Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-04-16 nr. 3280

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
39

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

EX PROFESSO 
• Architektas prof. GINTARAS ČAIKAUSKAS.
Būdingi prieštaravimai, formuojant viešąsias erdves
1

KNYGOS 
 RITA IVINSKYTĖ.
Didelis miestas mažoje literatūroje, arba miestietiškos peripetijos Justo Piliponio romane „Amžinas žydas Kaune“
2
• DIANA DUNAJEVIENĖ.
Ramumos mokykla
3
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• ZITA MAŽEIKAITĖ.
„Fani ir Aleksandras“ – nuo filmo iki romano

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Senatvė dviem

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Menininkai dokumentiniame kine
2

FOTOGRAFIJA 
• GABRIELĖ KUIZINAITĖ.
Algimantas Kezys: tarp fotografijos ir kino
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Tiesiog piešiniai...
2

MUZIKA 
• SIMONA SMIRNOVA.
Šiuolaikinės operos festivalis
5

PAVELDAS 
• AUŠRA LISAUSKIENĖ.
Knyga apie talentingąjį grafiką Algį Kliševičių

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
11

PROZA 
• RITA LATVĖNAITĖ-KAIRIENĖ.
Civilizuotos mintys apie karvę.
Jėgos aitvarai
5

VERTIMAI 
• WOLFGANG BORCHERT.
Šišifaš, arba mano dėdės kelneris
8

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sąžinė

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiuku čiuku

KRONIKA 
• „Erdvė tarp mūsų“
• Antano Miškinio premija

IN MEMORIAM 
• Katynės tragedija pasikartojo...
• Keletas nenupieštų Antano Viliaus Jurkūno medžių
• JANINA PLEŠKŪNIENĖ
1920 09 23–2010 04 07
• EDVARDAS ANTANAS VAITKUS
1937 07 27–2010 04 06
1

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Vydūno fondo (Čikaga) dovana VU bibliotekai

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Rašytojo istorija

Šatėnų prieglobstis 
• Ketvirtoji savaitė5

KNYGOS

Didelis miestas mažoje literatūroje, arba miestietiškos peripetijos Justo Piliponio romane „Amžinas žydas Kaune“

RITA IVINSKYTĖ

[skaityti komentarus]

Piliponis J. KELIONĖ APLINK LIETUVĄ PER 80 DIENŲ. AMŽINAS ŽYDAS KAUNE.
– Kaunas: Šviesa, 1991.

Ar galime susitarti ir galvoti, kad egzistuoja dvi pagrindinės literatūros rūšys: gera ir niekam tikusi? Galime. Bet nesusitarkime. Geriau susitarkime, kad literatūra būna didelė ir maža. Didelė – ta, kurios neskaitęs negalėsi savęs vadinti „dideliai“ protingu, ir maža – ta, kurios „dideliai“ protingi paprastai neskaito. Kadangi manau, jog dar nesu užtektinai „dideliai“, ėmiau ir paskaičiau...

Leidžiu sau tokią „darželinukišką“ pradžią, atiduodama savotišką duoklę nerimtai, vadinamajai populiariajai, literatūrai (prie tokių galima priskirti ir analizuojamąjį romaną). Bet čia savo nerimtumus ir baigsiu. Nors dažnai tenka išgirsti, kad populiarioji literatūra (bent jau lietuvių) yra per menka, kad į ją kryptų itin save gerbiančios intelektualiosios visuomenės žvilgsnis (į tai, kas paviršutiniška ir (tarsi) akivaizdu, gilintis nėra verta: laikas juk brangus), norisi įrodyti (turbūt labiau net pačiai sau), kad apie ją galima kalbėti rimtai ir įdomiai.

Pirmiausia todėl, kad populiarios kultūros produktai (tarp jų ir literatūra), mano manymu, yra puiki medžiaga savotiškai antropologinei masinės visuomenės analizei. Juk populiarioji kultūra ir jai priskiriama literatūra yra neatsiejamos nuo masinės vartosenos. O kad kas nors būtų tinkama ir priimtina masei, tai turi būti universalu, nesudėtinga, suprantama, atpažįstama. Artėju prie pagrindinių populiariosios literatūros savybių – paviršutiniškumo, reprezentatyvumo, imitacijos. Jei yra tokia literatūra ir ji kam nors reikalinga (o ji reikalinga, nes joje lengva ką nors – ne ką kitą, tik save – atpažinti), reiškia, tokia literatūra lyg ir privalo (pačia bendriausia prasme) vaizduoti tą, kuriam ji ir yra skirta. Tokiu būdu atsiranda galimybė kalbėti apie tam tikrą socialinį tipą – masės, daugumos atstovą, lyg veidrodyje atsispindintį kūrinyje. Kitas dalykas – reprezentatyvinė tokios literatūros funkcija tarsi įpareigoja autorių neatitrūkti nuo tikrovės: kuo tikroviškesnis bus kūrinys, tuo lengviau jo tikrovę atpažins (o kartu ir pripažins) skaitytojas. Ir čia nėra labai svarbu, ar ta tikrovė yra tikra (dokumentiška), ar atkurta, remiantis universaliais mąstymo standartais – klišėmis. Nes netgi tai, kokiomis klišėmis remiantis yra konstruojama neva tikra tikrovė, leidžia daryti išvadas, kaip mąsto ir save suvokia, su kuo tapatinasi numanomieji skaitytojai.

Savo rašiniui apie mažąją literatūrą ir joje slypinčius visai nemažus (miestas, juk dalykas didelis!) dalykus pasirinkau vieną smagų ir intriguojantį nuotykinį-detektyvinį tarpukario Kauno veikėjo (pastarasis, kiek pavyko sužinoti, pasižymėjo kad ir trumpa, tačiau produktyvia ir spalvinga biografija), Justo Piliponio rašytą romaną pavadinimu „Amžinas žydas Kaune“. Pastarasis man pasirodė itin parankus tam, apie ką jau užsiminiau anksčiau – savotiškai literatūrinei-antropologinei analizei, o tiksliau – modernaus didmiesčio gyventojo, tikro miestiečio tapatybės ir socialinių miesto peripetijų paieškoms.

Tiesa, kadangi jaučiuosi savotiškai įpareigota miesto, kaip sąvokos, akcentuojamos ir straipsnio pavadinime, noriu šiek tiek pasiaiškinti. Apie miestą, mano manymu, galima kalbėti pasitelkiant dvi, sakyčiau – pamatines, kategorijas: formą ir turinį. Forma esu linkusi vadinti tai, kas priskirtina miestui, kaip geografijos (nerandu tikslesnės sąvokos, pastaroji nėra tobulai tinkanti) dalykui, t. y. bendriausia prasme miestas – tam tikra apibrėžta ir (kas, manau, itin svarbu) konkrečiai žymėta vieta. Konkrečiu analizuojamu atveju (turiu omeny pasirinktą literatūros kūrinį) formalusis miesto aspektas yra gan svarbus. Manau, kad populiariojoje literatūroje, o ypač detektyvinėje, itin svarbus tikroviškumo garantas yra atpažįstama (ar bent numanomai atpažįstama) erdvė. Taigi kuo konkrečiau ta erdvė nusakoma, tuo ji tikroviškesnė. Miestas tokiu atveju kone idealiai tinka. Juk žymiai lengviau įsijausti į istoriją tada, kai Jonas nutykina Mickevičiaus gatve iki Laisvės alėjos ir pasuka dešinėn, nei tada, kai Jonas eina keliu ir pasuka į krūmus. Konkrečiai žymėta vieta nereikalauja vaizduotės pastangų, ji savaime atkuria tam tikrą pažįstamos (patikrintos) erdvės, o kartu ir tikrovės pojūtį. Paradoksalu, bet tokia (atkurta, o ne susikurta vaizduojantis) tikrovė yra turtingesnė, svaresnė. Taigi miestas, kaip forma, čia tarnauja grynai tikroviškumo efektui išgauti. Kas kita turinys.

Jei forma yra konkreti vieta, tai turinys – tai, kas tą vietą pripildo. O pripildo ją, pačia bendriausia prasme, žmonės. Savo gyvenimais, to gyvenimo procesais ir produktais. Straipsnyje, remdamasi sociologo ir kultūros filosofo G. Simmelio1 pastebėjimais apie miesto gyventojus ir jų dvasinius reikalus, pamėginsiu aprašyti J. Piliponio romane vaizduojamą modernaus miestiečio tipą (jį atskleidžia net kelių personažų charakteriai, reprezentuojantys tris miestiečių sluoksnius: aukštąjį – prabangiosios Kauno ponios ir svarbūs, labai labai pasiturintys jų vyrai, žemąjį – plėšikas ir sukčius Kriauna ir vidurinį – savotišką tarpininką tarp pirmųjų dviejų – sumanusis reporteris Albinas) ir tokiu būdu įrodyti, kad ir mažoji literatūra gali būti naudinga ir reikšminga.

„Amžinas žydas Kaune“ skaitytoją įsuka į tokį nuotykį: vieną gražią dieną nuo lenkų pusės Lietuvon atklysta keistas, nepaaiškinamų galių turintis, bet niekaip nekomunikuojantis ir niekad nesustojantis (be perstojo einantis) pilietis – mitinis Amžinasis žydas. Atvytas į laikinąją Lietuvos sostinę – Kauną, jis katalizuoja begalinėje prašmatnybėje po prabangių balių snaudžiantį miestą. Ponams miestelėnams tai galimybė tokia neįprasta proga surengti kuo šaunesnę puotą ir pasipuikuoti prieš kitus, o laikraščių reporteriams ši sensacija – grynas pasipelnymo šaltinis. Vienas itin apsukrus reporteris – Albinas Vanagaitis –­ vardan sensacijos ir jos garantuojamų pinigų ima veikti išvien su nusikaltėliu ir plėšiku, buvusiu kaliniu Antanu Kriauna. Kol reporteris rūpinasi savo amato reikalais, Kriauna, naudodamasis proga suktis tarp miesto turtingųjų, nepamiršta savojo. Galiausiai paaiškėja, kad visų taip trokštamas paslaptingasis Amžinasis žydas yra ne kas kitas, kaip juo persirengęs Kriauna, naktimis švarinantis patiklių turtuolių namus. O tikrasis Žydas savo amžinais keliais išėjo maždaug romano viduryje. Nusikaltėlį demaskuoja sumanusis reporteris Vanagaitis. Kriauna grįžta kalėjiman, o miestelėnai – kasdienybėn.

Šitaip paviršutiniškai perlėkus tekstą, sunku aptikti ką nors daugiau už intriguojančią fabulą ir sąmoningai karikatūriškas, hiperbolizuotas Kauno gyvenimo peripetijas. Tačiau pasitelkus jau minėtą G. Simmelio tekstą, kuriame išryškinti tam tikri modernaus miesto gyventojo – miestiečio (miesčionio) tapatybės bruožai, ima vertis antrasis romano planas – daugiaspalvis ir sodrus modernaus didmiesčio gyventojo – kauniečio – paveikslas.

Kaip vieną iš ryškiausių didmiesčio gyventojo bruožų G. Simmelis įvardija intelektualumą. Paprastai suvokiamą kaip itin pozityvų dalyką, intelektualumą G. Simmelis priešina nuoširdumui, jautrumui. Mažos bendruomenės ryšiai, anot jo, yra pagrįsti nuoširdumu, o didmiesčio gyventojai nuoširdumą keičia dalykišku intelektualumu2. Toks intelektualumas daro nereikšmingą ir nebereikalingą individualumą. Tiek daiktai, tiek žmonės ar reiškiniai netenka savo individualios, kuriuo nors specifiniu matu išmatuojamos reikšmės, intelektualiai visuomenei egzistuoja vienas matas – skaičiaus (piniginės vertės) matas. Turiu omeny, atrodytų, visiškai nereikšmingą, bet iškalbingą scenelę iš romano, kada Kriaunos bičiuliai, pamatę kolegos „sužvejotas“ brangenybes, apgailestauja: „Pinigus paversti tokiais niekais, kad mes nuostolių turėtume“ (p. 229). Papuošalo specifinė vertė yra puošti, gražinti. Tačiau miestiečiui tai – tik tam tikra pinigų suma, būdas pademonstruoti prabangą ir savo kapitalą.

Taigi tikras miestietis vadovaujasi proto, o ne širdies balsu, o protas nepripažįsta jokios kitos reikšmės, tik piniginę vertę. Gudrumas, sumanumas yra vertybė, įgalinanti miestietį apskaičiuoti ir įvertinti, kaip pasididinti piniginę naudą.

Tokie gudruoliai šaunuoliai miestiečiai yra ir pagrindiniai romano veikėjai: jau minėtas laikraščio reporteris Albinas Vanagaitis ir jo bendrininkas sukčius Antanas Kriauna. Romane nuolat pabrėžiamas Vanagaičio sumanumas ir gudrumas, o jis pats negaili pagyrų savo „draugo“ Kriaunos gudrumui. Veikėjų sumanumas tarnauja praktinei naudai: Vanagaitis medžioja sensacijas, jei reikia, jas prasimano tam, kad gautų kuo daugiau pinigų, o Kriauna savo gudria galva naudojasi kurdamas ir vykdydamas plėšikiškus darbelius. Netgi iš pirmo žvilgsnio neva draugiški šių dviejų personažų santykiai yra paremti praktinės naudos garantija. Vanagaitis išlaiko Kriauną ir moka jam algą už jo juodus darbelius, pvz., pavogtą reporterio konkurento bloknotą su svarbia informacija apie sensacija tapusį Amžiną žydą, o tokios Kriaunos „paslaugos“ garantuoja Vanagaičiui nemažą honorarą iš laikraščio redakcijos.

Čia priartėju prie kitos G. Simmelio minties, kad primityvaus žmogaus kovą su gamta dėl išlikimo modernus miestietis pakeičia kova dėl žmonių, t. y. kova dėl žmonių, garantuojančių piniginę naudą, o tokiu būdu ir tam tikrą išskirtinumą. Čia vėl tenka kalbėti apie Albiną Vanagaitį ir išskirti dvejopą jo kovą: tiesioginę ir netiesioginę. Netiesiogine kova pavadinčiau Vanagaičio profesiją – jis yra reporteris, valgantis duoną iš to, kad aprašo tai, kas nutinka žmonėms. Kuo skaitytojams įdomiau, kas tiems žmonėms nutinka, tuo daugiau iš to duonos suvalgoma. Čia noriu sustoti ties Vanagaičio ir Kriaunos susipažinimo scena. Kriauna paleidžiamas iš kalėjimo būtent tuo metu, kada kalėjime vis dar yra „apgyvendintas“ tikrasis Amžinasis žydas, tad bet koks Kriaunos liudijimas reporteriams – gryniausio aukso vertės. Kriaunos išėjimo minutė tampa tikru daugybės reporterių mūšiu dėl informacijos. Laimi (kaip teigtų ir G. Simmelis) gudrumas ir sumanumas – Vanagaitis sugalvoja, kaip apgauti kitus reporterius ir tiesiogine prasme pavogti Kriauną jiems iš panosės. Taigi netiesioginė kova (reporterio darbas), kartais pareikalauja ir tiesioginės kovos dėl žmonių.

Nors miesto visuomenei nebeegzistuoja jokios individualios vertės, išskyrus skaičiaus (piniginę), leidžiančią visur įžiūrėti ne tai, kas individualu, o tai, kas bendra (t. y. svarbu ne kas tai, o kiek kainuoja), tačiau noras išsiskirti niekur nedingsta. Tiesa, išskirtinumo demonstravimo formos yra bendros: tai puikavimasis prabanga, kaprizai, ekstravagancija ir kitos įmantrybės, kurios, beje, įmanomos tik turint atitinkamą kiekį pinigų. Taigi miestiečio išskirtinumas yra tiesiogiai priklausomas nuo jo kapitalo. Kalbant apie išskirtinumo poreikį ir jo demonstravimą romane, reikia paminėti puikiąsias Kauno ponias, ypač –­ ponias Laimutienę ir Apvalutienę. Pastarosios yra pagrindinės konkurentės dėl dėmesio. Puikia galimybe joms pademonstruoti savo išskirtinumą tampa vargšo Amžinojo žydo pasirodymas mieste. Ponios tiesiog pešasi dėl galimybės surengti arbatėlę (t. y. visą balių), kurioje garbės svečias būtų paslaptingasis atėjūnas. O tokią galimybę gavusios, stengiasi kiek įmanoma labiau priblokšti visus prabanga ir kaprizais. G. Simmelis pažymi, kad esmė – ne tokio elgesio turinys, o tik jo forma, kuri itin patraukia dėmesį. Taigi poniučių kaprizingumas ir ekstravagancija yra ne kas kita, kaip būdas atkreipti į save dėmesį ir taip parodyti (savotiškai garantuoti) savo vietą.

Paskutinis bruožas, kurį išskyriau pagal G. Simmelį ir kurį norėčiau paminėti, yra miesto žmogaus atbukimas (ir iš to kylantis abejingumas). Anot G. Simmelio, atbukimo esmė yra atbukimas daiktų skirtumams. Ir nors G. Simmelis čia turi omeny tai, kad minėtasis piniginės vertės, kaip vienintelės, iškilimas savotiškai niveliavo visas kitas galimas vertes ir panaikino daiktų unikalumą (skirtumus), man norisi atbukimą daiktų skirtumams suprasti tiesiogiai, tuo labiau, kad tokio atbukimo pavyzdys yra didžioji romano afera. Žinoma nereikia atmesti fakto, kad tokio pobūdžio romane intriga yra tik vardan intrigos ir tam tikri netikslumai gali būti tuo pateisinti, tačiau leidžiu sau pakapstyti giliau. Kaip gali vienas žmogus pakeisti kitą taip, kad niekas net nepastebėtų, jei minėtieji žmonės yra ne identiški ar gal net visai nepanašūs? Manau, kad būtent minėtas atbukimas daiktų skirtumams ir suteikė Kriaunai galimybę įvykdyti savo aferą. Visi (tiek žiniasklaida, tiek aukštuomenė) naudojosi Amžinuoju žydu kaip priemone gauti tai, ko jiems reikia, –­ laikraščiai stengėsi kuo daugiau užsidirbti, poniutės – gauti kuo daugiau dėmesio ir pademonstruoti savo išskirtinumą, tačiau pats žydas mažai kam terūpėjo. Atbukimas unikalioms vertėms ir daiktų skirtybėms neleido pamatyti apgavystės, vykstančios visiems tiesiai prieš akis.

Šitaip skaitant J. Piliponio „Amžiną žydą Kaune“ prieš akis veriasi įspūdingas modernaus tarpukario miesto vaizdas, gal kiek komiškas ir hiperbolizuotas, bet turbūt todėl jis ir įgauna tokio žavesio –­ dėl gyvenimo peripetijų ir spalvingų gyventojų. Negana to, paprastai negatyviai vertinamas populiariosios literatūros bruožas – tiesiogiai, pažodžiui atspindėti tikrovę ir joje vykstančius procesus – čia pasitarnauja kaip šioks toks patvirtinimas tokį ir taip miestą buvus iš tikrųjų. Lieka tik pridurti, kad pasirinkus tinkamą žiūros tašką ir atidžiau įsižiūrėjus, galima nebeabejoti, kad ir maži dalykai yra svarbūs, o spalvingas ir mirgantis paviršius ne visada yra toks plokščias, kokį jį įsivaizduojame esant.

____________________________________
1 Simmel G. „Didmiesčiai ir dvasinis gyvenimas“. KULTŪROS FILOSOFIJA IR SOCIOLOGIJA. – Vilnius, Margi raštai, p. 281–298.
2 Ten pat, p. 283–283.

 

Skaitytojų vertinimai


59401. gi :-) 2010-05-17 21:01
puiku :)

60919. vejis :-( 2010-06-30 21:47
nieko gero

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
2:00:27 Oct 3, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba