santykis su visata ir žmogaus gyvenimo unikalumu išgrynintas, laikinos buvimo šventės ir neatšaukiamo nebūties rūstumo išskaidrintas („juntu: nėra nieko puikiau už debesio skiautę, / už lašą, sutviskusį perlo varsa, / už beržą, kai meldžias tyla apsisiautęs“, 1999 11 29, p. 297). Antrojoje knygos dalyje (maždaug nuo 1997–1998 metų) mąstymas šia linkme tampa dar intensyvesnis – apie ką bekalbėtų eilėraštis, potekstėje jis kalba apie mirtį, kalba iš mirties akivaizdoje stovinčio žiūros taško. Kontempliacijų mirties tema skaičiumi Arvydui prilygtų nedaug poetų. Laikinumo gėla sustiprina žavėjimąsi gyvenimu, tiksliau – gamta (amžina žmogaus ir gamtos paralelė eilėraštyje „Štai vėl žvarboj tu, medi, stovi nuogas“, 1998 10 18, p. 279), teigia: žmogus niekad neprilygs paprasčiausiam medžiui) ir skatina kaskart apibendrinti savo gyvenimą, mūsų visų buvimą, o svarbiausia – paruošti savo sielą susitikimui au Amžinąja šviesa, apvalyti ją nuo pagiežos ir pavydo čia liekantiems (eil. „Pasitiksi giedodamas mirtį“, 2000 11 24, p. 340).
Skaityti Arvydo poeziją nelengva. Jo kalbos stilius nėra sudėtingas, greičiau paprastas, nes tikslas yra turinys, bet būtent dėl turinio, atkakliai kreipiančio mintį į finalines tiesas, jo poezija įgauna svorio, kurį ne kiekvienam norisi nešti. Atkaklus Arvydo poezijos subjekto stovėjimas prieš Būties veidą ir Mirtį turiningai įprasmino ir paties poeto buvimą. Tačiau baigti poezijos rinktinės aptarimą norėtųsi lengvesne gaida, nes Arvydas, jau dažniausiai kalbėdamas apie šiandieną, turėjo ir puikų sąmojo jausmą. Taigi eilėraštis, kurį pacituosime visą:

Duok durniui kelią –
byloja
žmonių išmintis.
Ir sulaukėme laikų,
kai vaikštom
vien tik šalikelėm.

2000 05 22, p. 325
 

Skaitytojų vertinimai


37230. Vida :-) 2007-04-18 11:02
Esu buvusi A. Galgino auklėtinė.Džiaugiuos, kad knyga neliko nepastebėta tarp įmantrių šiuolaikinių tuščiažodžiavimų, vadinamų poezija. Reikėtų pridurti,kad tai buvo be galo inteligentiškas žmogus, pilkai raudonais tarybiniais laikais vietoj „politinformacijų“, kurias reikėdavo pravesti kartą per savaitę, nešdavęs mums vokiškus žurnalus, dar šeštokams kalbėjęs apie poeziją, dailę, gamtos įvairenybes. Tik po daugelio metų suvoki, koks jis buvo vienišas provincijos šviesuolis.

37315. prastai2007-04-21 19:06
prasti-grafomaniški eilėraščiai (bent jau tie kurie čia cituojami) o dar prastesnė ir grafomaniškesnė pati recenzija. Nors nusišauk perskaitęs: "Jo kalbos stilius nėra sudėtingas, greičiau paprastas, nes tikslas yra turinys, bet būtent dėl turinio, atkakliai kreipiančio mintį į finalines tiesas, jo poezija įgauna svorio, kurį ne kiekvienam norisi nešti" - arba važiuok į Finalines Tiesas. Abusurdas

46262. Ernestas Tyminas :-) 2008-04-11 22:45
Labai geras straipsnis nusipelno gero ivertinimo! as manau kad Eugenijus Žmuida paraso labai gerus straipsnius! :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:32:38 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba