Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-06-06 nr. 2953

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STEPANAS RUDANSKIS10
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Liudvikas Jakimavičius.
IŠ PENKIOLIKOS METŲ PERSPEKTYVOS
• Viktorija Daujotytė.
VYTAUTO MARTINKAUS KūRYBOS VAKARAS
1
• Dalia Striogaitė.
STEIKIME KLAIDŲ BANKĄ
3

POEZIJA 
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS

POEZIJOS PAVASARIO KONFERENCIJA 
• Jolanta Sereikaitė.
EILĖRAŠČIO TAUTYBĖ
1

PROZA 
• Iš būsimos knygos "Nebaigtas žmogus".
KAZYS SAJA
2

VERTĖJO PUSLAPIS 
• DONALD BARTHELME

LITERATŪRA 
• Jūratė Sprindytė.
UGNIASPALVIAI LAPIUKAI
2

KNYGOS 
• Arvydas Genys.
KREGŽDUTĖ, PAKYLĖJUSI LYRIKOS DANGŲ
• Dalia Kuizinienė.
SPALVOTAS NATIURMORTAS POETINIO PASAULIO ŽEMĖLAPYJE
• NERINGOS M.
• ŽAIDIMAS GRAŽIAIS PAVIRŠIAIS
• IR NĖRA SVARBU2
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
SVARBIAUSIA MINDAUGO KARALYSTĖS RELIKVIJA VILNIUJE
1

DAILĖ 
• Mikalojus Vilutis.
"GRAFIKA`03"

KINAS 
• Kino režisierių Audrių Stonį mandagiai kamantinėja kino mėgėjas Ričardas Šileika.
AUDRIUS STONYS
3

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
NAMAI, PILNI MUZIKOS
3
• Giedrė Kaukaitė.
PADĖKA BENDRUOMENĘ GAIVINANTIEMS
3
• Rytis Jokūbaitis.
KAPELMEISTERIS
• Jonė Fridmanaitė.
DRUSKININKŲ VASARA SU M.K.ČIURLIONIU
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Ilzė Bathos.
KINEMATOGRAFINĖ VALPURGIJOS NAKTIS,
6
• POKALBIS SU LENKų "LėLININKU"1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• "GRAŽIAUSIA MAN - PRIKALTAS KRISTUS"18

PAŽINTYS 
 Sigitas Rudzevičius (SIG ROMP).
HUMANIKA
2

KRONIKA 
• Erika Drungytė.
"MEDITACIJOS" PIEŠTUKU IR TEPTUKU
• NUOSTABIAUSI "LIETUVIŲ NAMŲ" ŽELMENYS
• Elvyra Markevičiūtė.
POETINIO TEATRO PAIEŠKA
• FILMų INDEKSAVIMO KOMISIJA
• LNOBT SIEKIS - DINAMIŠKAS TEATRAS
• in memoriam.
RASA ANDRAŠIŪNAITĖ
• Ridas Viskauskas.
TEATROBUSU PER PASAULĮ

SKELBIMAI 
• KARALIENĖS MORTOS PREMIJA2
• BALTIJOS ASAMBLĖJOS APDOVANOJIMAI
• RAŠYTOJŲ IR VERTĖJŲ NAMAI

DE PROFUNDIS 
• Petras Dirgėla.
TRAKTATAS APIE VYTAUTĄ MARTINKŲ
1
• ESI6
• ČERNIAUSKAS SAPNUOJA SLIEKUS
• ALVYDAS ŠLEPIKAS1

PAŽINTYS

HUMANIKA

Sigitas Rudzevičius (SIG ROMP)

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sigitas Rudzevičius

Sigitas Rudzevičius gimė Alytuje, 1956 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, po to Lietuvos veterinarijos akademiją ir Vakarinio marksizmo universiteto filosofijos skyrių, dėstė filosofiją LVA ir Vilniaus pedagoginiame institute, disertaciją rengė TSRS MA Filosofijos institute. Maskvoje suartėjo su garsiais kitaminčiais intelektualais. Lietuvoje jam buvo sufabrikuota byla, ir jis atsidūrė lageryje. Ten jis toliau bendravo su intelektualais ir parašė pagrindinius savo humanikos tekstus. Prasidėjus "perestroikai", jis buvo lygtinai paleistas, bet neišleistas iš "organų" akiračio. Atsiradus galimybei išvykti į užsienį, S.Rudzevičius ja pasinaudojo ir kaip vizituojantis profesorius įvairiuose Vakarų universitetuose pradėjo dėstyti filosofiją bei savo humaniką, kuri, jau tapusi madinga, ten buvo vadinama globalistikos, globaliosios vadybos, globaliosios prognostikos, globalizmo teorijos ir kitais vardais.

