Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-10-07 nr. 3348

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS1
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Su ARŪNU GELŪNU kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Asmenybių, tolygių gerai subrandintam vynui, beieškant

POLEMIKA 
 JONAS MIKELINSKAS.
Atvirumas istorijai ir Niurnbergo sindromas arba
Kodėl valstybės kūryba – ne visada vykusi?
2

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poetinio Druskininkų rudens almanacho žodžių dėlionės
• ZITA BARANAUSKAITĖ-DANIELIENĖ.
„Realybė egzistuoja tik per patirtį“
• MARIUS PLEČKAITIS.
Raidės išdavikės
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Spektaklio „Chaosas“ aktorius kalbina DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Paveikti žiūrovus tiesa
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ.
„Miranda“ – laisvės vizija

MUZIKA 
• MAGDALENA DZIADEK.
Chopino juokas

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Vylingi pažadai
• KRISTINA STANČIENĖ.
Marta ir peizažas

PAVELDAS 
• JUOZAPAS BLAŽIŪNAS.
Į pranciškonų šventovę grąžintas restauruotas paveikslas
„Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“

POEZIJA 
• VALDAS DAŠKEVIČIUS
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ
• REGIMANTAS ŽILYS

PROZA 
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Šunų močia

VERTIMAI 
• GEORGIJUS LOBŽANIDZĖ.
Arabų kalbos mokytojas

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Pažadinimas
1

SKELBIMAI 
• Vertimo konkursas ir kūrybinio rašymo seminaras „Rašyti kaip K“
• Pradedančiųjų vertėjų iš italų kalbos dirbtuvės

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Sėdėčiau aš gal scenoj,
arba Žilvino Andriušio kriterijai
• Tu Lietuva, tu mano...

DE PROFUNDIS
„Menininkas yra tas, kuris sako: tasai žmogus protingai kalba,
bet pats yra kvailys.“ Witoldas Gombrowiczius
 
• Proto muštynės

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Redukcija Kaune: jau penktą kartą
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Autoportretas: neribotos galimybės aplenkti laiką
• KRISTINA STANČIENĖ.
Paviršiaus galia
• MARIJA GUDELYTĖ.
Kas svarbu moterims dailininkėms?
• Kęstučio Grigaliūno kūrybos pristatymas Švedijoje
• In memoriam
KONSTANTINAS BOGDANAS (1926–2011)
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose

Šatėnų prieglobstis 
• Septyniasdešimt septintoji savaitė5

POLEMIKA

Atvirumas istorijai ir Niurnbergo sindromas arba
Kodėl valstybės kūryba – ne visada vykusi?

JONAS MIKELINSKAS

[skaityti komentarus]


        Apmąstymai susipažinus su LŽ korespondentės Robertos Tracevičiūtės klausimais europarlamentarui Leonidui Donskiui ir jo į juos atsakymais tema „Valstybės kūryba – ne visada vykusi“ (žr. „Lietuvos žinios“, 2011 m. liepos 4 d.).


                      Pereat mundus, fiat justitia!1

Bent kiek reikliau tuos klausimus ir ypač atsakymus analizuojant, išryški aiški tendencija faktus ar reiškinius tik iškelti, bet neieškoti tarp jų priežastinio ryšio. Ypač pasigendama tokių ryšio bei sąsajų paieškų su pagrindinėmis to meto Europos ir viso pasaulio problemomis. Kokios jėgos tuo metu šiaušė ir drumstė politinius vandenis? Be abejo, niekam ne paslaptis, kad tai darė Niurnbergo proceso metu primesti Europai ir visam pasauliui nugalėtojo moralė bei dvejopi faktų bei reiškinių vertinimo standartai. O Lietuva ar galėjo būti nuo to laisva? Juk ji irgi įsikūrusi Europoje, o ne Mėnulyje ar Saturne. Tad kodėl dabar, kai visame pasaulyje iki užkimimo šaukiama apie atvirumą istorijai, niekas apie tai nekalba? Štai Leonidas Donskis, atsakydamas į bene svarbiausią korespondentės R. Tracevičiūtės teiginį ir klausimą: „Kai kurie politikai dabartines nuotaikas krašte apibūdina kaip dvasios krizę. Kaip ją įveikti?“, pabrėžęs, jog „kai kurie skandalingi prokuratūros ar Valstybės saugumo departamento (VSD) veiksmai verčia galvoti, kad veikia ne koks nors išorės priešas, o mūsų pačių kvailumas, klaidos ir nenoras jas analizuoti“, nejaučia būtinybės ar bent reikalo priminti, jog prie to mūsų „kvailumo, klaidų ir nenoro jas analizuoti“ lemiamai prisidėjo ir mums primestas Niurnberge įteisintas absurdiškas dvejopas teisingumas, kuris įgalino buvusią nomenklatūrą įsitvirtinti visose nepriklausomos Lietuvos valdžios grandyse. Juk buvo prieita net iki to, kad tos jėgos, kurios vakar, pasinaudodamos Stalino kūju ir pjautuvu, kūrė sovietinį rojų, šiandien kuria kapitalistinės gerovės valstybę. Tad kuo čia dėtas tas mūsų kvailumas? Nebent tuo, kad nesugebėjom įvertinti Niurnberge įteisinto absurdo ir iš jo išsiveržti taip pat, anot Leonido Donskio, heroiškai, drąsiai ir oriai, kaip išsiveržėme iš Sovietų Sąjungos nelaisvės.

Tad ką šiandien turim Lietuvoje? Turim tai, ko nepavadinsi, anot liaudiškos išminties, nei velniu, nei gegute – ne demokratiją, o plutokratiją, tai yra turčių valdžią. Beje, prie to daugiau prisidėjo ne tiek mūsų kvailumas ir kaltės, kiek mūsų patiklumas. Patiklumas tais Vakarais, kurie, užuot patys išsigydę nuo raudonojo maro užkrato, mus bara ir kaltina nesugebėjimu atsikratyti sovietinio palikimo –­­ sovietinio mentaliteto, kuris esą pas mus prasikiša kiekviename žingsnyje. Ir gydo mus niurnbergais. O mes dantis sukandę iš kailio neriamės jiems įsiteikdami ir klampojame vakarietiškos demokratijos keliu, nors toji vakarietiška demokratija niekada nesutrukdė Didžiajai Britanijai, tai visokiausių žmogaus teisių pramaniūgei, tapti nė su kuo nesulyginama tarptautinio masto plėšike, svetimų žemių grobike. Ne ką geresnės ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Argi ne jų lyderiai tada, kai mes pakilome į Laisvės žygį, rėmė ne mus, bet Sovietų Sąjungos genseką Michailą Gorbačiovą ir jo galvos judintoją Raisą Maksimovną, o mus apšaukė ekstremistais, nacionalistais ir separatistais? Nebuvo mums gera ir Prancūzija. Argi ji sunkiausiu mums metu, kai po ilgų okupacijos metų atkūrėme savo Nepriklausomybę, palaikė mus, o ne daug didesnę Lenkiją? Pagaliau argi ne tos Vakarų demokratijos šalys kaltos, kad Antrojo pasaulinio karo metais su savo teheranais, jaltomis, potsdamais ir niurnbergais taip sujaukė pasaulį ir žmonių sąmonę, jog kone visoje žemiškoje planetoje įsiviešpatavo XIX a. Didžiosios Britanijos premjero Benjamino Disraelio išgarsintasis kvintesencinis rasizmas, kuris įteisino tokią padėtį, kad žmogus, kolaboravęs su naciais, susilaukia kartuvių, o bendradarbiavęs su sovietais, pagerbiamas prezidento sostu. Bene ryškiausias tam pavyzdys yra Algirdas Mykolas Brazauskas. Buvęs Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto generalinis sekretorius, bendradarbiavęs su Kremliaus tironais, už savo veiklą okupacijos metu neatsiprašęs Lietuvos žmonių, tapo nepriklausomos Lietuvos prezidentu, o vėliau ir premjeru. Tuo tarpu 1941 metų Laikinoji Juozo Ambrazevičiaus vyriausybė mūsų Seime netgi nebuvo įteisinta.

O kas buvo vėliau? Ogi ne ką geriau. Argi apie tai nieko nesako desovietizacijos ir liustracijos eiga ir jų sužlugdymas? O ką byloja Rainių žudiko Petro Raslano išleidimas iš jau nepriklausomos Lietuvos? Ką sako Marijono Misiukonio, pasižymėjusio ilgiausiai išsilaikiusio partizano Antano Kraujelio tragedijoje, apdovanojimas Gedimino ordinu? Kas kaltas, kad sadistas Nachmanas Dušanskis, žiauriai kankinęs Dzūkijos partizanų vadą Adolfą Ramanauską, taip ir liko nenubaustas? O kieno valia, jog ne tik Maskva, bet ir Londonas kviečia mus švęsti Antrojo pasaulinio karo pergalės, kuri Lietuvai atnešė pusę šimtmečio trukusį terorą ir dar negirdėtą jos istorijoje aukų skaičių? Negi nieko nebyloja faktas, kad Nepriklausomos Lietuvos VSD ilgą laiką buvo įsitvirtinę kagėbistai, kurie diktavo savo valią net valdžios viršūnėms? Ir taip toliau, ir panašiai.

Ar ne šitoje absurdų estafetėje reikėtų ieškoti ir persekiojamų čečėnų Maliko ir Chadižato Gatajevų bei Eglės Kusaitės nelaimių kaltininkų? Juo labiau, kad visame pasaulyje įsitvirtino kone verdiktu tapęs posakis – Čečėnija yra Rusijos vidaus reikalas, pirmą kartą nuskambėjęs iš paties JAV prezidento Bilo Clintono lūpų. O tai suteikia Rusijai teisę ne tik pačiai savivaliauti, bet ir savo valią primesti kovos su terorizmu pretekstu kitiems. Ypač tada, kai valstybės saugumo struktūrose buvusi teisėtvarka nepraranda savo įtakos.

Be to, įsigalėjus Europoje Niurnbergo proceso dvasiai, paženklintai nugalėtojo morale ir dvejopu teisingumu, vargu bau ar iš viso gali išdygti ir juo labiau suvešėti tikro teisingumo daigai. Argi tokios abejonės nepatvirtina tas faktas, jog, kai Pergalės prieš nacizmą dienos proga latvių ar estų grenadieriai išeina į gatves, pasaulyje sukeliamas toks triukšmas, tarsi iš kapo būtų prisikėlęs pats fiureris. Kodėl? Juk jie kovojo ne už nacius, bet už savo pačių laisvę ir nepriklausomybę. Arba kitas faktas dar gražesnis – kai buvo teisiamas buvęs Latvijos komunistų partijos gensekas Alfredas Rubikas, Vakarų demokratinių šalių žiniasklaida su didžiausiu pasipiktinimu tvirtino, kad teisiamasis joks nusikaltėlis, o sąžiningas žmogus, kuris elgėsi pagal to meto galiojančius įstatymus.

Todėl ar reikia stebėtis, kad tokioje teisingumo atmosferoje ir žinomas mūsų istorikas Egidijus Aleksandravičius, priminęs koks mums pavojus gresia iš Rusijos pusės, nes niekur nedingo ir 1939–1940 metais Lietuvą pražudžiusi Berlyno ir Maskvos ašis, nejautė būtinybės pasakyti, kad niekur nedingo ir Teherano, Jaltos ir Potsdamo pataikavimo agresoriui dvasia.

Turint galvoje jau minėtą istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus vienpusiškumą, vedantį į aiškų tendencingumą, neprošal priminti ir istoriką Saulių Sužiedėlį, kuris propaguoja mintį apie vakarietišką istorijos metodologiją, pagrįstą vertybine orientacija. Kaip išryškėjo mano su juo polemikoje 2004 metais mėnraštyje „Akiračiai“, didžiausia vertybė jam yra po Antrojo pasaulinio karo Niurnbergo proceso metu įteisinta juridinė ir politinė padėtis. Ir tokia vakarietiškas istorijos metodologija visiems peršama tada, kai visu balsu šaukiama apie atvirumą istorijai. Šaukiama ir net nepastebima, kad toji vakarietiška istorijos metodologija baigia istorijos mokslą paversti pritaikomuoju menu. Bene ryškiausiai tai atsispindi prof. Liudo Truskos pamokyme mūsų mokytojams, istorijos vadovėlių autoriams: „Ugdant mokykloje asmenybę ir pilietį, istorijos vaidmuo yra išskirtinis. Todėl ideologinės vadovėlių autorių nuostatos negali kirstis su strateginiais visuomenės siekiais, kurių svarbiausias šiandien – integracija į Europą“ (žr. „Dialogas“, 2001 m. lapkričio 2 d., Nr. 40 (493)). Žodžiu, vertybinė orientacija istorijoje verčia tiesa laikyti tik tai, kas mums naudinga. Kartu su vertybine orientacija vakarietiškos metodologijos istorijos moksle įsitvirtino ir pragmatizmas.

Neteko skaityti ir girdėti, kad mūsų istorikai, juristai ar politologai Lietuvos demokratinės valstybės kūrimo sunkumus, klaidas bei visas kitas negeroves sietų su Niurnbergo procesu, kuriam žinomas anglų juristas F. J. P. Veale’as paskyrė knygą daug bylojančiu pavadinimu „Advance in Barbarism“ („Pirmyn į barbarizmą“). Niurnberge buvo išprievartauta ne tik teisė, bet ir istorija.

Bet ar visa tai atsispindi mūsų istorikų darbuose? Deja, ne. Tad ir iškyla pagrindinis klausimas: KODĖL?

Visu rimtumu ieškodamas teisybės, teisybės, kad ir kokia ji būtų skaudi ar žiauri, su tokiu kategorišku klausimu aš susidūriau pirmą kartą dar tada, kai pradėjau tirti ir aiškinti holokausto Lietuvoje priežastis ir pasekmes. O 2000 metais Vilniuje vykusiame tarptautiniame holokaustui skirtame seminare net visiems jo dalyviams uždaviau klausimą, kokį galėjo turėti žydų likimui poveikį tas faktas, jog 1933 metais Vokietijoje, atėjus į valdžią kancleriui Adolfui Hitleriui, Pasaulinė žydų bendruomenė paskelbė Vokietijai karą. Ar tai neatrišo vokiečiams rankų elgtis su žydais taip, kaip nuo amžių įprasta (à la guerre comme à la guerre2). Beje, į tokią mintį ir tokį be galo svarbų, mano supratimu, klausimą susilaukiau tik daugiau negu keisto atsakymo – nereikia ieškoti holokausto priežasčių. Tad kokią išvadą aš ir kiti, moksliškai pasiryžę šį be galo opų klausimą aiškinti, turėjo pasidaryti?.. Be abejo, tik tokią: šiuo metu holokausto tyrinėtojai su Wiesenthalio centro Jeruzalės skyriaus direktorium Efraimu Zuraffu, tvirtinančiu: „Aš ne aiškinu, kodėl tai atsitiko. Aš tik sakau, kas atsitiko“, priešaky dar nepasirengę ar tiesiog nepribrendę holokausto aiškinti, kadangi toks aiškinimas juos gali nuvesti taip toli, iš kur jau bus nebeįmanoma vien su „sakymu“ sugrįžti. Nepadės net toks Izraelio istoriko Jehudos Bauerio įsitikimas: „Suvokti ir paaiškinti holokaustą iš viso nėra įmanoma.“

Šitoje vietoje ne vienam skaitytojui, ko gero, kils klausimas – koks gali būti ryšys tarp holokausto ir Niurnbergo proceso? Bet pasirodo, kad toks ryšys ne tik gali būti, bet ir yra. Jau vien dėl to, kad tiek viename, tiek ir kitame reiškinyje pagrindinį vaidmenį vaidina rasizmas. Juk kaip paaiškinsi tą faktą: Niurnbergo proceso metu buvo įteisinta, kad bendradarbiavęs su naciais, susilaukia rūsčios bausmės, o kolaboravęs su sovietais, lieka nenubaustas?

Beje, į klausimą, kodėl mūsų ir net Vakarų Europos istorikai vengia ir išsisukinėja sieti Niurnbergo sukurptus absurdus su dabartinėmis negerovėmis, „poetiškai“ atsako poetas Tomas Venclova teigdamas, kad 1941 m. birželio 23 d. sukilimas Lietuvoje buvo politinė klaida, nes jame blogis buvo panaudotas prieš blogį. „Šitaip gėrio (atseit, – J. M.) nepasieksi, o tik padidinsi blogio sumą“ (žr. „Lietuvos aidas“, 1993 birželio 17). Taip atsakė T. Venclova, tarsi nenorėdamas nei žinoti, nei girdėti, kad klasikiniu būdu toks blogis buvo panaudotas prieš blogį Antrajame pasauliniame kare, kai nacizmas surėmė ragus su sovietizmu. Išvada senekiška: Quod licet Jovi, non licet bovi3. Žodžiu, kaip gi pripažinsi, kad Niurnberge buvo įteisintas ir kvintesencinis rasizmas, kuris leistinas tik išrinktiesiems?

Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad analizuojant, komentuojant Niurnbergo procesą, ir ypač jo ištakas, neišryškėtų KAS yra KAS. Neišryškėtų, kas skrupulingai slepiama. Juk pažvelgus į istoriją atvirom akim, vien teisybės ieškančiu žvilgsniu, gali išvysti vietoj didvyrio, narsuolio Heraklio apgailėtiną gnomą ar pigmėją. Juo labiau to vengtina kalbant apie istorinius veikėjus, paruošusius dirvą Niurnbergui, turėjusiam atnešti žmonijai naują erą, o ne tam absurdui, kurį garsus anglų maršalas Bernardas Montgomeris pavadino pralaimėjimą paverstą nusikaltimu, o tas Niurnbergas, kurį žmonija troško išvysti kaip pamoką ir kelio galą hitleriams ir stalinams, buvo užgrūstas už geležinės sienos.

Bene baisiausia ir keisčiausia, kad dirvos Niurnbergo proceso paruošimui vadovavo ne koks nors itin kilnus ilgalaikės taikos siekių apaštalas, o Vakarų demokratijos išsigimimas. Ir ryškiausias to išsigimimo atstovas, visų pergalių prieš nacizmą organizatorius, visapusiškai išliaupsintas Britų Imperijos premjeras Winstonas Churchillis. Tasai veikėjas, kuris 1918–1920 metais organizavo kelių valstybių intervenciją prieš paraudusią po Spalio revoliucijos Rusiją, kuris 1938 metais atvirame laiške Vokietijos kancleriui Adolfui Hitleriui rašė: „Jeigu Angliją būtų ištikus tokia pati nacionalinė katastrofa kaip Vokietiją 1918 m., aš būčiau meldęs Dievo pasiųsti mums žmogų su Jūsų valios ir dvasios jėga“, kuris 1945 m. Jaltos konferencijos metu taip išliaupsino kraugerį Staliną, kaip joks kitas valstybinio masto veikėjas iki šiol... Winstonas Churchillis ne tik garbino ir šlovino tironą Staliną, bet ir ištikimai jam pasitarnavo kartu su savo užsienio reikalų ministru Antoniu Edenu išduodamas milijonus karo pabėgėlių, tarp kurių nemažai buvo ir Baltijos šalių gyventojų bei rusų generolo Vlasovo vadovaujamos armijos (ROA) karių, kartu su savo vadu kovojusių prieš Stalino terorą. Ir visus juos W. Churchillis ir A. Edenas išdavė puikiai žinodami, koks likimas jų laukia amžinojo įšalo gulaguose (žr. „Juodoji komunizmo knyga“, Vaga, 2000 m., p. 439–446).

Tiek Winstono Churchillio panegirika Stalinui, tiek vergiškas jam patarnavimas tęsėsi tol, kol iš baimės ar dėl ko kito kiek praregėjęs jis 1945 metų kovo 6 dieną Jungtinių Amerikos Valstijų mieste Fultone išdrožė savo garsiąją „geležinės uždangos“ kalbą, kurioje išryškėjo tikrasis „Tautų vado“ imperialistinis veidas.

Šia ilgai laukta ir plačiai pasaulyje nuskambėjusia kalba Winstonas Churchillis padarė pradžią ilgai užtrukusiam Šaltajam karui prieš Stalino režimą, tarsi niekad nebūtų patetiškai suokęs: „Jis (tai yra Stalinas, – J. M.) mus ves į kovą prieš skurdą, netvarką, chaosą, priespaudą.“

Deja, šis Winstono Churchillio politikos posūkis vienintele galima ir protinga linkme buvo taip pavėluotas, jog kone pusė pasaulio buvo apkrėsta raudonuoju maru, o pačioje Amerikoje, ypač jos aukštosiose mokyklose, pasak Czesławo Miłoszo, klestėjo iš Prancūzijos atneštas marksizmas.

Kai visa tai apie Winstoną Churchillį išklojau, staiga prisiminiau, kad daugiau nei prieš keturiasdešimt metų parašiau jam skirtą apsakymą, kurį pavadinau „Chaosu“. Tą apsakymą, rašytą 1969 metais, susiradau, vėl perskaičiau ir griebiausi už galvos. Ten Didžiosios Britanijos premjeras W. Churchillis, ištaręs jai, tai Imperijai, sunkiausiu metu tokius žodžius: „Jei parlamentas žino, kas mokėtų viską daryti geriau negu aš, tegu tokį žmogų nurodo. Aš pats nemanau, kad toks žmogus atsirastų“, buvo tragiškai didingas, o dabar, mano pavaizduotas, jis atrodo tragiškai baimingas.

O dar nepatogiau, nesmagiau pasijutau, kai prisiminiau mūsų šauniąją Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri taip drąsiai ir sumaniai pradėjo kovą prieš čerčiliškų galvų Niurnberge užraugto absurdo užkratą Lietuvoje. Juk ji, o ne kas nors kitas, savo laimei ar nelaimei, prezidentinės kadencijos pradžioje pareiškė, kad savo, kaip valstybės vadovės, veikloje norėtų lygiuotis ne tik į Indijos nepriklausomybės lyderį Mahatmą Gandhį, dr. Margaretą Thatcher, bet ir į Winstoną Churchillį (žr. „Veidas“, 2009 m. gegužės 20 d., Nr. 21).

Bet ar galima tylomis praeiti pro tą visapusiškai išliaupsintą veikėją, tegul jis ir buvo pergalės prieš nacizmą organizatorius, kuris lemiamu momentu nesusitvarko pats su savim ir išduoda pagrindinius demokratijos principus bei idealus? Argi ne taip jis pasielgė atiduodamas Stalino gulagams milijonus rusų, ukrainiečių, baltarusių, lietuvių, latvių ir estų, niekuo dėtus karo pabėgėlius, kurie masiškai žudėsi, kad tik nepatektų į superbudelio rankas? Atidavė juos žiauriai mirčiai į nasrus, paniekinęs šventą demokratijos suteiktą žmogui teisę – teisę pasirinkti.

O be to, o be to... Pereat mundus, fiat justitia!

Ir staiga nei iš šio, nei iš to, kažkas manęs paklausė:

– O mūsų Vytautas Didysis ar buvo geresnis? – paklausė ir dar pridėjo: Tas, kurio garbingą vardą garbingai nešioja tūkstančiai Lietuvos vyrų ir moterų.

Ir tada prieš mano akis iškilo toks vaizdas. Kunigaikštis Vytautas kartu su kryžiuočių kariuomene grįžta į Lietuvą. Viename pakaunės kaime jis stabteli ir išgirsta jam taikomą išdaviko vardą. Vytautas tai išgirdęs, įsako visus to kaimo gyventojus susodinti ant kuolų, kad jie šitaip baisiose kančiose mirtų (žr. „Naujasis židinys – Aidai“, 1992. Nr. 6, p. 38).

Taigi atvirumas istorijai ir yra Pereat mundus, fiat justitia!


Vilnius, 2011 m. liepa, rugpjūtis


____________________________________
1 Kad ir pasaulis žūtų, teįvyksta teisingumas! (lot.)
2 Kare kaip kare (pranc.)
3 Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui (lot.).


 

Skaitytojų vertinimai


71758. Saulius Simoliunas :-) 2011-10-09 18:00
Vakarai zaide su diktatoriais vartojant silpna srategija. Turejo leisti vokieciams ir rusams nukraujuoti vieni kitus ir zmones butu nuverte diktatorius. Taciau buvo iskeltas Stalinas ir tuomet uzeme desimtmecius kol pati sovietija sugriuvo. Zmonija atsisako diktatoriu. Nuernbergo karinis teismas kaltino nacius pradejusius antra pasaulini kara ( tai pirmas svarbiausias kaltinimas ). Taciau kara pries Lenkija pradejo vokieciai ir sovietai 1939 rugsejo 1 diena. Tai nebuvo nesaliskas teismas.

71769. britva - 2011-10-09 20:07
Štai Leonidas Donskis, atsakydamas į bene svarbiausią korespondentės R. Tracevičiūtės teiginį ir klausimą: „Kai kurie politikai dabartines nuotaikas krašte apibūdina kaip dvasios krizę. Kaip ją įveikti?“, pabrėžęs, jog „kai kurie skandalingi prokuratūros ar Valstybės saugumo departamento (VSD) veiksmai verčia galvoti, kad veikia ne koks nors išorės priešas, o mūsų pačių kvailumas, klaidos ir nenoras jas analizuoti“, ............. norėčiau pritarti šiai nuomoinei. Iš tikrųjų tai kvailumas ir postsovietinis bailumas virtęs "politkorektiškumu". Džiaugiuosi, kad Jonas Mikelinskas nebijo liesti šių "šventų" temų. Lietuvos žydai buvo MŪSŲ ŽYDAI, ne Izraelio, ne JAV, mūsų piliečiai, nors ir žuvo tuo metu, kai Lietuva neegzistavo, bet tirti šio genocido prtiežastis niekas neturėtų uždrausti mūsų istorikams ar kriminal ekspertams. O Venclova neteisus, sakydamas, kad sukilimas buvo "prieš kažką". Jis buvo "už kažką", už Lietuvos teisę būti nepriklausoma valsttybe. Žinoma, Lietuvos priešai šį faktą dabar išnaudoja piktam ir kaltina sukilėlius bendradarbiavus su vokiečiais. Bet tai netiesa. Keletas išdavikų vienoj ar kitoj pusėj nebuvo ir nėra visos tautos atstovai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
21:08:00 Oct 9, 2011   
9 AM 9 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba