Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-04-16 nr. 3280

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
39

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

EX PROFESSO 
• Architektas prof. GINTARAS ČAIKAUSKAS.
Būdingi prieštaravimai, formuojant viešąsias erdves
1

KNYGOS 
• RITA IVINSKYTĖ.
Didelis miestas mažoje literatūroje, arba miestietiškos peripetijos Justo Piliponio romane „Amžinas žydas Kaune“
2
• DIANA DUNAJEVIENĖ.
Ramumos mokykla
3
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
 ZITA MAŽEIKAITĖ.
„Fani ir Aleksandras“ – nuo filmo iki romano

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Senatvė dviem

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Menininkai dokumentiniame kine
2

FOTOGRAFIJA 
• GABRIELĖ KUIZINAITĖ.
Algimantas Kezys: tarp fotografijos ir kino
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Tiesiog piešiniai...
2

MUZIKA 
• SIMONA SMIRNOVA.
Šiuolaikinės operos festivalis
5

PAVELDAS 
• AUŠRA LISAUSKIENĖ.
Knyga apie talentingąjį grafiką Algį Kliševičių

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
11

PROZA 
• RITA LATVĖNAITĖ-KAIRIENĖ.
Civilizuotos mintys apie karvę.
Jėgos aitvarai
5

VERTIMAI 
• WOLFGANG BORCHERT.
Šišifaš, arba mano dėdės kelneris
8

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sąžinė

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiuku čiuku

KRONIKA 
• „Erdvė tarp mūsų“
• Antano Miškinio premija

IN MEMORIAM 
• Katynės tragedija pasikartojo...
• Keletas nenupieštų Antano Viliaus Jurkūno medžių
• JANINA PLEŠKŪNIENĖ
1920 09 23–2010 04 07
• EDVARDAS ANTANAS VAITKUS
1937 07 27–2010 04 06
1

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Vydūno fondo (Čikaga) dovana VU bibliotekai

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Rašytojo istorija

Šatėnų prieglobstis 
• Ketvirtoji savaitė5

KINAS

„Fani ir Aleksandras“ – nuo filmo iki romano

ZITA MAŽEIKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Filmo „Fani ir Aleksandras“ kadras


                    Nėra ribų. Nei mintims, nei jausmams.
                    Tik mūsų baimė nustato tą ribą.
                          Ingmar Bergman


Ingmaras Bergmanas (1918–2007) kai kuriuos savo kino scenarijus yra išplėtojęs ir pavertęs talentingais psichologiniais romanais. Esu išvertusi jo autobiografiją „Laterna magica“, romanus „Intymūs pokalbiai“, „Geri ketinimai“, „Neištikimoji“, „Scenos iš vedybinio gyvenimo“, „Sarabanda“. Pernai Rašytojų sąjungos leidykla išleido „Fani ir Aleksandrą“ – vieną iš tokių I. Bergmano romanų.

Paskutinis I. Bergmano filmas „Fani ir Aleksandras“ kūrėjui buvo mylimiausias. Spalvingas pasiturinčios Ekdalių šeimos gyvenimas provincijos mieste pereito amžiaus pradžioje, tradicijos, šventės ir netikėtos tragedijos jau tapo švedų literatūros klasika.

Savo knygoje „Vaizdai“ I. Bergmanas aprašo, kaip gimė šio filmo romano sumanymas: „Fani ir Aleksandras“ turi du krikštatėvius. Vienas jų – E. T. A. Hoffmannas. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Miuncheno operos teatre ketinau statyti Hoffmanno nuotykius. Ėmiau fantazuoti apie Hoffmanną, jau sunkiai sergantį, galudienį sėdintį Lutherio vyno rūsyje. Savo dienoraštyje rašiau: mirtis visada šalia. Barkarolė, mirties saldybė. Venecija dvokia dūlėsiais, vulgariu gašlumu ir slogiais kvepalais...

Viename Hoffmanno apsakyme kalbama apie didžiulę magišką patalpą. Scenoje buvau sumanęs atkurti tą magišką kambarį. Ten vyktų drama, o scenos gilumoje grotų orkestras.

Dažnai prisimenu vieną E. T. A. Hoffmanno novelių iliustraciją. Iš „Spragtuko“. Prieblandoj du vaikai susitūpę laukia, kol bus uždegta Kalėdų eglutė ir atsidarys salono durys. Tai man ir tapo išeities tašku Kalėdų šventėms, kurias pradeda Fani ir Aleksandras.

Antrasis krikštatėvis, žinoma, yra Ch. Dikensas: vyskupas ir jo namai. Žydas fantastinėj savo krautuvėlėj. Vaikai, kaip auka. Kontrastas tarp uždaro juodai balto pasaulio ir žydinčio gyvenimo anapus.

Viskas prasidėjo 1978 m. rudenį. Tada gyvenau Miunchene, buvau slogios nuotaikos. Mokesčių procesas tebevyko, nežinojau, kaip jis baigsis. Rugsėjo 27 d. savo darbo sąsiuvinyje rašiau: jau nebeliko proporcijų tarp mano baimės ir tos tikrovės, kuri ją sukelia. Šiaip ar taip, man atrodo, kad žinau, kokį filmą norėčiau sukurti. Jis bus kitoks, negu tai, ką dariau iki šiol.“

I. Bergmano užrašuose vaikų vardai kiti: „Antonui vienuolika, o Marijai dvylika metų. Jie man – kaip du apžvalgos bokštai. Laikas – Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Vieta – provincijos miestas, be galo ramus ir tvarkingas. Ten yra universitetas ir teatras. Grėsmė toli. Gyvenimas taikus.

Marijos ir Antono motina – teatro direktorė, kai jų tėvas mirė, ji perėmė tas pareigas, vadovauja teatrui tvirtai ir protingai. Jie gyvena tylioje gatvėje. Kiemo gilumoje įsikūręs žydas Isakas, jis turi žaislų krautuvėlę. Tačiau joje yra ir kitų įdomių ir jaudinančių daiktų. Sekmadieniais Isaką dažnai aplanko sena dama, buvusi misionierė Kinijoje. Ji parodo šešėlių teatrą. Ten glaudžiasi ir pamišęs dėdė, jis nepavojingas, daro ką nori. Namas didžiulis, prašmatnus, buržuazinis. Senelė – beveik mitinė būtybė – gyvena pirmame namo aukšte. Ji turtinga, praeityje garsėjusi kaip nuostabi meilužė ir žymi aktorė. Dabar pasitraukusi iš teatro, bet kartais dar pasirodo scenoje. Čia dominuoja moterų pasaulis, įskaitant virėją, kuri ten darbuojasi gal jau koks šimtas metų, ir nedidukę vaikų auklę, linksmą, strazdanotą, šlubą ir skaniai kvepiančią prakaitu.

Teatras taip pat yra vaikų žaidimo vieta ir priebėga. Kartais jiems leidžiama dalyvauti kokiame nors spektaklyje, vaikams tai – jaudinantis įvykis. Jie miega viename kambaryje ir turi kuo užsiimti: žaidžia lėlių teatrą, turi lėlių spintą, žiūri kinematografą, varinėja žaislinį traukinuką. Jie neišskiriami.

Marija – visko iniciatorė. Antonas šiek tiek bailesnis. Auklėjimas ryžtingas, čia nevengiama griežtų bausmių net už menkus prasižengimus. Katedros laikrodis matuoja laiką, pilies mažesnis laikrodis parodo, kada yra rytas ir vakaras. Sekmadieniais būtina nueiti į bažnyčią. Pastorius –­ laukiamas svečias ir teatre. Galima įtarti, kad Motiną ir Pastorių sieja savotiški ryšiai. Bet vaikams sunku apie tai žinoti.

Pagaliau Motina ryžtasi antrąkart ištekėti – už Pastoriaus. Motina privalo atsisakyti teatro, ji bus žmona ir motina, jos pilvas pastebimai suapvalėjęs. Marijai nepatinka Pastorius, nepatinka ir Antonui. Motina perleidžia teatrą savo aktoriams, graudžiai verkdama atsisveikina su saviškiais ir persikelia į Pastoriaus namus su Marija ir Antonu, kuris verda iš pykčio. (...)

Iš karto matyti, kad būsiu nusileidęs į savo vaikystės pasaulį. Tai universitetinis miestas, tai mano senelės namai, mokykla... Aš ten klaidžioju po pažįstamą aplinką. Vaikystė visada buvo mano karališkasis tiekėjas, tik anksčiau man nerūpėjo, kaip ir iš kur toji medžiaga atklysta. (...)

Žaisdamas galiu įveikti baimę, sumažinti įtampą, triumfuoti prieš naikinimą. Pagaliau vėl noriu parodyti džiaugsmą, kurį, nepaisant visko, tebesinešioju savyje, bet retai ir menkai teleidžiu jam gyvuoti savo darbe. Pavaizduoti ryžtą, veiklumą, gerumą. Ką gi, būtų visai neblogai, išimties tvarka. (...)

Panašiai jaučiausi kurdamas „Vasaros nakties šypsenas“, kurios gimė esant sunkiai situacijai. Man atrodo, kad kūrybinės galios susitelkia, kai siela jaučia grėsmę.

Taigi „Fani ir Aleksandro“ apmatai atsirado rudenį, kai viskas aplinkui tebuvo juoda neganda. Bet tekstą parašiau 1979 m. pavasarį, ir įtampa atlėgo. „Rudens sonata“ sulaukė sėkmingos premjeros, mokesčių aferos burbulas subliūško. Staiga pajutau, kad esu laisvas. Nuo to mano palengvėjimo – „Fani ir Aleksandrui“ tik į naudą. Jutau ir žinojau, kad turiu tai, ką turiu.

Harmonija man nėra neįprastas ar svetimas jausmas. Jei galėčiau gyventi nekamuojamas baimės, ramiai ir tyliai pasinėręs į kasdienį kūrybinį darbą, žvelgdamas į savo tikrovę, kurioje galiu būti geras, atsisakęs daugybės dalykų, nepaisantis laiko reglamento, viskas vyktų kuo puikiausiai. (...)

Kol kas nedaug ką žinau apie šį filmą. Vis dėlto jis mane vilioja labiau nei kas nors kita. Jis pilnas paslaptingumo, reikalauja apmąstymų, bet svarbiausia – noras, polėkis. (...)

Rizikinga išsikviesti antgamtines jėgas. Isako namuose gyvena idiotas angelo veidu, čiuplus trapus kūnas ir bespalvės visa reginčios akys. Jis gali įvykdyti negerus ketinimus. Jis – lyg neišsakytų troškimų membrana. (...)

Pirmoji filmavimo savaitė pranoko visus lūkesčius. Dirbti buvo daug maloniau, negu tikėjausi. Gal dėl to, kad sava aplinka, sava kalba. Pasirinkti vaikai taip pat mieli, malonūs, laisvi. O nelaimės, žinoma, tūno kažin kur už kampo. (...)

Prabėgus kelioms savaitėms po filmavimo, atėjo metas peržiūrėti didžiulę medžiagą, maždaug dvidešimt penkias prifilmuotas valandas. Iš pradžių buvau šokiruotas. Tai, kas filmuojant atrodė gerai, buvo prasta, nesklandu, apgailėtina. Kita kas – gana puiku. Reikėjo sumontuoti dvi „Fani ir Aleksandro“ versijas: vieną – televizijai, penkių dalių, nebūtinai vienodo ilgio, kitą – kino teatrams, neapibrėžto „normalaus“ ilgio, bet ne ilgesnę kaip dvi su puse valandos.

Ilgoji versija buvo svarbiausia. Tam filmui aš ir šiandien pritariu. (...) Iš tos medžia­gos, smarkiai suliesinus, išėjo kino filmas.“

Tačiau knygą „Fani ir Aleksandras“ I. Bergmanas smarkiai papildė prozos intarpais, suteikiančiais dramatiškam vyksmui panoraminį foną.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
2:00:21 Oct 3, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba