Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-06-06 nr. 2953

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STEPANAS RUDANSKIS10
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Liudvikas Jakimavičius.
IŠ PENKIOLIKOS METŲ PERSPEKTYVOS
• Viktorija Daujotytė.
VYTAUTO MARTINKAUS KūRYBOS VAKARAS
1
• Dalia Striogaitė.
STEIKIME KLAIDŲ BANKĄ
3

POEZIJA 
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS

POEZIJOS PAVASARIO KONFERENCIJA 
• Jolanta Sereikaitė.
EILĖRAŠČIO TAUTYBĖ
1

PROZA 
 Iš būsimos knygos "Nebaigtas žmogus".
KAZYS SAJA
2

VERTĖJO PUSLAPIS 
• DONALD BARTHELME

LITERATŪRA 
• Jūratė Sprindytė.
UGNIASPALVIAI LAPIUKAI
2

KNYGOS 
• Arvydas Genys.
KREGŽDUTĖ, PAKYLĖJUSI LYRIKOS DANGŲ
• Dalia Kuizinienė.
SPALVOTAS NATIURMORTAS POETINIO PASAULIO ŽEMĖLAPYJE
• NERINGOS M.
• ŽAIDIMAS GRAŽIAIS PAVIRŠIAIS
• IR NĖRA SVARBU2
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
SVARBIAUSIA MINDAUGO KARALYSTĖS RELIKVIJA VILNIUJE
1

DAILĖ 
• Mikalojus Vilutis.
"GRAFIKA`03"

KINAS 
• Kino režisierių Audrių Stonį mandagiai kamantinėja kino mėgėjas Ričardas Šileika.
AUDRIUS STONYS
3

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
NAMAI, PILNI MUZIKOS
3
• Giedrė Kaukaitė.
PADĖKA BENDRUOMENĘ GAIVINANTIEMS
3
• Rytis Jokūbaitis.
KAPELMEISTERIS
• Jonė Fridmanaitė.
DRUSKININKŲ VASARA SU M.K.ČIURLIONIU
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Ilzė Bathos.
KINEMATOGRAFINĖ VALPURGIJOS NAKTIS,
6
• POKALBIS SU LENKų "LėLININKU"1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• "GRAŽIAUSIA MAN - PRIKALTAS KRISTUS"18

PAŽINTYS 
• Sigitas Rudzevičius (SIG ROMP).
HUMANIKA
2

KRONIKA 
• Erika Drungytė.
"MEDITACIJOS" PIEŠTUKU IR TEPTUKU
• NUOSTABIAUSI "LIETUVIŲ NAMŲ" ŽELMENYS
• Elvyra Markevičiūtė.
POETINIO TEATRO PAIEŠKA
• FILMų INDEKSAVIMO KOMISIJA
• LNOBT SIEKIS - DINAMIŠKAS TEATRAS
• in memoriam.
RASA ANDRAŠIŪNAITĖ
• Ridas Viskauskas.
TEATROBUSU PER PASAULĮ

SKELBIMAI 
• KARALIENĖS MORTOS PREMIJA2
• BALTIJOS ASAMBLĖJOS APDOVANOJIMAI
• RAŠYTOJŲ IR VERTĖJŲ NAMAI

DE PROFUNDIS 
• Petras Dirgėla.
TRAKTATAS APIE VYTAUTĄ MARTINKŲ
1
• ESI6
• ČERNIAUSKAS SAPNUOJA SLIEKUS
• ALVYDAS ŠLEPIKAS1

PROZA

KAZYS SAJA

KELIONĖ Į TRYŠKIUS

Iš būsimos knygos "Nebaigtas žmogus"

[skaityti komentarus]

iliustracija

Šičia, vos išgėręs stiklinę gydančio vandens, gavau tiesiog nuostabią diarėją. (…) Mano Fortunatas tarnauja ištikimai, tikrai važinėja į Tryškius. Gydančio vandens negėrė, tačiau visi vandenys čia yra mineraliniai ir varinėja atvykstančius.
Iš M.Valančiaus laiško V.Beresnevičiui

1874 metų vasarą Vilniaus generalgubernatorius Potapovas pagaliau leido senam, pasiligojusiam Žemaičių vyskupui Motiejui Volončevskiui išvykti iš Kauno, kur jis dešimtį metų, galima sakyti, buvo įkalintas. Jam buvo leista pasigydyti Karlsbade, garsėjančiam ypatingais mineraliniais šaltiniais. Čia jis, nespėjęs dorai apsidairyti, priėmė prelato Bohumilo Smočeko, čekų bažnyčios klebono, kvietimą vakarienei. Tik perspėjo malonųjį šeimininką, kad jis svečiuose ir namie yra įpratęs sėstis prie stalo kartu su savo "angelu sargu", ištikimuoju tarnu Fortunatu, kuris jam "puolančiam visada spėja pakišti akmenį ir per kiekvieną Didįjį ketvergą parūpina būrį ubagų, idant vyskupas galėtų numazgoti jiems kojas".

Tasai mažakalbis, betėvis, kadaise nuo rekrūtų išgelbėtas Fortunatas buvo tarsi Valančiaus dvynys - nors ir nemokytas, tačiau pakankamai gudrus. Gal kiek negrabiai nutašytas, bet viską girdintis, matantis ir kaip niekas kitas suprantantis, atjaučiantis vyskupą.

Valančius vylėsi per Bohumilą Smočeką perduoti popiežiui bent jau žodinį skundą apie katalikų bažnyčios vargus Lietuvoje, žinojo, kad prelatas yra šiek tiek pažįstamas su kunigu Zabermanu, kuris Tilžėje spausdina lietuviškas knygas. Tačiau per vakarienę prie tų čekiškų knedlikų vyskupas greitai pajuto, jog prelatas šiame turtingame kurorte per daug nutukęs ir atbukęs, kad jam rūpėtų buvusi Lenkijos provincija, dabar vadinama Rusijos šiaurės vakarų kraštu. Bohumilas Smočekas šiek tiek kalbėjo lenkiškai, vyskupas Motiejus - nesklandžiai vokiškai, taip ir bendravo kaip kiaulė su žąsinu, gausiais patiekalais užkimšdami burną.

Klebonui rūpėjo prikalbinti vyskupą, kad rytojaus rytą jis atlaikytų votyvą ar bent primariją, nes pats turėjo aptvarstytus du dešinės rankos pirštus.

- Nukentėjau nuo savo rujojančios Jemnos, - toks buvo Smočeko kalytės vardas. - Norėjau atskirti nuo Peršano, policmeisterio šuns. Parapijiečiai mane vadina Dievo Pirštu - Bohuprst, todėl negaliu prie altoriaus jiems rodytis su tokiais nukentėjusiais pirštais. Pagaliau supratau, kad gamtos šauksmas, vadinamas meile, nepaiso nei policininko lazdos, nei mano piršto.

Prelatas tikriausiai buvo pamiršęs, kad pirštas - lenkiškai lapec, ir vis minėjo čekišką prst. Fortunatas, pirmą kartą išgirdęs tą žodį, sukosėjo, šiaip taip sutramdė kirbantį norą pasijuokti. Antrą kartą numetė šakutę ir nusižvengė palindęs po stalu. O kai Smočekas trečią ar ketvirtą kartą pasakė prst, Valančiaus tarnas paspringo knedliku ir krenkšdamas net pamėlynavo, pradėjo dusti.

- Ko čia ryji nekramtęs kaip smakas pakulas! - žemaitiškai jį subarė vyskupas. - Man sarmatą darai… Stokis prie sienos! Iškelk rankas!

Ir drūtu kumščiu tvojo jam į nugarą.

- Ne į tą gerklę pakliuvom, - atgavęs kvapą sugargsėjo Fortunatas. Užuot atsiprašęs, pačiupo nuo stalo puošnią, mezginiuotą servetėlę, nusišluostė ašaras ir nusišnypštė nosį, nors vyskupas seniai jam buvo įkalęs, jog taip daryti nedera.

- Dieve, duok iš pono ubagą, o ne iš ubago poną, - Valančius pamėgino išversti Smočekui iš Daukanto girdėtą posakį, bet susipainiojo. Prisiminė, kad ir pats iš tikrųjų yra Valančius, o ne Volončevskis, kilęs iš mužikų, o ne iš bajorų. Fortunatas, ko gero, bus pasakęs teisybę: ne į tą gerklę pakliuvom.

Susierzinęs Motiejus vėl pajuto skausmus kepenyse ir pasakė, kad jiems jau metas nebepiktnaudžiauti prelato vaišingumu ir grįžti į savo laikinąjį būstą. Nebe jaunystė - reikia pailsėti, jeigu jau pažadėjo atlaikyti primariją - ankstyvąsias mišias.

Kai sukildavo tie vidurius draskantys skausmai, vyskupui dingojosi, kad ir jam kaip tam surakintam Prometėjui sulėkę nuožmūs ereliai knapoja, drasko kepenis. Ypač tas dvigalvis, visų pikčiausias Rusų imperijos erelis. Gal čia tas iš žemės gelmių išeinantis vanduo, atsiduodantis supuvusiu kiaušiniu, bent kiek apmaldys tą tvilkantį skausmą?

Ir iš tikrųjų pilvas nuo to vandens pradeda kiurkti, griausmingai murmėti ir galiausiai nubaido tuos karūnuotus erelius. Tačiau prasideda kita bėda, daktarų vadinamoji diarėja, kuri, žemaitiškai tariant, varinėja žmogelį į Tryškius. Kas tu bebūtum - bajoras ar mužikas, vyskupas ar ubagas prie šventoriaus vartų, - visa, kas buvo valgyta ir gerta, išeina "per devynias tvoras ir per klevo lapą"…

Su tokiu nepatikimu, piktai riaumojančiu pilvu jis atsistojo prie altoriaus vildamasis, kad vargonai vis dėlto nustelbs visus čia nepritinkančius garsus. Atsigręžęs į susirinkusius žmones progiesmiu ištarė:

- Dominus vobiscum!

- Et, kūma, spiritas į kūną, - žemaičiuodamas atsiliepė vyskupui patarnaujantis Fortunatas, taip ir neišmokęs dorai išlementi kelių lotyniškų frazių.

"Atleisk jam, Viešpatie… - suklupęs meldėsi Valančius. - Atleisk ir man, kad vakar neįstengiau susivaldyti. Per daug prisivalgęs dar įsileidau piktumą į savo širdį. Už pakūtą aukoju Tau savo kepenų sopulius ir savo trydą…"

Taip ir pasakė mintyse - savo trydą ir pastebėjo, kaip altoriuje ant kryžiaus kenčiantis Kristus pasuko į šalį savo veidą tarsi sakydamas: "Vieni nežino, ką daro, kiti nenutuokia, ką šneka".

"Kaltas, Viešpatie, kaltas, - susiprotėjo vyskupas. - Anokia čia dovana… Žydai aukojo Dievui ką turėdami geriausia, o ne savo snarglius, trydą ir ašaras. Tegul jomis paspringsta nelabieji! Priimk mane, Viešpatie, prisimindamas tokį, koks aš buvau, kai su Tavo pagalba drąsinau, vedžiau į blaivybę ir šviesą savo aveles. Mokiau mylėti Tave ir savo kraštą, tėvų kalbą ir geruosius papročius. Tikriausiai ne viską dariau, kaip reikėjo. Buvau ir silpnas, buvau praskydęs, galingiesiems ne visada šnekėjau tai, ką galvojau, ir elgiausi ne visada taip, kaip to reikalauja teisybė. Klydau, daug sykių klydau sakydamas, kad meilė ir už trydą bjauresnė. Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa".

Atsistodamas jis susvyravo nuo svaigulio galvoj ir akių užtemimo. Ir dar pajuto, kad jam neatbūtinai reikia sulakstyti į zakristiją. Jis dar kartą atsisuko į žmones, skėstelėjo rankom ir žemaitiškai pratarė:

- Fortunatai, palydėk mane į Tryškius. Tik mikliai, mikliai, mikliai!..

- Amen, - atsakė tarnas ir prišokęs apkabino vyskupą per liemenį. Išvesdamas lenkiškai patikino susirinkusius:

- Byskup zaraz wróci. Vyskupas netrukus grįš.

- Mam nadzieję. Turiu vilties, - pridūrė Valančius ir dar du kartus pakartojo: - Mam nadzieję.

Tačiau ir zakristijoj išganymo nebuvo. Jiedu pravėrė vienas, antras, trečias duris, bet už jų žvilgėjo bažnytiniai rakandai arba buvo sukabinti auksais ir sidabrais žibantys arnotai, kapos ir stulos. Fortunatas kaip koks šėtono gundytojas atkišo vyskupui indą, iš kurio kunigas per sumą pašlaksto žmones, tačiau Motiejus nesiryžo tokiai šventvagystei. Piktai atstūmė gundytoją, skausmas vėl nuėjo per kepenis, ir jis atsibudo.

- Ačiū Dievui! - pasakė, nes čia rado visa, ko jam reikia. Fortunatas buvo viskuo pasirūpinęs.

Palengvėjo, tik, deja, neilgam. Netrukus vėl sulėkė tie nepasotos ereliai, suleidę nagus įniko lesti Valančiaus kepenis. Širdis ėmė būgštauti, kad jis čia, svetimoj žemėj, nenumirtų.

Nuo tos minties apėmęs miegas ir saldus sapnas, kad vyskupas vaikšto po savo sodną Varniuose, beregint pranyko. Valančius atmerkė akis ir išvydo šalimais besėdintį Fortunato pakviestą ramintoją.

- Kas jūs toks? - paklausė vyskupas. - Kunigas ar daktaras?

- Ir tas, ir tas - atsakė maloniai vypsantis ramintojas. - O katro jūs labiau pageidautumėt?

- Aš bijau visokiausių šnipų, - prisipažino Valančius. - O mano liga beveik tokia pat sena kaip ir aš. Esu beveik pripratęs, susigyvenęs kaip kitas su savo bjauraus būdo pačia.

- Pasidžiaukim, kad mudu neženoti, - vis pašvitruodamas baltais dantimis pasakė daktaras, greičiausiai priklausantis kokiam nors vienuolynui.

- Buvau dar paauglys, mažkuo didesnis už pupų pėdą, kai tėvai mane nuvežė į dominikonų mokyklą Kalvarijoj, - Motiejus vis dėlto panoro tam žmogui išdėstyti numanomą savo ligos istoriją. - Įkišo gyventi pas tokią seną paną Gliozaraitę. Mūsų krašte kai žmogus ką nors daro prastai, žemaičiai sako - ką tu čia gliozaravoji kaip su karvės papais… Ta mūsų gaspadinė labai mėgo šutynę su užkulu, nuo kurio aš nespėdavau lakstyti į būdelę. Tas užkulas - tai tokie susukti, pavariavę taukai nuo kiaulės papilvės. Dėl tokio valgio ir esu toks partraida. Tada nusistekenęs kaip gaidys, svirpliais nupenėtas, išėjau lytotą dieną pro duris, išskleidžiau savo parasolį, vėjas pagavo mane kaip rudens lapą ir nuskraidino mažne per visą miestelį.

- Par Žemaitių Kalvarėjė sobėn` marškinius prarėjė… - netikėtai žemaičių tarme daktaras pakartojo Valančiui girdėtą balabaiką.

- Pasirodo, jūs mokat žemaitiškai! - nustebo vyskupas. - Tai susimildamas pasakykit, kas jūs toks.

- Aš esu tas, kuris tąsyk tave skraidino.

- Kaip tatai? Velnias su vienuolio abitu?

- Nebūtinai… Gali vadinti mane egzaminatorium. Dangaus revizorium… Paleis Motiejus savo parasolio rankeną ar nepaleis? Sugebės taip pat tvirtai laikyti ganytojo lazdą ar nesugebės?

- O jei būčiau paleidęs, kaip tada?

- Tada tą parasolį aš būčiau užkoręs ant kryžiaus virš bažnyčios bokšto. Būčiau žiūrėjęs, ar bent vienas ryšis įkopti į tokią aukštybę. O gal pažvelgę sakys - kas užkabino, tas tegul ir nuima.

- Iškada, kad dabar jau esu per sunkus. Ir kažkur pražaidžiau savo parasolį… - atsiduso pralinksmėjęs Valančius.

- O aš turiu, - parodė savo skėtį Dangaus revizorius. - Galime skristi. Kur labiausiai norėtum?

- Norėčiau į Varnius. Bet pirmiausiai man reiktų užsukti į Tryškius.

Vyskupas neklausinėjo, kaip čia yra, - ar jis vėl pasidarė toks lengvas, ar tas Revizorius skraidina tik jo sielą, kenčiantį kūną palikęs Fortunatui. Valančius nebūtų spėjęs sukalbėti trijų sveikamarijų, o jie, išskleidę galingą skėtį, jau sklendė virš seniai neregėtos Žemaitijos: Šiauliai, Kuršėnai, jau nebetoli Telšiai ir Varniai. Bet jie pasuko į Tryškius. O čia medinės bažnyčios šventorius buvo pilnas žmonių, kurie veizėdami į dangų prie savęs glaudė švariai išpraustus, dailiai sušukuotus vaikiukus arba skarelėm apgaubstytas mergikes. Visi jie laukė vyskupo ir dirmavonės sakramento savo tikėjimui ir ištvermei sustiprinti.

Vos tik jie nusileido, Žemaičių ganytojas pamiršo savo negalias, Dangaus revizorių, savo palydovą, ir ėmėsi įprasto darbo. Meilingai pažvelgdamas į kiekvieno vaikelio akis, šventu aliejum patepdavo kaktą, ištardavo naują, vyresniųjų jam parinktą vardą ir pasakydavo:

- Aš tave ženklinu kryžiaus ženklu ir sutvirtinu tave išganymo chrizma vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

Tada švelniai tekšteldavo per įkaitusį jauną veidelį ir žengdavo prie kito.

Šitaip eidamas palei išsirikiavusias eiles aplink bažnyčią vyskupas Motiejus netikėtai išvydo tarp žmonių įsispraudusius kažkur matytus ponus. Kaip čia gali būti? Juk tokiems senbezdoms, žmonių kraujo, ašarų gėrikams būtų jau laikas rūpintis paskutiniuoju patepimu, o ne dirmavone. Jis maždaug taip ir pasakė buvusiam kunigui Antanui Petkevičiui, dabar nusimetusiam popo drabužius:

- O tu ko čia stovi, slaptasis cenzoriau, visų gubernatorių pasubinote? Nori, kad žmonių akivaizdoj prisegčiau tau Judošiaus vardą?

Petkevičius tik šypt vypt ir vyskupui atgal:

- Pats esi sakęs, ganytojau, kad visos valdžios - iš Dievo. Kas priešinasi, tas nusikalsta paties Dievo sutvarkymui.

- Tai iš viso Rašto tik tiek ir teišmokai? Iš manęs išrišimo negausi, kol neatgailausi.

Tai pasakęs trenkė tokį vyrišką antausį, kad tam išverstskūriui galvoj varpai ėmė gausti.

- Atleisk man, Viešpatie, - dar ištarė Motiejus. - Ir tam Judošiui, jei gali, atleisk.

Jis nepastebėjo, kad šalimais akis išpūtęs stovi Ivanas Kornilovas, maskolius, Muravjovą Koriką įkalbėjęs uždrausti lietuvišką raštą, uždaryti visas parapijų mokyklas ir kiekvienam pamokslui gauti valdžios leidimą. O patį vyskupą ragino ištremti ten, "kur Ivanas net veršių negano".

Ir šitam erodui Motiejus taip užvažiavo per sprandą - tas būtų net iš klumpių išvirtęs, jeigu jo nebūtų prilaikęs Batakių dekanas Eligijus Montvila.

- A, referrendissime!.. O kur tavo barškolai, kuriuos užsidirbai mane skųsdamas Kauno gubernatoriui? Taip ir neįrodei, kad tai aš rašau ir spausdinu Tilžėj draudžiamus raštus… Ko dabar trokšti - paskutinio patepimo ar pakūtos už savo judošiškus griekus?

Ir tas jau beturįs iš anksto paruoštą atsakymą:

- Yra pasakyta - nesūdykit ir patys nebūsite sūdijami. Kiek žinau, ir pats esi gavęs, ganytojau, ne vieną ordiną.

- Matai, koks fariziejus! Koks Rašto žinovas… Na, tai atsuk man dešinį žandą, kai užvošiu per kairįjį. Būsi Ainošius ir Kaipošius, abiem vardais sutvirtintas.

Tačiau šitą jau patys žmonės sugriebę išmetė per zomatą į kitą šventoriaus pusę. Vyskupas galėjo šiek tiek atsipūsti. Bet šiam tuo tarpu kniostelėjo, kad jis vėl yra bandomas ir tikriausiai šį kartą bus neišlaikęs Dangaus revizoriaus egzamino. Kristus per kelis kartus liepė mylėti savo priešus, o vyskupas talžo jiems antausius!

"Bet iš kur semtis tos meilės, Kristau Karaliau? Juk meilė per gvaltą iš tikrųjų už trydą bjauresnė..."

Jis atsigręžęs dirstelėjo į savo palydovą, o tas akimis parodė vos ne patį Belzebubą - buvusį Vilniaus generalgubernatorių Muravjovą, įsitrynusį į žmonių minią. Ką su tuo dabar, seniai jau gavusiu Koriko vardą? Daugiau kaip šimtą Valančiaus kunigų jis ištrėmė į Sibiro katorgą. Kai kurių ir gyvų nebėra. Ką su tokiu išgama daryti? Priėjus broliškai apkabinti ir padėkoti, kad paties vyskupo laiku nepakorė kaip Antano Mackevičiaus? Ar šito nori Dangaus egzaminatorius?

Nuo tos nežinios Valančiui vėl susuko viduriu. Apsidairė, gal už šventoriaus tvoros yra kokia būdelė. Pro vartelių tarpą pamatė generalgubernatoriaus karietą, labai panašią į vakarykščio torto išpjovą ant Smočeko stalo. Nuo to prisiminimo vyskupą taip prispyrė reikalas, jog šis sumurmėjęs "dovanokit, przepraszam, panowe" paknopstom pripuolė prie tos karietos, atvėrė dureles… Ir atsibudo.

Šalia jo lovos minkštame krėsle snaudė Fortunatas. Jis beregint suprato, kur vyskupas taip skuba. Kuo galėjo, padėjo tam kenčiančiam žmogui. O paskui priminė, kad jiems jau metas į tą čekų bažnyčią. Kas pažadėta, reikia ištesėti.

2003

 

Skaitytojų vertinimai


2668. Margarita2003-06-09 15:13
Ar galima vadinti meile tai, kas primetama per gvaltą?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:25:31 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba