Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-06-06 nr. 2953

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STEPANAS RUDANSKIS10
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Liudvikas Jakimavičius.
IŠ PENKIOLIKOS METŲ PERSPEKTYVOS
• Viktorija Daujotytė.
VYTAUTO MARTINKAUS KūRYBOS VAKARAS
1
• Dalia Striogaitė.
STEIKIME KLAIDŲ BANKĄ
3

POEZIJA 
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS

POEZIJOS PAVASARIO KONFERENCIJA 
• Jolanta Sereikaitė.
EILĖRAŠČIO TAUTYBĖ
1

PROZA 
• Iš būsimos knygos "Nebaigtas žmogus".
KAZYS SAJA
2

VERTĖJO PUSLAPIS 
• DONALD BARTHELME

LITERATŪRA 
• Jūratė Sprindytė.
UGNIASPALVIAI LAPIUKAI
2

KNYGOS 
• Arvydas Genys.
KREGŽDUTĖ, PAKYLĖJUSI LYRIKOS DANGŲ
• Dalia Kuizinienė.
SPALVOTAS NATIURMORTAS POETINIO PASAULIO ŽEMĖLAPYJE
• NERINGOS M.
• ŽAIDIMAS GRAŽIAIS PAVIRŠIAIS
• IR NĖRA SVARBU2
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
SVARBIAUSIA MINDAUGO KARALYSTĖS RELIKVIJA VILNIUJE
1

DAILĖ 
• Mikalojus Vilutis.
"GRAFIKA`03"

KINAS 
 Kino režisierių Audrių Stonį mandagiai kamantinėja kino mėgėjas Ričardas Šileika.
AUDRIUS STONYS
3

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
NAMAI, PILNI MUZIKOS
3
• Giedrė Kaukaitė.
PADĖKA BENDRUOMENĘ GAIVINANTIEMS
3
• Rytis Jokūbaitis.
KAPELMEISTERIS
• Jonė Fridmanaitė.
DRUSKININKŲ VASARA SU M.K.ČIURLIONIU
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Ilzė Bathos.
KINEMATOGRAFINĖ VALPURGIJOS NAKTIS,
6
• POKALBIS SU LENKų "LėLININKU"1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• "GRAŽIAUSIA MAN - PRIKALTAS KRISTUS"18

PAŽINTYS 
• Sigitas Rudzevičius (SIG ROMP).
HUMANIKA
2

KRONIKA 
• Erika Drungytė.
"MEDITACIJOS" PIEŠTUKU IR TEPTUKU
• NUOSTABIAUSI "LIETUVIŲ NAMŲ" ŽELMENYS
• Elvyra Markevičiūtė.
POETINIO TEATRO PAIEŠKA
• FILMų INDEKSAVIMO KOMISIJA
• LNOBT SIEKIS - DINAMIŠKAS TEATRAS
• in memoriam.
RASA ANDRAŠIŪNAITĖ
• Ridas Viskauskas.
TEATROBUSU PER PASAULĮ

SKELBIMAI 
• KARALIENĖS MORTOS PREMIJA2
• BALTIJOS ASAMBLĖJOS APDOVANOJIMAI
• RAŠYTOJŲ IR VERTĖJŲ NAMAI

DE PROFUNDIS 
• Petras Dirgėla.
TRAKTATAS APIE VYTAUTĄ MARTINKŲ
1
• ESI6
• ČERNIAUSKAS SAPNUOJA SLIEKUS
• ALVYDAS ŠLEPIKAS1

KINAS

AUDRIUS STONYS

"NORĖDAMAS ĮSIŽIŪRĖTI, TURI SUSTABDYTI TRAUKINĮ IR IŠLIPTI"

Kino režisierių Audrių Stonį mandagiai kamantinėja kino mėgėjas Ričardas Šileika

[skaityti komentarus]

iliustracija
Audrius Stonys
Ričardo Šileikos nuotrauka

Įsitikinu, kad šiuolaikinio meno vartotojui reikia žinoti (bent nutuokti) kontekstą, kuris dažnai padeda suvokti kūrinį. Ar šis mano teiginys taikytinas ir šiandienos kinui?

Menininkai nėra kokia uždara kasta, svarstanti tik jai suprantamus dalykus. Jie kalba ir apeliuoja į tas sferas, kurios iš tiesų yra skausmingos, kurios sukelia žiūrovo širdyje reakciją. Todėl aš manau, kad visas gyvenimas ir visas mus supantis pasaulis jau yra kontekstas, nereikalaujantis kokio papildymo ar paaiškinimų. Juo labiau kada mes kalbam apie Lietuvos žiūrovą. Tarkim, Amerikoje parodytas filmas, kuriame senukas juokiasi, o jo burnoj šviečia tik vienas dantis. Šis epizodas mums lyg ir nieko naują nesako: suprantama, kad tai senas žmogus, kad taip va jis gyvena, ir nieko čia baisaus. Amerikietis žiūrovas iš karto pradeda galvot apie socialines problemas: va, matot, senas žmogus negali dantų įsidėti. Taigi, kalbantis su Lietuvos žiūrovu, visas kontekstas jau yra savaime paruoštas. Jis yra kiekvieno iš mūsų galvoje. O bandymas dar labiau suvirškinti ir padaryti jį itin suprantamą, - kad net nebereikėtų galvoti, kad nurytum kaip hamburgerį, - yra nedėkingas reikalas. Tai tiesiog nepagarba žiūrovui, jo sumenkinimas, manymas, jog jis yra toksai kvailas, jog jam reikia viską iki galo paaiškinti, išnagrinėti, išnarstyti, sukramtyti ir įdėti į skrandį.

Aš esu pastebėjęs tokių meno kūrinių, dažniausiai instaliacijų, kai šalia yra paaiškinimas. Aš manau, kad tai yra paties meno kūrinio sumenkinimas ir jo silpnumo įrodymas. Čia kaip anekdotas. Jeigu jisai nejuokingas, tai tu jį aiškink neaiškinęs, jis vis tiek nebus juokingas.

Per Tavo filmų peržiūrą "Skalvijos" kino centre po kiekvieno seanso sulaukdavai žiūrovų klausimų. Tavo atsakymai iš tikrųjų praplėsdavo matyto kūrinio suvokimo ar išgyvenimo ribas. Ar būtent dėl to nevengi kalbėti apie filmo tam tikras detales ar aplinkybes?

Aš esu smalsus žmogus ir suprantu, kad kine tiesiog nesutelpa viskas, kas yra aplink filmą. Galų gale nėra prasmės viską sugrūsti į tas dešimt ar dvidešimt minučių. O lieka daug nepaprastai įdomių dalykų, ir aš tiesiog dalinuosi jais. Tas mano kalbėjimas yra visiškai nebūtinas, jisai yra draugiško pobūdžio. Aš nė vienu žodžiu neužsimenu apie tai, kas yra kine, ir nebandau nieko paaiškint. Tiesiog manau, kad jeigu man įdomu, tai kitiems irgi tai galėtų būti įdomu. Tiesa, esu pastebėjęs, kad žiūrovai, klausydami mano tokių filmavimo dalykų ir įspūdžių, staiga pradeda manyti, kad jiems sufleruoju, kaip reikia suprasti filmą. Juokinga. Aš per daug gerbiu žiūrovą, kad stengčiausi jį orientuoti į kurią nors pusę. Niekada to nedariau ir nedarysiu. Lietuviai turi patarlę, kuri sako: protingas pats supras, o durnam nereikia. Manau, kad yra pakankamai protingų žmonių, kurie supras, o jeigu nesupranta, tai galbūt ir nereikėjo suprast, arba - pataikė ne į tą seansą. Tikriausiai jiems reikia kitokių filmų ir kitokių problemų. Natūralus dalykas: nėra universalių filmų, nėra universalių problemų. Tiesiog filmas žmogaus ne(pa)liečia, jisai išeina ir užmiršta. O kai ką tas paliečia, kai ką tas sujaudina.

Ką manai apie lietuvių kino dokumentiką, kuri toli gražu ne vien pateikia faktą ar faktus, bet juos interpretuoja, estetizuoja, hiperbolizuoja?

Faktas kine neegzistuoja. Jeigu jis patenka į kino kamerą, automatiškai jau yra veikiamas tam tikro požiūrio. Viskas keičia paties fakto esmę: pasirinkta ritmika, naudojamas objektyvas, filmavimo rakursas, montažas bei galutinis akcentų išryškinimas. Todėl grynosios dokumentikos egzistavimas yra blefas. Arba tai yra reportažas, vėlgi labai stipriai priklausantis nuo operatoriaus ir žurnalisto, kurių požiūris taip pat labai aiškiai yra regimas, arba tai yra dokumentinis kinas, ir jau reikia susitaikyti su tuo, kad už personažo, už fakto stovi režisierius ir operatorius. Ir kad tai nėra grynas faktas, tai nėra laikraščio eilutė. Todėl aš čia neįžiūriu jokios nuodėmės ar tragedijos, aš manau, kad taip yra, taip turi būti, tokia yra esmė. O jeigu nori pamatyti nuogus gyvenimo faktus, tai nėra prasmės eiti į kiną. Tada jau reikia eiti į gatves ir stebėti. Juokinga būtų dailės parodoje iš dailininko reikalauti absoliutaus identiškumo ir tikslumo. Netgi fotografija keičia tikrovę. Meno esmė ir yra pakeisti tikrovę, o ne ją atspindėti. Šis dalykas suprantamas dailėj ir teatre, tuo tarpu kine barjeras dar sunkiai įveikiamas.

Ir ką iš esmės reiškia dokumentinis kinas? Vaidybinis filmas taip pat yra dokumentas - laikmečio dokumentas, jausmų dokumentas. O dokumentinis filmas taip pat gali būti didžiausia fikcija, gali būti suvaidinti ir netikri dalykai. Tarkim, geras vaidybinis filmas yra dokumentiškesnis negu blogas dokumentinis filmas. Todėl toks griežtas kino skirstymas į žanrus yra seniai pasenęs, tačiau ši inercija vis velkasi iš paskos. Kadangi kūrinius reikia kaip nors surūšiuoti, tai jie taip ir apibrėžiami. Yra kinas, geras ar prastas, bet kinas.

iliustracija

Gal galėtum pakomentuoti šiandieninio dokumentinio kino interesus ir situaciją ne tik Lietuvoje?

Šiandieninis dokumentinis filmas gyvena labai didelį renesansą. Dokumentinis filmas - ko daug metų nebuvo - jau yra rodomas geriausiu laiku per televiziją ir kino teatruose. Net Larso fon Triero komanda sukūrė naują manifestą, kuris vadinasi "Dogumentarism". Kadangi vaidybinis kinas pasiekė tam tikrą ribą, kai jau viskas įmanoma. Čia savo juodą darbą atliko didieji Holivudo filmai, kur kiekviena fantazijos užgaida automatiškai virsta kino vaizdu ir rokokinis puošnumas ima skandinti esmę. Todėl žiūrovą pradeda labiau dominti tikro gyvenimo atspindžiai.

O Lietuvos kinas, aš manyčiau, yra labai įdomus ir laukiamas visame pasaulyje. Jisai yra išlaikęs savo vizualumą ir kinematografiškumą. Daugelis pasaulyje - ir Europoje, ir Amerikoje - yra kapituliavę prieš televizijos standartus, pasidavę ritmikai ir informatyvumui, atsisakę to, kas sudaro kino esmę. O Lietuva laikosi tikrojo kino tradicijų, ir tai yra vertinama, laikoma labai drąsiu iššūkiu. Lietuviškas dokumentinis kinas yra kaltinamas žanrų neįvairumu. Bet tikėtis įvairumo, kai aktyviai kuria penki ar šeši režisieriai, yra juokinga. Turi būti 56 režisieriai, tada atsirastų tas pageidaujamas spektras. Kinas yra brangus menas, o pinigų pabarstoma gėdingai mažai. Į lietuvišką kiną labai sunkiai veržiasi jauni, ką tik mokslus baigę režisieriai. Žinoma, kad naujos jėgos duotų šviežių temų, ateitų su naujų stilių ieškojimais ir naujais požiūriais. Lietuvos televizija gauna 30 milijonų (aš esu girdėjęs tokius skaičius, nežinau, ar jie tikslūs), o Lietuvos kinas - 2,5 milijono. Ir ši suma skiriama visam mūsų kinui, kurio net keturi iš šešių pastaraisiais metais sukurtų vaidybinių filmų buvo pristatyti Venecijoje ir Kanuose. Tokių procentų neturėjo apskritai jokia valstybė Europoje.

O ką pasakytumei apie avangardinį kiną?

Avangardinis kinas yra stilistikos placdarmas. Jame išbandomos visos kino kalbos naujovės, kurias vėliau absorbuoja tiek europinis, tiek amerikietiškas profesionalus kinas. Tai, kas kadaise atrodė žiaurus avangardizmas ir iššūkis, vėliau randa savo nišą ir jau suvokiama tiesiog kaip kanonas. Tame vadinamajame mainstream kine čia jokia naujovė. Visas kinas minta būtent avangardinio kino atrastais dalykais, ir jeigu nebūtų avangardinio kino, kinas neturėtų tiek laisvės ir būtų užspeistas jau rastuose rėmuose. Kai kinas staiga pasako: čia yra riba, jos peržengt negalima, nes tada jau bus nebe kinas, avangardinis kinas paima ir sulaužo tą ribą ir nueina toliau. Tada kinas sako: va, riba yra šiek tiek toliau. Taip vystosi kino kalba.

Mane, fotografuojantį žmogų, žavi Tavo (taip pat ir Šarūno Barto) filmų fotografiškumas. Kaip juo užsikrėtei ar buvai užkrėstas?

Fotografija buvo tas pagrindas, iš kurio mokėmės kino. Kadangi galimybių dirbti su kino juosta nebuvo, tai faktiškai fotografija buvo pagrindinis faktorius mokantis vizualumo. Buvo orientuojamasi į nespalvotą fotografiją. Ji buvo nagrinėjama, net mokomasi montažo principų, todėl tai labai įsikirtę į sąmonę. Kitas dalykas, kad mane savo vizualumu žavėjo ir darė įspūdį kitų režisierių filmai. Turiu galvoje Vernerį Hercogą, Andrejų Tarkovskį, Jeaną Vigo. Jie - didieji vizualistai. Tai jų įtaka ir jų žavesys mane lydėjo nuo pat pradžių ir lydi iki šiol. Galų gale Henriko Šablevičiaus, Roberto Verbos filmai, iš kurių mes mokėmės. Ne mes atradom šitą kino fotografiškumą. Šita kryptis atėjo su septintojo aštuntojo dešimtmečio dokumentika, su H.Šablevičium, R.Verba, V.Starošu, E.Zubavičium. Jie padėjo pagrindus, o mes dabar tik naudojamės tais vaisiais.

Tavo darbuose verbaliniai pranešimai užima pačią kukliausią, atrodo, netgi šalutinę dalį. Juokaudamas galėčiau sakyti, kad taip paprasčiau filmus transliuoti užsienio žiūrovams. O jeigu kalbėtume rimčiau…

Kinas yra pakankamai iškalbingas be jokių žodinių paaiškinimų. Šitas nekalbumas yra būdingas ne tik mano, bet ir visos mano kartos darbams. Aš bandžiau aiškintis, kodėl staiga filmai nutilo. Dabar Lenkijoje rodoma retrospektyva taip ir vadinasi: "Tylusis kinas". Aš atėjau į kiną aštuoniasdešimt devintaisiais, devyniasdešimtaisiais, tai yra tuo metu, kai į ekraną tiesiog pliūptelėjo kalbos. Visi kalbėjo, kiek galėjo. Ir atsirado banga plepių filmų, kurie visais įmanomais būdais deklaravo meilę tėvynei, demaskavo stalinizmą. Šitam begalinio plepėjimo fone norėjosi atsiriboti nuo plepalų ir grįžti prie kino esmės. Esmė vis dėlto yra vaizdas, ne kalba. Juk kinas atsirado kaip begarsis. Dar lig šiol ginčijamasi, ar, atsiradus garsui, jis išlošė ar pralošė. Žiūrėdamas nebylųjį pirmųjų dešimtmečių kiną, kartais manau, kad garsas geriau išvis nebūtų atsiradęs. Nes gana dažnai kinas vegetuoja garso, muzikos ir teksto sąskaita, taip skurdindamas savo vizualinę išraišką.

iliustracija
"Uostas"
Aidos Stonienės nuotrauka

Įdomu, kiek filmo struktūrą lemia operatoriaus darbas, jo sugebėjimai, talentas, įgūdžiai? Kiek jis gali vadovautis savo nuostatom ir pajautom, o kiek privalo vykdyti režisieriaus nurodymus?

Būna, kad režisierius absoliučiai viską diktuoja, tada operatorius tik vykdo. Arba priešingai: kada režisierius tik apibrėžia bendrą karkasą, operatorius turi visišką savarankiškumą. Aš siekiu labai kūrybingo santykio. Nes suprantu, kad nuo operatoriaus požiūrio ir nuo mudviejų susikalbėjimo labai priklauso, koks bus filmas. Pats juk neįlįsi į kamerą, vis tiek per vizyrą žiūrės ir mygtuką paspaus būtent operatorius. Todėl jis privalo būti kūrybingas. Ir režisierius su operatorium turi surasti bendrą kalbą. Jeigu operatorius daro filmą apie viena, režisierius - visai apie kita, tai amen, projektas yra pasmerktas. Todėl aš visiškai nesigirdamas turiu pasakyti, kad dirbau su pačiais geriausiais operatoriais. Tai, - visi žino, - ir Rimvydas Leipus, Vladas Naudžius, ir Jonas Gricius, Vytautas Survila, ir Dainius Mažulis. Jie - aukščiausios klasės profesionalai europiniu, netgi, sakyčiau, pasauliniu lygiu.

Kodėl pasukai į vaidybinio filmo kelią? Ar "Paskutinį vagoną" ėmeisi daryti todėl, kad norėjai papasakoti istoriją?

Norėjau kalbėti apie tam tikrą visuomenės vertybių krizę, kai visos vertybės apvirtusios aukštyn kojom, kai brutalumas, jėga ir nugalėtojo kultas dominuoja, o silpnasis yra be gailesčio metamas į užribį. Šiuo atveju tam turėjo būti vaidybinio kino išraiška. Aš suradau novelę, kuri mane sukrėtė savo aštrumu ir tiesa. Žinoma, visa tai atsiskleidžia būtent per istoriją. Turbūt tą galima būtų daryti ir dokumentinio kino priemonėm, bet šiuo atveju buvo Šandor Tar novelė.

Kaip apgintum nespalvotą filmą nūdienos pašėliškame margaspalviame spektre? Ar spalva yra pakankamai pateisinamas kino argumentas?

Iš mano dešimties filmų penki yra nespalvoti ir penki spalvoti. Nespalvotas filmas yra daug tikroviškesnis ir kūrybiškesnis negu spalvotas. Aš esu skaitęs labai įdomią teoriją, kad mūsų smegenų viena dalis vaizdą priima nespalvotą, kita dalis užkloja ant to vaizdo spalvas. Todėl daltonikais vadinamų žmonių toji "spalvinimo" dalis neveikia, ir jie nemato spalvų. Taip ir kine. Tu pateiki nespalvotą vaizdą, o žmogus pats susikuria savo spalvas. Juk jeigu nespalvotam kine rodai medį, nieks nemano, kad to medžio lapai pilki. Jie mato žalius lapus. O kiekvienas tą žalią spalvą mato kitaip. Vienam gal ji bus labai tamsi, kitam atrodys salotinė. Todėl žmogus tarsi pats dalyvauja kūrybiniame procese: jisai pats realybę nudažo savo spalvomis. Spalvotame kine telieka priimti, ką siūlo juosta. Tačiau yra kitas dalykas, - dėl to mano keli filmai yra ir spalvoti, - kad su spalva galima manipuliuoti ir žaisti, tik yra viena sąlyga, - jeigu tai išties reikalinga. Jeigu spalva kaip muzika, kaip garsas, kaip vaizdas yra atskiras svarbus elementas. Pasitelkdamas spalvą, žinoma, gali išgauti nuotaikas, tam tikrą ritmiką, prasmes bei veikti pačią filmo struktūrą. Bet turi būti sąmoningas pasirinkimas.

Ar filmų idėjos pasiperša "iš šalies", lyg netyčia (nors tikiu, kad visi "netyčia" nėra atsitiktinumai), ar jas pašnibžda Tavo paties vienokia ar kitokia patirtis?

Žinoma, kad patirtis šnibžda ir įspūdžiai, ir to momento nuotaikos. Ir buvę filmai, ir neišsisakymai, ir kinematografiniai, iš paskos einantys vaizdai. Vienas pamatytas filmo kadras gali sukelti norą padaryti filmą. Kad ir ši nuotrauka ant sienos, kurioje miestas rūke, gali man pažadinti norą padaryti filmą apie rytinį tuščią Vilnių, kurio paprastai niekas nemato. Tokios paskatos gali iškilti bet kada ir nežinia iš kur. Bet dažnai diktuoja intuicija, o ne protas. Niekada negalvoji: va, dabar Lietuvoje trūksta tokio filmo, apie tai dar nebuvo kalbėta, todėl reikia padaryti. Tai nėra kokių nors informacinių spragų kaišiojimas. Žinia, yra kategorija filmų, kurie daromi dėl to, kad dabar viena ar kita yra labai populiaru. Tad iškart atsiranda filmai apie AIDS, būtinai atsiranda apie teroristus, būtinai apie prostituciją, apie rusų mafiją, nes juos užsienyje pirks. Bet paprastai tokie filmai yra pasmerkti.

iliustracija
Filmo "Viena" kadras

Kaip renkiesi herojus savo filmams? Kas, pavyzdžiui, inspiravo sukurti filmą "Neregių žemė", kodėl parūpo nematančiojo pasaulis?

Filmų herojai, kaip ir pačių filmų idėjos, atsiranda kuo įvairiausiai. Kaip jau minėjau, tai gali gimti iš minties atplaišos, iš kažkur atskriejančio įspūdžio, iš atsitiktinių susitikimų, koks, pavyzdžiui, buvo su Fedia. Tiesiog pamatėm tą žmogelį prie geltonos būdelės, ir tai staiga kaip siūlų kamuolys išsivyniojo į filmą.

Apskritai yra tokia kino maxima - parodyti tai, ko neįmanoma parodyti. Viskas, ką įmanoma parodyti, jau yra nebeįdomu. Jeigu tu viską gali pamatyti savo akimis, tai kam tada kinas. O kino slapta svajonė yra įsiveržti į tas sferas, kur dar niekas nebuvo. Dėl to kinematografininkai kabarojasi ant stogų, lipa į oro balionus, lenda į požemius, skverbiasi pro rakto skylutę. Bando pamatyti tai, kas yra uždaryta, nematoma, nepasiekiama.Tai tarsi tobula kino užduotis. Kaip tai pavyksta, - tai jau kitas dalykas. Bet pati sfera yra nepaprastai viliojanti ir patraukli. Šiuo atveju man irgi parūpo pažiūrėti į neregių pasaulį, pamatyti tai, kas nematoma. Be to, čia labai kinematografiška tema. Nes už tų nematančių akių egzistuoja pasaulis, nėra juk absoliučios tamsos. Kas ten yra, kaip tai atrodo? Aš kalbu ne apie iliustraciją, o apie suvokimą, kas yra už tos tamsios uždangos. Tokia ir buvo šito filmo užduotis ir tema.

Ar reikia režisieriui žiūrėti savo sukurtus filmus ir ieškoti skylių, ar geriau mokytis iš svetimų klaidų? Ar aptinki savo padarytuose darbuose nepagrįstų epizodų?

Aišku, aš filmą žiūriu dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt, aštuoniasdešimt kartų. Žinoma, kad apsiskaičiavimus ir kompromisus, tas vadinamas skyles, labai akivaizdžiai pamatai. Būtų liūdna, jeigu būtų kitaip. Kritika mano, kad, pasakydama aštrių pastabų, gali suerzinti kūrėją. Tačiau taip niekada neturėtų būti. Nes kūrėjas pats tas spragas labai aiškiai mato. O savo filmus žiūrėti reikia. Man ir šiaip įdomu, kadangi tai yra mano gyvenimo etapai. Nesvarbu, kad aš nesu kadre, bet aš esu filme už kiekvieno kadro. Tai man kaip senų mielų prisiminimų vartymas. Tai yra labai malonu, bet yra kitas dalykas, ko nereikėtų daryti, - kišti rankų prie filmo. Aš jau įsitikinau. Net jeigu tu matai akivaizdžias klaidas, niekada nereikia stengtis jų ištaisyti. Nes tada įsivelsi į begalinį taisymą: ištaisius vieną klaidą, po mėnesio staiga ims dingotis, kad ir kitoj vietoj reikėtų pataisyti, o dar po mėnesio pasirodys, kad tavo taisymai iš tiesų nėra pagrįsti ir būtini. Ir tada prasidės amžinas filmo karpymas, klijavimas, ir iš jo liks draiskalai. Reikia pripažinti filmą kaip savarankiškai gyvuojantį organizmą. Na, o ant svetimo kailio klaidos matomos ypač gerai. Savo filme sunkiau pamatyti klaidą, o jau žiūrėdamas svetimą atsigriebi kaip reikiant.

Manding, Tu nepasakoji apie žmogų, o apmąstai jo situaciją ir jo būtį, taip savo herojų sušventindamas. Gal tai ir yra ta vadinama Stonio filmų poetika. Stebiuosi, regėdamas, kaip išbalansuoji ant to poezijos įtempto lyno, kai vos netikslus žingsnelis - ir gali pulti banalybės ir sentimentalumo gelmėn.

Ta riba mene visada yra labai slidi. Todėl kiekvienas režisierius balansuoja ne ant vieno lyno, bet ant kelių. Tai dar sudėtingiau. Yra ir banalybės lynas, ir etikos - ypač dokumentiniame kine. Yra vulgarumo lynas, supaprastinimo ar per didelio sureikšminimo lynas. Pavojų slypi siaubingai daug ir visur. Ir aiškiai tuos pavojus regi, ir stengiesi apeiti visus povandeninius akmenis bei kliūtis. Aš nemanyčiau, kad tuos herojus sušventinu ar juos parodau itin gražiai. Manau, kad filme į pirmą vietą iškeliamas ne herojaus šventumas, o būties sakralumas. Nes būtis yra sakrali. Laukas ankstų rytą ar vėlų vakarą yra sakralus, ir visa begalinė erdvė, ir žmogaus vienatvė toj erdvėj.

iliustracija
Arnas Visockas filme "Paskutinis vagonas"
Jurijaus Grigorovičiaus nuotrauka

Ar filmo idėją ir jos sprendimą suformuluoji galutinai, ar, visa tai įgyvendindamas, be skrupulų keiti, ką tinkamas?

Sumanymas keičiasi, ir nė vieno filmo nėra tokio, koks jis buvo sugalvotas. Būna, kad filmas sugalvotas apie viena, daromas apie kita, montuojamas apie trečia, išeina apie ketvirta. Bet čia toks natūralus procesas. Jeigu man viskas eina taip, kaip sugalvojau, aš iškart prarandu interesą. O jeigu viskas iš rankų griūva, krinta, matai, kad viskas ne taip, kaip galvojai iš pradžių, tai yra gerai: gyvenimas daro savo korektūras. Ir tiesa daro savo korektūras. Vadinasi, mano sugalvojimas buvo toli nuo tiesos. Tiesiog tada taip atrodė, gal po dvejų metų man atrodys visai kitaip. Tuo metu tai yra taip, kaip aš matau pasaulį. Todėl aš savo vizijai leidžiu transformuotis. Net jeigu paskui gal paaiškės, kad klydau, bet tai bus paskui. O filmas jau gyvens savo gyvenimą. O tie visi sugalvojimai yra antrinis dalykas.

Savo filmuose laiko nesutrauki į apgailėtiną atkarpėlę, kurioje kas nors turi nutikti, o leidi jam srūti laisvai, juo tekėti herojų akims ir mintims. Ką Tau reiškia realus laikas ir laikas Tavo filmuose?

Laikas, kaip ir žaidimas laiku, yra viena iš pagrindinių išraiškos priemonių. Tuo kinas skiriasi nuo fotografijos, tuo jisai skiriasi nuo teatro, nuo dailės ir visų kitų menų. Būtent tuo labai specifiniu santykiu su laiku. Pirma, mano filmuose laikas yra nenurodomas, antra, jis tam tikru atžvilgiu yra stabdomas. Nes laiko tėkmė apmuilina ir suniveliuoja. Pagrindinė priežastis, dėl kurios mes negalime įsižiūrėti į nedidelius, bet svarbius dalykus gyvenime, - kad laikas eina per greit, o mes pasiduodam jo ritmui. Pro einančio traukinio langą neįžiūrėsi jokios žydinčios gėlės žiedo. Jis prašoks pro akis, tepamatysi bendrą vaizdą. Tad, norėdamas įsižiūrėti, turi sustabdyti traukinį ir išlipti. Šiuo atveju laikas stabdomas tam, kad būtų galima įsižiūrėti žmogui į akis. Pasiduodami laiko diktuojamam ritmui, turėtume praeiti ir pro tą žmogų. Yra filmų, kuriuos pažiūrėjęs prisimeni, ką žmogus darė, ką jisai sakė, į kokią situaciją buvo pakliuvęs, bet nežinai, o koks tai žmogus, o kas jam skauda, o kas vyksta jo viduj. Tam nebelieka laiko. Vergavimas laikui žudo kiną. Jis priverčiamas bėgt tokiu pat ritmu kaip televizijos reporteris. Manoma, kad laiką reikia prikimšt įvykių. Žiūrovas sėdi su distancinio valdymo pulteliu rankoje ir bet kurią sekundę gali įjungti kitą kanalą. Todėl jį reikia kuo greičiau farširuoti, kol dar nespėjo paspausti to nelaimingo mygtuko.

"Vilniaus pavasario" metu prisižiūrėjęs filmų, suvokiau, kad beatodairiškas jų "rijimas" yra žalingas: vizualūs naratyvai užteršia vaizduotę stereotipais. Sakyk, Audriau, kokius filmus žiūri? Kaip pasirenki iš milžiniško kino asortimento?

Gerų filmų nėra daug. Bet aš žiūriu visokį kiną. Atėjusiam į videonuomą man sakydavo: o, jūs esate kino menininkas, tai jums reikia būtinai europietiškų filmų. O aš staiga imdavau holivudinius. Aš nusistačiau, kad žiūrėsiu arba gerus filmus, arba profesionalius filmus. Hulivudinis kinas yra labai profesionalus. Jį žiūrėti grynai profesijos atžvilgiu yra vienas malonumas. Iš jo galima mokytis, kaip turi būti pasakojama istorija. Tie režisieriai, kurie spjauna į holivudinį kiną, iš tikrųjų patys širdies gilumoje svajoja padaryti tokį profesionalų kiną. Kitas reikalas, kad europinis kinas dažnai būna prasmingesnis, daugiasluoksniškesnis, labiau dvasiai ir protui skirtas. Bet šios dvi kryptys koegzistuoja. O europinis kinas, kuris bando imituoti Holivudą, yra pasmerktas. Jisai paprastai praranda ir savo vizualumą, ir prasmes, ir nepasiekia to profesinio lygio - išeina kažkoks tarpinis, niekam neįdomus hibridas. Aš manau, kad kiekvienas turi dirbti savo srityje.

Kaip ir kodėl žiūrovą užplūsta filmo energija?

Pati kino energija atsiranda iš minties arba vaizdo intensyvumo. Jeigu mintis yra lėkšta, jokia energija nekyla. Jeigu vaizdas yra vienprasmis, vėlgi energija niekada negims. Intensyvaus vaizdo, minties ir jausmo susiliejimas sukelia atsakomąją reakciją. Jeigu tu turi ką pasakyti, tu sakai ir esi išgirstamas, jeigu tu darai hamburgerį, tai nesitikėk, kad valgytojas patirs kokių ypatingų skonio pojūčių. Jeigu įdedi savo širdį, fantaziją ir savo gyvenimo patirtį, jeigu esi nuoširdus ir su žiūrovu kalbiesi kaip su lygiaverčiu partneriu, tavo filmai turės gerą energiją. Ši formulė yra labai paprasta.

 

Skaitytojų vertinimai


43390. Auksinis kardas :-) 2007-12-13 17:48
viskas labai grazu, bet uz lango ziema, o jau ir klumpes susidevejo....

54174. Mokslinčius :-) 2009-07-29 16:40
Dėkingas už straipsniuką ;) Papildomos informacijos apie Arvydą Stonį galima rasti čia: http://www.speros.lt/07ei-audrius-stonys.html Žinoma ji nebus tokia gyva kaip ši :D

54238. PauliusG :-) 2009-08-05 11:31
Labai gražus pasikalbėjimas. Malonu buvo skaityti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:25:17 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba