Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-06-06 nr. 2953

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STEPANAS RUDANSKIS10
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Liudvikas Jakimavičius.
IŠ PENKIOLIKOS METŲ PERSPEKTYVOS
• Viktorija Daujotytė.
VYTAUTO MARTINKAUS KūRYBOS VAKARAS
1
• Dalia Striogaitė.
STEIKIME KLAIDŲ BANKĄ
3

POEZIJA 
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS

POEZIJOS PAVASARIO KONFERENCIJA 
• Jolanta Sereikaitė.
EILĖRAŠČIO TAUTYBĖ
1

PROZA 
• Iš būsimos knygos "Nebaigtas žmogus".
KAZYS SAJA
2

VERTĖJO PUSLAPIS 
• DONALD BARTHELME

LITERATŪRA 
 Jūratė Sprindytė.
UGNIASPALVIAI LAPIUKAI
2

KNYGOS 
• Arvydas Genys.
KREGŽDUTĖ, PAKYLĖJUSI LYRIKOS DANGŲ
• Dalia Kuizinienė.
SPALVOTAS NATIURMORTAS POETINIO PASAULIO ŽEMĖLAPYJE
• NERINGOS M.
• ŽAIDIMAS GRAŽIAIS PAVIRŠIAIS
• IR NĖRA SVARBU2
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
SVARBIAUSIA MINDAUGO KARALYSTĖS RELIKVIJA VILNIUJE
1

DAILĖ 
• Mikalojus Vilutis.
"GRAFIKA`03"

KINAS 
• Kino režisierių Audrių Stonį mandagiai kamantinėja kino mėgėjas Ričardas Šileika.
AUDRIUS STONYS
3

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
NAMAI, PILNI MUZIKOS
3
• Giedrė Kaukaitė.
PADĖKA BENDRUOMENĘ GAIVINANTIEMS
3
• Rytis Jokūbaitis.
KAPELMEISTERIS
• Jonė Fridmanaitė.
DRUSKININKŲ VASARA SU M.K.ČIURLIONIU
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Ilzė Bathos.
KINEMATOGRAFINĖ VALPURGIJOS NAKTIS,
6
• POKALBIS SU LENKų "LėLININKU"1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• "GRAŽIAUSIA MAN - PRIKALTAS KRISTUS"18

PAŽINTYS 
• Sigitas Rudzevičius (SIG ROMP).
HUMANIKA
2

KRONIKA 
• Erika Drungytė.
"MEDITACIJOS" PIEŠTUKU IR TEPTUKU
• NUOSTABIAUSI "LIETUVIŲ NAMŲ" ŽELMENYS
• Elvyra Markevičiūtė.
POETINIO TEATRO PAIEŠKA
• FILMų INDEKSAVIMO KOMISIJA
• LNOBT SIEKIS - DINAMIŠKAS TEATRAS
• in memoriam.
RASA ANDRAŠIŪNAITĖ
• Ridas Viskauskas.
TEATROBUSU PER PASAULĮ

SKELBIMAI 
• KARALIENĖS MORTOS PREMIJA2
• BALTIJOS ASAMBLĖJOS APDOVANOJIMAI
• RAŠYTOJŲ IR VERTĖJŲ NAMAI

DE PROFUNDIS 
• Petras Dirgėla.
TRAKTATAS APIE VYTAUTĄ MARTINKŲ
1
• ESI6
• ČERNIAUSKAS SAPNUOJA SLIEKUS
• ALVYDAS ŠLEPIKAS1

LITERATŪRA

UGNIASPALVIAI LAPIUKAI

Žodis Vandai Juknaitei, kuriai už esė knygą "Išsiduosi. Balsu" įteikta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija

Jūratė Sprindytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Išsiduosi. Balsu"

Ši premija įgyja ypatingą reikšmę dabar, šiandien. Pats gyvenimo kismas ją suaktualino. Iš politikos, iš viešojo bendravimo, iš žiniasklaidos, iš literatūros ir jos kritikos beveik pasitraukė vertybinės nuostatos ir etinė dimensija. O jeigu etikos nelieka viešumoje, nelieka jos ir žmonių santykiuose. Visi jaučiame, kad kažkas visuomenės gyvenime pakrikę, destabilizuota, žmogus praradęs saugumo jausmą, jam stinga šilumos, globos ir ramybės. Kas yra atsitikę ir kodėl? Nesuklysiu sakydama, kad rašytojai - 1983 metais įsteigtos G.Petkevičaitės-Bitės premijos laureatai - itin susirūpinę šia netikusia padėtimi. Štai keletas jų, važiavusių į šiųmetes iškilmes Panevėžyje: Algimantas Zurba - ištvermingų žmonių paveikslais įtvirtinęs tradicinių vertybių paveldą, Rimantas Šavelis - sušvitęs elegine apysaka "Amžinoji šviesa", o naujus gyvenimo iššūkius priimantis ir kaip dramą, ir kaip komediją; Vytautas Girdzijauskas, įvaizdinantis realybę pagal aiškius moralinius kriterijus; Vytautas Račickas - paaugusių vaikų draugas ir subtilus mokytojas.

Premijos dieną pajunti, kaip veikia dvasinės energijos tvarumo dėsnis.

Paraleliai skaitydama V.Juknaitės kūrybą ir G.Petkevičaitės-Bitės "Karo meto dienoraštį", aptikau daugybę sąskambių. Kai Puziniškio dvare 1915-aisiais apsistojo kazokai, G.Petkevičaitė-Bitė nuo jų brutalumo gynėsi labai garbingai : "O žinojau gerai, jog vienintelis mus, beginklius gyventojus, dengiąs skydas… tai mūsų žmoniškumas" (G.Petkevičaitė-Bitė. "Raštai", Vilnius, "Vaga", 1966, t. 2, p.119). Gelminis žmoniškumo, atjautos matmuo jungia abi rašytojas. Ir dar G.Petkevičaitė-Bitė mėgo kartoti: namai be vaikų - varpas be šerdies.

Esminė V.Juknaitės rašymų tema - gyvybės, gyvasties sergėjimas. Ir vaikai, kaip gražiausias gyvybės vainiko žiedas. Kad ji beveik ir pasmerkta šitai temai prigimties ir patirties, tą supratau tik dabar, dar kartą perskaičiusi jos pirmąją knygą "Ugniaspalvė lapė", išėjusią 1983 metais. Taigi tie patys dvidešimt - ir premijai, ir naujosios laureatės rašymams.

Apysakoje "Ugniaspalvė lapė" ji santūriai pasakoja apie mergaitės Dinutės trejus metus sovietiniame internate, apie tą "valdišką vaiko tarnybą", sunormintą ir sureguliuotą, muštro ritmu nuslopintą natūralų gyvenimo džiaugsmą. Uniforma, trimitas, disciplina, pažeminimas, kontrolė; berniukas bėglys aprengiamas mergaitės rūbais ir išstatomas baisiai viešai pajuokai. Vaikas niekur ir niekada negali pabūti vienas, neperskrostas kolektyvinės radiacijos. Suramina tik gamta - upelis, pelkė, gėlė, medis, lapė. Tas pats biologinis genotipas, kurį moters prigimtis atpažįsta kaip neišvengiamai savą. "Ugniaspalvė lapė" šiandien skaitoma kaip mikroschema, užsiangažavimo kodas dabartiniam rašymui, sąmoningas ir pasąmoningas apsisprendimas už gyvastį ir jos globą. Apysakos pabaigą, kai mergaitė baisiai "verkia neapsakomai gailėdama visko, kas gyva, kas taip reikalinga žmogaus šilumos, meilės ir užuojautos" (p.76), suvoki kaip permanentinės šių motyvų sklaidos pažadą. Ir kaip itin stipriai akcentuotą nuožmią gamtos jėgą, kurią personifikuoja raudona lapė, tėvų sodyboje gvelbusi vištas. "Ji laukinė, mama. Ji iš miško, iš ten…" (p.42).

Kai trylikos sulaukusi Dinutė sklaido septynių vaikų namų auklėtinių bylas, šiandien tai atrodo kaip būsimo teksto "Išsiduosi. Balsu" pranašystė. Bet iki jo dar du etapiniai kūriniai - romanas "Šermenys" ir apysaka "Stiklo šalis".

Romano "Šermenys" parašymo metas sutapo su Romualdo Granausko "Gyvenimu po klevu", ir kūrinys atsidūrė šiek tiek klevo šešėlyje (1990 m.). Agrarinės sanklodos agonija, sovietmečiu nusiaubto kaimo šermenys romane pavaizduoti kaip pačios autorės išgyventa tikrovė. Kai pačios autorės išgyventa, tas intensyvumas pereina ir į romano teksto energiją. Santūriais, sutramdytais žodžiais apsakyti kaimo moterų ir jų vaikų likimai, tokie, kokie jie buvo, rūstūs, negailestingi. Be jokių modeliavimų ir interpretavimų, pats gyvenimo nuogumas. V.Juknaitė parašė nedaug. Jeigu dviem dešimtmečiams padalintume, išeitų po naują knygą kas penkeri metai, bet visos tos knygos labai pastebimos, o lietuvių moterų prozos raidoje - etapinės. Branda ir etinis užsiangažavimas ženklina visą V.Juknaitės kūrybą. Moterys joje atpažįsta savo tapatybės nevienprasmiškumą, nors nei geiša, nei laumė, nei peteliškė autorei nerūpi. Moterų vaidmenų nedaug: imli ir mąsli mergaitė iškart patenka į sudėtingą moters būvį, kur jai lemta nugyventi kelis dešimtmečius ir kur dominuoja kūno priedermės bei negalios, o ne jusliniai malonumai. Vaiko ir motinos ryšys ir romane, ir apysakoje integralus kaip gamtos dėsnis. V.Juknaitės knygos tiesiog rimtos. Ji yra užėmusi gana išskirtinę poziciją "literatūriniame lauke" - rašyti apie silpną, negražų kūną, apie mįslingą gyvasties ištvermę, apie stoką ir pareigą, o ne apie perteklių ir sėkmę. Apysaka "Stiklo šalis", pasirodžiusi 1995 metais, - neabejotinai geriausia 10-ojo dešimtmečio lietuvių apysaka. "Stiklo šalyje" moterystė ir motinystė suproblemintos, supsichologintos. Negyvenimo vaizdinija "Stiklo šalyje" sterili, šalta, gausi. Per konkrečią moters buitį rašytoja skleidžia moters būties metafiziką. V.Juknaitės prozoje nėra dabar madingos fikcijos, todėl jos rašymo poveikis tiesioginis.

Atsimenu, kokį įspūdį kadaise padarė viena jos frazė: "Man juokingi gražūs sakiniai". Kai svarbu ne žavesio estetika, o tikrumas, toks adresato kalbinimas i š e s- m ė s niekada neprašauna pro šalį. Jos kūryba paveiki, skvarbi. Tarp V.Juknaitės ir skaitytojų vyksta karšti emociniai mainai, o nūdienos rašytojui tikrai nelengva būti išgirstam. Bet, anot Vytauto Kubiliaus, visada išgirstas bus tas, kuris savo žodį paremia veiksmu. Taigi - ne tik globos konceptas, bet ir aktas. V.Juknaitę ši premija ištiko už etinio veiksmo ir rašomo žodžio sutaptį. Vanda, kaip ir Petkevičaitė-Bitė, turbūt galėtų sakyti: esu veiklos, misijos žmogus, ne svajotoja. Ji atvirai atsisako meistriško rašymo apie nieką. Vieną vasarą su grupe bendraminčių organizuoja beglobių vaikų stovyklą, joje dirba ir iš tos patirties parašo mažą bestselerį - non fiction tekstą "Išsiduosi. Balsu" (Vanda Zaborskaitė pasiūlė tai vadinti fakto literatūra). Užsimezgęs ryšys su gatvės vaikais nenutrūksta, bet daugumos globotinių likimai susiklosto tragiškai. Iš tos skaudžios patirties gimsta sugestyvus pasakojimas, psichologiškai talpus ir pilietiškai negailestingas. Jis atveria postkomunistinės laisvės pagimdytą problemą - neapsaugotus, vienišus, išduotus žmones. Vaikai jautriausiai rezonuoja į žiaurią tikrovę. Štai vėl sąsaja su G.Petkevičaitės-Bitės svarstymais: "Toje nejaukioje gyvenimo valandoje ypač supratau šeimos svarbumą, tiesiog šeimos šventumą… Nauji obalsiai gal kadaise tolimoje ateity ir suteiks žmonijai tobulesnių sugyvenamųjų formų… Tačiau mano akys nemato nieko kilnesnio suaugusiems, kaip kūdikių sielų ir jų silpnučių kūnų globojimas. Ir toje dirvoje užmegzti širdies ryšiai tarp prityrusios ir bundančios žmonių sąmonės yra lyg koks galingas talismanas, kuris veikia net kare sužvėrėjusius kazokus" (p.116). Postsovietinės kasdienybės fronte vaikas ypač nesaugus, nuolat tampa manipuliacijų objektu, įkaitu, bejėgiu statistu suaugusiųjų teatre. Vaikas sudaiktinamas - per jį ateina pinigai pramisti ir išgerti, vaikas laikomas ne savarankišku žmogumi, o funkcija.

V.Juknaitės kūrinys pasirodė kone kartu su plakatais Vilniuje ant skelbimų stulpų "Liaukitės smurtavę prieš vaikus" - kaip savojo laiko socialinė įspauda. Rašytojos tekstas nelygstamai paveikesnis už plakatų retoriką. Kai kurie jos epizodai primena kriminalinės kronikos puslapius. Tik jautrus pasakotojos balsas (juk ir pavadinimas: išsiduosi, balsu) nuogą, bjaurią faktografinę realybę paverčia meniniu tekstu. Pasakotoja globa ir meile bando keisti nenormalią situaciją, pamaitinti ir sušildyti beglobius vaikus, bet pasiūlyta gelbėjimo programa dėl įvairių priežasčių žlunga. Esminis klausimas, kurį laisvė iškelia žmogui, anot autorės, yra vienas: ar gali semtis jėgų pats iš savęs? Paradoksaliausia, kad tie benamiai, pamestinukai, gatvinukai gali. Jie turi sunkiai įsivaizduojamų išgyvenimo instinktų, jėgų, gudrybių išteklius. Jie it gyvastingi ugniaspalvės lapės lapiukai.

Gerą dešimtmetį po atgimimo literatūroje buvo madinga niekam neįsipareigoti ir šalintis socialumo. Tad gana neįprasta girdėti Vandą teigiant, kad gyvas žmogus jai svarbesnis už tekstą. Ji tiesiog taip ir sako: norėjau vaiką pirmyn išstumti, o ne žodį.

Premijuotoje knygoje sudėta ir daug trumpų aktualių esė, rašytų visą nepriklausomybės dešimtmetį. Viena labiausiai provokuojančių - "Tarp dviejų mėgintuvėlių" - kalba apie tai, kad klonavimo idėja kilo iš vyrų bejėgystės ir noro kontroliuoti tuos procesus, kurie priklauso tik moteriai. Yra ir pluoštas įdomių pokalbių su įvairiausiais pašnekovais - nuo dvylikamečio berniuko iki profesoriaus ir mirties bausme nuteisto kalinio. Netikėčiausi išbandymai dabar užgriuvę įpratusį reglamentuotai vegetuoti postsovietinį individą. Rašytoja budina žmogaus savimonę, provokuoja, verčia mąstyti, ginčytis, reaguoti. Ji įsitikinusi, kad "niekas mums tiek nepadės, kiek mes galim padėti patys sau". Čia turi galvoje ne vien atskirą žmogų, bet ir šeimą, tautą, bendruomenę, valstybę. Kai kas iš kolegų ar kritikų mesteli, kad V.Juknaitė, ypač eseistikoje, pernelyg deklaratyvi, moralistė, bylo kaip teisuolė, yra kalbanti aforizmais mokytoja, prisiėmusi didžiosios Motinos misiją. Bet kas nors turi atstovauti ir tokiai pozicijai. Aiškiai suvokiantis vertybes vienišius būtinas visuomenei, apimtai neįpareigojančio reliatyvizmo, praradusiai autoriteto instanciją.

Autoritetingas, nesvyruojančiu balsu pasakytas žodis kaip niekad svarbus jaunam žmogui. Tą suprato ir gražiai išsakė G.Petkevičaitė-Bitė prieš 90 metų: "(…) jei būčiau viena… o dabar tas vaikų būrys? [Kalbama apie penkis globotinius, kurių vyriausiam 16 metų. - J.S.] Jų nervai? Jų pirmi gyvenimo įspūdžiai? Jų silpni kūneliai? Kaip veiks juos karo žiaurumas, karo vargas? Ne paslaptis manančiam žmogui, kiek žmogaus būdui reiškia pirmieji vaiko dienų įspūdžiai…" (p.149). V.Juknaitės visa kūryba atliepia šį susirūpinimą. Su dauguma jos skaudžių teiginių turi sutikti, kaip antai: "Atsakomybės jausmas yra visų labiausiai sunykusi mūsų sąmonės ir sielos dalis" ("Išsiduosi. Balsu", p.104). Arba: "meilė (…) yra arčiausiai beprasmės egzistencijos pateisinimo" (ten pat, p.106).

____________

Juknaitė V. IŠSIDUOSI. BALSU. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

 

Skaitytojų vertinimai


21265. SANDRA2006-01-12 19:57
LABAI NORĖČIAU PABEDRAUTI SU STUDENTAIS, KURIE PASKATINO PARAŠYTI KNYGĄ IŠSIDUOSIU. BALSU

21280. IVS2006-01-13 00:28
"... berniukas bėglys aprengiamas mergaitės rūbais ir išstatomas baisiai viešai pajuokai." Hm. O jeigu bėglė būtų mergaitė? Baisiausia, kad daug kam nė neužkliutų...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:25:25 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba