Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-04-16 nr. 3280

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
39

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

EX PROFESSO 
• Architektas prof. GINTARAS ČAIKAUSKAS.
Būdingi prieštaravimai, formuojant viešąsias erdves
1

KNYGOS 
• RITA IVINSKYTĖ.
Didelis miestas mažoje literatūroje, arba miestietiškos peripetijos Justo Piliponio romane „Amžinas žydas Kaune“
2
• DIANA DUNAJEVIENĖ.
Ramumos mokykla
3
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• ZITA MAŽEIKAITĖ.
„Fani ir Aleksandras“ – nuo filmo iki romano

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Senatvė dviem

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Menininkai dokumentiniame kine
2

FOTOGRAFIJA 
• GABRIELĖ KUIZINAITĖ.
Algimantas Kezys: tarp fotografijos ir kino
2

DAILĖ 
 KRISTINA STANČIENĖ.
Tiesiog piešiniai...
2

MUZIKA 
• SIMONA SMIRNOVA.
Šiuolaikinės operos festivalis
5

PAVELDAS 
• AUŠRA LISAUSKIENĖ.
Knyga apie talentingąjį grafiką Algį Kliševičių

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
11

PROZA 
• RITA LATVĖNAITĖ-KAIRIENĖ.
Civilizuotos mintys apie karvę.
Jėgos aitvarai
5

VERTIMAI 
• WOLFGANG BORCHERT.
Šišifaš, arba mano dėdės kelneris
8

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sąžinė

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiuku čiuku

KRONIKA 
• „Erdvė tarp mūsų“
• Antano Miškinio premija

IN MEMORIAM 
• Katynės tragedija pasikartojo...
• Keletas nenupieštų Antano Viliaus Jurkūno medžių
• JANINA PLEŠKŪNIENĖ
1920 09 23–2010 04 07
• EDVARDAS ANTANAS VAITKUS
1937 07 27–2010 04 06
1

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Vydūno fondo (Čikaga) dovana VU bibliotekai

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Rašytojo istorija

Šatėnų prieglobstis 
• Ketvirtoji savaitė5

DAILĖ

Tiesiog piešiniai...

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gintaras Makarevičius
Piešinys iš ciklo „Televizoriaus žiūrėtojai“

Šiuolaikinio meno centre šiuo metu veikia „Swedbank“ meno apdovanojimo nominantų ekspozicija, pristatomi Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“, Benignos Kasparavičiūtės ir Kęstučio Šapokos „Meno sparnai“, „Coro colective“ (Eglė Budvytytė, Goda Budvytytė, Ieva Misevičiūtė) „Raidyno pamoka“ ir Gintaro Makarevičiaus piešinių paroda. Visos ekspozicijos – skirtingų prasmių, sugestijų. Tačiau ta pati eksponavimo erdvė ir laikas siūlo ir tam tikrą vertinimo vienovę, sąsajos nevalingai iškyla ten, kur bend­rumai nebuvo numatyti iš anksto.

Kęstutis Grigaliūnas nuosekliai tęsia ne vienerius metus jį dominančią specifinio atvaizdo, t. y. asmens, patekusio į represines struktūras, fotografijų tyrinėjimus. Šįkart tai archyviniai Lietuvos Respublikos pirmosios okupacijos (1940 06 15–1941 06 22) dokumentai, liudijantys represijų mastą ir žiaurumą. Ekspozicijoje į mus žvelgė autentiškos pasmerktųjų nuotraukos, atspaustos, naudojant šilkografijos techniką, o dailininko užrašai bešališkai liudijo jų likimus – suėmimas, įkalinimas, tremtis, jos vieta, žūties ar išsigelbėjimo aplinkybės. Kaip ir ankstesniuose tokio pobūdžio projektuose, K. Grigaliūnas čia laikosi menininko anonimiškumo strategijos, jo buvimas čia veik nematomas, tarsi techninio darbuotojo, kuris tik keičia archyvinių fotografinių atvaizdų mediją. Tačiau tiems, kurie suabejotų menininko nuopelnais, atrastų kontrargumentų. Šiurpi veidų, likimų ir istorijų begalybė veikia stipriai, idėja, sutelkta vienoje vietoje, tampa istorinių tiesų kvintesencija, kuri pribloškia labiau, nei archyviniai dokumentai.

Benignos Kasparavičiūtės ir Kęstučio Šapokos projekte daugiausia ironiškai „sklendžiama“ ant egzistuojančių tekstų, tam tikrų menotyrinio diskurso „sparnų“. Menininko vaidmuo čia kitoks –­­ fluxus dvasios interpretacijose jis iškyla kaip subjektas ir objektas vienu metu (daugelis pastebėjome, kad K. Šapokos kūryboje daug jo paties – filmuotoje, fotografuotoje medžiagoje, interpretuojant kitų ir savo rašinius), įžūlus ir tariamai „nekaltas“, esą nesiremiantis socialinėmis aktualijomis ir siekiantis „tiesiog išreikšti save“.

Daugelį kartų aptarti šiųmečio „Swedbank“ meno apdovanojimo nominantų kūriniai sukėlė minčių ne tik apie paties konkurso kontekstą, Baltijos jūros šalių regiono šiuolaikinio meno sceną, bet ir apie kūrybos strategijas, išraiškos formas ir gebėjimą geriausiai jas atskleisti. Šiuo požiūriu ekspozicijoje itin vykusiai atrodė apdovanojimo laimėtojo J. Gasiūno tapyba ir įspūdinga latvio Valdemaro Johansono skulptūra. Pirmuoju atveju įdomu tai, kad nekvestionuojama, bent lietuviškame kontekste, tapybos problema, jai be išlygų duodamas „išrišimas“. Tapyba, kaip ir visa pastarojo laikotarpio J. Gasiūno kūryba, legalizuojama kaip šiuolaikinė ir normali. Tai, nepaisant menininko atžvilgiu neretai išsakomos kritikos, kur kas daugiau nei vien tapybinis vaizdo kūrimas. Jauno latvių menininko mintis apie gamtos reiškinių paslaptis, jūros veikimo mechanizmus, įkūnyta vaizdžiai ir patraukliai –­ specialiose talpose, pasitelkus mistišką apšvietimą, žiūrovui rodomas vandens judėjimas, kurį sukelia garso bangos. Šiuo atveju menininko vaidmuo aiškiai krypsta į idėjų, koncepcijos lygmenį. Abu minėti kūrybos būdai atskleidžia, kaip meistriškai galima manipuliuoti daugmaž tradicinėmis išraiškos priemonėmis ir kokia iškalbinga gali tapti konceptuali ir vykusiai įgyvendinta idėja.

Tačiau, kaip dažnai nutinka (ir nebūtinai meninėje kūryboje), atsitiktinumai, veiksmai be išankstinio tikslo staiga gali tapti svarbūs ir patrauklūs. Pavyzdžiui, ką reiškia perversti savo dienoraštį, kurį rašei dar mokykloje, perskaityti taip ir neišsiųstą meilės laišką... Jei šį paradoksą perkeltume į meninės kūrybos kontekstą, akivaizdu, kad kokie nors vaizdiniai „užrašai“ (piešiniai, eskizai), gimstantys iš kasdienybės, rutinos, tarsi atsainus dienoraštis, gali būti kupini ypatingo emocinio, vizualinio krūvio. Sąmoningai neangažuota, „betiks­lė“ kūryba neretai yra tiesesnė, atviresnė. Tokie ir Gintaro Makarevičiaus piešiniai. Šį menininką pažįstame labiausiai kaip videomeno, dokumentinio kino kūrėją ir scenografą, tad jo piešinių ekspozicija tapo tuo mažai teatskleistu, giliausiu, „dienoraštiniu“ kūrybos sluoksniu.

Piešinys – ne tik daugelio menininkų naudojama „marginalinė“ kūrybos forma, bet ir fenomenas, kurį neretai mėginama narstyti iš esmės. Pavyzdžiui, tą reguliariai daro Lietuvos dailininkų sąjunga, rengdama tradicines piešinio parodas. Tačiau skirtingai nuo tokių ekspozicijų, kuriose dažnai ištirpsta ne tik individualumas, bet ir, priešingai rengėjų tikslams, sunku įžvelgti tendencijas ar kryptis, ši ekspozicija daug ir išsamiai pasakoja apie menininką. Ir apie mus pačius...

Daugelis G. Makarevičiaus piešinių žavūs ir formaliąja prasme – eskiziški, tačiau meistriški, stebinantys išraiškos įvairumu, nuo impresionistinio vaizdo mirgėjimo iki kampuotų, grubių pavidalų ar plakatinių vaizdinių. Kasdienybės atspindžiai, kokti ir juokinga banalybė, socialinės aktualijos čia patrauklesnės ir įtikinamesnės nei aptartojoje „Swedbank“ nominantų parodoje matyta esto Tonio Saadojos fotorealistinių Talino vaizdelių kolekcija. Pastarosios esmė –­ „nevaizdingų“ objektų vaizdavimas, pasitelkiant kruopštų piešinį ir tikroviškas detales, dokumentiškumas. G. Makarevičiaus raktas – kraštutinis subjektyvumas, nors ir kalbant apie socialines paradigmas.

Piešiniai ekspozicijoje nebuvo susieti konkrečia naratyvo gija, joje apčiuopiama tik viena aiškiau artikuliuota tema – tai žavieji televizoriaus žiūrovai... Parodą lydinčiuose tekstuose pabrėžiama viena esmingiausių šių piešinių savybių – televizijos žiūrėtojai, kurių „portretai“ buvo eksponuojami drauge ant vienos sienos, apverčia aukštyn kojomis daugelį šiuolaikinių medijų interpretavimo būdų. Medijų poveikiai ir jų stebėjimas tarsi nukeliami į tolesnę nei įprasta loginę seką. Tai ne medijų produkuojami vaizdiniai, o jų adresatas. G. Makarevičiaus sukurta TV žiūrovų „galerija“ žavi idiotiškomis išraiškomis, sąmoningai nykiu, neįdomiu komponavimu: jų fizionomijos žvelgia į mus, t. y. į televizorių, en face, pagrindinę įtampą, situacijos idiotiškumą pabrėžia herojų išraiškos. Kai kuriuose piešiniuose išgaunama ta ypatinga vakaro su televizoriumi atmosfera – tuščiai spoksantys veidai, padėrę žvilgsniai, purvina prieblanda, kai prietemoje skendinčiame kambaryje švysčioja žydrasis ekranas...

Demonstruodamas šiuos piešinius, G. Makarevičius nėra vienišas. Prieš kelerius metus grafikas Rolandas Rimkūnas pristatė šmaikštų ciklą „Žurnaliniai užrašai“, kuris buvo išleistas ir spalvinimo knygelės pavidalu. Jame menininkas narpliojo medijų vaizdinius, žiniasklaidos perversijas, asmeninės patirties fragmentus, socialinės tikrovės atspindžius. „Suvaikėjusiems arba prie meno“, – taip jos paskirtį, tikslinę auditoriją apibrėžė menininkas. Tačiau G. Makarevičiaus atveju pabrėžiamas kitas žiniasklaidos aspektas – ne produkcija ir atitinkami vaizdiniai, o josios vartotojai...

Geras daiktas yra televizorius – įtikinėja mus vaikiška dainelė. Televizorius yra ir pavojingas daiktas... Per televiziją žmogų galima užhipnotizuoti! Prisiminkime A. Kašpirovskį, gebėdavusį TV seansais į transo būseną panardinti žiūrovus. G. Makarevičiui tik to ir tereikia –­ įsijautę žiūrovai bemat tampa puikiais TV „vertybių“ paveikslais. O produkcijos „kokybė“ ir poveikis užrašytas veikėjų veiduose, tereikia juos nupiešti...

 

Skaitytojų vertinimai


58358. aiste2010-04-18 23:28
Puikus straipsnis, geros įžvalgos:) gal net norėtųsi, kad autorė būtų dar plačiau panagrinėjusi piešinio temą, taip smagiai skaitėsi :)

58379. as2010-04-19 21:36
as tai nebuciau rases vietoj autores apie Sapoka ir kasparaviciute. O kam cia... apie juos vel?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
2:00:11 Oct 3, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba