Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-09-18 nr. 3251

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AIDAS MARČĖNAS.
Meilės daina. Sudėjau Alkūnės gatvėje
48
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

PUBLICISTIKA 
• STASYS STACEVIČIUS.
Iš Bedugnio dienoraščių
1

AKTUALIJOS 
• Artėja XX Poetinis Druskininkų ruduo6

KNYGOS 
• ALFREDAS GUSČIUS.
Amplua – kintantis dydis
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Iš kokio mes kambarėlio?
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Lėlininkų šventės Panevėžyje eskizai (1)
• Rusų dramoje – „Juokdarys Balakirevas“
• EGLĖ KAČKUTĖ.
Apie anūkėlę, cukrinę ir lovą
1

DAILĖ 
• Su JUSTINU VAITIEKŪNU kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Olialia dailė?
11
• EVALDAS DIRGĖLA.
Menas kaip priedanga
2

MUZIKA 
• DANA PALIONYTĖ.
Lietuvių dainos publikacija
1
• Vandens muzika prie Neries

KINAS 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Sakmė apie Juziką
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Veidmainystė
24

POEZIJA 
• AUŠRA ULDUKIENĖ.
3
• IEVA ASTROMSKAITĖ.
2

PROZA 
• ALEKSANDRAS SAKAS.
Smiltynė

Poetinio Druskininkų rudens svečių poezija 
• HAIKU

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 Su Alytaus meno streiko bienalės organizatoriumi REDU DIRŽIU kalbasi DARIUS POCEVIČIUS.
Alytaus meno streikininkai prieš meną kaip buržuazinę fikciją
5

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• VIKTORIJA JONKUTĖ.
Pasaulis pagal R. Šerelytę, arba Dar kartą apie Mėlynbarzdžio vaikus
5

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• AKVILĖ ŽILIONYTĖ.
Pradžioje buvo važiavimas

ATSIMINIMAI 
• PETRAS PANAVAS.
„Petriuk, mūsų ausys ne valdiškos...“
4

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Iš tarptautinio projekto „Tailor–o–thlon“ Vilniuje1
• Apie tikrą atjautą ir žurnalistiką

IN MEMORIAM 
• CHAIMAS POTAŠINSKAS
1924–2009
2
• VLADISLOVAS DAUJOTAS
1921 10 21–2009 09 11
• KĘSTUTIS ARLAUSKAS
1936 03 04–2009 09 12

DE PROFUNGIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• RITA VINCIŪNIENĖ.
Nori būti menininku?
2
• ROLANDAS KAUŠAS.
Patarimai (ne)sustojusioms
15

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Alytaus meno streikininkai prieš meną kaip buržuazinę fikciją

Su Alytaus meno streiko bienalės organizatoriumi REDU DIRŽIU kalbasi DARIUS POCEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Redas Diržys Alytaus meno streiko bienalėje
Nuotrauka iš D. Pocevičiaus archyvo

Meno streiko idėja pirmą kartą paminėta 1970 m. prancūzų menų kritiko Alaino Jouffroy straipsnyje „Ką daryti su menu?“. Pirmasis meno streikas buvo individualus –­ jį 1977–1980 m. surengė „autodestruktyvaus meno“ pradininkas Gustavas Metzgeris. Vėliau iniciatyvos ėmėsi neoficialiojo meno istorikas iš Londono Stewartas Home’as, 1990–1993 m. bandęs inicijuoti menininkų streikus visame pasaulyje. Kaip į šią meno streikų virtinę įsikomponuoja 2009 m. rugpjūčio 18–23 d. vykusi Alytaus meno streiko bienalė?

Analizuojant šio reiškinio istoriškumą, reiktų vengti šios temos mitologizavimo. Visoje šitoje istorijoje pagrindinė figūra yra Stewartas Home’as, kurio paskelbtas meno streikas ne tik realiai paskatino streikuoti tarptautinę menininkų bendruomenę (daugiausia neoistų ir pašto meno tinklo dalyvius), bet suteikė prasmę ir G. Metzgerio pareiškimui, ir atsainiam A. Jouffroy pastebėjimui. Be to, Home’o inicijuotas streikas faktiškai buvo nukreiptas į propagandą prieš sustabarėjusį pačių menininkų mentalitetą ir smarkiai paklibino „rimtosios kultūros“ atstovų pretenzijas į amžinąsias vertybes. Jis apskritai kvestionavo pačią meno vaidmens buržuazinėje visuomenėje prasmę. Po 1990–1993 m. streiko dar buvo visa virtinė meno streikų, kurie tęsėsi iki 2005 m., bet visi jie apsiribojo neoistų streiko metodika ir netgi naudojo tuos pačius tekstus bei slapyvardžius (Home’o žodžiais, jie nesugebėjo nieko net dorai nuplagijuoti). Kai kurie „streikai“ tiesiog virto konceptualaus meno projektais ir atrodė baisiai nuobodžiai. Viena aštriausių Home’o kritikos strėlių visuomet buvo nukreipta į menininkų ketinimus prisiimti sau tam tikrus vaidmenis ir juos sąžiningai atlikti, jis pašiepė netgi tuos menininkus, kurie per jo paskelbtą streiką labai „sąžiningai“ streikavo ir aiškino kitiems, kaip tai daryti…

Alytaus meno streiko bienalė – tai trilypė parodija: tyčiojamasi iš menininko vaidmens beprasmybės, bet skatinamas visuomeniškas kolektyvinis kūrybiškumas; šaipomasi iš streiko, kaip institucinės protesto formos, tiesmukumo, bet iš esmės sabotuojamas kultūrinis „isteblišmentas“ ir jo operatoriai; galų gale pašiepiamas pats beprasmiškiausias, bet kažkodėl ir pats populiariausias kultūrinio „isteblišmento“ formatas – bienalė. Visa buržuazinė fikcija, dar kitaip vadinama kultūra, iš esmės slepiasi už tam tikrą laiko tarpsnį pasikartojančių veiksmų, kurių egzistavimas ir yra vertybė, nesvarbu kokiu turiniu jie užpildyti (VEKS yra tik dalis viso šito mėšlo). Taigi Alytaus meno streiko bienalė labai konkrečiai siekė pasėti karčią abejonių sėklą kiekvieno mūsų šalies menininko sąmonėje ir jausmuose. Be to, ji tapo tarptautiniu precedentu to siekti visame pasaulyje. Žvelgiant į audringą tarptautinį palaikymą, šis veiksmas pavyko, tad reikia laukti grandininės reakcijos ir ją katalizuoti.

Koks tas „audringas tarptautinis palaikymas“? Girdėjau, kad keturis trumpus žodelius ir keturis šauktukus („Aš esu su jumis!!!!“) išstenėjo ankstyvojo antikomercinio kino legenda, šiandien prekiaujanti fluxus darbais…

Tikrasis tarptautinis palaikymas buvo išsakytas toli gražu ne lietuvių kalba. Manau, kad garbus Jono Meko amžius kliudo jam adekvačiai vertinti žaibišku greičiu besikeičiančias politines ir kultūrines situacijas, todėl jis dažnai tampa aplinkybių auka… Kalbėdamas konkrečiai apie Alytaus bienalę, manau, kad tai buvo puiki proga Jonui reabilituotis. Nereikia mušti parkritusio – geriau jam paduoti ranką.

Kaip būtų galima apibrėžti Alytaus meno streiko bienalę? Kas tai – menas, antimenas, kontrkultūra ar žmonių, kuriuos įprasta vadinti menininkais, socialinio protesto apraiška?

Meno streiko bienalė apnuogino paprastą faktą – neoliberalaus kapitalizmo sąlygomis menininkų bendruomenė yra labai individualizuota ir nevieninga, nežiūrint to, kad ji maitinama tomis pačiomis iliuzijomis ir popierinėmis fikcijomis. Meno streiko bienalės tikslas yra kontrkultūrinis – pakirsti (pasi)tikėjimą menu, atskleisti faktinį menininkų oportunizmą ir auginti deideologizuotą jaunąją kartą, kuri nebūtų priklausoma nuo buržuazinės kultūros opijaus. Mano streiko bienalė – tai apeliacija į tarptautinį sąmoningų menininkų, kurie sąžiningai pabrėžia represinę meno prigimtį, įteisinančią hierarchiją ir socialinę neteisybę, solidarumą. Tai daugiau nei socialinis protestas, tai apeliacija į socialinį sabotažą, kurio tikslas – sugriauti hegemonijos pamatus. Svarbiausia, kad per visą tą procesą sabotažininkai atrodo kaip mieli besišypsantys kultūros veikėjai, menininkai, kuriems politikai spaudžia rankas ir su jais fotografuojasi – jokio streso, jokio kumščių dramatizmo, jokios tiesioginės konfrontacijos. Ši taktikos forma dominuoja neoliberalaus kapitalizmo ekonomikoje ir politikoje, ji vadinama „socialine inžinerija“... arba tiesiog PR. Prieš kapitalizmą, kaip ir prieš bet kokį kitą oponentą, geriausia kovoti jo paties ginklais.

Ne paslaptis, kad kultūrinis ir meninis Lietuvos isteblišmentas kreivai žiūri į panašaus pobūdžio renginius. O kaip meno streiko bienalę vertina „apačios“ – meno darbininkai?

Čia mes prieiname prie kertinės sampratų „menininkas“ ir „meno darbininkas“ dilemos. Menininkas yra hierarchizuotas – pakylėtas virš vidutiniokų minios –­ elementas bendroje buržuazinėje valdžios santykių piramidėje. Meno darbininkas yra proletaras – tiesa, toje srityje jo gamybos apribojimas nesukeltų jokio efekto, nes jis iš esmės tik užpildo funkciją. Meno darbininkas palaikomas bendros ideologijos, kad kada nors taps „menininku“, nors tai, ką jis daro, neturi nieko bendra su atrankos į hierarchiją kriterijais. O tokių kriterijų išvis nėra –­ faktiškai tai tėra „lindimo aukščiau stovinčiajam į subinę“ kriterijus. Kol kritinė „meno darbininkų“ masė to nesuvoks, tol jie dar labiau skurs ir sulauks žiauresnių patyčių iš valdančiųjų. Taigi išvada būtų tokia. Šiam procesui pritaria tų šalių „meno darbininkai“, kuriose susiklosčiusios senesnės kontrkultūros ir kovos prieš valdžios struktūras tradicijos, o Lietuvoje šiuo metu dominuoja Sorošo pinigų saulės apakinti zombiai ir sovietinio mentaliteto idealistai, kurie tikisi, kad „grožis juos išlaisvins“.

Ar ne per banalu visą kaltę suversti sovietiniam mentalitetui, idealizmui ir Sorošo pinigams? Mano manymu, Lietuvos meno darbininkai nepritaria meno streiko idėjoms dėl to, kad susiklosčiusi padėtis jiems atrodo „normali“ ir „natūrali“. Jie nuoširdžiai tiki, kad objektyviai egzistuoja „geri“ ir „blogi“ meno kūriniai (gaminiai, prekės), vadinasi, vienas menininkas, jų nuomone, yra objektyviai „geresnis“ už kitą. Taip jie pateisina dabartinę meno pasaulio hierarchiją ir priima ją kaip „prigimtinę“. Todėl ir nenori jai priešintis...

Siūlau mano apibendrinimus vertinti tik kaip metaforiškas nuorodas į realias priežastis, nes išsamus pokalbis apie jas būtų labai ilgas ir reikalautų atskiro straipsnio. Problema ta, kad sovietinę sistemą reikėtų laikyti valstybinio kapitalizmo forma, kurioje „rimtoji kultūra“ atliko potencialių triukšmadarių išromijimo funkciją. „Triukšmadariai“ menininkai net galvojo, kad jie realiai priešinasi sistemai (kai kurie taip tebegalvoja ir šiandien). Bet sistema nuolat kontroliavo, kad tokių veikėjų skaičius visuomenėje neįgautų kritinės masės. Šių žmonių tragedija, kad jie patys sau susigalvojo absoliučias vertybes, kurių neva siekia ir gyvena uždarą atsiskyrėlių gyvenimą. Tokio tipo pasipriešinimas tėra pasipriešinimo iliustracija, jis yra beviltiškas. O neliberalaus kapitalizmo infekuota karta simuliuoja nusiasmeninimą ir kolektyvinius veiksmus, nors iš esmės pasilieka toje pačioje vokiečių klasikinės idealistinės filosofijos apibrėžtame kultūriniame lygmenyje: turinys – kritinis, tačiau forma – tipiškas kapitalistinės ekonomikos konstruktas. Žvelgiant iš šių pozicijų akivaizdu, kad šiandienos menininkai ne tik kad nėra patenkinti susiklosčiusia padėtimi ir nori ją keisti, bet jie nori ją keisti dar labiau pagilindami problemą – toliau stiprindami „rimtosios kultūros“ įsigalėjimą visuomenėje. Jie norėtų priešintis, bet tik siekdami išplėsti savo teises bei privilegijas, o ne jas apriboti ar – dar blogiau – išvis panaikinti meno kategoriją.

Bienalės dalyviai plaukiojo valtimis, žaidė futbolą, muzikavo, surengė keletą demonstracijų. Ir, žinoma, demonstratyviai nekūrė jokio meno. Kuris iš bienalės dalyvių veiksmų atrodo svarbiausias idėjiniu požiūriu?

Kad ir kaip būtų keista, bet ideologijos įsitvirtinimo žmogaus sąmonėje lygmenį labiausiai atskleidė gerų austriškų vynų ragavimo (ne gėrimo) įvykis. Italų autonomistas Franco Bifo Berardi pareiškė, kad jis absoliutus abstinentas ir atsisakė dalyvauti degustacijoje, net nesutiko pabūti kurį laiką šešėlyje, kad galėtų pasireikšti jo žmona Claudia – didelė gero vyno mėgėja. Bifo pasirinko kelionę į Vilnių, kur jam asmeninį dėmesį rodė vietos intelektualai, suteikę sceną jo solo idėjoms. Tuo metu Stewartas Home’as atsisakė ragauti neraudoną vyną ir kantrai laukė, kol visi išbandys baltąjį ir tik tada ėmėsi raudonojo (toli gražu ne ragauti)… Menininkai pradėjo muzikuoti, kažkas užgrojo fortepijonu –­ viskas panėšėjo į tipišką buržuazinės parodos atidarymą. Vyno ragavimą prižiūrėjęs Kurtas Ryslavy’s kelis kartus įspėjo „užuomaršas“, kad taip jie praranda koncentraciją skoniui, bet šie buvo sunkiai suvaldomi – veikė ne sąmonė, o Pavlovo kompleksas. Geriausią pavyzdį pademonstravo paaugliai –­­ jie sąžiningai ragavo vynus ir spjaudė į specialiai tam pastatytus kibirus iš abiejų ilgo stalo pusių. Šie jauni žmonės jau suvokia, kad koncentracija ir saviorganizacija – tai esminiai revoliucinės grupuotės sėkmingų veiksmų elementai. Vilniaus anarchistai, priešingai, spjovė į saviorganizaciją ir išvyko flirtuoti su Naująja Kaire. Taigi iš Vilniaus atvykę meno specialistai rado grupę žmonių, švenčiančią atidarymą atsitiktinai pasirinktoje vietoje, ir pasigedo įprasto kultūrinio atributo –­ pačios parodos.

Iš esmės negalima išskirti vienų ar kitų bienalės veiksmų kaip svarbiausių, nes visi jie sudarė vieną nedalomą visumą, kurioje ir menininkai, ir savanoriai, ir žiūrovai buvo priversti integruotis ir bendradarbiauti. Silpniausia bienalės grandimi laikau teorinę dalį, kuri vietoj diskusijos pasiūlė nuvalkiotą akademinį diskursą bei fragmentaciją. Bet tai buvo ir naudinga, nes profesoriui išvykus, visų dalyvių grupės ėmė tarpusavyje susikalbėti.

Tad ar vertėjo rengti bienalę, kad dar kartą įsitikintum kraštutiniu „menžmogių“ egoizmu, neorganizuotumu ir kolektyvinės dvasios stoka?

Manau, kad didesnius vidinius prieštaravimus atskleidė ne atvykę menininkai, kurie, nors ir draskomi prieštaravimų, dirbo kolektyvinį darbą, bet kaip tik politiniai aktyvistai, kurie niekaip negali išsivaduoti iš akademinio diskurso, socialinių kritikų ar maištininkų vaidmenų. Manau, kad jau keletą metų deklaravusi savo eksperimentinį pobūdį, Alytaus bienalė šį kartą tapo vientisu eksperimentu, kurio nepamirš nė vienas dalyvis. Prieštaravimų neišvengsime ir jų nereikia bijoti – juk gyvename šizofreniškoje visuomeninėje formacijoje – kapitalizme.

Bienalė baigėsi. Visi jos dalyviai sugrįžo į savo miestus, kimšte prikimštus meno ir kultūros. Na, o kas toliau? Ar rengiatės kokiems nors konkretiems kolektyviniams veiksmams, kuriuos būtų galima pavadinti ne bienale, ne performansu, o realiu menininkų streiku?

Bienalė baigėsi, diskusijos prasidėjo –­ virusas jau pasėtas. Britai (Bristolyje ir Londone) aktyviai rengiasi 2012 m. visuotiniam streikui, kuriame pirmą kartą jis įgaus konkretų industrinių dvasios darbininkų statusą sindikalistų profsąjungose. Šiuo metu mus pasiekė žinios apie tarptautinį Stambulo bienalės sabotažą. Tikimės jį išplėsti ir iki projekto „Stambulas –­ Europos kultūros sostinė“ (simboliška, bet sutrumpinimas skamba taip pat gerai, kaip ir mūsų VEKS – SEKS) sužlugdymo. Europos kultūros sostinių sąrašas jau suteptas ir Alytaus streiko paminėjimu –­ tai jau precedentas. O ir jaunoji Lietuvos karta, paragavusi maišto dvasios, per šiuos kelis metus subręs ir sustiprės – tai ne koks konceptualus meninis projektas –­ tai procesas, draugai! Tai, kas vyko Alytuje, buvo labai realus streikas, ir visiškai nesvarbu, kaip jį bepavadinsi – bienale, performansu ar streiku, svarbiausia – neprisirišti prie stereotipinio formato, nes kapitalizmas jau prisitaikęs praryti visas jam pažįstamas formas.

Ar šis procesas turi kokią nors pabaigą? Ar egzistuoja kokie nors galutiniai meno streikininkų tikslai, kuriuos pasiekus būtų galima apskritai užmiršti meną?

Šio proceso pabaiga labai paprasta –­­ apie ją kalbėjo visos revoliucijos – tai dvasinis ir socialinis žmonių lygiateisiškumas. Kol žmonės nesupras, kad buržuazinė kultūra savo esme yra represinis įrankis, o ne laisvės ir dvasios šaltinis (kaip tik tokia idėja nuo mažumės kalama į galvą), tol gyvensime klasinėje visuomenėje ir problemos tik gilės. Nė viena revoliucija nesugebėjo išspręsti „buržuazinės kultūros“ klausimo ir tuo tik įrodė, kad klasikinės jėgos priemonės nėra pakankamos. Išsprendus šį klausimą, žinoma, nebeliks menininkų –­ tų, kurie kildina save iš Dievo... ir stovi vakarėliuose šalia valdančiųjų.

 

Skaitytojų vertinimai


54631. ss2009-09-21 11:40
raudonieji meno emisarai nesusitupeje genijai o meno nekurimas sena nuvalkiota ideja ir cia dirzys deja nieko naujo ir originalaus neturi ka pasakyti plius tai atlieka su "shizofrenikui" budingu stiliuku ir neklystamumu kita vertus uz tokias paziuras jis turetu buti atleistas is dailes mokyklos kuriai vadovauja jei nekaidinga info ss

54637. cholera2009-09-21 14:27
ar tik, kartais, dėdė Redas neužtiko stebuklingo dzūkiško grybo, nuo kurio užliuosina kaip proletariato patriarchą Iljyčių? jeigu minčių kyla kaip laisvąją rinką nuo laisvosios kūrybos atpurtyt,- siulyčiau institucinio menininko skafandrą nusiėmus, parodyt bravūros ir nuvykus pas tą patį Joną Meką, amerikėj surengt Matricos dekadentų paradą.

54648. >ss2009-09-22 08:10
"uz tokias paziuras jis turetu buti atleistas is dailes mokyklos " , tai paziurek ka cia parasei . tau vadinasi ne kompetencijos bet paziuros esme direktoriavimo ? ka siulai ? pagal partija direktorius skirt ? visa laime kad alytaus valdzia tokia protinga ir jis gali ten reikstis laisvai . visa laime , kad jis ne kokiame wilno

54741. susizavejas :-) 2009-09-26 18:37
tai ko sedi garbusis dede meno mokyklos direktoriaus kedej - reiketu baikotuoti supuvusia kedziu sistema. toks begalinis troskimas isgarseti ar tik nebus pagrindinis direktoriaus meno varikliukas. o po to ir parduoti bus ka. saunuolis.

54748. >54741.2009-09-27 09:11
manau jis sedi ten todel kad mato ten nauda jo kaip pedagogo mokiniams. ir teisingai daro.jo direktoriavimo pasekoje ne vienas aukletinis taps geru, kritiskai mastanciu menininku,ne tik bandanciu uzdirbti pinigus bet kokiais budais

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:24:54 Oct 9, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba