Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-04-16 nr. 3280

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
39

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

EX PROFESSO 
• Architektas prof. GINTARAS ČAIKAUSKAS.
Būdingi prieštaravimai, formuojant viešąsias erdves
1

KNYGOS 
• RITA IVINSKYTĖ.
Didelis miestas mažoje literatūroje, arba miestietiškos peripetijos Justo Piliponio romane „Amžinas žydas Kaune“
2
• DIANA DUNAJEVIENĖ.
Ramumos mokykla
3
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• ZITA MAŽEIKAITĖ.
„Fani ir Aleksandras“ – nuo filmo iki romano

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Senatvė dviem

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Menininkai dokumentiniame kine
2

FOTOGRAFIJA 
• GABRIELĖ KUIZINAITĖ.
Algimantas Kezys: tarp fotografijos ir kino
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Tiesiog piešiniai...
2

MUZIKA 
• SIMONA SMIRNOVA.
Šiuolaikinės operos festivalis
5

PAVELDAS 
• AUŠRA LISAUSKIENĖ.
Knyga apie talentingąjį grafiką Algį Kliševičių

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
11

PROZA 
• RITA LATVĖNAITĖ-KAIRIENĖ.
Civilizuotos mintys apie karvę.
Jėgos aitvarai
5

VERTIMAI 
 WOLFGANG BORCHERT.
Šišifaš, arba mano dėdės kelneris
8

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sąžinė

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiuku čiuku

KRONIKA 
• „Erdvė tarp mūsų“
• Antano Miškinio premija

IN MEMORIAM 
• Katynės tragedija pasikartojo...
• Keletas nenupieštų Antano Viliaus Jurkūno medžių
• JANINA PLEŠKŪNIENĖ
1920 09 23–2010 04 07
• EDVARDAS ANTANAS VAITKUS
1937 07 27–2010 04 06
1

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Vydūno fondo (Čikaga) dovana VU bibliotekai

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Rašytojo istorija

Šatėnų prieglobstis 
• Ketvirtoji savaitė5

VERTIMAI

Šišifaš, arba mano dėdės kelneris

WOLFGANG BORCHERT

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

        Wolfgangas Borchertas (1921–1947) – vokiečių prozininkas, poetas ir dramaturgas, vienas žymiausių pokario (vadinamosios griuvėsių) literatūros atstovų. Svajojo tapti aktoriumi, bet, prasidėjus karui, jam teko kariauti vermachto pusėje, buvo kalintas dėl antimilitarizmo. Karui baigiantis, pateko į nelaisvę, iš jos pabėgęs grįžo į gimtąjį Hamburgą, čia vadovavo kabaretui, teatre dirbo režisieriaus asistentu. Sukūrė daug brandžių apsakymų ir eilėraščių, jau mirtinai sirgdamas per trumpą laiką parašė garsiąją pjesę „Lauke, už durų“. Rašytojo kūryba labai ekspresyvi, persmelkta karą išgyvenusio žmogaus nihilizmo, joje daugiausia vaizduojami skausmingi karo ir pokario žmonių likimai. Personažai dažniausiai turi prototipus. Toks yra dėdė autoriui nebūdingai šmaikščiame, gyvybingame apsakyme „Šišifaš, arba mano dėdės kelneris“, kur rašytojas vaizduoja savo mamos giminaitį.


Tik mano dėdė, žinoma, neturėjo jokio restorano. Bet pažinojo vieną kelnerį. Tasai kelneris sekiojo mano dėdę taip ištikimai ir su tokia pagarba, kad visada sakydavom: čia jo kelneris. Arba: a, jo kelneris.

Kai mano dėdė ir tasai kelneris susipažino, buvau ir aš. Buvau jau toks didelis, kad nosimi siekiau stalą. Siekti galėjau tik tada, kai ji būdavo švari. Na, visada švari ji būti negalėjo. Mano mama buvo irgi ne ką už mane vyresnė. Na, šiek tiek vyresnė ji buvo, bet abudu buvom dar tokie jauni, kad degėm iš gėdos, kol dėdė ir kelneris pažindinosi. O taip, ten buvom ir mudu.

Žinoma, ir mano dėdė, lygiai kaip ir kelneris, juk jiedu turėjo susipažinti, kaipgi be jų. Mudu su mama tebuvom statistai ir vėliau siaubingai gailėjomės ten buvę, nes tikrai degte degėm iš gėdos, kai mezgėsi anųdviejų pažintis. Mat prasidėjo ji nuo siaubingų scenų su visokiais plūdimais, pykčiu, kvatojimu ir šūkavimais. Nedaug tetrūko ir iki muštynių. Mano dėdės šveplumas kone tapo tų muštynių akstinu. Bet dėl to, kad jis teturėjo vieną koją, muštynės vis dėlto nekilo.

Taigi visi trys – dėdė, mama ir aš –­ vieną saulėtą vasaros popietę sėdėjom prašmatnioje, didelėje, spalvingoje lauko kavinėje. Aplinkui sėdėjo dar maždaug du ar trys šimtai žmonių, ir visi mes prakaitavom. Šunys slėpėsi vėsiose pastalėse, o bitės buvo nutūpusios lėkštes su pyragais. Arba dūzgė aplink vaikų limonado stiklines. Buvo taip karšta ir tiek daug žmonių, kad kelneriai vaikščiojo nutaisę įsižeidusias minas, tarsi viskas būtų grynos patyčios. Pagaliau vienas priėjo ir prie mūsų staliuko.

Mano dėdė, kaip jau sakiau, šveplavo. Nežymiai, bet vis dėlto gan pastebimai. Neištardavo „s“. Taip pat „c“ ir „č“. Jam tiesiog nepavykdavo. Visada, kai žodyje pasitaikydavo koks kietas „s“, dėdė jį paversdavo minkštu šnypščiančiu „ššš“. Ir dar taip atkišdavo lūpas, kad jo burna šiek tiek primindavo vištos pasturgalį.

Kelneris, sustojęs prie mūsų stalo, nosine nubraukė nuo staltiesės prieš tai valgiusiųjų paliktus pyrago trupinius. (Tik po daugelio metų sužinojau, kad ten būta ne nosinės, o tokios tarsi servetėlės.) Taigi braukdamas ja trupinius, pridusęs nervingai paklausė:

– Klaušau jūšų. Ko pageidaušite?

Mano dėdė, nevertinęs nealkoholinių gėrimų, atsakė kaip visada:

– Vadinaši, du alauš, o berniukui šulšių arba vaišvandenio. O gal dar ką norš pašiūlyšite?

Kelneris smarkiai išblyško. Juk buvo pats vidurvasaris, o jis – lauko kavinės kelneris. Bet gal jis buvo pervargęs. Ir ūmai pastebėjau, kad blizgiai ruda mano dėdės oda irgi išblyško. Kaip tik tada, kai kelneris dėl visa ko pakartojo užsakymą:

– Nuoštabu. Du alauš. Vieną šulšių. Tuojauš pat.

Dėdė pažvelgė į mano mamą išplėtęs akis, tarsi būtų skubiai kažin ko iš jos panūdęs. Bet jis tik panūdo įsitikinti, ar nesapnuoja. Tada ištarė tokiu balsu, kuris priminė tolimą patrankų griausmą:

– Klaušykit, gal jumš protaš pašimaišė? Višai jau! Drįštat tyšiotiš iš manęš? Ką?

Kelneris tebestovėjo, bet ūmai ėmė visas virpėti. Jam virpėjo rankos. Vokai. Keliai. O labiausiai virpėjo balsas. Virpėjo iš skausmo, tūžmasties ir sumišimo, kai mėgino atsakyti irgi kiek griausmingai:

– Kaip jumš nešarmata juoktiš iš mano bėdoš! Atleiškit, bet tai netaktiška!

Dabar viskas ant jo virpėjo. Drabužių krašteliai. Pomada sulipdytos plaukų sruogos. Šnervės ir plonytėlė apatinė lūpa.

Mano dėdei nevirpėjo niekas. Stebėjau jį labai akylai: visiškai niekas. Žavėjausi savo dėde. Bet kai kelneris jį pavadino besarmačiu, tada tai jau mano dėdė atsistojo. Tai yra iš tikrųjų nė nebandė. Su ta viena jo koja būtų buvę perdėm keblu ir sunku. Jis tebesėdėjo, bet vis tiek buvo atsistojęs. Viduje. Ir to visiškai pakako. Kelneriui toks mano dėdės vidinis atsistojimas atrodė kaip puolimas, ir jis atsitraukė per kelis netvirtus drebančius žingsnelius. Priešiškai stovėjo jie vienas priešais kitą. Nors mano dėdė ir sėdėjo. Jeigu jis iš tikrųjų būtų atsistojęs, ko gero, kelneris būtų atsisėdęs. Mano dėdė galėjo likti sėdėti, mat ir sėdėdamas jis buvo ūgio sulig kelneriu, o jų galvos buvo vienodame aukštyje.

Taigi jiedu stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Abu trumpaliežuviai, abudu švepli. Bet kiekvieno likimas visiškai skirtingas.

Neaukštas, suirzęs, nusidirbęs, išsiblaškęs, nervingas, išblyškęs, išsigandęs, užguitas kelneris. Mažas kelneris. Tikras kelneris: irzlus, stereotipiškai mandagus, bekvapis, beveidis, standartinis, blankus ir vis dėlto mažumėlę netvarkingas. Toks mažas kelneris. Plonyčiais it cigaretės pirštais, vergiškas, sterilus, pataikūniškas, tvarkingai susišukavęs, švarutėliai nusiskutęs, pažaliavęs iš pykčio, ties užpakaliu kabančiom kelnėm ir šonuose išsipūtusiom kišenėm, numintais kulnais ir nuolat prakaituota apykakle –­ mažas kelneris.

O mano dėdė? Oho, koks dėdė! Petingas, įdegęs, niurnąs, žemabalsis, gerklingas, besijuokiantis, gyvas, turtingas, milžiniškas, ramus, užtikrintas, sotus, linksmas – štai koks mano dėdė!

Mažasis kelneris ir didysis dėdė. Nelyg diena ir naktis. Bet abu švepliai. Abu su ta pačia yda. Abudu taria tokį patį minkštą šnypščiantį „ššš“. Tik kelneris atstumtas, prislėgtas savo liežuvio nedalios, užsispyręs, įsibaiminęs, nusivylęs, vienišas, kandus.

Ir toks mažas, visiškai susitraukęs. Tūkstantį kartų per dieną iš jo šaiposi, prie kiekvieno staliuko jį pajuokia, išjuokia, užjaučia, pašiepia, apšaukia. Tūkstantį kartų kiekvieną dieną prie kiekvieno lauko kavinės staliuko jis po centimetrą mažėja, gūžiasi, traukiasi. Tūkstantį kartų per dieną prie kiekvieno staliuko ištaręs „Ko pageidaušite?“ kaskart vis labiau susigūžia. Liežuvis, gremėzdiškas beformis mėsgabalis, tasai per trumpas liežuvis, griozdiškas mėsgalis, nerangus, neklusnus raudonas raumens gabalas, šitasai liežuvis padarė iš jo pigmėją – mažytį mažytį kelnerį.

Na, ir mano dėdė! Irgi trumpaliežuvis, bet tarsi to nė nepastebėtų. Juokiasi garsiau už visus, kai kas juokiasi iš jo. Vienakojis milžinas, gražbylys tas mano dėdė. Apolonas kiekviena kūno ir sielos dalele. Vairuotojas, moteriškų ir vyriškų draugijų, automobilių ir lenktynių mėgėjas. Girtuoklis, dainininkas, smarkuolis, pokštautojas, nešvankių anekdotų pasakotojas, suvedžiotojas, audringas, energingas, purslojantis moterų ir konjako garbintojas šveplys. Maukiantis nugalėtojas girgždančiu protezu, plačiai išsišiepęs, su per trumpu liežuviu, bet lyg jam tas rūpėtų!

Štai tokie jiedu vienas priešais kitą ir stovėjo. Vienas gatavas užmušti, mirtinai įsižeidęs, kitas kone sprogstąs iš juoko. Aplinkui kokie šeši ar septyni šimtai akių ir ausų tų, kurie išsiruošė pasivaikščioti, atsigerti kavos, pasmaližiauti pyragaičių, besimėgaujančių reginiu labiau negu savo alumi, limonadu ar pyragu. O tarp jų – mudu su mama. Išraudę, susigėdę, susigūžę. Bet mūsų kančios tik prasidėjo.

– Tuojauš pat pakvieškit šeimininką, agrešyvuš švirbliūkšti! Aš juš tuoj pamokyšiu, kaip šaipytiš iš švešių!

Dabar mano dėdė tyčia kalbėjo garsiai, kad pro tuos šešis ar septynis šimtus ausų neprasprūstų nė vienas žodelis. Alus pakėlė jam ūpą. Geraširdišką, įdegusį jo platų veidą nušvietė palaiminga šypsena. Kaktą išmušę skaidrūs prakaito lašeliai ėmė riedėti stambiais skruostikauliais. Bet kelneriui dėdės elgesys rodėsi pašiepiantis, niekšiškas, įžeidžiantis ir provokuojąs. Stovėjo raukšlėtais, įdubusiais, virpančiais skruostais ir nejudėjo iš vietos.

– Ar šmėlio į aušiš prišipylėt? Pakvieškit šeimininką, prišišiurbęs juokdary! Judinkitėš! O gal tamštoš kelnėš pilnoš, a, nykštuk?

Čia mažasis pigmėjas, tasai menkutis kelneris su neklusniu liežuviu, nustebindamas mus ir save patį, pasiryžo kilniadvasiškam ir didžiam dalykui. Priėjo prie mūsų staliuko, servetėle pamosavo viršum lėkščių ir, kaip ir dera kelneriui, nusilenkė. Gan vyrišku ir ryžtingu balseliu, virpėdamas perdėtai mandagiai ir tyliai tarė:

– Prašom, – ir toks mažas, drąsus ir ramus atsisėdo ant laisvos ketvirtosios mūsų stalo kėdės. Be abejo, ramus tik išoriškai. Nes jo narsioje kelnerio širdelėje piktai liepsnojo ugnis, kokia įsiplieskia niekinamo, užguito, neišvaizdaus žmogaus krūtinėje. Jis nedrįso nė pažvelgti į mano dėdę. Toks mažas ir dalykiškas prisėdo, kad man atrodė, tik aštuntadaliu sėdynės (jeigu jis apskritai turėjo nors tą aštuntadalį – vis iš kuklumo). Sėdėjo, žiūrėdamas į kava aptaškytą pilkšvą staltiesę, ir, išsitraukęs storą piniginę, vis dar gan vyriškai padėjo ją ant stalo. Tada vogčiomis pakėlė akis, kad įsitikintų, ar neperlenkė lazdos trinkteldamas piniginę, ir pamatęs, kad kalnas, tai yra mano dėdė, tingiai teberiogso, atsegė piniginę ir ištraukė sulankstytą apystorį lapelį. Iš geltonų lenkimo žymių buvo aišku, kad jis dažnai naudojamas. Kelneris reikšmingai išlankstė lapelį, stengdamasis nieku gyvu neparodyti, kad jaučiasi esąs įžeistas ar teisus, ir dalykiškai bakstelėjo savo trumpu nutrintu pirštu popieriun. Tyliai, kiek prikimusiu balsu vis stabteldamas išdėstė:

– Prašom pašišiūrėt. Pašiūrėkit patš ir įšitikinkit. Mano pašaš. Buvau Paryšiuje. Baršelonoje. Ošnabriuke, šiūrėkit. Viškaš parašyta. O štai šia: ypatingi pošymiai. Randaš ant kairiojo kelio (šaidšiau futbolą). O šia, šia? Kaš šia? Šia, kaip matot, įgimtaš tartieš trūkumaš. Patš matot!

Gyvenimas jam buvo pernelyg negailestingas, kad šią akimirką jis būtų išdrįsęs mėgautis savo pergale ir nužvelgtų mano dėdę iš aukšto. Jis tik nebyliai ir kukliai žiūrėjo į savo pirštą, įgimtos tarties ydos įrodymą, kantriai laukdamas mano dėdės griaudėjimo.

Ilgai laukti neteko. O kai jau užgriaudėjo, dėdės pasakyti žodžiai buvo tokie netikėti, kad išsigandęs net žagtelėjau. Ūmai didžiulėm kampuotom ryžtingo žmogaus rankom pagriebęs smulkias virpančias kelnerio letenėles, gyvybingo geraširdiškumo ir tokiems milžinams būdingo gyvuliško švelnumo kupinu balsu dėdė paklausė:

– Vargšaš niekšeliš! Ar nuo pat vaikyštėš iš tavęš taip viši ir tyšiojaši?

Kelneris nurijo seilę ir linktelėjo. Linktelėjo šešis ar septynis kartus. Su palengvėjimu. Patenkintas. Išdidus. Saugus. Negalėjo ištarti nė žodžio. Ir nieko nesuvokė. Dvi didelės ašaros neleido nei mąstyti, nei kalbėti. Matyti irgi nieko nematė, nes tos dvi didelės ašaros uždengė jo vyzdžius kaip nepermatomos, viską suvienodinančios užuolaidos. Jis nieko nesuvokė. Bet jo širdis šitą užuojautos bangą sugėrė kaip dykuma, tūkstantį metų laukusi vandenyno. Jis būtų įmanęs tuo potvyniu mėgautis iki gyvenimo pabaigos! Būtų galėjęs iki pat mirties slėpti savo rankeles mano dėdės letenose! Ištisą amžinybę būtų klausęsis tų nuostabių žodžių: vargšaš niekšeliš!

Bet mano dėdei visa jau kiek pabodo. Jis buvo vairuotojas. Net ir sėdėdamas lauko kavinėje. Jo balsas nugriaudėjo per kavinę kaip artilerijos papliūpa, išgąsdindamas kažkurį kelnerį:

– Ei, padavėjau! Aštuoniš alauš! Tik greišiau! Ką? Ne jūšų štaliukaš? Špėriai šen aštuoniš alauš, kam šakau!

Išsigandęs ir suglumęs anas kelneris pažvelgė į mano dėdę. Tada į savo kolegą. Vylėsi suprasti iš jo akių (mirktelėjimo ar ko kito), ką visa tai reiškia. Bet mažasis kelneris vargu ar bepažino savo kolegą, jis buvo toli toli nuo visko, kas susiję su padavėjais, lėkštėmis, kavos puodeliais ir kolegomis, labai labai toli.

Taip ant staliuko atsirado aštuoni alaus bokalai. Keturis stiklus tas kitas kelneris turėjo iškart neštis atgal, mat jie ištuštėjo nespėjus jam nė atsikvėpti.

– Įpilkit dar! – paliepė mano dėdė ir pradėjo raustis po vidines švarko kišenes. Tada švilptelėjęs šalia naujojo draugo piniginės padėjo savo storą piniginę. Iš jos galop iškrapštęs aplankstytą kortelę, bakstelėjo į ją viduriniuoju pirštu, dydžio sulig vaiko ranka.

– Šiūrėk, kvailaš švirbliuk, šia parašyta: amputuota koja ir peršautaš apatiniš šandikauliš. Šušeištaš kare. – Kita ranka parodė randą pasmakrėje.

– Rušų kulka nutraukė man liešuvio galiuką. Pranšūšijoj.

Kelneris linktelėjo.

– Ar dar pykšti? – paklausė mano dėdė.

Kelneris skubiai papurtė galvą, tarsi gintųsi nežinia kokio neįmanomo dalyko.

– Iš pradšių maniau, kad iš manęš šaipotėš.

Sutrikęs dėl to, jog tarėsi pažįstąs žmones, bet šįkart apsiriko, jis vis purtė galvą – kairėn, dešinėn, vėl kairėn, dešinėn.

Regis, tarsi staiga būtų nusipurtęs ir savo likimo tragiškumą. Tos dvi ašaros, riedančios įdubusiais skruostais, nuplovė visas lig šiol vien išjuokiamo jo gyvenimo kančias. Naujas gyvenimo tarpsnis, į kurį žengė laikydamasis milžiniškos mano dėdės letenos, prasidėjo tuo, kad jis tykiai prajuko ar veikiau nusikvatojo, nedrąsiai, droviai, o jo juokas buvo sumišęs su juntamu alaus kvapu.

O mano dėdė, tasai, kuris ėjo per gyvenimą kvatodamas, vienakojis, peršautu liežuviu ir su griausmingo milžino humoro jausmu, dabar buvo toks neapsakomai laimingas, kad galop irgi pratrūko juokais. Jo veido spalva taip pasikeitė, jog nusigandau, kad jis bet kurią akimirką gali sprogti. Jis kvatojosi, jo juokas galingai liejosi, sproginėjo, dundėjo, šokčiojo, aidėjo nelyg gongas, gargėjo, tarsi mano dėdė būtų buvęs koks milžiniškas dinozauras, iš kurio veržiasi šie pirmapradžiai garsai. O nedrąsus pirmasis kelnerio bandymas nusijuokti, tas naujai užgimusio mažojo kelnerio juokas veikiau priminė skystą peršalusio ožiuko kosčiojimą. Išsigandęs stvėriau mamos ranką. Ne, dėdės aš nebijojau, tik vidinė nuojauta vertė bijoti tų aštuonių bokalų alaus, kurie kunkuliavo jo pilve. Mamos ranka buvo šalta kaip ledas. Visas kraujas jai buvo suplūdęs į galvą, jos veidas raudonavo tarsi koks iš tolo šviečiantis gėdos ir miesčioniško padorumo simbolis. Buvo raudonesnis už pačius raudoniausius pomidorus. Mama tiesiog degte degė. Šalia jos net aguona buvo tik blyški gėlė. Nusliuogęs nuo kėdės, pasislėpiau giliai pastalėje. Į mus spoksojo septyni šimtai išplėstų akių. Mudviem su mama buvo neapsakomai gėda.

Regis, mažasis kelneris, nuo mano dėdės sklindančiame karštame alkoholio tvaike tapęs nauju žmogumi, savo naująjį gyvenimą ketino pradėti ožio mekenimą primenančiu juoku. Jis bliovė, mykė, bliuveno ir mekeno kaip kokia ėriukų banda. O kai vyrai ant savo trumpų liežuvių susivertė dar po keturis bokalus alaus, tie ėriukai, rožiniai, plonabalsiai, liauni ir nedrąsūs kelneriai-ėriukai virto didžiuliais, nerangiai mekenančiais, senais, barzdotais, džeržgiai ir kvailai bliaunančiais ožiais.

Toks mažo, pagiežingo ir kurčio surūgėlio virtimas be perstojo mekenančiu, sau per kelius plojančiu, mykiančiu ir skardžiai bliaunančiu ožiažmogiu ir mano dėdei buvo kiek netikėtas. Jo juokas palengva tilo kaip mąžta vandenin grimztanti uola. Nuo plataus įdegusio veido rankove nusibraukęs ašaras, nuo alaus švytinčiomis, nustebusiomis akimis dėdė spoksojo į juoko purtomą baltašvarkį kelneriūkštį. Aplinkui šiepėsi septyni šimtai veidų. Septyni šimtai negalėjo patikėti savo akimis. Septyni šimtai sėdėjo susiėmę už pilvų. Tie, kurie sėdėjo toliausiai, iš smalsumo atsistojo, kad tik nieko nepražiopsotų. Regis, kelneris likusį gyvenimą ketino nugyventi kaip milžiniškas piktai bliaunantis ožys. Dabar jis, kelias minutes kikenęs tartum užsuktas, tarp juoko pliūpsnių, skardžiai tratančių iš jo apvalios burnos kaip automato salvės, nežinia ką šaižiai šūktelėjo. Jam pavyko įkvėpti tiek oro, kad išžviegtų:

– Šišifaš! – šūktelėjo jis, pliaukštelėdamas sau per sudrėkusią kaktą. – Šišifaš! Šiiišiiifaaaš! – Abiem rankomis įsikibęs stalo žvengė: – Šišifaš!

Jam taip beveik dvidešimt kartų sužvengus, šitaip pilna gerkle išžvengus „Šišifaš!“, mano dėdei šitų šišifų pasidarė per daug. Vienu mostu čiupęs nesiliaujantį žvengti kelnerį už iškrakmolytų marškinių, taip trenkė kumščiu per stalą, kad dvylika tuščių stiklų net pašoko, ir sugriaudėjo:

– Uštekš! Uštekš, šakau! Kaš šia dabar pašidarė šu tuo kvailu šišifu? Liaukiš, ar nešupranti!

Mano dėdės mostas ir griausmingas balsas šišifuojantį ožį akimoju atvertė į mažą švepluojantį varganą kelnerį.

Jis atsistojo. Atsistojo, lyg atsisėsdamas būtų padaręs didžiausią klaidą gyvenime. Servetėle perbraukęs veidą nusivalė juoko ašaras, prakaito lašus, alų ir juoką kaip kažką, kas baustina ir nepadoru. Bet buvo toks apgirtęs, kad viską tarėsi susapnavęs: barnį pačioje pradžioje, mano dėdės užuojautą ir draugiškumą. Nebuvo tikras, ar ką tik šūkavo „Šišifaš“, ar nešūkavo? Ar išlenkė šešiš, ė, alauš, jiš, šito reštorano kelneriš, štebint višiemš lankytojamš? Nejaugi? Dvejojo. Dėl visa ko paskubom nusilenkęs sušnibždėjo:

– Atleiškit! – o tada dar kartą nusilenkė: – Atleiškit. Atleiškit uš tą Šišifą. Meldšiu. Atleiškit, kad taip garšiai šūkavau, bet patš šuprantat, nieko nevalgiuš, ant tuššio škrandšio. Meldšiu atleišti. O Šišifaš buvo mano pravardė. Dar mokykloj. Viša klašė mane taip pravardšiavo. Gi šinot, Šišifas, taš vyraš iš pragaro, iš toš šenos legendoš, šinot, vargšaš Hado nušidėlėjiš, jam reikia, ė, jiš turi ušrišti didšiulį akmenį į kalną, na, Šišifaš, patš šinot. Mokykloj man viš reikėjo pašakoti apie Šišifą, viši prunkšdavo iš juoko, ar galite įšivaišduoti, gerbiamašiš. Viši juokdavoši, norš mano liešuviš tiešiog per trumpaš. Taip išėjo, kad vėliau mane višur vadino Šišifu ir šaipydavoši, šuprantat. Išgėręš alauš vėl višką prisiminiau, užtat ir ėmiau šūkalioti, šuprantat. Atleiškit, meldšiu, atleiškit, jei juš apšunkinau, meldšiu.

Jis nutilo. Kalbėdamas vis dėliojo servetėlę iš vienos rankos į kitą. Tada pažvelgė į mano dėdę.

Dabar jau mano dėdė sėdėjo prie stalo nuščiuvęs, įbedęs akis į staltiesę. Nedrįso net pažiūrėti į kelnerį. Mano dėdė, galingas milžiniškas lokys, nedrįso pažvelgti į akis šitam mažam suglumusiam kelneriui. Tik dvi didelės ašaros suspindo jo akyse. Bet jas mačiau tik aš. O mačiau dėl to, kad buvau mažas ir galėjau žiūrėti jam į veidą iš apačios. Jis įbruko nebyliai lūkuriuojančiam kelneriui stambų pinigą, nekantriai mostelėjo, kai anas norėjo duoti grąžą, ir į nieką nežiūrėdamas pakilo.

Kelneris nedrąsiai pridūrė:

– Leiškit man pašiam šumokėti uš alų.

Banknotą jau buvo įsidėjęs į kišenę, tarsi nesitikėdamas išgirsti jokio atsakymo ir prieštaravimų. Paskutinio sakinio niekas neišgirdo, ir jo kilniadvasiškumas be garso išsibarstė ant kieto lauko kavinės žvyro ir ten vėliau buvo abejingai sumindytas. Mano dėdė pasiėmė lazdą, visi atsistojom, dėdė įsikibo į mano mamą, ir taip pamažu žingsniavom gatvės link. Nė vienas iš mūsų trijulės neatsisuko į kelnerį. Mudu su mama neatsisukom, nes mums buvo gėda. Dėdė neatsisuko, nes jo akys buvo pilnos ašarų. Gal jam irgi buvo gėda. Neskubėdami artėjom prie išėjimo, mano dėdės lazda bjauriai girgždėjo smigdama į žvyrą, ir tą akimirką daugiau nieko ir nesigirdėjo, nes tie trys ar keturi šimtai nebylių veidų prie staliukų išplėtę akis spoksojo, kaip išeinam.

Ūmai man mažojo kelnerio pagailo. Mums išėjus iš sodo ir jau besukant už kampo, skubiai atsisukau ir pažvelgiau į jį. Jis tebestovėjo prie mūsų staliuko. Balta servetėlė kone siekė žemę. Regis, buvo dar labiau susitraukęs. Stovėjo ten toks menkutis, kad staiga jį pamilau, išvydęs tokį apleistą, žiūrintį mums pavymui, tokį mažą, pilką, tuščią, netekusį vilties, varganą, šaltą ir be galo vienišą! Koks jis buvo mažas! Man jo taip beprotiškai pagailo, kad susijaudinęs timptelėjau dėdę už rankos ir tyliai pasakiau:

– Man rodos, jis verkia.

Dėdė sustojo. Pažvelgė į mane, ir tada labai aiškiai pamačiau tas dvi dideles ašaras jo akyse. Dar kartą pasakiau, dorai nesuprasdamas, kodėl sakau:

– Jis verkia. Pažiūrėk, jis verkia.

Tada dėdė paleido mano mamos ranką, sparčiai, nors sunkiai nušlubčiojęs pora žingsnių atgal, iškėlė savo lazdą lyg kokį kalaviją, dūrė ja aukštyn ir, kiek tik leido galingas jo kūnas, visa gerkle suriaumojo:

– Šišifai! Šišifai! Ar girdi? Iki pašimatymo, Šišifai, šeni! Iki kito šekmadienio, kvailaš niekšeli! Pašimatyšim!

Tos dvi ašaros dingo tarp raukšlių, dabar atsiradusių jo geraširdžiame įdegusiame veide. Tai buvo juoko raukšlės, visas veidas buvo vien juoko raukšlių. Dėdė dar pamosavo lazda, lyg ketintų nušluoti nuo dangaus saulę, ir virš kavinės stalų dar kartą nugriaudėjo milžino juokas:

– Šišifai! Šišifai!

O Šišifaš, mažas pilkas vargšas kelneris, pabudo iš mirties ir, pakėlęs servetėlę, ėmė ja mojuoti tarsi koks pamišęs langų valytojas. Taip mojuodamas galutinai ir visam laikui iš savo gyvenimo išvalė visą pasaulio pilkumą, visas pasaulio lauko kavines, visus pasaulyje kelnerius ir visas tarties ydas. Jis šaižiai ir be galo laimingas suriko, pasistiebęs ant pirštų galų, nesiliaudamas valyti:

– Šupratau! Šinoma! Šekmadienį! Iki pašimatymo! Šekmadienį šušitikšim!

Pasukom už kampo. Mano dėdė vėl įsikibo į mamos ranką ir tyliai pasakė:

– Šinau, jautėtėš šiaubingai. Bet pašakyk, ką man reikėjo daryti. Toks kvailiukaš. Višą gyvenimą taip bjauriai švepluoja. Vargšaš niekšeliš!


Iš vokiečių kalbos vertė JOLITA KARTANAITĖ, JULIJA KLESČIOVA, JURGITA JUODĖNAITĖ, LAIMA NEVINSKAITĖ, LINA VIŠINSKYTĖ

 

Skaitytojų vertinimai


58366. Likimo ironija2010-04-19 12:02
Smagu skaityti, smagu zinoti- auga nauja geru verteju karta

58374. jona :-) 2010-04-19 20:17
Didelis ačiū merginoms už nepamainomąjį Wolgangą Borchertą... Turiu jo "Lauke už durų" ir tikrai naujai tą knygelę paskaitysiu... ir spektaklį Panevėžyje mačiau... Sėkmės jums, mergaitės!...

58388. pl :-) 2010-04-20 15:26
ikrai smagu skaityti

58392. terra to pl2010-04-20 20:16
o mailius skaityti dar smagiau :)

58407. jona :-) 2010-04-22 00:24
Pasirodo, toje knygelėje "Lauke už durų" yra ir šis apsakymas išverstas J.Kunčino... Ne man spręsti kuris vertimas yra geresnis- paminėsiu tik vieną mažutį skirtumą, man turintį tiesiog grandiozinę reikšmę: merginų vertime-"RUSŲ kulka man nutraukė liežuvio galiuką. Pranšūšijoj.", o Kunčinas tegalėjo parašyti:- "SKEVELDRA man tiesiog nuplėšė galą liežuvio. Pranšūšijoj."... Nemalonu net prisiminti, kaip žmonės buvo verčiami apsimetinėti ir veidmainiauti...

58423. kokie bezdalai2010-04-22 20:46
betgi galas nuo galiuko skiriasi

58434. jona2010-04-23 11:38
Rodos taip aiškiai parašiau, dar netgi didžiosiomis raidėmis paryškinau...

59698. Viena iš vertusių :-) 2010-05-27 19:08
Senokai vertėm šį tekstuką, smagu buvo:) Bet nuopelnai ne tik vertėjų, bet ir joms vadovavusio asmens...:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
2:00:24 Oct 3, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba