IŠ ŽIŪROVO LAIŠKŲ TEATROLOGEI

Andriaus Šiušos piešinys

Keistas ir įdomus yra dalykas menų kritika. Kad ir kiek stengtumeis suvaidinti objektyvumą, visas įdomumas yra vertinimų sankirtos. Pats pasakymas „prieštaringai vertinamas“ neretai tampa vos ne kokybės ženklu.

Teatro kritikos specifika dar įdomesnė – rašoma dažniausiai pamačius vieną kartą ir įspūdžiams neataušus. Be to, jos sprendimus bei vertinimus sunkiau patikrinti – spektaklis vyksta konkrečioje scenoje, konkrečiu laiku, kiekvienas vaidinimas – kitoks, tai ne filmas, ne knyga, galiausiai ne dailės kūrinys, kurio bent reprodukciją gali pamatyti.

Tad nuo to, kas ir kaip vertina, priklauso daug – ir mūsų kultūros panorama, ir galbūt konkrečių žmonių likimai. Tą patį sekmadienį, kai per „Kultūros“ laidą klausiausi teatro kritikės Audronės Girdzijauskaitės, prieš tai žiūrėjau „Mažųjų žvaigždžių valandą“, kur taip pat dirbo vertinimo komisija. Štai vienas iš prieštaringai vertinamų kolektyvų: du komisijos nariai sėdi vos ne susiėmę už galvų, o trečias sako – taip, taip, taip. Nesunku įsivaizduoti, kokios sužlugdytos būtų grįžusios merginos, jei visi trys komisijos nariai būtų jas nušlavę nuo žemės, ir kokios jos grįžo dabar, sulaukusios ir palaikymo, ir kritikos. Ir nesvarbu, „gerai“ ar „blogai“ jos pasirodė, rezultatai pasirodys ateityje.

„Auksinių scenos kryžių“ komisijos kelionės ir vertinimai – bene svarbiausi teatriniame gyvenime. A.Girdzijauskaitės ataskaita buvo publikuota „Literatūroje ir mene“, „Menų faktūroje“, buvo kalbėta per LR radijo laidą „Kultūros savaitė“ ir dar televizijoje. Kritikui Egmontui Jansonui šios išvados pasirodė neginčytinos, jis remiasi jomis savo kultūros komentare, piešdamas niūrią Lietuvos teatro situaciją.

Norėčiau trumpai replikuoti dėl spektaklio, kurį mačiau, – Klaipėdos lėlių teatro „Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka“.

Visų pirma nesuprantu kritikės pasipiktinimo teatro sale. Susidaro įspūdis, kad ji vos ne svarbiausia „blogos nuotaikos“ priežastis. Žinoma, tam teatriukui, matyt, buvo siūlomas koks Vienos valstybinės operos tipo teatras ar šiuolaikinio dizaino naujos statybos pastatas, bet lėlininkai pasirinko Žvejų kultūros rūmus. Bent taip atrodo teatrologei.

Mano supratimu, teatras gali būti visur – gatvėje, pievoje, daržinėje. Svarbiausia, kad jis būtų. Nesuprantu, kuo čia dėtos kokios nors institucijos ir pastatai. Gal ir man nepatinka, kai tenka klaidžioti po Žvejų kultūros rūmus, kurie, remontuojant Klaipėdos dramos teatrą, turės priimti dar daugiau kultūros po savo stogu, bet ką čia padarysi... Kiek menu savo vaikystę, geriausias teatras galėjo būti ir iš už stalo krašto kyšančių pirštų žaidimas, ir prie tvarto rastų medgalių animavimas. O puošnių scenų privalumų, jeigu ten nėra į ką žiūrėti, nematau iki šiol.

Į Juozapo ir Marijos istoriją, kuri pasakojama spektaklyje, regis, žiūrima panašiai kaip ir į gražius teatro drabužėlius. Gal teatrologė nori, kad tai būtų rožinių paveikslėlių stilistika papasakota Jėzaus gimimo istorija. Ar tikisi, kad ji būtų pasakojama rimtai ir sureikšmintai, o nuo to rimtumo žiovulys mums laužytų žandikaulius? Istorija papasakota gyvai, neiliustratyviai ir išradingai. Nesuprantu, kodėl daiktai netampa personažais ir atrodo „nejautriai“ parinkti, – nuo miniatiūrinių indelių-piemenėlių iki didžiulio puodo-Erodo, nuo elegantiškų arbatinukų iki Erodo karius vaizduojančių peilių ir šakučių prismaigstytos lentos.

Kažin kaip kritikė matuoja meilę teatrui? Kuo, jei ne entuziazmu ir meile, laikosi tokie teatriukai? Ne dėl kokios nors pragmatinės naudos tie žmonės organizuoja teatrą, tik idealizmo vedami.

Nors atrodo beprasmiškas toks pingpongas – kritikei indai personažais netampa, man tampa, ji girdėjo keikiantis rusiškai, aš ir kiti, kurie yra buvę tame spektaklyje, – negirdėjo (gavau to spektaklį, kurį žiūrėjo komisija, įrašą, na, negirdžiu, nors tu ką), nesuprantu, kokiais kriterijais nustatomas spintelių „sovietiškumas“, nemačiau nė atsitiktinai, gal tik tyčia griaunamus indus, istorija, mano supratimu, papasakota išradingai, indai animuojami subtiliai. Kad yra ką spektaklyje tobulinti, nėra ir kalbos, bet pats principas tikrai vykęs.

Kaip žiūrovas, skaitantis spektaklio vertinimą, negaliu pasikliauti kritikės nuomone dar ir dėl to, kad iš teksto sklinda susireikšminimo patosas. Pasažas apie Klaipėdos lėlių teatrą prasideda Céline‘o romano pavadinimo parafraze – „Mes keliaujame į Lietuvos pakraštį“. Skamba beveik kaip pasaulio pakraštys, o keliautojai išsiruošia ne iš kur kitur, o iš paties centro. Pridėkime dar mesianizmą ir apokaliptinį patosą („Kultūros savaitės“ laidoje kritikė prisipažino norėjusi spektaklio metu atsistoti ir sušukti tėvams, kad vestų iš čia vaikus), ir situacija darosi groteskiška. Kritikas, įtikėjęs savo per metus susikurtais kriterijais ir galintis aiškiai pasakyti, kas yra gerai, o kas blogai, nekelia pasitikėjimo. Visada yra simpatiškas suabejojimas savo skoniu, savo kriterijų sąlygiškumo suvokimas.

Galiausiai šypseną kelia autoritetingos kritikės šaudymas iš patrankų į tokį smulkų taikinį. Mano supratimu, tai irgi rodo tam tikrų mastelių nesuvokimą, o galiausiai netaktą.

Gal mes matėm skirtingus spektaklius?

Rimantas Kmita, žiūrovas