Siūlome savo skaitytojams susipažinti su šiuo autoriumi.

Pabandysiu trumpai pristatyti pačią humaniką. Kas tai per velniava, - pradės, jaučiu, muistytis garbusis LM skaitytojas, anima lituana riteris (knechtai, manau, šio leidinio neskaito, nes horoskopų ar pornosiaubų jame nėra). Pats humanikos terminas trivialus kaip gauruotas kiaušinis. Jį sugalvojau dar 1979 metais, siekdamas įvardinti tą mokslo ir filosofijos žinių visumą, kurią tada žymėjo griozdiškas "žmogaus kompleksinio pažinimo" terminas. Beje, pagrindinis mano siekis buvo atskleisti būtent neigiamas istorijos chaoso pasekmes, globalią vis makabriškiau atrodančių pažinimo chaoso viršūnės MTR (mokslo ir technikos revoliucijos) pasekmių perspektyvą, tai, kas šiandien ir vadinama globaliu dabartinės civilizacijos spazmu.

Dėl šio termino tariausi su kai kuriais mūsų kalbininkais. Jie pritarė, nors terminas ir nelietuviškas (kaip, beje, filosofija ar fizika). Tariausi su filosofais bei mokslininkais. Jam pritarė tokie mokslo gigantai kaip akademikai Piotras Rokickis, Dmitrijus Beliajevas ar Nikolajus Dubininas. Tačiau kategoriškai nepritarė filosofai - netgi "demokratas" (Solženicyno aprašytas, beje), TSRS filosofijos autoritetas, mano daktaro disertacijos konsultantas, akademikas Ivanas Frolovas, akademikas T.Oizermanas. To nepritarimo priežastį aiškiausiai įvardijo liūdno (kur jau!) atminimo G.Zimanas, pataręs man nebūti durnium kamikadze, nes globalios problematikos pripažinimas prieštarauja pagrindiniam marksizmo principui - klasizmo dogmai. Visokie globalūs dalykai gali rastis tik perpuvusiame kapitalizme, o brandžiame socializme - niekaip. Kitamanystės pasekmės gali būti liūdnos. Deja, ateitis parodė, kad jis buvo teisus.

Mat 1980-aisiais pradėjau tvarkyti "Komjaunimo tiesoje" savaitinę rubriką "Humanikos įvadas", kurioje labai atsargiai ir, kaip man naivuoliui atrodė, protingai bandžiau suderinti Markso mokymą su bendražmogiškąja humanikos problematika, ypač su pavojais, kylančiais pačiai genties Homo sapiens egzistencijai. Deja, argi tu, politinis infantilas, apgausi marksizmo pleura virgilis cerberius…

Taigi, pirma, humaniką paprasčiausiai galima apibūdinti kaip Sofijos, gentiškosios Išminties, formavimo nulinį ciklą, bent jau bandymą užfiksuoti jos pamatų išliejimą, arba valios Sofijai implantaciją kiekvienam Gėjos piliečiui. Tai daryti humanika bando, remdamasi triada "žmogus-sociumas-gamta". Kaip tik tuo humanika iš esmės skiriasi nuo jai giminingų nūdienos mokslų - globalistikos, globaliosios vadybos, megaekonomikos ir kitų. Juose šio visuminio, vienintelio adekvataus mūsų evoliucinei būčiai kontūro ribų nejaučiama. Tai labai aiškiai suvokiau dėstydamas humaniką vadinamuosiuose vasaros semestruose, į kuriuos susirinkę tikrai nekvaili studentai mane labiausiai ir kamuoja reikalaudami apibrėžti humanikos skirtingumą.

Kitaip sakant, humanika bando susieti Siamo dvynių poza nedaugelį vis dar teorinių nūdienės epistemos (mokslo modelio) aukštumų su sintetinančiomis, prognostinėmis mokslinės filosofijos galiomis. Ir tai daroma pasitelkiant naują konceptualaus mąstymo "technologiją" - sofigeniką.

Logika čia labai paprasta, kaip gauruotas angies kiaušinis. Jeigu Sofijos "formulę" traktuosim kaip Verum, Bonum et Humanum (tiesos, doros ir žmoniškumo) sintezę, bus aišku, kad viena filosofija anos Sofijos laiduoti negali. Dėl visiškai paprastos priežasties - Sofijos išeities pozicija - Verum - yra ne jos, o mokslo, epistemos, kompetencija.

Kad šiuolaikinis žmogus nėra vis dėlto vedamas Sofijos ir neturi valios jai (o turi visai kitų valių), byloja antropogonijos, kaip žmogakojo padaro, panašaus į šimpanzę (su kuria, beje, turime 99 % bendrų genų), pastangos tapti Žmogumi, exitus - tas pats nelemtasis sisteminis civilizacijos spazmas. Jokie komentarai čia nereikalingi, manau.

Antra. Humanika bando tapti populiaria "neofilosofija", ir, man regis, tai labai svarbu. Viena filosofijos tragedijos (kaip anima humana tragedijos) priežasčių ir buvo jos besaikis elitarizmas, "lakštingalizmas" (sako, ta bestija gieda užsimerkusi, didžiai gėrėdamasi savo trelėmis, ir galiausiai tampa kokio katino grobiu). Taip, beje, nutiko ir heleniškai filosofijai. Logika ir čia paprasta, bent jau iš mano patirties perspektyvos, kaip Glavlito redaguotas telegrafo stulpas: humanika analizuoja Homo sapiens genties išlikimo klausimus, jau prasidėjusią dabartinės civilizacijos savižudybę, sisteminį spazmą. Šioje veikloje turėtų dalyvauti kiekvienas, bent jau sveikos psichikos gentainis. Kitaip kam gi man rašyti tekstus, ir dar Zonoje (rizikuojant užsidirbti lagerinį BK straipsnį, po to būtinai ir "specą" amžinajame Sibiro įšale), jei juos supras tik keletas žmonių?

Jau didžiajam humanistui Albertui Schweitzeriui labai rūpėjo filosofijos raštų suprantamumas, ir jis pats būtent taip rašė. Priešingai Nietzsche`i, kuriam "visos populiarios knygos baisingai dvokusios". Filosofijos ir postfilosofijos tragedija ir yra ta, kad ji, trumpai tariant, atsisakė eiliniam žmogui gyvybiškai svarbios problematikos, atsisakė mąstyti, kaip jis išgyvena savo būties golgotą. Dar aštriau, bet mandagiai moksliškai tariant: tam klipatai, "masių žmogui", buvo atsuktos filosofinės sedimentijos.

Pasekmės abiem pusėms tragiškos: filosofinius raštus nūnai skaito gal vienas procentas žmonių, o juos adekvačiai supranta daugiausia vienas ano vieno procentas. Beje, ir tragiškasis Hegelis skundėsi, kad jį tesuprato vienas jo mokytinis, ir tas pats - nelabai teisingai. Tai jau kvepia visiška gentainio amžininko deanimacija ar netgi… decerebracija (tos pačios genties savižudybės prasme).

Trečia. Humanika pretenduoja tapti teorinės žinijos metasistema, kurios tikslas yra suvokti evoliucinį genties triados spazmą ir amortizuoti jo pasekmes. Vieno didžiausių praeito amžiaus evoliucionistų, biologo N.Timofejevo-Resovskio (taip pat tokio pat žymaus britų biologo Juliano Huxley`aus) nuomone, žmogus tuo ir turi skirtis nuo kitų gyvūnų, kad suvokia savo evoliucijos esmę ir gali ją įvaldyti. Tam reikalingas esmingiausias žmogiškasis atributas - Sofija.

Logika ir čia labai paprasta. Visos pasaulio bėdos, savižudybės, spazmai, globalinės problemos, arba, pasak humanikos, megaproblemos, mus užklupo tik todėl, kad tos Sofijos mūsų niekas nemokė, niekas niekada neįskiepijo valios Sofijai, kaip kad "šventajai nuosavybei" ar valdžiai. Ir atsikapstėme mes ligi trečiojo tūkstantmečio tokie neišmanėliai.

Tačiau, - pasipiktins skaitytojas, - yra toks dalykas kaip filosofija, kurios jau pats pavadinimas deklaruoja meilę jautakei Sofijai. Žinoma, yra. Juo labiau kad ir humanika išpažįsta terminų tikslumą.

Heleniškos prabos filosofija, kuri tikrai buvo meilė Sofijai, nelabai garbingai žlugo XIX a. vidury, subyrėjus įžymaus teutoniškos gimnazijos direktoriaus (Hegelio) panlogizmo sistemai. Tačiau ant jos griuvenų suvešėjo toli gražu ne naujos euristiškos išganingos filosofijos ąžuolynas, o kaip visada ant griuvėsių - brūzgynai su visai kita meile ir kita jos orientacija. Tai jau postfilosofija, ir nei K.Markso, nei O.Konto, nei A.Schopenhauerio pirmųjų jos apmatų niekaip nesulygintume su Helados Seculus aureus didžiūnais, Renesanso ar Moderno titanais. Joks korektiškas palyginimas čia absoliučiai neįmanomas. Pagaliau tegu skaitytojas paieško, kad ir kiniko Diogeno metodu, filosofijos istorijoje pačios Sofijos kategorijos bent kiek žmoniškiau atskleisto turinio. Neras, tegu nė nebando.

Ketvirta. O ar galėjo, dar kartą klausiu didžiu balsu vox in deserto slengu, filosofija ar postfilosofija, viena pati, per se, išlieti bent jau nulinį anos Sofijos ciklą? Ryžtuosi būti užmėtytas akmenimis myriop, bet, prisiminęs maksimą "Amicus Plato, sed magis amica veritas", sakau: ne, ne ir dar kartą ne.

Kodėl gi? Jau pirmoji Sofijos (dar ne visa) Sokrato "formulė" - Verum et Bonum (žinojimo ir doros vienybė) - helenui, polio piliečiui, įprasmino išmintį. Tačiau tik Helados filosofijoje tas Verum dar tilpo jos, mokslų motinos, įsčiose. O šiandien ką daryti, jei po Koperniko pradėtos revoliucijos šalia filosofijos išleido ataugas, egzistuoja ir… nepaliaujamai su ja spardosi per 2000 vien tik fundamentinių mokslų? Naudodami visą Sofijos formulę - didžiojo Romos oratoriaus ir ne tokio didžio filosofo Cicerono, - kad Sofija yra Verum, Bonum et Humanum, aiškiai patenkame neišbrendamon aklavietėn. Nes už pirmąjį Sofijos apibrėžimo narį - Verum, Veritas - juk atsako ne filosofija, o būtent, kartoju, tas konglomeratas (epistema) perdėm empiriškų mokslų, kurių tyrimo objektai nepaliaujamai siaurėja… ir tampa "visko žinojimu apie nieką". Epistemai, metodologiškai ir teoriškai vieningai, patikimai ir adekvačiai teorinio žinojimo sistemai, Verum - kol kas utopija, šviesi viltis, o ne realija.

Ir humanika meta pirštinę epistemai, eidama su ja "pažinimo instinkto" magistrale en bloc, tiesiogiai dalyvaudama moksliniame pažinime, neretai (genų inžinerija, klonavimas ir pan.) - netgi empiriškai.

Už kitus du Sofijos apibrėžimo narius - Bonum et Humanum - žinoma, turėtų būti atsakinga filosofija.

Tačiau lietuvaičiai žino, manau, kad mes taip ir neturime vis dar patikimos humanizmo teorijos, kaip genties triadoje (sistemoje žmogus-sociumas-gamta) visuotinės emancipacijos doktrinos, ir todėl evoliucinėje mūsų istorijoje taip ir nebuvo nukaltas nė vienas sociumas, kuris būtų galėjęs vadintis humanišku, nes jo virsmo aukščiausias tikslas nebuvo emancipuotas žmogus (kiekvienas žmogus, o ne tik greičiausi prie valdžios lovio ar turtingiausi, laisvi masių nelaisvės sąskaita).

Na, bet etika tai jau tikrai guli filosofijos ir postfilosofijos aruoduose, pradės ginčytis skaitytojas, ir visai be reikalo. Nes jam reikia ne ginčytis, o daryti tai, ką ir siūlė vikingas Linėjus, davęs gentainiui tokią kilnią, bet baisiai neadekvačią pravardę - Homo sapiens sapiens (arba recens). Nes dabartinė mūsų etika - tai postfilosofijos Pelenė, joje, be gausingų ašarojimų, nelabai ką tinkama Ananke pavidalo Sofijos sandarai berasime. Kad ir kaip tai atrodytų keista, bet iš euroetikos akiračio jau yra absoliučiai išsprūdęs esminis žmogaus santykis su Gamta. Dėl ko mes, gentainiai, ir pakliuvome civilizacijos ekospazmo eketėn.

Bandydami gelbėtis, kuriame kitą nonsensą - "ekoetiką". Bet juk žmogaus moralė yra vientisas kitos jo fundamentinės praktikos - bendravimo - apynasris, ir taip jos (etoso) skaldyti gabaliukais negalima. Koks žmogaus santykis su kitu, su savimi pačiu, toks, ir tik toks, su gamta.

Pagaliau tik XX amžiaus žudiko gale prasitrynėme akis ir pamatėme, kad net pačią svarbiausią ir žmogiškiausią esminę praktiką - pažinimą nuo etikos skiria siena, kur kas baisingesnė už Didžiąją kinų sieną. Ir šiandien kiekvienas naujas (ir aklas, nes stichiškas) mokslo, ypač biomedicinos, proveržis mums tampa etine, humanistine, juridine problema, galimo ir negalimo moksle mįsle. Ir nė viena tokia problema normalaus euristinio sprendimo dar nerado. (Draudimas, moratoriumas - joks sprendimas, tuo įsitikino jau "šventoji inkvizicija".)

* * *

Taigi skirtumų tarp filosofijos, postfilosofijos ir humanikos yra daug ir gana svarbių. Humanika bando suformuoti išeities paieškos poziciją sisteminiame spazme atsidūrusiai globaliai civilizacijai. Siekdama šio tikslo, sakau, ji visiškai nekonfliktuoja su epistema, o bando suartėti su ja Siamo dvynių poza ir joje pasilikti vardan pagrindinio ir netgi vienintelio tikslo - kiekvienam gentainiui įskiepyti valią Sofijai ir gentiškosios išminties prielaidas. Nes be šio dalyko mes jokios gyvanešės bambavirkštės su normalia ateitimi neturime.

O tai savo ruožtu reiškia, kad anima humana - pagrindinis atributas, skiriantis Homo sapiens nuo kitų bestijų, - turi nūnai pati pagaliau tapti…adekvati, patikima ir tik tada ir todėl - "išganinga". Kitaip neišgelbės mūsų jokios globalizacijos ar, nebijau to žodžio, infosociumai.

Ir atvirkščiai - šios nūdienio, brandaus globalizmo sistemos įtampos tik dar labiau priartins mus prie mirusiųjų upės Stikso. O juk šlubasis Charonas niekaip savon skylėton eldijon nesutalpins 6 milijardų tokių komikadzių savižudžių. Beje, jiems didysis Renesanso maištininkas tremtinys Dante Aligheri`s skyrė paskutinįjį, baisiausią savojo Pragaro ratą. Ir atrodė jis kaip miškas, kurio visų medžių (savižudžių sielų) šakos kraujavo... Toks miškas kur kas baisesnis, bent jau man, negu Marijos žemės miškai, žūstantys nuo rūgščių sieros lietaus debesų, ateinančių iš išsvajotosios ES. O dar savižudybių srity mes taip pat įsigudrinome išsiveržti į priekį ne tik ES mastu. Tai irgi viena anima lituana savybių…

* * *

Apie humanikos dėstymą užsienyje kalba turi būti labai trumpa, nes tenka kalbėti apie patį il professore, t.y. autorių. Laikausi nuostatos, kad pretenduojančiam būti mokslavyriu (bet ne "mokslo darbuotoju") apie save kalbėti labai jau nekuklu. Apie autorių tegali kalbėti jo darbai.

Humanika ne vienintelė nagrinėja globalizmo problematiką ir bando rasti būdų, kaip atitolinti neišvengiamą naująją apokalipsę. Jai artimi akademiniai kursai dėstomi berods 1500 pasaulio universitetų ir koledžų. Kaip jau minėjau, savo dėstomą dalyką humanika vadinu aš pats ir jau besirandantys mano mokiniai, kurie pradeda lenkti savo mokytoją. Norintys plačiau susipažinti su humanikos įvadiniais tekstais, skirtais Lietuvoje vis dar negimstančiai mokymosi visą gyvenimą (Life Long Learning) sistemai, jau senokai ir efektingai veikiančiai ES ir Amerikoje, gali užsukti į mano tinklalapį: http://humanics.netfirms.com.

 

Skaitytojų vertinimai


18109. me :-) 2005-08-11 15:14
Labai patiko. Daugiau tokiu straipsniu, plz!!!!!

51923. mano vardas :-( 2009-03-15 21:53
Ma nepatiko, nes Sofijos vardas kažkoks netinkamas ma atrodo

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:25:34 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba