Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-04-16 nr. 3280

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
39

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

EX PROFESSO 
• Architektas prof. GINTARAS ČAIKAUSKAS.
Būdingi prieštaravimai, formuojant viešąsias erdves
1

KNYGOS 
• RITA IVINSKYTĖ.
Didelis miestas mažoje literatūroje, arba miestietiškos peripetijos Justo Piliponio romane „Amžinas žydas Kaune“
2
• DIANA DUNAJEVIENĖ.
Ramumos mokykla
3
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• ZITA MAŽEIKAITĖ.
„Fani ir Aleksandras“ – nuo filmo iki romano

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Senatvė dviem

KINAS 
 RIDAS VISKAUSKAS.
Menininkai dokumentiniame kine
2

FOTOGRAFIJA 
• GABRIELĖ KUIZINAITĖ.
Algimantas Kezys: tarp fotografijos ir kino
2

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Tiesiog piešiniai...
2

MUZIKA 
• SIMONA SMIRNOVA.
Šiuolaikinės operos festivalis
5

PAVELDAS 
• AUŠRA LISAUSKIENĖ.
Knyga apie talentingąjį grafiką Algį Kliševičių

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Iš „Trieilių“
11

PROZA 
• RITA LATVĖNAITĖ-KAIRIENĖ.
Civilizuotos mintys apie karvę.
Jėgos aitvarai
5

VERTIMAI 
• WOLFGANG BORCHERT.
Šišifaš, arba mano dėdės kelneris
8

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sąžinė

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiuku čiuku

KRONIKA 
• „Erdvė tarp mūsų“
• Antano Miškinio premija

IN MEMORIAM 
• Katynės tragedija pasikartojo...
• Keletas nenupieštų Antano Viliaus Jurkūno medžių
• JANINA PLEŠKŪNIENĖ
1920 09 23–2010 04 07
• EDVARDAS ANTANAS VAITKUS
1937 07 27–2010 04 06
1

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Vydūno fondo (Čikaga) dovana VU bibliotekai

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• IGOR JARKEVIČ.
Rašytojo istorija

Šatėnų prieglobstis 
• Ketvirtoji savaitė5

KINAS

Menininkai dokumentiniame kine

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Prie rugių ir prie ugnies“

„Kino pavasario“ išvakarėse „Pasakos“ kino teatre, Vilniuje, įvyko Agnės Marcinkevičiūtės filmo „Prie rugių ir prie ugnies“ premjera (apie poetą Justiną Marcinkevičių), o minėto festivalio metu išvydome Guillaume’o Coudray režisuotą filmą „Šarūnas Bartas, vienas lauke – karys“. Du herojai – iškilūs lietuvių menininkai – du dokumentiniai filmai. Abiem atvejais režisieriams, numanau, buvo nelengva prikalbinti menininkus viešumui ir atsivėrimui. Be to, tokių stiprių asmenybių nelabai ir „parežisuosi“ – ant stogų nepavaikysi, geležinkelio perone su akordeonu nepasodinsi: jaučiantys savo vertę menininkai gali greitai pasakyti režisieriui: „Viso gero!“ Jei kino režisieriaus veikla dar teikia apie jį kuriamam dokumentiniam filmui vizualios medžiagos, tai poeto nepaprašysi viešai čia pat filmavimo metu pademonstruoti, kaip rašoma draminė poema...

Režisierių tikslai, galimybės, filmų adresatai ir santykis su pasirinktu herojumi – skirtingi. A. Marcinkevičiūtė kūrė biografinį filmą-portretą apie menininką, kuris mūsų humanitarinei ir pedagoginei visuomenei yra tam tikra ikona (dėl to atverti kasdienybę turbūt sunkiau ir poetui). Vien tai režisierę galėjo sukaustyti. G. Coudray šiuo požiūriu laisvesnis: Š. Bartas – tarptautinės kinematografininkų bendruomenės autoritetas, bet Lietuvoje režisieriaus balsas nėra garsiai girdimas. Minėtas filmas veikiausiai keliaus per užsienio festivalius.

Kaip per filmo premjerą sakė A. Marcinkevičiūtė, ji norėjusi sukurti pažintinį filmą moksleiviams. Režisierės santykis su herojumi – itin pagarbus. Filme atsargiai liečiamas poeto privatumas, apeinami aštresni gyvenimo ir kūrybos klausimai, Just. Marcinkevičiui paliekama pirminė išsikalbėjimo teisė (filmuotojų klausimai kupiūruoti). Klausytis poeto prisiminimų apie išgyventą dramatišką laiką – vaikystę, anksti netekus Mamos, pokarį, kai dieną – viena valdžia, o naktį kita, studijas –­­ labai jautru. Jaukumo, šeimyniškumo filmui suteikia poeto kelionės į gimtinę kadrai, Marcinkevičių giminės suvažiavimo fragmentai. O archyviniai kadrai ir renginiai, kuriuose Just. Marcinkevičius skaito savo kūrybą, repeticijų ir spektaklių fragmentai poetą išreiškia kaip viešą asmenį – tautinės sąmonės žadintoją sovietmečiu ir Sąjūdžio metais.

A. Marcinkevičiūtė nedemonstruoja savęs kaip ryškios interpretatorės. Nėra nei balso už kadro, nei kokio nors literatūrologo komentaro – tik Just. Marcinkevičiaus tėviškės vaizdų tėkmė, santūrus poeto kalbėjimas. Jį prisiminimais apie jaunos šeimos gyvenimą papildo poeto žmona Genovaitė ir nuostabiai šilta senolė, pati verta tapti dokumentininkų heroje – Marcelė Maceinaitė, Antano Maceinos sesuo, kuri nuomojo kambarius gimnazistams, pas kurią, kol mokėsi Prienuose, gyveno Just. Marcinkevičius. Ritmiškai ir emociškai filmą pagyvina subtili kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika.

iliustracija
„Šarūnas Bartas, vienas lauke – karys“

Poetas, atsargiai rinkdamas žodžius, nieko nenori įžeisti nei kalbėdamas apie pokarį, nei apie dabartį – žavi vidinis jo kuklumas, inteligentiškumas, padorumas. Pagrindinės pasakojimo temos – gyvenimo laikas, tėvai, žemė, kūryba, tėvynė. Filmo vizualus leitmotyvas – eilėraščių knygos spausdinimas (įvairiais etapais). Poeto gyvenimo kelionė apibendrinama naujos poezijos knygos gimimu.

Just. Marcinkevičius – kūrėjas, kurio svarbiausia išraiškos priemonė – žodžiais išreikšta mintis. Mažakalbis Š. Bartas šiuo aspektu režisieriui G. Coudray buvo nepatogus, tačiau galbūt lietuvių kino režisieriaus privalumas buvo jo netramdomas emocionalumas, betarpiškumas (prisiminkime necenzūruotą jo spontanišką nevilties įtūžį dėl kūrybinės prastovos!)? Gal todėl G. Coudray tiek daug kalba juostoje pats – kaip susipažino ir dirbo su lietuvių režisieriumi, ką jam, jaunam žmogui, reiškė anksčiau ir dabar mūsų kino meistras. Režisierius prisipažįsta: Š. Bartu jis žavisi, dievina jį („svajojau apie įšventinimą“). Herojaus gyvenimas detaliai neatskleidžiamas, linkstama jį pateikti kaip išskirtinę kino asmenybę, heroizuoti. Tiesa, Š. Bartas pasako vieną kitą dalyką, kuris jam svarbus kuriant kiną.

Vis dėlto būtų idealu, jei herojus ir filmo apie jį kūrėjas būtų lygiavertės asmenybės. Toks neatitikimas itin išryškėjo filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke –­­ karys“ atveju. (Kiek sutelkta pajėgų! Kuriant filmą dalyvavo „Era film“, „Leitmotiv production“ kartu su LRT ir studija „Kinema“.) Tai pirmasis režisieriaus G. Coudray filmas. Netikėtai ilga mūsų kontekste filmo trukmė – 55 minutės, neprisimenu, kad kuris Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas savo filmui būtų galėjęs skirti tiek laiko. Tačiau filmas išėjo ne tiek apie mūsų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, kiek apie G. Coudray ir jo asmenybės brendimą laikui bėgant. Bet vis geriau bent toks dokumentinis filmas nei jokio...

 

Skaitytojų vertinimai


58384. - - - :-) 2010-04-20 12:28
Visada įdomu sužinoti išmanančių žmonių nuomonę... Ačiū autoriui...

58405. hana :-) 2010-04-21 23:15
Du vandens lašai - Aktoriai Oleg Borisov ir Audrius Bružas http://www.1tvrus.com/i/20080526/fmt_53_krah.inzhenera.garina.1.avi.image3.jpg.jpg http://www.posh.lt/Component/Media/Display.php?Type=Fs&Path=UserFiles/1/18506/Andrius_Bruzas.jpg

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
2:00:11 Oct 3, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba