Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-06-06 nr. 2953

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STEPANAS RUDANSKIS10
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Liudvikas Jakimavičius.
IŠ PENKIOLIKOS METŲ PERSPEKTYVOS
• Viktorija Daujotytė.
VYTAUTO MARTINKAUS KūRYBOS VAKARAS
1
• Dalia Striogaitė.
STEIKIME KLAIDŲ BANKĄ
3

POEZIJA 
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS

POEZIJOS PAVASARIO KONFERENCIJA 
 Jolanta Sereikaitė.
EILĖRAŠČIO TAUTYBĖ
1

PROZA 
• Iš būsimos knygos "Nebaigtas žmogus".
KAZYS SAJA
2

VERTĖJO PUSLAPIS 
• DONALD BARTHELME

LITERATŪRA 
• Jūratė Sprindytė.
UGNIASPALVIAI LAPIUKAI
2

KNYGOS 
• Arvydas Genys.
KREGŽDUTĖ, PAKYLĖJUSI LYRIKOS DANGŲ
• Dalia Kuizinienė.
SPALVOTAS NATIURMORTAS POETINIO PASAULIO ŽEMĖLAPYJE
• NERINGOS M.
• ŽAIDIMAS GRAŽIAIS PAVIRŠIAIS
• IR NĖRA SVARBU2
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
SVARBIAUSIA MINDAUGO KARALYSTĖS RELIKVIJA VILNIUJE
1

DAILĖ 
• Mikalojus Vilutis.
"GRAFIKA`03"

KINAS 
• Kino režisierių Audrių Stonį mandagiai kamantinėja kino mėgėjas Ričardas Šileika.
AUDRIUS STONYS
3

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
NAMAI, PILNI MUZIKOS
3
• Giedrė Kaukaitė.
PADĖKA BENDRUOMENĘ GAIVINANTIEMS
3
• Rytis Jokūbaitis.
KAPELMEISTERIS
• Jonė Fridmanaitė.
DRUSKININKŲ VASARA SU M.K.ČIURLIONIU
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Ilzė Bathos.
KINEMATOGRAFINĖ VALPURGIJOS NAKTIS,
6
• POKALBIS SU LENKų "LėLININKU"1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• "GRAŽIAUSIA MAN - PRIKALTAS KRISTUS"18

PAŽINTYS 
• Sigitas Rudzevičius (SIG ROMP).
HUMANIKA
2

KRONIKA 
• Erika Drungytė.
"MEDITACIJOS" PIEŠTUKU IR TEPTUKU
• NUOSTABIAUSI "LIETUVIŲ NAMŲ" ŽELMENYS
• Elvyra Markevičiūtė.
POETINIO TEATRO PAIEŠKA
• FILMų INDEKSAVIMO KOMISIJA
• LNOBT SIEKIS - DINAMIŠKAS TEATRAS
• in memoriam.
RASA ANDRAŠIŪNAITĖ
• Ridas Viskauskas.
TEATROBUSU PER PASAULĮ

SKELBIMAI 
• KARALIENĖS MORTOS PREMIJA2
• BALTIJOS ASAMBLĖJOS APDOVANOJIMAI
• RAŠYTOJŲ IR VERTĖJŲ NAMAI

DE PROFUNDIS 
• Petras Dirgėla.
TRAKTATAS APIE VYTAUTĄ MARTINKŲ
1
• ESI6
• ČERNIAUSKAS SAPNUOJA SLIEKUS
• ALVYDAS ŠLEPIKAS1

POEZIJOS PAVASARIO KONFERENCIJA

EILĖRAŠČIO TAUTYBĖ

Jolanta Sereikaitė

[skaityti komentarus]

Eilėraštis gimsta iš kalbos, tai jo terpė, jo egzistencija, kuri negali būti visiškai atskirta nuo tautos pasaulėjautos ir jos mąstysenos. Tačiau jei manęs paklaustų, ar poezija turi tautybę, negalėčiau tiesmukai atsakyti, nes eilėraštis - savarankiška sala su savo džiunglėmis bei kontūrais, individualia atsiradimo istorija. Analizuodami ir vertindami įvairių tautų ir kalbų poetinę mąstyseną, simbolius, išvysime eilėraštį, sugėrusį daugybę skirtingoms tautoms priklausančių vaizdinių. Tačiau, neišvažiuodama iš Lietuvos gyventi kitur ir negalėdama geriau suvokti, ką reiškia kita kalba ir jos egzistencijos salos, negaliu tiksliai suformuluoti, kas yra eilėraščio tautybė. Kalba toks natūralus būvis, kaip motina ir tėvas, ir nuo jos atsiskirti bei objektyviai iš šalies į ją pažvelgti sunku. Netgi svetimos kultūros mitai prijaukinti tampa savi. Ar galėtume pasakyti, kad poezija yra antikinė vien dėl to, kad kas nors rašo hegzametru ir kalba apie Olimpo dievus.

Sąmoningas tautybės suvokimas gali atsirasti ir baiminantis jos netekti, išgyvenant kokią nors ribinę tautos istorijos būseną - tremtį, karą. Dažniausiai tuo metu kalba ir tautybė tampa apnuogintu instinktu, pliku nervu, kovojančiu dėl savo išlikimo. Ar tautybė atsiveria tik stovint prie jos bedugnės, jaučiant, kaip svetima prievarta kėsinasi į jos būvį? Gyvenantys ramioje visuomenėje poetai tampa abejingesni deklaruojamam tautiškumui, nes jam ir taip niekas negresia. Poezijos rašymą dažnai inspiruoja kokia nors vidinė įtampa, kaip protestas prieš laiką ir išnykimą. Dabartinė poezija nebėra dievų ir orakulų kalba, mums belieka pranašauti tik patiems sau. Poetų galios apribotos, jie yra pakankamai sąžiningi, jei suvokia esą tokie pat netobuli kaip ir visi kiti. Ir patriotinė egzaltuota būsena tokiam atviram sau poetui tampa svetima, nes viskas, ką jis turi, yra jis pats. Šiuolaikinis poetas bėga nuo tautiškumo kaip nuo chimeros, nes nebetiki esąs išskirtinis savo tautinės kastos atstovas. Jis mieliau išgirs žmogišką visatos gausmą ar pasiners į savo asmeninį dugną apmąstydamas labai jau buitines meilės nesėkmes. Tačiau atviras ir sąžiningas sau poetas niekada ciniškai neneigs poezijos tautinės kilmės, jis ramiai pažvelgs į tuos sluoksnius, sugulusius per kelis šimtmečius, galbūt bandys kaip archeologas ką nors atkasti ar kaip genetikas suvokti šios baltymų grandinės nuoseklumą. Jis gerbs praeitį, jis pajus, kad rašo, nes ankstesnieji poetai nutiesė jam kelią. Jis bandys paveldėti tautos tęstinumą, kartais neigdamas savo pirmtakus, bet niekada neišsižadėdamas kalbos, kuri jį, kaip poetą, sukūrė.

Skaitydama išverstą poeziją, susiduriu su kalbos bei tautiškumo pinklėmis ir klausiu: ar išverstas eilėraštis įgyja mūsų tautybę? Iš dalies taip. Vertimas atspindi mūsiškį poezijos suvokimą, lygį, man atrodo, vertėjui sunku pralenkti savo geriausius tautos poetus. Versdami ir nebūdami tos kalbos tikrieji paveldėtojai, mes priskiriame verčiamam kūriniui išgalvotą istoriją, nesąmoningai prikuriame nebuvusius eilėraščio atsiradimo epizodus, ir vertimas, nors ir labai tobulas, tampa mūsų tautine versija. Kalba ir bendras kultūrinis fonas sukuria ribas, kurių išverstas eilėraštis negali peržengti.

Ir iš tolo žvelgdama į didesnę kitos tautos poetinės kūrybos dalį, galėčiau pasakyti, kad ten - rusiška poezija, o ten - angliška. Netgi išvardinti būdingus tai tautai poezijos bruožus, nors patys poezijos katile verdantys asmenys savo kūrybos forma prieštarautų vienas kitam. Tautos poezija kilusi iš vienų šaknų, negali atskirti jos vieno fragmento nuo kito, tai tas pats būtų, jei suardytum kokį vientisą mistinį kūną. Modernieji poetai egzistuoja tik konservatyviųjų ar tradicinių poetų dėka, jei ne šie, kam jie save priešintų.

Iš to tautiškumo katilo kartais iškrinta kai kurie emigracijos poetai. Jie, dalindamiesi kitokios visuomenės vertybėmis, kuria kitokią poeziją, lyginant su mūsų, gyvenančių savo žemėje, poezija. Kai kalba nebelieka vienintelis dievukas, turintis teisę liudyti tautinį eilėraščio tapatumą, tampa nebeaišku, kas yra tautybė. Jurgis Baltrušaitis su savo stipresne, rusiška poezijos dalimi galbūt yra vertingesnis lietuviškos poezijos atstovas, nei rašydamas lietuviškai. Ar, kurdama eilėraščius angliškai, kuriu lietuvišką poeziją, ar vis dėl pakliūvu į kitą tautinę erdvę? Kur dėtis su tokia kūrybos dalimi? Prisišlieti prie angliškai rašančių ar vis dėlto manyti, kad priklausai lietuviškajai terpei? Esu rašiusi šiek tiek angliškai, sakyčiau, dėl tam tikrų psichologinių priežasčių ar ieškodama savęs: kita kalba leidžia pasinerti į laikiną laisvę. Kartais atrodo, kad tai, ką noriu pasakyti, slypi už kalbos, kad pačiame žodyje ir sakinyje to nėra. Prieinu kalbos ribą ir dėl tos priežasties peršoku į kitą kalbą. Bet ir ten yra ribos, kalba visur kalba. Tuo metu, kai rašau, niekada negalvoju, kaip turėčiau atrodyti ar jausti. Sugrįžtu po kiek laiko prie anksčiau parašytų eilėraščių, bet niekada negalvoju apie tautybę, ne tik eilėraščio, bet ir savo. Mums ją priskiria kiti, bet mes patys tiesiog gyvename, rašome, girdime, nors pripažįstame esantys savo kultūros palikimo dalininkai ar belaisviai. Mus prispaudžia abejonės, ar eilėraštis atskleidžia tautybę, ar tautybė, sustingusi kaip ledas ir amžina kaip krištolas, liudija eilėraštį? Ar tautybė eilėraštyje pasirenkama laisvai, ar yra tik stojiškai iškentėta būtinybė? Ar mes patys pataikaujame sau, priskirdami save tautos ir kalbos žiedui, elitui, o ne individualiai patirties lemčiai? Ar gali būti, kad eilėraštis gimsta vienas ir miršta kaip žmogus, jeigu mirtimi pavadintume jo nebeskaitymą, dulkėjimą lentynose?

Nesvarbu, kas šitame neapibrėžtame žaidime yra katė, o kas pelė: eilėraštis ir tautybė gali surasti daugybę sąlyčio taškų.

 

Skaitytojų vertinimai


2705. @2003-06-14 09:21
Geda. Ka reiskia pirmas sakinys? Ponai, LM, uzmeskit aki i `rasini`. Ka reiskia,`poezijos pavasario konferensija`.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:25:20 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba