Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-06-06 nr. 2953

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STEPANAS RUDANSKIS10
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
 Liudvikas Jakimavičius.
IŠ PENKIOLIKOS METŲ PERSPEKTYVOS
• Viktorija Daujotytė.
VYTAUTO MARTINKAUS KūRYBOS VAKARAS
1
• Dalia Striogaitė.
STEIKIME KLAIDŲ BANKĄ
3

POEZIJA 
• VLADAS BALTUŠKEVIČIUS

POEZIJOS PAVASARIO KONFERENCIJA 
• Jolanta Sereikaitė.
EILĖRAŠČIO TAUTYBĖ
1

PROZA 
• Iš būsimos knygos "Nebaigtas žmogus".
KAZYS SAJA
2

VERTĖJO PUSLAPIS 
• DONALD BARTHELME

LITERATŪRA 
• Jūratė Sprindytė.
UGNIASPALVIAI LAPIUKAI
2

KNYGOS 
• Arvydas Genys.
KREGŽDUTĖ, PAKYLĖJUSI LYRIKOS DANGŲ
• Dalia Kuizinienė.
SPALVOTAS NATIURMORTAS POETINIO PASAULIO ŽEMĖLAPYJE
• NERINGOS M.
• ŽAIDIMAS GRAŽIAIS PAVIRŠIAIS
• IR NĖRA SVARBU2
• NAUJOS KNYGOS

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
SVARBIAUSIA MINDAUGO KARALYSTĖS RELIKVIJA VILNIUJE
1

DAILĖ 
• Mikalojus Vilutis.
"GRAFIKA`03"

KINAS 
• Kino režisierių Audrių Stonį mandagiai kamantinėja kino mėgėjas Ričardas Šileika.
AUDRIUS STONYS
3

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
NAMAI, PILNI MUZIKOS
3
• Giedrė Kaukaitė.
PADĖKA BENDRUOMENĘ GAIVINANTIEMS
3
• Rytis Jokūbaitis.
KAPELMEISTERIS
• Jonė Fridmanaitė.
DRUSKININKŲ VASARA SU M.K.ČIURLIONIU
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Ilzė Bathos.
KINEMATOGRAFINĖ VALPURGIJOS NAKTIS,
6
• POKALBIS SU LENKų "LėLININKU"1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• "GRAŽIAUSIA MAN - PRIKALTAS KRISTUS"18

PAŽINTYS 
• Sigitas Rudzevičius (SIG ROMP).
HUMANIKA
2

KRONIKA 
• Erika Drungytė.
"MEDITACIJOS" PIEŠTUKU IR TEPTUKU
• NUOSTABIAUSI "LIETUVIŲ NAMŲ" ŽELMENYS
• Elvyra Markevičiūtė.
POETINIO TEATRO PAIEŠKA
• FILMų INDEKSAVIMO KOMISIJA
• LNOBT SIEKIS - DINAMIŠKAS TEATRAS
• in memoriam.
RASA ANDRAŠIŪNAITĖ
• Ridas Viskauskas.
TEATROBUSU PER PASAULĮ

SKELBIMAI 
• KARALIENĖS MORTOS PREMIJA2
• BALTIJOS ASAMBLĖJOS APDOVANOJIMAI
• RAŠYTOJŲ IR VERTĖJŲ NAMAI

DE PROFUNDIS 
• Petras Dirgėla.
TRAKTATAS APIE VYTAUTĄ MARTINKŲ
1
• ESI6
• ČERNIAUSKAS SAPNUOJA SLIEKUS
• ALVYDAS ŠLEPIKAS1

AKTUALIJOS

IŠ PENKIOLIKOS METŲ PERSPEKTYVOS

Liudvikas Jakimavičius

[skaityti komentarus]

iliustracija

Šią savaitę paminėjome Sąjūdžio 15 metų sukaktį. Ta proga įvyko ne vienas renginys, primenantis anų istorinių laikų išgyvenimus, diskutuota ir prie apskritų stalų, ar pavyko įgyvendinti Sąjūdžio iškeltas idėjas, ar tos idėjos dar gyvos šiandieniame visuomenės gyvenime. Tokia diskusija tema "Pilietiškumo kūrimosi kelias" įvyko Sąjūdžio gimtadienio išvakarėse birželio 2 dieną Vilniaus universiteto Senato posėdžių salėje. Norėta sukviesti prie vieno stalo įvairių kartų žmones ir išgirsti jų vertinimus, nuomones, ar išliko tuomet visuomenę suvienijusios vertybės, kaip jos kito, kodėl šiuo metu sprendžiame tokias problemas, apie kurias Sąjūdžio laikais nė nebuvo pagalvota. Ką ir kalbėsi, susirinko už stalo graži kalbėtojų draugija, veidai Lietuvai pažįstami nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų: Bronius Genzelis, Arvydas Juozaitis, Zigmas Vaišvila, Kazimiera Prunskienė, Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas, Virgilijus Čepaitis, Kazimieras Motieka, Romas Batūra, Gintaras Songaila, Auksė Aukštikalnienė, kaip visados su skrybėle, ir kiti. Jei buvo kas iš kitos kartos, tai gal tik keletas jaunųjų politologių ir politologų, jaunuolis, vis keičiantis kavos termosus, ir dar vienas kitas mažiau matytas veidas. Tad dialogas tarp įvairių generacijų taip ir neužsimezgė.

Vieną iš dviejų pagrindinių pranešimų padarė doc.dr.Antanas Kulakauskas. Jis kalbėjo tema "Sąjūdžio palikimas politinėms partijoms: idealizmas ar našta". Vietoj kokio nors konceptualaus teksto pranešėjas pasiūlė klausimus diskusijai: "Kas jungia prasidėjusį prieš 15 metų Sąjūdį ir dabartinę mūsų situaciją, ir kaip atsitiko, kad dabartinė situacija yra tokia, kokia yra? Kodėl dabartinėje Lietuvoje partijos yra nepopuliarios? Kodėl visus išgąsdino Viktoro Uspaskicho iniciatyva keisti rinkimų sistemą ir visą partinį-politinį Lietuvos peizažą?" Dabartinę Lietuvos politinę situaciją prelegentas apibrėžė kaip pusiau krizinę, pridūręs, kad ji - krizinė. Apie šių klausimų ašis, tai nukrypdama į pašalius, tai vėl diskusijos vedėjo Audriaus Matonio pastangomis sugrąžinta prie temos, ir sukosi diskusija. Ir diskutavo tie patys mums gerai pažįstami veidai, per penkiolika metų darbo Seimuose ir partijose išmoktu nudrenuotu diskursu, nuo kurio darosi koktu. Tie patys žmonės prieš 15 metų dar kalbėjo gyva, suprantama paprastam žmogui kalba, gal todėl ir atstumas tarp Sąjūdžio valdžios ir visuomenės buvo ištirpęs. Politologiniai "makaronai" paprastam žmogui - ne pats skaniausias patiekalas. Iš čia gal ir tokie menki politinių partijų reitingai. Žodžiu, diskusija buvo surengta lyg pati sau, neturint nei aistros ką nors paaiškinti, nei ką nors išsiaiškinti. Gražiai pagražbyliauta savo ratelyje, ir tiek.

Gal vienintelis mokytojos Laimos Abraitytės balsas disonavo šiame chore. Ji aiškiai formulavo mintį, kad po Nepriklausomybės atkūrimo atsitiko baisus dalykas. Valdantys taip sudėliojo valstybės raidos prioritetus: pirmiausia - ekonomika, o kultūra - vėliau. Palauks. O tai stūmė visuomenę į moralinį nuopuolį. Politikai ir žiniasklaida, pasijuokdami ar pasityčiodami, irgi kirto moralės medžio šaknis. Ir kol neišsiugdysim naujos kartos, apie ateities viziją galėsime tik svajoti. Maždaug taip sąjūdiškai baigė mokytoja.

Po kelių valandų kalbų man, astmatikui, salėje ėmė stigti oro, ir antrojo pranešimo, kurį skaitė Gintaras Songaila apie "Nepriklausomos žiniasklaidos idėjas ir jos transformacijas", nebesulaukiau. Reikėjo išeiti laukan ir įkvėpti gryno oro.

Pavakary Sąjūdžio gimtadienį minėjo Rašytojų sąjunga, sukvietusi į RS klubą rašytojus - sąjūdininkus ir šiaip sąjūdininkus, kurių susirinko sausakimša salikė.

RS pirmininkas Jonas Liniauskas pradėjo vakarą Jono Juškaičio eilėraščiu, kuriame buvo baltų snaigių motyvas - kitaip tariant, kažkas nesutepta, švaru, tikra. Tad ir pašnekesio temą formulavo taip: "Rašytojas, Sąjūdis ir baltos snaigės", nes juodo yra per akis.

Vakarą vedė Vytautas Bubnys ir Marytė Kontrimaitė.

Vedėjas nustatė reglamentą kiekvienam kalbėtojui - po 7 minutes, nes šnekėtojų sąraše buvo net 14 rašytojų, pats suprasdamas to apribojimo beviltiškumą. Rašytojui burnos neužčiaupsi. Jei neužčiaupė sovietų laikais, demokratijos sąlygomis juo labiau neįmanoma to padaryti. Vytautas Bubnys priminė, kad Sąjūdis negimė iš niekur, kad tai vos ne gorbačiovinės "perestroikos" kūdikis. Jo žodžiais tariant, Lietuva vėlavo įsitraukti į tuos naujus procesus, esą mes svyravome, mūsų biurokratija buvusi apdairi ir baili, kur kas konservatyvesnė nei Maskvos. Čia organizuotas judėjimas atsirado vėliau nei Estijoje. Ir buvo didelis įvykis, kai prieš 15 metų Mokslų akademijos salėje susirinko didelis būrys žmonių, jau pasirengusių sukurti organizuotą darinį. Vedėjas priminė, kaip nepatogiai pasijuto tą susirinkimą vedęs akademikas Eduardas Vilkas, raginęs visus išsiskirstyti, ir kaip reikalai pakrypo tinkama linkme. Po to kalbėtojas pasakojo, kaip vietiniai ir Maskvos partiniai organai mėgino "kaišiotis į ratus", ir pagaliau pakvietė kalbėti iniciatyvinės Sąjūdžio grupės narį Sigitą Gedą.

Poetas kalbėjo: "Mano pavardė nebuvo iškart į tą sąrašą numatyta, mane kažkas pasiūlė iš šių žmonių. Ir tas E.Vilko tūžmas gal ir buvo todėl, kad į sąrašą pakliuvo nenumatyti žmonės. Tad noriu prisiminti tik keletą detalių, kurios man įstrigo. Atsimenu, į tą patalpą, kurioje besikeisdami sėdėdavo Rašytojų sąjungos sekretoriai (o aš tada juo dirbau), pradėjo važinėti tokie armėnų jaunuoliai, ilgai važinėję traukiniais (kelnės juodos, o marškiniai išsitepę nuo ilgo gulėjimo vagonuose). Jie klausinėjo, kas čia dedasi, su kokiais žmonėmis galima būtų pašnekėti jiems rūpimais klausimais? Ir tai darė mums didelį įspūdį. Mes iš jų sužinojome, kas tuo metu darėsi Kaukaze.

Tie vaikinai ėmė pasakot, kas vyksta Armėnijoj. Tai tas pats gali atsitikti ir Lietuvoj. Sako, jums, rašytojams, gali būti įdomios ir tokios detalės. Jerevane naktį, kas turi mašinas, išvažiuoja įjungę signalizacijas. Tų mašinų susidaro be galo daug, suka ratais ir kaukia. Ir taip visus žadina iš miego. Tai yra kažkas panašaus į tautinę paranoją. Kartais pagalvoju, kad visi tie sąjūdžio laikai, kaip ir visų tautų sukilimai, gal nusipelno tokios diagnozės. Na dabar, žiūrėdamas iš nemažo atstumo, - sutikčiau, kad tai yra beveik paranoja. Ateina laikai sukilimui, ir jie eina ratilais per tautas. Sukilimų ir revoliucijų metais medžių rievės būna be galo plonos. Mane tai domina kaip poetą, kad tada kažkas lūžta ne tik žmoguje, bet ir Visatoje".

Po to poetas pasakojo apie nuolatinį kitų rūmų dėmesį RS rūmams: "Į Sąjūdį buvau įmestas kaip pelė. Ateidavo čia žmonės iš kitų rūmų ir labai klausinėdavo, ką jūs čia žadat daryt, ir įkalbinėdavo mane neiti į jokius mitingus ir demonstracijas. Bet aš lyg netyčia sakydavau, kad man reikia į apačią - į tualetą. O iš to tualeto kartą tiesiai atsidūriau prie Mažvydo bibliotekos, kur buvo susibūrę daug žmonių. Buvo toks didelis milicijos žiedas, o visi sakė, kad Talino parduotuvė yra pilna rusų kariuomenės. Tačiau baimės nebuvo jokios. O jau po liepos 9-osios mitingo, kur pasakiau kalbą, pasidariau lyg kokia retorinė figūra. Kai kur nors reikėdavo kalbėti, visiems atrodė, kad būtinai turi kalbėti Geda. Ir tai man labai padėjo, kai nuvažiavau į Ameriką. Į politiką toli gražu netikau, bet tikau kaip kalbėtojas".

iliustracija

Poetas pasidalijo įspūdžiais iš to "Santaros-Šviesos" suvažiavimo, kur buvo susirinkę neįtikėtinai daug lietuvių, apimtų panašios "paranojos" kaip ir čia Lietuvoje.

Rašytojas Eugenijus Ignatavičius stengėsi paliesti esminius šios temos taškus: "Sąjūdis - tai išsivadavimas, prasidėjęs nuo Kudirkos, nuo Basanavičiaus, paskui vėl pritilęs. Po to vėl pakyla banga. O šiam Sąjūdžiui ištisą kartą paruošė laisvės kovotojų tragiškas likimas, jų kovos dėl Lietuvos laisvės, užkrėtė mano visus bendraamžius. Mes keturiasdešimt metų brandinome šią idėją".

"Nuo vaikystės buvau antikomunistas ir dėjau visas jėgas, kad laimėtų Sąjūdis, nes puikiai supratau, ką tai reiškia. Sigitas pavadino tai paranoja, bet gal taip yra, nes visados laimi tik naivuoliai. Kiekviename žmoguje glūdi ir vaikas su savo idealistiniu tikėjimu. Kai jis pabunda, nebesiskaito žmogus su niekuo. Nebelieka nei mirties baimės prieš milžiniškas armijas", - kalbėjo Eugenijus Ignatavčius.

Rašytojas, jau žvelgdamas į šiandieną, apgailestavo, kad neįvyko žmonių dvasios lūžis, nors lūžis įvyko išoriniame gyvenime. Vidiniai žmonių gyvenimai, anot kalbėtojo, nelabai pakito. Kokių kas nuostatų laikėsi anksčiau, tokių ir tebesilaiko. Liko tik nutrintos moralinės ribos. Ir vienas iš tokių pavyzdžių, rašytojo manymu, yra Mariaus Ivaškevičiaus romanas "Žali", kuris įžeidžia ne tik konkretų žmogų, jo atminimą, bet ir visą mūsų istorinę tragišką laisvės kovotojų generaciją. "Laisvė yra turtas, laisvė yra auksas, tačiau ne kiekvienas tą turtą tinkamai įvertina ir įprasmina", - baigė savo kalbą rašytojas.

Po to buvo pakviestas prie mikrofono poetas ir vertėjas Georgijus Jefremovas. Jis perskaitė gražią savo poemėlę rusų kalba, kurioje gyva Sąjūdžio dvasia.

Kazys Saja kaip visados buvo aštrus. Jis kalbėjo: "Nors į iniciatyvinę grupę buvo išrinktas Vytautas Petkevičius, tačiau aš nesutinku su A.Terlecko tvirtinimu, kad Sąjūdį sukūrė saugumas. Saugumas tik stengėsi paimti Sąjūdį į savo kontrolę, bet tai nepavyko". K.Sają nustebino, kad daugelis rašytojų, labai uoliai vykdžiusių partijos nurodymus, suprato istorijos iššūkį ir įsitraukė į Sąjūdį, kaip mokėjo ir kaip galėjo. Jis prisiminė čia vykusius audringus pokalbius, žmones, kurie juose dalyvavo. Rašytojas konstatavo, kad ir šiandien Sąjūdžiu nėra nusivylęs.

"Man atrodo, kad mes ne visi labai džiūgavome Kovo 11-osios vakarą, ypač tie, kurie suprato, kokia didelė mus užgriuvo atsakomybė. Daugelis, ko gero, nusivils. (…) Ir kas įvyko, kai Sąjūdis laimėjo rinkimus 1989 metais? Savivaldybių rinkimams nebeliko jėgos, nebebuvo parako, ir savivaldybės liko tokios pat, kokios buvo sovietų laikais. Taigi, yrant kolūkiams (ne V.Landsbergis juos išdraskė), klestint netvarkai, ten nebuvo jokio Sąjūdžio, kuris būtų galėjęs rūpintis vietose. Taip yra ir dabar - nėra pakankamai aktyvių žmonių, kurie užkirstų tai netvarkai kelią. Nebėra ir kaip, nes yra demokratija", - kalbėjo K.Saja.

Virgilijus Čepaitis prisiminė tą organizacinį barą, kurį arė kaip Sąjūdžio darbininkas. Rašytojas tokio darbo būtų nevaliojęs nudirbti, tačiau jis buvęs tik vertėjas, turėjo daugėliau laisvo laiko, todėl ir apsiėmęs būti Sąjūdžio atsakingu sekretoriumi; juo ir dirbo iki Kovo 11-osios. V.Čepaitis papasakojo, kaip Sąjūdžio idėjos buvo eksportuojamos į Baltarusiją, Rusiją ir kitur.

Anot kalbėtojo, "Sąjūdis niekuo dėtas, kas įvyko po Nepriklausomybės paskelbimo. Nepriklausomybė buvo pagrindinis tikslas, ir jis buvo pasiektas".

Saulius Šaltenis kalbėjo: "Man nebuvo įdomu, kas ten Sąjūdyje ką ir kaip pasakė, man buvo įdomus Sąjūdis, kaip sielos būsena. Sigitas pavartojo tokį drastišką žodį "paranoja". Jeigu meilė yra paranoja, tai galbūt. Meilė - toks būvis, kaip katastrofa. Tačiau tai stebuklingas laikas. Aš nepamenu, ką mes šioje salėje kalbėdavom. Kartą buvo čia atėję ir Kirkilas, ir Paleckis į mūsų susirinkimą. Ir man šovė tokia mintis. Klausiu, atsakykit man, kodėl prieš jūsų rūmus kabo šūkis: "Partijos planai - liaudies planai"? Po savaitės jau pakeista - "Liaudies planai - partijos planai". Įstabūs dalykai. Užtekdavo tik pasakyti. Jei dabar pasakytum - niekas nepasikeistų. Dabar jau kitas laikas. Tada buvo paranojinis, nes visi buvo įsimylėję. Ir vyko labai įdomūs kosminiai procesai. (…) Prasidėjus atgimimui, man atrodo, buvo tokia būsena, kad siela truputėlį paliko kūną visiems tiems metams. Tik, daugėjant nuobodybės, rutinos ir bjaurasties, viskas grįžta į savo vietas. Siela grįžta į kūną".

Sąjūdį rašytojas palygino su visuotine anonimine liaudies kūryba, sutartinėmis.

"Sąjūdį aš prisimenu kaip gražią pirmąją meilę, ir man mažiausiai įdomūs tie virtuviniai dalykai, kai ta meilė stovi kur virtuvėj senstelėjusi su suktukais plaukuose, su juodu chalatu, mušasi dėl kokio puodo ar lėkštės. Mes turime džiaugtis, kad turėjome tokį stebuklą", - sakė S.Šaltenis.

Po Sauliaus Šaltenio pasisakymo gerokai kontrastavo Vytauto Martinkaus samprotavimai, kaip jis buvo patekęs į egzistenciškai sudėtingą ir paradoksalų verpetą, nes sykiu su Sąjūdžio gimimu turėjo pradėti eiti RS pirmininko pareigas, kaip ties jo asmeniu ir pareigybe kryžiavosi ietys, kabojo grėsmės debesys. Nomenklatūros žmogaus būtinybė prisitaikyti ir laviruoti grūmėsi su žmogaus sąžine, noru būti kitokiam.

Arvydas Juozaitis rašytoją sąjūdininką palygino su kunigu, buvusiu dar arčiau žmonių. Be rašytojų, anot jo, Sąjūdis nebūtų turėjęs tiek energijos, šviesos ir jėgos. Aną laiką jis apibūdino kaip vizionierišką pranašų laiką.

Jonas Juškaitis polemizavo su Sigito Gedos Sąjūdžio, kaip paranojos, apibūdinimu. Jis parodė visiems trikampį žalvarinį Sąjūdžio ženkliuką, duodamas suprasti, kad Sąjūdis gali egzistuoti ne tik kaip kokia nors buvusi organizacija, bet ir kaip dvasios būvis ir įsipareigojimas amžinoms vertybėms.

Marytė Kontrimaitė, pažvelgus į laikrodį, suprato, kad vadelioti vakarą reikia į pabaigą, nes prakalbėta buvo daugiau nei dvi valandas. Priėjo prie mikrofono ir perskaitė gražų sąjūdinį eilėraštį su Lietuvos - miško metafora.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:25:16 Oct 9, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba